Gintaras Songaila. Apginkime Lenkiją

Alkas.lt, J. Vaiškūno nuotr. Neva siekiant strateginės partnerystės su Lenkija, Seime atsinaujino 2K (G. Kirkilo ir A. Kubiliaus) proje...

Alkas.lt, J. Vaiškūno nuotr.
Neva siekiant strateginės partnerystės su Lenkija, Seime atsinaujino 2K (G. Kirkilo ir A. Kubiliaus) projektas – stumiant valstybine kalba užrašytas asmenvardžių formas iš Lietuvos piliečių pasų, griaunant fonetinį lietuvių kalbos rašybos principą. Valstybinė lietuvių kalbos komisija jau 2015 m. nepritarė projekto teiginiui, jog „Lietuvos Respublikos piliečio prašymu jo vardas ir pavardė rašomi lotyniškos abėcėlės rašmenimis ir pagal Tarptautinės civilinės aviacijos organizacijos (t.y.: ICAO) Mašininio skaitymo kelionės dokumentų taisykles“, tačiau 2K ir Co vis tiek remiasi kaip tik šia VLKK išvada, siūlydami į lietuvių kalbą bei rašvedybą įvesti šias „mašinines taisykles“. 

Esą piliečių, pateiksiančių dokumento šaltinį su nelietuviška forma bus nedaug, tad problemų valstybinės kalbos statusui nekils. Kaip ir reikėjo tikėtis, anksčiau šių politikų aršiai gintas moterų, ištekėjusių už užsieniečių, interesas užsirašyti pavardes nelietuviškai, buvo tik priedanga. Istorikas A. Nikžentaitis antrina politikams, kad toks kelias pagerintų santykius su Lenkija (esą trijų raidelių kaina šiam tikslui „ne per didelė“), ir nieko čia blogo, jei keisis rašyba ar net lietuviška tapatybė. 

Istorikas klaidina skaitytojus, kad tai tik trijų raidelių klausimas. Ir ne tik dėl to, kad kiltų chaosas, atsirastų įvairūs rašybos principai (antai raidžių samplaikos sz, cz, jei bus vadovaujamasi Lenkijos okupacinio režimo dokumentais, sch, tsch, jei vokiečių, mat įvairius garsus bus galima užrašyti nelietuvių kalba skirtingais „lotyniško pagrindo“ rašybų būdais). Sumaištis kiltų ne tik dėl to, kad įvairiai užrašyti asmenvardžiai patektų į mūsų valstybės informacines sistemas, bet ir kad jie būtų užrašyti nežinia kokia, neatpažįstama kalba – nei lietuviškai, nei lenkiškai. 

Mes čia plačiau neaptarsime, kodėl net tomaševskininkams, jų rėmėjams Varšuvoje bei Maskvoje tinka toks pusinis žingsnis, kai vis tiek nebūtų galimybės Lietuvos piliečių asmenvardžių pilnai (su visais ženklais) pasuose bei kituose asmens dokumentuose rašyti originalia nevalstybine kalba. Jiems turbūt svarbiausia griovimo principas – kad tik būtų galimybė atsisakyti lietuviškos užrašo formos. Pramušus plyšį, bus galimybė ir toliau rėkti, kad iki galo neįgyvendinta lenkų „teisė“ rašyti savo vardus bei pavardes lenkiškai visur ir visada (t.y., ne tik lenkų kalba parašytuose tekstuose, bet ir tekstuose, parašytuose lietuvių valstybine ar bet kokia kita kalba). Tad kova vyksta ne dėl gerų santykių su Lenkija ir ne dėl teisės parašyti asmenvardį lenkiškai Lietuvos Respublikos piliečio pase, o dėl „teisės“ pase uždrausti lietuvišką formą, nepaisant netgi valstybinės kalbos statuso!

Todėl tomaševskininkams ir jų rėmėjams netinka TALKOS projektas, kurį parėmė beveik  70000 piliečių, kai pase bei asmens tapatybės kortelėje būtų piliečio vardo ir pavardės įrašas tiek lietuvių (privalomai, kaip nustato Konstitucija), tiek kita, piliečio pageidaujama kalba. Šiam straipsnyje panagrinėsime, ar politikai (2K ir S.Skvernelis), kurie siūlo su mašina pervažiuoti per lietuvių kalbą, esą kad tik įtiktų „strateginei partnerei“, iš tiesų siekia strateginės partnerystės su Lenkija. 

1. Kur Lietuvos pozicija, kai naujasis Prancūzijos prezidentas grasina Lenkijai?

Naujasis Prancūzijos prezidentas E. Makronas rinkiminės kampanijos metu ne sykį deklaravo, kad jo artimiausias tikslas – pasiekti, jog Lenkijai būtų pritaikytos sankcijos už atsisakymą priimti ES dalinamus „pabėgėlius“.  Taip E. Makronas apgintų „europietiškas vertybes“. Šis grasinimas nėra tuščia retorika, nes eurobiurokratinis elitas jau seniai galanda peilius tiek prieš Lenkiją, tiek prieš Vengriją, tiek prieš kitas esą nepaklusnias Višegrado šalis.

Prieš mėnesį Jungtinės Karalystės dienraštis The Times, remdamasis neįvardintu diplomatiniu šaltiniu, paskelbė, jog prieš Lenkiją ir Vengriją rengiamas ultimatyvus sprendimas, kai šios šalys turės apsispręsti – arba jos vykdys ES Vadovų tarybos nustatytas „pabėgėlių“ kvotas, arba turės palikti ES. Vengrija teisiasi su ES institucijomis, tačiau jau esą artimiausiomis savaitėmis Europos Teisingumo Teismas priims sprendimą, kuris „ekspertų nuomone“ bus palankus ne Vengrijai, bet tai tvarkai (ir kvotoms), pagal kurią po ES šalis paskirstomi „pabėgėliai“ (pastaruoju metu visgi dažniau naudojamas tikslesnis terminas „migrantai“). Tuo tarpu Lenkija išvis „ignoruoja Europos Komisijos kritiką“ ir į savo šalį pagal ES nustatytą tvarką jokių migrantų priimti nė nesirengia.

Dar anksčiau ES pareigūnai siūlė susieti migrantų (ne)priėmimą su ES struktūrinių fondų paramos (ne)teikimu, ką šios dvi ES šalys „maištininkės“ įvardino kaip šantažą ir kaip kėsinimąsi pažeisti ES sutartis. Abi šalys europinėje viešojoje erdvėje yra nuolat puolamos dėl jų esą vykdomų įstatymų viršenybės ir kitų demokratijos principų pažeidimų. Lieka neaišku, kokiu pagrindu ES pareigūnai ir biurokratai prisiima tokių vertinimų teisę bei tokį „arbitro“ vaidmenį ES šalių narių atžvilgiu. Vis dėlto didžiausia įtampa kyla būtent dėl migrantų kvotų, kai anot The Times diplomatinio šaltinio šios dvi šalys bus verčiamos suprasti, kad jos turės pasirinkti – arba jos lieka „Europos sistemoje“, arba ne. Esą tai yra ES „vienybės kaina“, kurią privalu sumokėti.

Lietuvos atstovai nesiginčija dėl „nustatytos tvarkos“ ir stengiasi vykdyti savo įsipareigojimus dėl migrantų priėmimo kvotų, nors susiduria su atvejais, kai jų priėmimas kelia pavojų nacionaliniam saugumui (Lietuva pasiliko teisę pati apie tai nuspręsti, ir tokių pavojingų migrantų nepriimti; tik ar išvengsime klaidų?). Kita vertus, tapo akivaizdu, jog daugeliui migrantų Lietuva – tai tik tranzito šalis, ieškant geresnio gyvenimo, tad ir į tikrą „pabėgėlio prieglobstį“ jie čia nepretenduoja. Kaip bebūtų, mes formaliai „dalinamės našta“, kuri teko Europos Sąjungai (tiksliau, Italijai ir Graikijai), o štai Lenkija – ne. Gal todėl, kad jai tekusi „kvota“, kaip ir rizika šaliai, dvidešimt kartų didesnė?

Taigi, Lietuva pasirinko Vokietijos pozicijai lojalų kelią, nepaisant to, kad Vokietijos politinė valdžia vienašališkai, nesuderinusi su kitomis ES šalimis, prisiėmė „pabėgėlių“ pakvietimo į savo šalį naštą ir net paskelbė, jog nesilaikys Šengeno sutarties įsipareigojimų. Deja, ši neatsakingai, vienašališkai prisiimta našta dėl Vokietijos geografinės padėties ES centre objektyviai teko ne vien jai, bet ir šalims pakeliui. O pačiai Vokietijai (kaip ir kitoms turtingoms ES šalims) ši našta galiausiai irgi tapo per sunki. Tik tada prisiminta apie ES „vienybę ir solidarumą“. Ir štai Lenkija užėmė nepriklausomą nuo Vokietijos poziciją, atsisakiusi dalintis ta migrantų našta, kurios padidėjimas buvo Vokietijos valdžios paskatintas, nepasikonsultavus su pačia Lenkija.

Atsižvelgiant į Vokietijos reikšmę Europos Sąjungoje, kitos ES šalys linkusios atleisti jos klaidas. Bet šįkart Vokietijos valdžios klaidų taisymas gali atsiliepti ES šalių nacionaliniam saugumui. Gali būti, jog Lenkijos požiūriu tai per didelė kaina dėl „vienybės“, kuriai pati Vokietija nusidėjo... 

Lietuvos pareigūnai yra nesyk deklaravę Lietuvos interesą būti strategine Lenkijos partnere. Bet ar šis siekis buvo nuoširdus? Ar iš tiesų yra tinkama į „strateginius partnerius“ įsiprašinėti, siūlant visokias nusižeminimo nuolaidas, pavyzdžiui, dėl savosios valstybinės kalbos, nepaisant net nacionalinės Konstitucijos (kaip teigė dar velionis prezidentas Algirdas Brazauskas: „jei reikės, pakeisim ir Konstituciją“)? Tai ne strateginė partnerystė, o veikiau tiesiog vasalystė, kaip taikliai yra pastebėjęs kalbininkas prof. dr. Alvydas Butkus.

Ar ne teisingesnis būtų kelias – realiai elgtis ir veikti taip, kaip priklausytų tikram kaimyninės šalies strateginiam partneriui? Tiesiog būkime tokiu strateginiu partneriu, o ne „šešiuke“ prie kojų! Juk ar galima rimtai atsižvelgti į tokią šešiukę ir pasitikėti ja? Akivaizdu, kad pirma pasitaikiusia proga ji pradės trintis prie svarbesnio ar didesnio subjekto... Privačiuose pokalbiuose su mūsų užsienio politikos formuotojais, man teko išgirsti „blaivią“ nuomonę, jog Lietuvai dėl jos mažumo esą yra nulemtas būtent vien „šešiukės“ vaidmuo (iš rusiško kalėjimo žargono termino „šestiorka“). Tad ar pareiškimai apie strateginės partnerystės siekimą nėra tik demagogija išoriniam vartojimui? Arba tai išties nėra ir išvis negali būti jokia strateginė partnerystė (kokia čia gali būti „chlopo“ partnerystė su savo ponu?), arba juk Lietuva turi svarbesnių partnerių. Negalima sutikti su tokiais primityviais ir amoraliais samprotavimais. 

2. Ar Lietuva pajėgi apginti savo didesnę kaimynę? 

Pirma, Lietuva, kaip suvereni valstybė turi savo nuosavą ir laisvą balsą. Žinoma, viešojoje erdvėje jis žymiai mažiau girdimas nei „didžiųjų ir galingųjų“ balsas. Bet juk ne sykį esame įsitikinę, kad šalies balsas gali būti išgirstas ir tapti įtakingu, nepriklausomai nuo fizinės masės, ypač jei remiasi teisingais principais. Visas šiuolaikinis pasaulis dėl technologinės globalizacijos tampa kaimu, jei tik pajėgiame įveikti ir gausėjantį beprasmį triukšmą. Šiais laikais sunku nuslėpti tiesą ar ją tyliai uždusinti, atsitvėrus uždangomis, kurios dar neseniai buvo, regis, visiškai neperšviečiamos. Net ir itin didelės investicijos į „alternatyvias žinias“ suveikia tik laikinai. Geri ir teisingi darbai vis tiek prasimuša į šviesą. 

Štai kad ir prof. Liudas Mažylis, kad ir koks mažas bebūtų, nesunkiai pramušė melo, abejingumo ir puikybės sienas. Nykštukas ir milžinas gali gan lengvai ir greitai apsikeisti vietomis. Todėl Lietuva gali tapti strateginiu partneriu net ir Naujajai Zelandijai. Juk ji yra strateginis partneris Japonijai, tiekdama mokslinius lazerius. Net ir pats didžiausias kaimynas negali Lietuvos užtverti ir kalbėti jos vardu, jeigu tik pati Lietuva savojo balso neišsižada, jei jos atstovai patys Lietuvos nepaniekina. Dabar ne XIX amžius, kai už Rusijos ar net Lenkijos pasaulis ilgai nebematė lietuvių šalies. Negana to, šiais laikais maža šalis neretai gali apginti didelę šalį arba tiesiog apginti pati save ir kitą šalį, nebijodama milžinų ir pabaisų. Prisiminkim kad ir Islandiją bei dantimis griežusią sovietų imperiją.

Antra, bendradarbiaujančių partnerių šiais laikais negali mauti ant vieno kurpalio ar ant paprastų vienos rūšies dydžių skalės. Jau seniai turėjom išmokti, kad jų svarbumas ir strategiškumas dažnai yra visiškai skirtingos kokybės ir pobūdžio (netgi gali kisti, priklausomai nuo konkrečios plotmės). Antai, juk Latvija, kaip Lietuvos strateginis partneris, ne vienu atžvilgiu yra svarbesnė net už JAV. Todėl visai nebūtina savęs nardinti į tokią primityviai suvokiamą erdvę, kai pavyzdžiui, jau tektų rinktis tarp žymiai „svarbesnės“ strateginės partnerės Vokietijos ir esą mažiau svarbios Lenkijos vien dėl to, kad pastaroji savo ekonomine galia dar negreitai aplenks vakarinę kaimynę. Ir atvirkščiai, neprivalu vadovautis vien kitu, kaiminystės kriterijumi, kad esą Lenkija yra svarbesnė tik dėl to, kad ji yra visai šalia. 

Pagaliau, juk nemažiau svarbu, koks yra to potencialaus partnerio santykis su mūsų šalimi. Juk ar kas galėtų paneigti, kad ir Rusija yra labai labai svarbi Lietuvai? Tik kažin, ar ji galėtų būti pavadinta strateginiu partneriu. Itin svarbu ir tai, kaip galimas partneris suvokia mūsų pačių vaidmenį ar net istorinį likimą. Tad partnerį, netgi sąjungininką būtina pažinti, tyrinėti ir suprasti jo interesus bei motyvus, atsižvelgti į jo „trajektorijas“, tuo pat metu savarankiškai pasirenkant savąją. Galbūt tai šiek tiek apsaugotų ir nuo klaidų, kai sprendimai priimami, remiantis vien naiviais lūkesčiais.

3. Kodėl reikia apginti Lenkiją? 

Grįžtant prie pagrindinio šio straipsnio klausimo, manau, jog Lietuvai, nepaisant gan komplikuotų dvišalių santykių, būtina „prieš Briuselį“ apginti Lenkiją (tuo pačiu ir Vengriją) dėl migrantų kvotų. Lietuvai ir pačiai nenaudingos dabartinės tendencijos, kai Lenkija europinėje politinėje erdvėje vis labiau izoliuojasi ar yra izoliuojama. Lietuvai lygiai taip pat yra nenaudingos ir JAV santykių komplikacijos su Europos Sąjunga. Pirmiausia todėl, kad ir vienu, ir kitu atveju tai labai pakenktų euroatlantiniam bendradarbiavimui, regioniniam stabilumui ir tarptautiniam saugumui. Suvokę, koks svarbus yra Lenkijos geopolitinis vaidmuo, turime veikti taip, kad jį objektyviai palaikytume, mažintume įtampas su Briuseliu. Tai nėra (ir neturi būti) tik dar vienas postūmis įsiteikti. Jei tai pagerins dvišalius santykius su Lenkija, puiku. Jeigu ne, tai tiek to, nes saugesnė Lenkijos padėtis yra būtina pačiai Lietuvai, Rytų Europos regionui ir visai Europos Sąjungai. 

Lietuvos atstovai kvotų klausimu pasirinko lankstesnę strategiją nei Lenkija visai ne dėl to, kad mūsų piliečiai pritaria eurobiurokratų skatinamai masinei migracijai (antai graikas eurokomisaras migracijos reikalams Dimitris Avramopulas (Dimitris Avramopoulos), pasmerkęs ES „populistus“ neseniai paskelbė idėją, jog Europai reikia atsivežti dar 6 mln. migrantų iš Afrikos, tad Afrikoje esą reikia įsteigti ES centrus, skatinančius organizuotai keltis į Europą, ar daug Lietuvos ir kitų šalių piliečių tam pritartų?). Nėra sociologinių duomenų, kad mūsų piliečiai pritaria ir pačiam migrantų „naštos padalijimo“ principui. Juk jis vėliau gali būti plečiamas ne tiktai tiems 160 000 atbėgėlių, kurių nesutalpina Graikija ir Italija.  Netgi ir didžiausi euroentuziastai Lietuvoje nepritartų kai kurių ES valstybių pareigūnų nuostatoms, kurios atskleidžia elito nuostatas, artimas nukvakimui (štai Švedijos ministrė per televiziją (SVT) neseniai pareiškė, kad reikia sugrąžinti į savo šalį „Islamo valstybės“ smogikus ir juos čia integruoti).

4. Kaip apginti Lenkiją? 

Ar tai reiškia, jog Lietuva, solidarizuodamasi su Lenkija, o taip pat pritardama esminiams Lenkijos motyvams dėl migrantų kvotų padalinimo ES valstybėms narėms politikos aklumo, privalėtų stoti į Lenkijos pusę, atsisakydama savo pačios jau prisiimtų įsipareigojimų? Ne, tai būtų tik viena iš alternatyvų, kuri iš tiesų griautų santykius ne tik su eurobiurokratais, bet ir su Vokietija. Yra kita galimybė, kuri susijusi su kiekvienos Europos Sąjungos šalies teisių gynimu. Juk netgi ir Lisabonos sutartis numato, kad kiekviena valstybė narė turi teisę stabdyti Vadovų tarybos sprendimą, jeigu toks sprendimas gali pakenkti jos nacionaliniam saugumui. 

Ar tai reiškia, jog tokia valstybė turi iš viso blokuoti tokį sprendimą (antai nei Lenkija, nei Vengrija to nepadarė)? Ar ji turi teisę blokuoti sprendimą tik savo pačios atžvilgiu (kas yra logiška, nes juk sprendimo atmetimo motyvas – jos pačios nacionalinis saugumas)? Iš ES sutarčių tai nėra aišku, taigi, tai daugiau praktikos klausimas. Lietuva galėtų ginti Lenkijos, kaip ir kitų ES valstybių narių, teisę vetuoti spendimą savo atžvilgiu, kai ji pagrindžia, jog toks sprendimas kenkia nacionaliniam saugumui. Bet kokios kitos interpretacijos, kurios  aiškintų sutartis ne ES valstybės narės naudai, turėtų būti atmetamos. Lietuva neturėtų pritarti ES biurokratų siūlomoms sankcijoms Lenkijai (ir Vengrijai). O dėl grasinimų ar šantažo turi būti atliekami tarnybiniai tyrimai ir taikomos sankcijos patiems eurobiurokratams. 

Lietuva, drauge su kitomis ES šalimis gindama kiekvienos ES valstybės narės teises, būtų žymiai patikimesnė strateginė partnerė ne tik Lenkijai, tačiau ir kitoms ES valstybėms narėms. Juk tikras solidarumas ir vienybė pasireiškia ne paklusnumu, vykdant kažkieno valią, bet pirmiausia ryžtu apginti silpnesnį nuo nepagrįsto stipresniųjų spaudimo. Solidarumas ir vienybė prasideda nuo lygiateisiškumo apgynimo, nuo pagarbos ir nuo pasitikėjimo stiprinimo. 

Kodėl mes rūpinamės vien tuo, kad Lenkija mums būtų palankesnė ir kilus grėsmei mums padėtų apsiginti? Gal reiktų elgtis atvirkščiai - rūpintis ir tuo, kaip galėtume padėti apsiginti Lenkijai, kuriant pagrindą abipusiam pasitikėjimui? Juk faktas, kad Lenkija yra didesnė ir kariniu atžvilgiu galingesnė valstybė, visai nereiškia, jog Lietuva negali ir neprivalo rūpintis taip pat ir jos saugumu! Viešas Lenkijos teisių Europos Sąjungoje gynimas, Lietuvos diplomatinė pagalba, siekiant užkirsti kelią mėginimams izoliuoti Lenkiją, labai prisidėtų prie regioninio ir europinio saugumo.

5. Studijuokime, kokios grėsmės kyla mūsų kaimynams.

Trumparegiškai egoistinis požiūris kartais sutrukdo matyti, jog ir Lenkija patiria didelių grėsmių iš imperinės Rusijos. Beje, Lietuvos patirtis gali padėti nuo jų apsiginti. Negi Kremliaus specialiosios tarnybos nevykdo operacijų ir Lenkijoje? Draugiškas žvilgsnis ir patarimas iš šalies gali padėti šias grėsmes sumažinti. Antai, per didelis mūsų kaimynų pasitikėjimas gali būti ir silpnumo požymis, leidžiantis priešininkui lengviau manipuliuoti, siekti savo tikslų. 

Kol kas neaišku, kiek prie konflikto tarp Lenkijos ir ES aitrinimo prisideda trečiosios šalys. Bet neseniai paaiškėjo, kiek daug Kremlius prisideda prie Lenkijos ir Ukrainos santykių griovimo. Ukrainiečių programišiai neseniai nutekino dokumentus, iš kurių matyti, kaip Kremliaus tarnybos Lenkijoje inicijavo Ukrainos pasmerkimo akcijas dėl karo metų ukrainiečių-lenkų konflikto Volynėje. Beje, kai kurie šių akcijų bendradarbiai Lenkijoje – iš tos pačios grupės, kuri prieš šešerius metus pasireiškė, platindama apie Lietuvą šmeižikišką informaciją Europos parlamente.

Net ir Lenkijos-Lietuvos santykių gadinimo „didvyrio“, buvusio Lenkijos užsienio reikalų ministro Radoslavo Sikorskio (Radosław Sikorski) veikla verta didesnio dėmesio ne tik Lietuvos nacionalinio saugumo, bet taip pat ir Lenkijos ar net regioniniu požiūriu. Jeigu spręstume pagal darbus, tai pamatytume, jog jo vadovaujamos derybos su JAV Džordžo Bušo jaunesniojo administracija dėl priešraketinio skydo buvo užtęstos tiek, kad sutartis nebuvo sudaryta iki Obamos administracijos atėjimo, kai šitas strateginis sprendimas buvo padėtas į šalį. Galėtume sakyti, kad R.Sikorskis buvo tik kietas derybininkas, jei nežinotume apie skandalą, kaip sužlugo jo politinė karjera (paskelbus jo antieuroatlantinių pasisakymų įrašus). Šis skandalas nebuvo nušviestas Lietuvoje, kaip ir galimi šio politiko ryšiai su slaptosiomis tarnybomis. O be reikalo. Tai tik parodo menką užsisklendusių Lietuvos politikos apžvalgininkų dėmesį strategiškai svarbiai šaliai mūsų šalies kaimynystėje. Be to, ši istorija parodo, jog ir Lenkija nėra tokia saugi ir valdanti savo grėsmes, kaip kartais atrodo.

6. Su kuo eitumėte į žvalgybą?

Nors Lietuva, kaip ir kitos Baltijos šalys, neskuba tapatintis su ryškėjančia Višegrado šalių stovykla Europos Sąjungoje, tačiau tikrai galėtų prisidėti, kad šių šalių indėlis būtų priimamas pozityviai, o požiūrių skirtumai nebūtų panaudojami ES skaldymui ir eurobiurokratų savivalei. Nepakenktų ir vieša diskusija šiais klausimais. Norėtųsi girdėti ne vien kai kurių politologų ar pavienių politikų pasisakymus dėl ES ateities vizijos. Norėtųsi, kad būtų išties atsižvelgiama ir į kitais atvejais labai godojamos „strateginės partnerės“ požiūrį. Žinoma, aukštiesiems Lietuvos pareigūnams nevisada patogu viešai kirstis su „didžiųjų“ ES valstybių nuomone. Tačiau blaivius vertinimus ir solidarumo pareiškimus juk gali pateikti ir kiti politikai. O jų kol kas nesigirdi. Nereikėtų stebėtis, kad nieko nesigirdi ir iš strateginių „Lenkijos šalininkų“ - G.Kirkilo bei A.Kubiliaus. Jie tokie ir nėra. 

Iki Vokietijos parlamento rinkimų jokių ES institucijų priešpriešų su ambicingaja Lenkija tikriausiai nebus. O kai tokios priešpriešos, kurias pažadėjo jaunasis Prancūzijos prezidentas E. Makronas, jau kils, kokie gi bus Lietuvos ir kitų Baltijos šalių veiksmai? Gal galima ką nors iš anksto padaryti, kad tokios priešpriešos net nekiltų? Spėkime, su kuo patriotiški lenkai „eitų į žvalgybą“ – su tais, kurie veidmainiškai mindo savo pačių šalies konstitucines vertybes, ar su tais, kurie garbingai gina tiek savo, tiek ir kitų ES šalių orumą, suverenumą bei teisėtus interesus? 

Strategiškai padėkime savo tarptautiniams partneriams. Tuomet sukursime tikrą pagrindą jau net ne šiaip strateginei partnerystei, o stipriai draugystei. Kokią jau sukūrėme su Ukraina ar Gruzija. Kokią dar turime su Latvija bei Estija, nepaisant menkų pastangų ją stiprinti pastarąjį dešimtmetį. Suremkime pečius. Būkime kiekvienas savimi: nešliaužiokime ir nesipūskime.


Susiję

Užsienio politika 5872326452754507862

Rašyti komentarą

  1. Kaip jau sykį esu rašęs, susidaro įspūdis, kad Lietuvos politikoje veikia baudžiauninko instinktas - kuo giliau lįsti tolerantiškon vieton "ponui" (Lenkijai), bet kai savo interesus pareiškia DIDESNIS ponas (eurosajūzas), tada galva iš mažesnio pono tolerantiškos vietos greitai ištraukiama ir sukišama ton pačion didesnio pono vieton, mažesniajam atkišant pasturgalį. Na, o kadangi, nepaisant viešo pūtimosi ir susireikšminimo, "giliai širdy" tas mūsų "elitas" vis tiek supranta, kad po ekskursijų į tolerantiškas vietas yra aplipęs atitinkamomis substancijomis su atitinkamu kvapu - o taip pat nujaučia savo TIKRĄ statusą tų "ponų" akyse, tai bando savo kompleksus kompensuoti, tomis substancijomis drabstydami viską aplinkui.

    AtsakytiPanaikinti
  2. Anonimiškas2017-05-23 23:46

    Galėtu , būtu tikrai šaunu jei Lietuvos valdžia elgtusi taip kaip rašoma straipsnyje. Deja deja,bet pas mus valdžioje didžioji dalis tai bailiai ,minkštakiaušiai, parsidavėliai ir šiaip kvailiai kuriems seimas tai tik galimybė pataisyti savo finansinę gerove.

    AtsakytiPanaikinti

emo-but-icon

NAUJAUSI

Komentarai

item