Kun. Nerijus Pipiras. Mečislovo Reinio ir Teofiliaus Matulionio laikysena kalinimų metu

  Arkivysk. Teofilius Matulionis Mečislovas Reinys: pamokos Smolenske ir Daugpilyje Tiek arkivyskupas Teofilius Matulionis, tiek ir...

 
Arkivysk. Teofilius Matulionis
Mečislovas Reinys: pamokos Smolenske ir Daugpilyje

Tiek arkivyskupas Teofilius Matulionis, tiek ir Mečislovas Reinys sovietinio kalėjimo gultą trynė ne kartą. T. Matulionis iš viso kalėjime praleido 16 metų ir buvo nuteistas 3 kartus, arkivyskupas Mečislovas Reinys – teistas du kartus, bendrai kalėjime praleidęs kiek daugiau, nei septynerius metus. Kalėjo Vilniuje, Daugpilyje, Smolenske. Didžiausią kančios ir aukos odisėją patyrė kalėdamas Vladimiro (prie Kliazmos) kalėjime. Pažymėtina, kad pirmojo kalinimo patirtį arkivyskupas skyrė ne žmonių teisimui, bet žmogaus, kaip tokio, pažinimui. Pasak paties arkivyskupo, tai geriausia pamoka, kurios negalima į nieką iškeisti. Arkivyskupas tuomet nuolankiai priėmė kančios kryžių – kelio atkarpą iki Maišiagalos ėjo pėsčias, o pasitaikius galimybei pabėgti – ja nepasinaudojo.

Teofilius Matulionis: pirmųjų kalinimų patirtis Rusijoje

Arkivyskupas Teofilius Matulionis 1923 metais nuteisiamas trejiems metams. Daugiau, nei mėnesį laikomas Butyrkų kalėjime, vėliau pervežamas į Sokolnikų pataisos namus. Dirba pačius paprasčiausius darbus daržuose. Keletą kartų rašo malonės prašymus, tačiau jie netenkinami. Tačiau tikintiesiems nuolat reikalaujant ir tuo metu nuteistų katalikų dvasininkų likimais nuolat domintis Vatikanui, 1925 metų vasario 25 dieną kunigas Teofilius Matulionis išleidžiamas į laisvę. Tačiau neilgam. 1929 metų vasario 9 dieną kunigas Teofilius Matulionis konsekruojamas vyskupu. Saugumo organai to nežinojo, tačiau laikė jį turint autoritetą tarp tikinčiųjų ir pasauliečių, ir todėl įvairiais būdais stengėsi patraukti savo pusėn. Tačiau arkivyskupas buvo neperkalbamas. 1929 metų lapkričio 29 dieną vyskupas Matulionis vėl suimamas, beveik metus laikomas Leningrado kalėjime be teismo. Tardomas. Tačiau ir tuomet vyskupas nesutinka daryti jokių kompromisų su sąžine ir ryžtasi kentėti tiek, kiek Dievas duos. Vyskupui be teismo atseikėjama dešimt metų. Bausmę, praktiškai vien už tai, kad yra dvasininkas, turi atlikti Solovkų salose. Sakoma, kad tuo metu čia kalėjo 34 kunigai. Kalinimo sąlygos buvo sunkios. Čia kalinius vargino įvairios darbo prievolės. Pavyzdžiui, per dieną reikėdavo išgrįsti 50 metrų kelio, skirto arkliams su vežimais važinėti; prikirsi šakų, jas iškloti ir apiberti žemėmis, kurių miške taip sunku prikasti; arba prinešti iš miško malkų. Silpnesniesiems buvo liepiama pririnkti tam tikrą normą grybų ar uogų. Sekmadieniai nešvenčiami, poilsio diena – penktadienis. Tačiau katalikai, ir ypač kunigai, ir grasinami, švęsdavo sekmadienius, o dirbdavo tuomet, kai kiti ilsėdavosi. Kaip katakombų krikščionys, kunigai keldavosi naktį, iš vakaro sutartą valandą grupėmis po tris ar keturis lipdavo ant aukšto, kur šaltyje, be altoriaus ir liturginių reikmenų, aukodavo šv. Mišias. Nebuvo pamiršti ir ten buvę tikintieji.

Kunigas Teofilius Matulionis bendru sutarimu buvo paskirtas komunos, kurią sudarė per 60 asmenų (į ją įėjo ir rusų popai bei padoresni pasauliečiai), ūkvedžiu. Komunoje buvo laikomasi daugiau mažiau tokios tvarkos: visų gaunami siuntiniai ir pinigai eidavo į bendrą kasą. Kalėjimo administracija, sudaryta taip pat iš kalinių, kad būtų palankesnė, gaudavo iš šios komunos po 100 – 200 rublių. Tačiau ir čia pasitaikė skundikų: vienam popui neapdairiai išsikalbėjus, kalėjimo vadovybė suskubo šią komuną išnaikinti. Taip vyskupas Teofilius Matulionis perkeliamas į Leningrado kalėjimą, kur vienerius metus praleidžia baudos izoliatoriuje. Vėliau perkeliamas į vadinamąją „Ledenoje pole“ dirbti sunkiuosius miško darbus. Čia kalinys neturi teisės gauti nei siuntinių, nei laiškų, o dirbti tenka pelkėse – per balas gabenti medžius. Kad arkliai galėtų pereiti, kelias klojamas rąstais, o kaliniai rąstų tarpus turi užberti žemėmis. Tos žemės buvo kasamos iš balų, liūnų ir nešamos ant pečių. Vyskupo laikyseną tuo metu  gražiai charakterizuoja vienas jo paties nupasakotas įvykis. Vyskupas yra kalbėjęs: „ Patekau vienam iš griežčiausių tardytojų. Tardoma būdavo naktimis ir ilgai. Tardytojas – gan griežtas, bet aš neturėjau ko slėpti nei jam ką nors naudinga pasakyti. Taip prabėgo daug naktų. Vieną kartą užsiminiau, kad dėl manęs jie turi tiek vargti... Matyti, tas pasakymas buvo toks paprastas ir kartu nuoširdus, kad pataikė į to žmogaus kietą širdį. Kitą naktį jis išsiėmė iš portfelio sumuštinį ir man duodamas pasakė: „Užkąsk! Juk dažnai esi alkanas!“ Tais laikais ne tik kaliniai, bet ir miesto gyventojai badavo. Tas tardytojo gestas sugraudino mane iki ašarų ir yra vienas jautriausių išgyvenimų... Visi moka jausti, tik reikia paliesti atitinkamą stygą...“

Gailestingumo liudijimas tarp Vladimiro kalėjimo sienų

Abiems Ganytojams teko kalėti ir garsiajame Vladimiro (prie Kliazmos) kalėjime. Arkivyskupas Mečislovas Reinys čia baigė ir savo gyvenimo kelionę. Vyskupas Teofilius Matulionis savo kančių kulminaciją pasiekė namų arešto bausmę kęsdamas Lietuvoje, Šeduvoje.

Tačiau nuostabu patirti, kad ir atšiauriojo savo griežtumu Vladimiro kalėjimo sienos prisigėrusios ne tik kančios ir kraujo, bet ir aukos bei gailestingumo. Abu vyskupai, čia būdami, nors gal ir neturėję galimybės susitikti akis į akį, liudijo beribį gailestingumą. Jų laikysena buvo kažkuo panaši, nes tai – Kristaus, Avinėlio, vedamo pjauti, laikysena. Keletas žodžių apie ją.

 Arkivyskupas Teofilius Matulionis Vladimiro kalėjime

Arkivyskupas Teofilius Matulionis į Vladimiro kalėjimą iš Oršos paskirstymo punkto buvo išvežtas 1948 metų balandžio 25 dieną. Taigi, atvyko pavasarį, kiek vėliau, nei čia atvežtas buvo arkivyskupas Mečislovas Reinys. Vyskupas Matulionis žinojo, kad čia, šiame kalėjime kali per keturiasdešimt lietuvių, tarp kurių yra ir arkivyskupas M. Reinys, vienas kunigas marijonas ir vienas jėzuitas. Kaliniams susitikti nebuvo galima. Vyskupas T. Matulionis naudojosi galimybe rašyti laiškus savo artimiesiems. Iš jų gaudavo ir siuntinių. Viename laiškų jis rašo, kad gyvenimas kalėjime yra pilkas, neįdomus, vienodas. Visur jis turėjo draugų tiek katalikų, tiek nekatalikų.

Drauge kalėjęs anglų kariuomenės grandinis Frank Kelly savo atsiminimuose mini, kad tiek kunigas Janulaitis, tiek vyskupas Matulionis, su kuriais jam yra tekę gyventi, buvo taikūs, kantrūs ir labai malonūs žmonės. Tiesiog buvo ramu su jais būti. Iš jų vidaus dvelkė kažkokia pagaili ramybė. Abu dvasininkai kalbėjo maldas rytą ir vakarą bei niekam nekliudė. Vyskupas Matulionis buvo prašęs drauge kalinčiojo kad šis jį mokytų anglų kalbos, o pats jį mokęs dirbti, skaityti (rusiškai) ir nepasiduoti.

 Arkivyskupas Mečislovas Reinys Vladimiro kalėjime

Arkivyskupas Mečislovas Reinys į Vladimiro (prie Kliazmos) kalėjimą su ypatinga apsauga buvo atvežtas 1948 metų sausio 20 dieną. Per visą kalinimo laikotarpį jis yra du kartus rašęs malonės prašymus. Tačiau į vieną jų atsakyta neigiamai, o į kitą – jo asmens byloje Nr.3145, kaip pažymi dr. Aldona Vasiliauskienė, atsakymo nėra, nors jis savaime aiškus – arkivyskupas nebuvo išleistas iš kalėjimo anksčiau laiko. Kalėdamas Vladimiro kalėjime, arkivyskupas naudojosi, nors ir kukliomis, galimybėmis rašyti laiškus, gauti siuntinius. Jų turiniu dalijosi ir su kitais kartu kalinčiais.

Įdomu pastebėti, jog tarp prašymų, esančių jo byloje ir adresuotų kalėjimo vyresnybei, yra ir prašymas užsisakyti laikraštį „Pravda“. Matyt arkivyskupas norėjo domėtis to laiko aktualijomis. Taip pat prašo galimybės išsamiau susipažinti su Rusijos psichologų darbais ir jų tyrinėjimais. Tai dar kartą įrodo, kad arkivyskupui buvo svarbus žmogaus orumas, jo vidinis pasaulis ir jis stengėsi sekti mokslo laimėjimus, o galbūt, siekdamas susipažinti su teiginiais, ieškojo ir argumentų pasipriešinti griaunančiai ideologijai ir ginti žmogaus orumą.

Pats prašymų stilius, kreipiniai, logiškas minčių dėstymas ir motyvai atskleidžia Mečislovo Reinio, kaip gilaus diplomato, inteligento ir įsitikinusio kataliko požiūrį į kitą žmogų, net jeigu tas asmuo ir varžo jo, kaip kalinio, ir taip menkas teises bei žlugdo jį moraliai.

Arkivyskupo kamera garsėjo dvasine šviesa ir žmogiškumu. Čia jis kartu kalintiems skaitė filosofijos kursą, siekdamas, kad nė vienas žmogus nepalūžtų. M. Reinys, pastebėjęs, kad kiti nuo kasdieninės rutinos tampa apatiški, pradėjo kameros draugams skaityti filosofijos paskaitas.

M.Reinys mokėdamas daug užsienio kalbų, galėjo bendrauti su dauguma kalinių. Arkivyskupas ne tik dėstė, bet išdėstęs leisdavo apmąstyti, o paskui klausinėdavo ir išprovokuodavo diskusijas. Taip sugebėdavo priversti mąstyti, skatino tikslingą ir kryptingą protinę veiklą. Šios jo studijos buvo labai svarbios ne tik moksliniu požiūriu; jos neleido palūžti, žiebė viltį tikėjimo ateisiančia laisve...

Į laisvę sugrįžęs vokiečių užsienio reikalų ministras Gotholdas Starke vėliau rašė apie šias „Filosofijos studijas Vladimiro kalėjime“ ir jų svarbų poveikį dvasingumui, siekiamai nužmoginti asmenybės vertės pajautai.

Nepaisydamas sunkių kalinimo sąlygų ir prastos sveikatos, arkivyskupas nesiliovė rūpintis tikinčiųjų padėtimi. Tiesa, laiškuose apie tai rašoma gana atsargiai ir užuominomis. Jam rūpėjo jaunimo mokslo reikalai ir apskritai padėtis Lietuvoje.

Vokiečių užsienio reikalų ministerijos tarėjas Gerhard Štarke,  vienerius metus kalėjęs bendroje kameroje su M. Reiniu, rašo: „Jis dažnai melsdavosi už savo tikinčiuosius labai susirūpinęs, dalijosi jų kančiomis<...>Už pinigus, kuriuos jis reguliariai gaudavo,  paprastai nupirkdavo duonos ir cukraus savo kančių draugams. Per Gavėnią paprastai sau nieko nepasilikdavo. Jis nepristatydavo tik tabako, nes manė, kad tabakas kenkia sveikatai. Kai vienas mandžiūrietis kažką iš jo pavogė, jis nieko nesakė, tik kitą kartą dalindamas jam davė dvigubai daugiau. Tada žmogus verkdamas prisipažino ir prašė atleisti“.

Arkivyskupas Mečislovas Reinys niekada nepamiršo savo, kaip krikščionio, ganytojo pareigų. Net būdamas Vladimiro kalėjime, ragino sekmadienius bent pažymėti, nedirbti menkiausio darbelio, nesiūti ištrūkusios sagos, neskalbti nosinės. Arkivyskupas sakydavo: „Neturime galimybės didesniais dalykais atžymėti sekmadienius, tai bent mažmožiais pagerbkime Viešpaties dieną. Padarykime Dievui garbę tuo, kuo galime“.

 Arkivyskupas niekuomet neprarado vilties. Netgi atvirkščiai, jis ja dalinosi. Štai kartą G. Štarkei arkivyskupas kalbėjo: „Kovojančio archistratego dvasia, kuri nugalėjo apokaliptinį slibiną, turėtų būti gyva ne tik Rytų Bažnyčioje, bet ir pas mus, krikščionis, kurie iš nežinojimo dažnai tarnauja Dievui klaidingu keliu,  nuolat kartodami: ‘taika, taika‘, kai tuo tarpu nėra jokios taikos. Ir šiandieninėje Rusijoje archistrategui, kovojančiam su velniu, nėra leista garsiai paskelbti savo sprendimą, bet kaip ir pirmiau, kai jis saugojo Mozės kūną, jis turi tylėti ir sprendimą pavesti Dievui“.

Arkivyskupas Mečislovas Reinys stengėsi kiekvieną savo kančių draugą paguosti, sušildyti, nuraminti, įdiegti viltį iškentėti viską iki galo. Štai 1951m., mirus vienam kaliniui, arkivyskupas guodė bei ramino kitus: „Neliūdėkite, nukankintieji kovoja drauge su mumis. Jie stiprina mūsų gretas. Tebus pašlovinti, nenusilenkę prieš netiesą. Jie gyvena amžinai“.

Net kentėdamas sunkiausias kančias, arkivyskupas niekuomet nepamiršo savųjų, esančių toli tikėjimo brolių ir sesių. Iš laiškų, siųstų seseriai Julijonai Martinėnienei, galima spręsti, kad arkivyskupas Mečislovas Reinys nuolat meldėsi už savo artimuosius, buvusius geradarius, likusius Lietuvoje vyskupus ir kunigus, buvusius savo paties ganomuosius.  Laiškuose keletą kartų teiraujasi, kada bus Velykos. Tai rodo, jog ir Vladimiro kalėjime arkivyskupas gyveno tikrą dvasinį gyvenimą.

Kartu su arkivyskupu kalėjęs vokietis G. Štarkė prisimena: „ Jis daug melsdavosi įvairiu dienos metu. Aš esu jį matęs naktį  gulint susiėmus rankomis, atmerktomis akimis, nes mūsų celė buvo akinamai nušviesta, kad sargybiniai visada pro langelį galėtų mus matyti. Jis šnabždėdavosi su Dievu. Kai mes su savo dryžais kalinių drabužiais išeidavome pasivaikščioti į kiemą be medžių, jis vaikščiodavo vienas pirmyn ir atgal, užpakalyje rankas susiėmęs ir kalbėdamas atmintinai brevijorių“.

Kitas Vladimiro kalėjimo kalinys, anglas Frankas Kelly, apie arkivyskupą yra sakęs, kad jo veidas buvo nukaltas tarsi iš marmuro, arkivyskupas daug meldėsi, buvo labai ramus, jo negąsdino nei tardytojų grasinimai, nei prievarta. Jis paprastai ramiai melsdavosi rytą ir vakarą, visuomet stovėdamas, ir vienas vaikščiodavo, nuolat melsdamasis. Po drabužiais ant kaklo nešiojo kryželį. Kai tik reikalai pakrypdavo bloga linkme, jis išsitraukdavo kryželį ir į jį pažiūrėdavo.

Taigi, drąsiai galima teigti, jog šie ganytojai , rodos, beprasmiškiausių ir skaudžiausių išbandymų patirtį panaudojo evangelijos sėklai sėti. Nė vienas iš šių ganytojų neatsižadėjo jos,  o net ir atšiauriausio kalėjimo sienos jų drąsos ir aukos dėka  permirko ne tik kankinių krauju, bet ir Dievo Gailestingumu.


Susiję

Teofilius Matulionis 8946931595320906228

Rašyti komentarą

emo-but-icon

NAUJAUSI

Komentarai

KVIEČIAME PALAIKYTI

SEKITE MUS FACEBOOK

REKOMENDUOJAME

KVIEČIAME ĮSIGYTI

Naujienų prenumerata

item