Dovilas Petkus. Neutralios istorijos kelias į okupaciją

Visų pirma privalau pasakyti, jog esame aršaus konflikto epicentre. Reiškiniai, kurie mūsų istorinėje sąmonėje ilgą laiką buvo suprantami...

Visų pirma privalau pasakyti, jog esame aršaus konflikto epicentre. Reiškiniai, kurie mūsų istorinėje sąmonėje ilgą laiką buvo suprantami kaip nekvestionuojami, natūralūs, dabar pasiekė tokią būklę, kai kiekvieną mielą dieną esame priversti įrodinėti jų vertę. Tai vargina, tačiau reikia pažymėti, kad bet kuria mūsų atsipalaidavimo akimirka bus pasinaudota, žaibiškai išplėšiant dar dalelę mūsų istorinės savasties. Tai, kad nepriklausomoje Lietuvoje kyla iniciatyvos statyti naujus paminklus tokiems politiniams kolaborantams kaip Salomėja Neris arba siekis naikinti Kazio Škirpos vardu pavadintas gatves, atspindi daugelio mūsų tautiečių vidinę būseną. Atrodo, jie nesuvokia, kas tokie yra, iš kur jie atėjo ir kas jiems patikėta saugoti ateičiai.

Visa tai yra pasekmė to, kad mes vis dar taip ir neturime istorinės atminties politikos. Nors tautą telkiantis istorinis pasakojimas yra būtina jos kaip politinės bendruomenės egzistavimo sąlyga, aplink mus išbujojo skaldantis diskusijų laukas, kur akivaizdūs tautos ir valstybės išdavikai ir toliau gerbiami ir vertinami, mokyklose pateisinami ar užtariami vien dėl to, kad pirmas buvo poetas, antras – jautrus, o trečias – nesuprato. Lietuvoje net nesuvokiama tokia banalybė kaip simbolikos galia, ir vis tenka priminti, kad paminklas viešojoje erdvėje ir paminklas Grūto parke nėra viena ir tas pat, kad viešojoje erdvėje paminklas yra gyva simbolika, visada palaikanti reikalingą sąmonės režimą.

Taigi kodėl susiklostė toks vaizdinys ir kaip tai įvyko?

Neveltui prieš trejetą dešimtmečių Sąjūdis prasidėjo nuo grupelės susirūpinusių paminklosaugininkų. Jau anuomet Sąjūdžio žmonės puikiai žinojo, kad tas, kas kontroliuoja praeitį, kontroliuos ir ateitį, tad kova už tautinės ir valstybinės atminties išsaugojimą bei pastangos gelbėti bent jos likučius buvo būtina Sąjūdžio atsiradimo ir Nepriklausomybės atkūrimo prielaida.

Atkūrus valstybę tikėtasi, kad bus gaivinama ir stiprinama sovietmečiu niokota ir sumenkusi tautinė bei valstybinė sąmonė, bus vykdoma jai atkurti palanki valstybinė istorinės atminties politika. Tačiau šito neįvyko, nes Lietuvai sugrįžus į Vakarų geopolitinę erdvę, joje jau viešpatavo tautas ir valstybes neigianti neoliberalistinė ideologija, kuriai buvo pajungta ir į šią erdvę besiintegruojančios mūsų valstybės istorijos politika.

Liberalus požiūris į istorijos ir politikos santykį šiandien leidžia paaiškinti vykstančių permainų kryptį. XX a. antrojoje pusėje atsirado daug paskatų imtis politinio istorijos neutralizavimo. Tai paskatino Antrojo pasaulinio karo metais vykdyti vokiečių nacių nusikaltimai ir prieš kelis dešimtmečius kilusi kosmopolitizmo banga, susijusi su globalizacija ir Europos Sąjungos integracija. Šie du procesai sustiprino įsitikinimą, kad politinis gyvenimas gali būti tvarkomas universaliais, nuo istorijos skirtumų nepriklausančiais principais.

Vakarų Europos šalyse kiek anksčiau prasidėjęs istorijos neutralizavimo procesas po SSRS griūties greitai persimetė į visą žemyną, įskaitant ir pokomunistines valstybes. Vidurio ir Rytų Europos šalių istorinę savivoką ištiko Vakarų visuomenių religijos, moralės ir metafizikos likimas – ji buvo patraukta iš politinio gyvenimo arenos. Politikai suformulavo reikalavimą „kuo mažiau istorijos“, primenantį garsųjį liberalių ekonomistų reikalavimą „kuo mažiau politikos“.

Pasibaigus komunistiniam laikotarpiui, liberalus istorijos ir politikos santykis tapo sudėtine visuomenės liberalizacijos proceso dalimi. Privatizuodami ūkį, staiga privatizavom ir istoriją. Kuo labiau įsigalėjo liberalūs politiniai principai, tuo stipriau girdėjosi balsų, reikalaujančių istoriją pradėti suvokti kaip asmeninio pasirinkimo dalyką, nesiskiriantį nuo piliečių sugebėjimo rinktis profesiją, gyvenamąją vietą ar prekes.

Tokiu būdu įgyvendintas ekonominis visuomenės išskaidymas į savo asmenine nauda besirūpinančius individus-atomus palietė kultūros, istorijos ir politikos supratimą. Šiandien lietuviai vis mažiau pajėgia telktis bendriems politiniams veiksmams. Tai rodo ne tik politinio dalyvavimo nuosmukis, bet ir didėjantis nesugebėjimas susitarti dėl istorijos. Ankstesniais laikais istorinėms asmenybėms statėme paminklus – tautos vieningumo simbolius. Dabar jie tapo visuomenę skaldančių ginčų objektu. Nesutariama dėl paminklų reikšmės, jų ryšio su pastatymo vieta ar meninių savybių. Grožis mums tapo didesnio sutarimo objektu negu istorija.

Šitokia būsena tapo patogi tam, kad nepriklausomoje valstybėje būtų tęsiamas sovietmečiu vykdytas istorijos perrašinėjimas ištautinimo ir išvalstybinimo dvasia. Kryptingai konstruojamu istoriniu pasakojimu, kurio pagrindinis leitmotyvas primena sovietinį, siekiama įtikinti, kad visos Lietuvos istorijos ir Sąjūdžio kovos galutinis tikslas esąs įsilieti „į broliškų Europos tautų šeimą“ ir į vadinamąją pasaulio pilietinę visuomenę.

Tokią suklastotą ir iškreiptą tautos atmintį diegiantį istorinį pasakojimą, kaip ir sovietmečiu, konstruoja prisitaikėliškų pažiūrų istorikai bei jų sekėjai: Alfredas Bumblauskas – Vilniuje, Alvydas Nikžentaitis – Klaipėdoje , Šarūnas Liekis – Kaune. A. Bumblausko darbus puikiai iliustruoja jo paties teiginys, esą Lenkijos ir Lietuvos karinis konfliktas dėl Vilniaus krašto tebuvo „jaunalietuvių“ ir „senalietuvių“ konfliktas. Taip A. Bumblauskas faktiškai teigia, kad Vidurio Lietuva išties buvo legitimus politinis darinys, o Lietuvos kariai krito pilietiniame kare, kuriame lietuviai patys vieni kitus esą išsišaudė. Savi vėl šaudo į savus. Panašią giesmę apie partizaninį karą giedojo ir sovietiniai istorikai savo darbuose. Esą komunizmu įtikėję lietuviai žudė kitus tautiečius, kurie buvo įsitikinę naciai ir Hitlerio draugovininkai.

Nevalia nutylėti to, kaip naikindami viešos pagarbos ženklus mūsų valstybės patriotams ir statydami paminklus kolaborantams, taip pat palaikydami šią neutralios, jokio bendrumo nekuriančios ir į visuotinę anomiją vedančios istorinės sąmonės kūrybą, mes išties galimai rengiame dirvą naujai tos pačios Rusijos okupacijai, kurios metu būsime visiškai nepasirengę priešiškos jėgos informacijai ir istorijos perrašinėjimui. Nepadarę išvadų ir neprivertę savo valdžios tarnauti tautai ir jos telkimui, tapsime kąsneliu bet kokiai dvasinei ar fizinei okupacijos formai.

Dovilo Petkaus kalba skaityta Signatarų namuose 2017 m. sausio 31 d. vykusioje diskusijoje „Telkianti ar skaldanti istorinė atmintis?“


Susiję

Politika 1831265032150985149

Rašyti komentarą

emo-but-icon

NAUJAUSI

Komentarai

KVIEČIAME ĮSIGYTI!

SEKITE MUS FACEBOOK

KVIEČIAME ĮSIGYTI

Naujienų prenumerata

item