Kun. Robertas Urbonavičius. Nebe našlaičiai

Ateikit visi, 

kurie gerbiate Dievą, pasiklausykit:

aš jums apsakysiu, 

kokių didingų dalykų man jis padarė

(atliepiamoji psalmė)

Šventoji Motina Teresė yra pasakius, kad šių laikų baisiausia liga yra ne vėžys, o vienišumas. Kaip niekad Vakarų civilizacijos žmogus jaučiasi vienišas ir nereikalingas šioje begalinėje ir beprasmėje Visatoje. Šiuolaikinė filosofija, menas, visuomenės gyvenimas alsuoja skausminga neviltimi, netikrumu, egzistencine tuštuma. Nustūmęs Dievą į paribius ir užėmęs Jo vietą, žmogus staiga pamatė, kad nėra pats sau pakankamas ir savyje laimingas. Tą atsivėrusią tuštumą jis bando užpildyti keisdamas išorę: moralės normas, kultūrinius papročius, prigimtinius dėsnius – net bando „perkonstruoti“ pats save. Tačiau visos šios pastangos, užuot atnešusios taip laukiamą pilnatvės bei ramybės jausmą, suteikia tik dar daugiau skausmo bei nusivylimo. Ar ne todėl radosi „Prozako“ ir „Facebooko“ karta?

Tačiau geroji žinia būtent ir yra – žmogus niekada nebus laimingas pats savyje. Joks kūrinys neužpildys tos tuštumos jame, nes toji tuštuma – tai sielos alkis Dievo. Tik kuomet siela atsiveria Tam, kuris ją sukūrė, žmogus pajunta ramybę. 

Šio sekmadienio Evangelijoje Viešpats mus drąsina: „Nepaliksiu jūsų našlaičiais – ateisiu pas jus“. Kokia nuostabi žinia. Nesame vieni, nesame palikti, nesame našlaičiai – nemylimi ir apleisti. Viešpats pasilieka visuomet su mumis: kuomet meldžiamės, kuomet priimame sakramentus, kuomet kreipiame savo mintis į Jį – Jis ateina pas mus. Mums palikta tik viena užduotis – mylėti Jėzų, o tai reiškia – laikytis jo paliepimų. Tuomet Jis bus mumyse. Ne tik Jis, bet visa Švenčiausioji Trejybė: „Kas pripažįsta mano įsakymus ir jų laikosi, tas tikrai mane myli. O kas mane myli, tą mylės mano Tėvas, ir aš jį mylėsiu, ir jam apsireikšiu“. Ar tai neturėtų būti vidinio džiaugsmo priežastimi? Juk nėra ir nebus tinkamiausio meto Bažnyčiai skelbti Evangeliją – kiekvienas metas yra tinkamas, kuomet veda Viešpaties Dvasia. Kristaus Žinia ne išsidvokė, kad nebepaliestų žmonių širdžių, išsidvokėme mes, kurie tikėjimą pavertėme hobiu, bet ne gyvenimu, instrukcijų rinkiniu, o ne kasdiene duona.

Sekime apaštalo Petro raginimu liudyti Kristų savo žodžiu, elgesiu, bei gyvenimu: „Šventai sergėkite savo širdyse Viešpatį Kristų, visuomet pasiruošę įtikinamai atsakyti kiekvienam klausiančiam apie jumyse gyvenančią viltį. Bet tai darykite švelniai ir atsargiai, turėdami gryną sąžinę, kad šmeižiantys jūsų gerą elgesį Kristuje liktų sugėdinti dėl to, už ką jus šmeižia“.

Visagali Dieve, tegul džiaugsmas dėl Viešpaties prisikėlimo pripildo mūsų gyvenimą, kad ir savo darbais visuomet laikytumės to, ką Velykomis minime.

(kolekta)