Kaip pagalbos agentūros skatina migrantų krizę

Tai, kas diena iš dienos vyksta – kitaip tariant, ką pagalbos agentūros veikia, – jūros ruože tarp Sicilijos ir Libijos, yra sveiku protu sunkiai suvokiama, portale Spectator.co.uk rašo apžvalgininkas ir knygų autorius Nicholas Farrellas.

Kiekvienas bent kiek situacijoje susigaudantis žmogus turi žinoti, kad praėjusiais metais 181 436 migrantai (naujas rekordas) – apsišarvavę nudrengtais guminiais batais ir gležnomis valtelėmis – Italijos krantus Viduržemio jūra pasiekė praktiškai vien tik savo jėgomis. Bent taip padėtį stengiasi nušviesti pagalbos agentūros ir valdžia.

Tačiau iš tiesų, pasak straipsnio autoriaus, vos už 12 jūrmylių nuo Libijos krantų, ten, kur baigiasi šios šalies teritoriniai vandenys, kiekvienas iš minėtų 181 436 asmenų buvo sėkmingai įlaipintas į ES bei nevyriausybinių pagalbos agentūrų laivus ir atgabentas į Europą. Neteisėtai žmones gabenantys laivai, tiksliau – dažniausiai – anaiptol ne jūroje plaukioti skirtos pripučiamos valtys – priplaukia 12 jūrmylių ribą, pasiunčia nelaimės signalą, ir, kaip sakoma, štai prašom.

Beveik visi į Italiją atvykstantys migrantai – jauni Vakarų Afrikos gyventojai vyrai, ne pabėgėliai. Jie turi užtektinai grynųjų, kad įsigytų bilietą kelionei kontrabandininkų valtimi (jo kaina maždaug 1 500 eurų), tad nėra tokie jau visiški skurdžiai. Tokių kelionės bilietų apyvarta praėjusiais metais sudarė apie 350 mln. eurų. Tie Vakarų Afrikos migrantai – stambus biznis.

Kodėl ES ir pagalbos agentūrų laivai patruliuoja pietinėje Viduržemio jūros dalyje? Nes reikia gelbėti gyvybes, gaudyti neteisėtu žmonių gabenimu besiverčiančius nusikaltėlius ir naikinti jų laivus. Vis dėlto, pasak N. Farrello, jei nebūtų patruliuojama, nebūtų ir tiek mirčių, nes norinčiųjų leistis jūron, ko gero, būtų kur kas mažiau. Savo ruožtu ir kontrabandininkų liktų mažiau. Tačiau šio milžiniško gelbėjimo laivyno pastangomis Italijos vidaus reikalų ministerijai darbo tikrai netrūks – dabar laukiama dar 250 tūkst. atvykstančiųjų valtelėmis.

Protu nesuvokiami dalykai tuo nesibaigia. Yra pagrindo įtarti, kad žmonių kontrabandininkai palaiko tiesioginius ryšius su pagalbos agentūromis – kitaip būtų sunku paaiškinti, kaip joms visada pavyksta nelaimės vietoje atsidurti pirmosioms. O tai jau panašu į baudžiamąją veiką.

Daugėjant įtarimų dėl galimų slaptų susitarimų tarp gelbėjimo agentūrų ir neteisėtai migrantus gabenančių asmenų, praėjusią savaitę Sicilijos Katanijos provincijos vyriausiasis prokuroras Carmelo Zuccaro prakalbo apie ką tik pradėtą tyrimą. Kur yra riba – klausė jis – skirianti pagalbą nuo pagelbėjimo?

„Nevyriausybinės organizacijos dažnai veikia netoli Libijos pakrantės ir teritorijos, – C. Zuccaro kalbėjo Italijos parlamento nariams. – Suskaičiavome, kad per paskutinius keturis 2016 metų mėnesius 30 proc. migrantų Katanijos krantus pasiekė būtent šių organizacijų pastangomis. Per pirmuosius 2017 metų mėnesius jų proporcija padidėjo iki mažiausiai 50 proc.“

Prokuroro teigimu, daugiausia pagalbos agentūrų centrinėje Viduržemio jūros regiono dalyje įkurdinusi šalis – Vokietija. Jos žinioje veikia penkios tokios organizacijos ir šeši laivai. Vieno tokio laivo eksploatacija jūroje per mėnesį atsieina apie 410 tūkst., per metus – beveik 5 mln. eurų.

„Turime išsiaiškinti, iš kur ateina pinigai, kuriais padengiamos tokios didelės sąnaudos; kokie yra šio finansavimo šaltiniai? – dėstė C. Zuccaro. – Mes tikrinsime nevyriausybines organizacijas, per kurias migrantai patenka į mūsų jurisdikciją. Atkreiptinas dėmesys, kad NVO laivams beveik visada pasitaiko būti arčiausiai nelaimės vietos.“

„Įplaukti į užsienio valstybės vandenis tam, kad būtų išgelbėti žmonės, nėra nusikaltimas, – tęsė jis. – Nusikalstamas yra šių žmonių gabenimas į Italiją, nepaisant susitarimų [...]. Migrantai turėtų būti plukdomi į artimiausią uostą, kuris, suprantama, yra ne Italijoje.“ Artimiausias uostas, pasak N. Farrello, yra Tunise.

Praėjusį mėnesį Europos sienų ir pakrančių apsaugos agentūra FRONTEX taip pat apkaltino pagalbos agentūras vykdant veiklą, „kuri padeda nusikaltėliams savo tikslus pasiekti minimaliomis sąnaudomis ir, padidindama sėkmės galimybes, stiprina jų verslo modelį“.

FRONTEX metinėje ataskaitoje nurodoma, kad neteisėtai migrantus gabenantys asmenys nebesivargina skambinti į Romoje įsteigtą Jūrų gelbėjimo koordinavimo centrą – dabar jie skambina tiesiai į pagalbos agentūrų laivus. Priežastis akivaizdi: laivų darbuotojai nei juos suims, nei konfiskuos jų laivus.

Nuo 2016 m. birželio pagalbos agentūrų laivai palei Libijos krantus daug migrantų išgelbėjo net ir negavę jokio nelaimės signalo, o tai savo ruožtu leidžia įtarti, kad dėl rendez-vous buvo susitarta iš anksto. Italijoje apkaltinamasis nuosprendis gali būti priimtas remiantis linčiuotojų taikomu principu „abejonių dėl kaltės praktiškai nėra“. Taigi tikimybė, kad bus griebiamasi baudžiamojo persekiojimo – visiškai reali.

Kaip nurodoma FRONTEX ataskaitoje, vienintelė galimybė išspręsti migrantų krizę – užkirsti Vakarų afrikiečiams kelią į Libiją. Tai taip pat padėtų nuo tolesnių pagundų apsaugoti gelbėtojus iš pagalbos agentūrų.