Kun. Robertas Urbonavičius. Conversi ad Dominum – atsigręžkime į Viešpatį

Prisikėliau ir dabar esu su tavim.

Tu laikai ant manęs savo ranką.

Ne man tą stebuklą suprasti,

kaip tu viską pažįsti.

Aleliuja.

(introitas)

Viena sena Didžiojo šeštadienio liturginių valandų antifona, besiremianti Vulgatos pateikta pranašo Ozėjo knygos vertimo interpretacija, aiškiausiai perteikia Velykų slėpinio giluminę prasmę: „O mirtie, aš būsiu tavo mirtis, – o pragare, aš būsiu tavo geluonis“ Didžiojo penktadienio drama, kuomet, rodos, tamsybės pasiekė savo – nukankino Nekaltąjį, įgauna naują atspalvį. Kristaus pralaimėjimas, pasirodo, buvo jo pergalė! Viešpats mirė tam, kad savo mirtimi sunaikintų mirties ir nuodėmės valdovą – velnią. Kita senovinė responsorija nuostabiai išreiškia šią tiesą: „pateko nelaisvėn tas, kuris nelaisvėje laikė pirmąjį žmogų: šiandien mūsų Išganytojas sulaužė mirties vartus ir užraktus. Išvertė pragaro kalėjimą ir sunaikino velnio galybę.“ Taip, Prisikėlimo žinia yra ta, jog ne mirtis, ne nuodėmė, ne piktoji dvasia, ne šio pasaulio blogybės, bet Kristus taria paskutinį žodį. Dievas savo kovų nepralaimi: „Dievui pakilus, pakrinka Jo priešai; tie, kurie Jo nekenčia, bėga nuo Jo veido. Kaip išblaškomi dūmai, taip jie pradingsta; kaip tirpsta vaškas prieš ugnį, taip nedorėliai pražūva prieš Dievą“ (Ps 68, 2-3).

Visi nuolat susiduriame su savo pačių ir kitų ydomis, visi išgyvename neramumų laiką tiek pasaulyje, tiek pačioje Bažnyčioje. Dažnai išties norisi nuleisti rankas ar pasiduoti žlugdančiam pesimizmui bei nesveikam įtarumui ar priešiškumui. Tačiau tai nėra krikščionio kelias. Mes privalome būti vilties ir džiaugsmo žmonėmis. Tais, kurie neša Kristaus Prisikėlimo žinią net ir tada, kai, rodos, niekam ji nebeįdomi ir nebesuprantama. Viešpats pasitikėjo mumis, tad ir mes turime pasitikėti Juo, kuris nepalieka ir neapleidžia.

Mūsų mąstymą užbaikime popiežiaus emerito Benedikto XVI, kuriam per šias Velykas sukanka 90 metų, mintimis bei paraginimais: „Ankstyvojoje Bažnyčioje buvo įprasta vyskupui ar kunigui po pamokslo tikintiesiems sušukti: conversi ad Dominum – atsigręžkite dabar į Viešpatį. Iš pradžių tai reiškė atsigręžti į Rytus – į patekančią saulę kaip sugrįžtančio Kristaus, kurio švęsdami Eucharistiją einame pasitikti, ženklą. Jei tai dėl kokių nors priežasčių būdavo neįmanoma padaryti, tikintieji pasisukdavo į Kristaus paveikslą apsidėje ar į kryžių, vidumi atsigręždami į Viešpatį. Juk galiausiai svarbus kaip tik šis vidus, conversio, mūsų sielos atsigręžimas į Jėzų Kristų ir per tai į gyvąjį Dievą, tikrąją šviesą. Su tuo susijęs kitas šūksnis, dar ir šiandien prieš Eucharistijos maldą adresuojamas tikinčiųjų bendruomenei: sursum corda – aukštyn širdis, tolyn nuo visokio susitelkimo į savo rūpesčius, savo troškimus, baimes, išsiblaškymus – aukštyn savo širdis, savo vidų! Abiem sušukimais tarsi esame raginami atnaujinti savo krikštą: conversi ad Dominum – visada turime išsukti iš klystkelių, kuriais taip dažnai einame savo mąstymu bei elgesiu. Vis iš naujo turime atsigręžti į Tą, kuris yra kelias, tiesa ir gyvenimas. Vis iš naujo turime atsiversti, visu savo gyvenimu pasisukti į Viešpatį. Ir vis iš naujo turime savo širdį leisti išlaisvinti iš mus žemyn traukiančios gravitacijos jėgos ir nuoširdžiai kelti ją aukštyn – į tiesą ir į meilę.“

Mūsų velykinis Avinėlis – Kristus jau paaukotas.

 Tad švęskime šventes su nerauginta tyros širdies ir tiesos duona,

aleliuja.

(Komunijos antifona)