Lidžita Kolosauskaitė. Nauji visuomenės sluoksniai, arba kodėl taip svarbu pirkti pas smulkiuosius

Faktas, kad visuomenės socialinis susiskirstymas sparčiai keičiasi, pripažįstamas vis dažniau. Kaip ir tai, kad vidurinysis sluoksnis...

Faktas, kad visuomenės socialinis susiskirstymas sparčiai keičiasi, pripažįstamas vis dažniau.

Kaip ir tai, kad vidurinysis sluoksnis, deja, nustojo augti ir ėmė „trauktis“, o socialinė atskirtis tarp daugiausiai ir mažiausiai uždirbančiųjų bent jau Vakarų pasaulyje tik didėja.

Aš sakyčiau, kad Vakarų Europoje ir galbūt netgi JAV nebelieka aukštesniojo, viduriniojo ir žemesniojo sluoksnių.

Ir juolab manęs neįtikina skirstymai į visokius smulkesnius sluoksnius, kuriuose neva matuojamas „socialinis kapitalas“.

Nes tokio dalyko kaip „socialinis kapitalas“ objektyviai nėra – sąskaitų juo neapmokėsi, be to, jis dažniausiai tiesiogiai koreliuoja su uždirbamomis pajamomis.

Ta prasme, jei neturi pinigų brangiai suknelei, tai tavo „socialinis kapitalas“ sužlugs sulig pirmu nuėjimu į renginį.

Mano manymu, iš trijų sluoksnių formuojasi du, visai kitokio tipo sluoksniai, o būtent – korporacijų savininkai ir jų darbuotojai.

Šių sluoksnių sąsajos su feodalizmu akivaizdžios – korporacijų savininkai turi didelį kapitalą ir reikšmingą politinę įtaką, jų darbuotojai neturi nieko, išskyrus save. Tų žmonių gyvenimas iš esmės priklauso nuo korporacijų savininkų – neturėdami nuosavo pajamų šaltinio, jie bet kada gali tapti visiškais beturčiais, kas ypač rizikinga visuomenėje, kuri laikosi ant finansinių įsipareigojimų, o konkrečiai – skolų. Ilgalaikių.

Visgi, toks modelis yra skatinamas ir vertinamas nekritiškai. Juk absoliuti dauguma linkę manyti, kad darbas didelėje kompanijoje yra saugesnė alternatyva – neva žinomas vardas ir didelis kapitalas sudarys sąlygas tobulėti, geriau uždirbti, kilti karjeros laiptais.

Negaliu sakyti, kad tai yra visiška netiesa, nes kai kuriais atvejais darbas didelėse kompanijose išties geriau apmokamas ir suteikia daugiau galimybių. Apskritai tame nebūtų rizikos, jei didelėse kompanijose dirbtų mažesnė visuomenės dalis. Tačiau, kai dauguma visuomenės narių „sukišamos“ į kelias dideles kišenes, nepriklausomybės nebelieka.

Ypač laikais, kai dardaviai stebi darbuotojus ir ne darbo aplinkoje – tikrina jų pašto dėžutes, seka Fecebook’o profilius, na, o jei jie patys nesužiūri, tai apie „socialiai netinkamas“ pažiūras noriai informuoja koks nors prasisisiekėlis.

Esant tokiai situacijai, asmuo yra priverstas ne tik lojaliai ir daug dirbti, bet taip pat taikyti savo socialines, politines ir ekonomines pažiūras prie darbdavio preferencijų.

O stambieji darbdaviai, kitaip nei smulkieji bėdžiai, yra pakankamai vieningi ir, užsitraukus vieno iš jų nemalonę, gali užsitrenkti išsyk labai daug durų. Beveik visos durys.

Nors garsiai apie tai nekalbama, bet jau dabar vien pagal pasisakymus internete galima gana tiksliai atspėti, kam tam tikras žmogus dirba.

Apskritai kalbėti apie kokią nors lygybę visuomenėje, kurioje yra tik tie, kurie turi labai daug ir tie, kurie įklimpę skolose, yra švelniai tariant naivu. Tai kažkas tokio kaip kalbėti apie ožkų ir vilkų lygybę.

Kur kas sveikesnė visuomenė yra tokia, kurioje kapitalu dalinasi didesnis kiekis žmonių ir kur nemaža dalis visuomenės gali save išlaikyti vien iš savo kapitalo. Tai iš esmės visuomenė, kurioje vyrauja smulkusis arba vidutinis verslas.

Tačiau tokiam verslui atlaikyti nelygią konkurencinę kovą su gigantais tampa vis sunkiau, nes ir darbuotojai mieliau renkasi didesniuosius, ir pirkėjai labiau pasitiki žinomais prekių ženklais, galų gale, net ir masto ekonomija nėra jų naudai.

Tarkim, prekybos centrai Maxima. Jų daug, jie arti namų, kainos gana palankios (lyginant su kitais panašių prekių tiekėjais) ir pirkėjas visados žino, kad ras tai, ko jam reikia. Taigi, eiti į Maximą yra patogu.

Kur kas patogiau nei eiti į turgų ir ten ilgai klaidžioti po atskirus prekeivius, kol prisipildysi prekių krepšelį.

Tačiau antras variantas, nors ir mažiau patogus, yra kur kas socialiai atsakingesnis – taip ne tik sudaroma galimybė išsilaikyti smulkiąjam prekeiviui, bet ir formuojama atsvara stambiesiems prekeiviams, užtikrinama santykinė visuomenės nepriklausomybė (nuo stambiojo kapitalo).

Apskritai socialiai atsakingas žmogus turėtų teikti prioritetą būtent smulkiojo ir vidutinio verslo siūlomoms prekėms, nes  smulkusis ir vidutinis verslas yra tai ant ko iš esmės laikėsi vidurinioji klasė ir tai, kas užtikrina santykinę laisvę.

Smulkieji ar vidutiniai verslininkai nėra nuo nieko priklausomi, bet kartu ne pakankamai įtakingi, kad galėtų manipuliuoti kitais. Šia prasme juos galima laikyti sveikiausia visuomenės dalimi. Ta visuomenės dalimi, kuri gali atvirai išsakyti savo politines ar socialines pažiūras ir kuri realiai suinteresuota tolygesniu resursų paskirstymu.

Negana to, kaip darbdaviai jie taip pat dažniausiai būna nuolaidesni ir mažiau linkę kontroliuoti darbuotojo asmeninį gyvenimą. Visų pirma todėl, kad neturi tiek lėšų, jog aktyviai „sektų“ savo darbuotojus, o taip pat ir todėl, kad patys nėra labai politiškai įtakingi ir darbuotojo pasisakymai ar veiksmai nekelia pavojaus jų dominavimui.

Pati visuomenė, vaikydamąsi žinomų prekių ženklų, ėmė naikinti vidurinįjį sluoksnį, o tam, kad ta eroziją būtų sustabdyta, tereikia pradėti pirkti iš smulkesniųjų. Net jei tai ne visados patogu ir kartais brangiau kainuoja.

Tiesiog pirkimas iš smulkiojo verslininko yra investicija į savo ateitį, pirkimas iš stambiojo – investicija į jo ateitį.

Susiję

Lidžita Kolosauskaitė 9038316669288172930

Rašyti komentarą

  1. Ar pirksi turguje ar prekybos centre, tai bus investicija į jų ateitų, ne savo.
    Realus pavyzdys. Į turgų atveža vilkiką agurkų. Pasidalina 20 prekeivių "smulkiųjų" ir pardavinėja vienoda kaina, dažnai brangiau nei prekybos centre. Tas pats su mėsa, vaisiais. Kokia čia gali būti "smulkiojo" verslo parama, jei perki pas juos brangiau? Suprasčiau jei patys užaugintų, geresnė kokybė, tada gal ir galėtum sakyti, kad remi tikrai smulkųjį verslininką, o dabar praktiškai remi, ir vienu atveju ir kitu, tik perpardavėjus.

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. supratingas2017-04-17 13:00

      Dar pamiršote paminėti, kad tie "smulkieji" su vieno vilkiko popieriais parduoda keliasdešimt vilkikų prekių, tad ir mokestinė nauda iš jų ne kokia.

      Panaikinti
  2. Anonimiškas2017-04-20 09:59

    Pagal vieną iš "teorijų" beždžionė "sužmogėjo" dėl to, kad pritrūko lengvai prieinamo maisto... Vos tik gyvenimas pagerėja - žmonės vėl atvirsta į beždžiones. Šiuo metu žmonės tapo sumaterialėjusiais individualistais - t.y. sugyvulėjo. Taigi traukinio, vežančio žmoniją į korporacijų "rojų", sustabdyti nepavyks. Greitai turėsime naujus pasaulio valdovus - saujelę stambiųjų pasaulinių korporacijų vadovų. Vienintelė paguoda, kad normaliam korporacijų darbui reikia tam tikro kiekio aptarnaujančio personalo, o, sprendžiant pagal gimstamumo rodiklius, būtent jo ir pradės trūkti. Taigi "rojus" nesitęs amžinai. Deja, bet ir civilizacijos raida bus atmesta atgal. Kitas variantas - karas. Po karo visiems visko reikia, gamyba didėja, užimtumas irgi... Bet viena problema: kaip laiku nustoti kariauti? Deja žmonijos istorija juda cikliškai: feodalizmas jau buvo, bet jam lemta pasikartoti ir vėl. Visą tai lemia žmonijos sąmonės stagnacija. Jei vertinti "moralines" žmonijos savybes, tai nėra jokio skirtumo nuo praėjusios feodalizmo epochos. Taigi, neišmoktas pamokas tenka kartoti...

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. "Vienintelė paguoda, kad normaliam korporacijų darbui reikia tam tikro kiekio aptarnaujančio personalo, o, sprendžiant pagal gimstamumo rodiklius, būtent jo ir pradės trūkti." - taigi priveš "varkšū pabėgėliū" iš trečiojo pasaulio - anie dėl vislumo problemų neturi. Tiesa, anie dirbti nepratę - bet čia jau kita problema, kol kas niekam nerūpinti. :)

      Panaikinti
  3. Anonimiškas2017-04-21 11:06

    Geriausias pavyzdys - Lietuva. Čia itin mylimi "stambieji". Lietuvoje labai trūksta "technologinių" specialistų (jų algos santykinai didelės), tačiau studentų, kad būtų patenkintas specialistų poreikis, nėra pakankamai. Nors aplamai studentų (aukštųjų mokyklų), mano manymu, netgi per daug, dalis jų po baigimo neranda darbo Lietuvoje ir priversti emigruoti. Iš to darytina išvada, kad net jei žmonių skaičius ir bus pakankamas korporacijoms aptarnauti (t.y. jei paskaičiuoti kad visi likę žmonės bus korporacijų tarnautojais), korporacijų poreikį galės patenkinti tik dalis iš jų (dalis tiesiog nesugebės dirbti), t.y. turės būti dar ir pakankamas rezervas. Kas "išlaikys" (maitins, rengs, mokins) tą "rezervą", jei valstybių, kaip tokių, jau nebebus? Taigi, jei peržengti tam tikrą žmonijos mažinimo ribą, gali prasidėti negrįžtami procesai.

    AtsakytiPanaikinti

emo-but-icon

NAUJAUSI

Komentarai

KVIEČIAME PALAIKYTI

SEKITE MUS FACEBOOK

REKOMENDUOJAME

KVIEČIAME ĮSIGYTI

Naujienų prenumerata

item