Kun. Robertas Urbonavičius. Vėluojantis Dievas

Spręsk mano bylą, o Dieve,  mano reikalą gink nuo žmonių nedorųjų;  iš tų klastūnų, pikteivų mane išvaduoki.  Juk tiktai tu esi man...

Spręsk mano bylą, o Dieve, 
mano reikalą gink nuo žmonių nedorųjų; 
iš tų klastūnų, pikteivų mane išvaduoki.
 Juk tiktai tu esi mano stiprybė, 
o Dieve!
(introitas)

Senojoje liturgijoje (Vetus ordo) paskutinės dvi Gavėnios savaitės priklauso Kančios liturginiam laikui, kuomet visas dėmesys skiriamas artėjančios Kristaus Kančios apmąstymui. Reformuotoje liturgijoje (Novus ordo), tokio skirstymo atsisakyta, tačiau liturginėse maldose ir Dievo Žodžio skaitiniuose visas dėmesys irgi skiriamas Kristaus kančios pasiruošimui. Ypatinga šį sekmadienį yra tai, jog regime apdengtus bažnyčios kryžius, kurie bus uždengti iki Didžiojo Penktadienio. Šis paprotys atėjo iš IX a. Germanų Bažnyčios, kuomet Gavėnios pradžioje prie altoriaus būdavo patiesiamas violetinis audeklas, kurį nuimdavo Didįjį Trečiadienį, kuomet buvo skaitoma, jog Šventyklos uždanga plyšo pusiau. Praktika apdengti kryžius bei paveikslus šį sekmadienį galutinai susiformavo vėlyvaisiais viduramžiais. Simboliškai ji buvo siejama su tądien skaitoma Evangelijos pagal Joną ištrauka, kuri baigiama žodžiais: „Tuomet jie griebėsi akmenų, norėdami jį užmušti, bet Jėzus pasislėpė ir išėjo iš šventyklos“ (Jn 8, 59). Viešpaties Kančia yra slėpinys mūsų akims ir protams.

Šį sekmadienį toliau tęsiami ilgieji Jono Evangelijos skaitiniai, – šiandien girdime apie Lozoriaus prikėlimą. Šis pasakojimas – tikra teologinė ir literatūrinė drama, kur kiekvienas veikėjas, kiekvienas žodis, kiekvienas gestas yra svarbu. Dar daugiau, ši ištrauka laikoma savotiška Evangelijos pagal Joną kulminacija – prikeldamas Lozorių, Jėzus atskleidžia esąs Dievo Sūnus ir „priverčia“ aukštuosius kunigus nuspręsti Jį nužudyti: „Tuomet aukštieji kunigai ir fariziejai sušaukė teismo tarybą ir svarstė: „Ką darysime? Šitas žmogus daro daug stebuklų.  Jei taip jį paliksime, visi įtikės jį; ateis romėnai ir sunaikins šventąją vietą bei mūsų tautą“. Vienas iš jų – Kajafas, tais metais vyriausiasis kunigas – jiems tarė: „Jūs nieko neišmanote ir nepagalvojate, jog jums geriau, kad vienas žmogus mirtų už tautą, o ne visa tauta žūtų.“

Iš šio lobyno – pasakojimo apie Lozoriaus prikėlimą – norėtųsi iškelti tik vieną brangakmenį. Sužinojęs, kad Lozorius serga, Jėzus nekeliauja pas jį, bet užtrunka dar kelias dienas ir atvyksta tik tada, kai jis jau keturios dienos kaip miręs. Galime tik nujausti, kas dėjosi Marijos ir Mortos širdyse. Merdintis brolis, nekantrus laukimas, viltis, kad Jėzus atvyks, išgydys brolį... Ir štai Lozoriaus mirtis, o Jėzaus nėra. Užristas kapo akmuo ir ant rūsio angos, ir ant seserų širdžių, o Jėzaus nėra. Keturios dienos nusiminimo, gedulo, abejonių... o Jėzaus nėra.

„Viešpatie, jei būtum čia buvęs, mano brolis nebūtų miręs“, – tarsi priekaištas išsiveržia iš abiejų seserų lūpų, kuomet jos sutinka atvykusį Kristų. Ar panašaus skundo nebūna ir mūsų širdyse, kuomet žvelgiame į situacijas, kurios nesikeičia daugybę metų, yra sunkiai pakeliamos? Artimo žmogaus  progresuojanti liga, sutuoktinio pastovus girtavimas, vaikų tolimas nuo Dievo, amžinos problemos darbe, vidinė kova su savo ydomis, kuri dažniausia pralaimima, situacija pasaulyje, situacija Bažnyčioje... Kartais tikrai atrodo, kad Viešpats kažkur išvykęs ir vėluoja grįžti. Dažnai rodos, kad Jis visa palikęs tekėti sava vaga, ir viskas eina tik blogyn.

„Jei tikėsi, pamatysi Dievo šlovę“ – toks Viešpaties atsakymas sutrikusiai Mortai, toks Viešpaties atsakymas ir mums. Dažnai Jis leidžia mums išgyventi savo silpnumą ir varganumą – ne tam, kad mus pažemintų ar pakankintų, bet tam, kad išmokytų pasikliauti vien tik Juo. Net ir vėluodamas Viešpats ateina su daug didesne pagalba ir malone, nei mes galime įsivaizduoti ar paprašyti. Pasitikėkime. Jis ateina pačiu tinkamiausiu laiku.

Jis, būdamas tikras žmogus, verkė prie savo bičiulio Lozoriaus kapo ir, 
būdamas tikras amžinasis Dievas, jį prikėlė.
 Jis, pagailėjęs žmonijos, išganymo paslaptimis ir mus veda į naują gyvenimą.
(Prefacija)



Susiję

Robertas Urbonavičius 5990455510347022932

Rašyti komentarą

emo-but-icon

item