Andrius Navickas. Nulenkite galvas ir dirbkite... Arba bėkite iš Lietuvos kuo greičiau!

Žadėtoji „unikali ir giluminė“ švietimo sistemos pertvarka,  kurią pradėjo Švietimo ir mokslo ministerija, panašu, ir baigsis tuo, kad keliomis pamokomis bus pailginti mokslo metai. Ši  politikų idėja sukėlė didelį pasipiktinimą švietimo bendruomenėje ir išprovokavo nemažai diskusijų – tiek apie patį švietimą, tiek apie mokytojus. Žinoma, nuošaly nepaliktos ir švietimo profesinės sąjungos, kurių dalis kartu su mokiniais savo nepasitenkinimą minėta „reforma“ išreiškė nepiktu paukštelių čiulbėjimu prie ministerijos. Tačiau ir tokia nekalta išraiškos priemonė sukėlė milžinišką pykčio ir neapykantos bangą. Bet priešingai nei kai kuriuos, mane toks dėmesys džiugina, nes tai rodo mokytojo svarbą visuomenėje bei augančią profesinių sąjungų įtaką, kas, akivaizdu, kai ką labai erzina. 

Iš tiesų, kilusios įtampos, stresai, nekomfortiškos situacijos nuima žmonių kaukes, parodo tikruosius jų veidus. Jeigu šį kartą ministerijos veidas išliko gana ramus, tai jai į pagalbą atskubėjo ne vienas pataikūnas ir prisitaikėlis, kalbantis apie gražias vertybes, o iš tikrųjų siekiantis asmeninės naudos – užsitikrinant ministrės malonę. Taigi visi jie kaip susitarę vienas po kito sėjo savo menkavertes įžvalgas tarsi lenktyniaudami, kuris pykčiau, bjauriau, labiau paniekins, užgaus ar įžeis mokytojus. Demonstruodami didžiulį susirūpinimą švietimo sistema jie tokiu būdu, tikriausiai, įsivaizduoja eilinį sykį keliantys mokytojų autoritetą ir prestižą visuomenėje, kurį neva menkinančios profesinės sąjungos.

Nuolankumas – vis dar vertybė

Ir iš kur gi tiek pykčio ir noro išprievartauti švietimo sistemą? Kas už to slypi? Kaip žinoma, mokslo metų ilginimui pritaria daugų daugiausiai penktadalis tėvų, auginančių mokyklinio amžiaus vaikus. Tai parodė ne tik švietimo profesinių sąjungų organizuota apklausa, bet ir vėliau Vyriausybės bei „Vilmorus“ surengtos apklausos.

Na, Vyriausybę ir ministeriją šioje situacijoje galima iš dalies suprasti, jie juk aiškiai deklaruoja, kad  jų reforma orientuota į rezultatą bet kokia kaina. Ir nesvarbu, kokie bus santykiai po to, kas tuo reformos pagimdytu kūdikiu rūpinsis ir apskritai ar kas rūpinsis. Juk nesenai ministrė jau pareiškė, kad šią genialią idėją įgyvendinti, tai yra rūpintis šiuo kūdikiu paves savivaldybėms, taip aiškiai pademonstruodama, kad kratosi atsakomybės. 

Bet ko siekia pataikūnai, rėkiantys, kad mokslo metų ilginimas yra panacėja gerinti ugdymo kokybei? Galbūt jie nežino, kad tose šalyse, kur ilgesni mokslo metai, mokinių pasiekimai yra prastesni nei Lietuvoje? Ar kad Suomijoje pradinukai mokosi 32 savaites, t.y. kaip ir Lietuvoje, o Lietuvoje matematikos ir gamtamokslinių pamokų yra daugiau nei Estijoje ir Suomijoje? 

Nemanau, kad išsilavinę žmonės to nežinotų ar nemokėtų suskaičiuoti iki 30. Tai gal jie nori tuo  moksleiviams pasakyti, kad šie neprieštarautų, nekritikuotų ir tiesiog apsimestų, kad viskas gerai, net jei ir mato, jog sulaužytą švietimo stuburą bandoma išgydyti užklijuojat pleistrą. Žodžiu, - prisitaikyk, būk nuolankus ir pataikauk, taip užsitikrinsi valdžios malonę ir patogų bei aprūpintą  gyvenimą. Tik ar to turi mokyti mokykla, ar tokios vertybės apibrėžtos švietimo strategijoje?

Apie rakštis ir atsakomybę

Mielieji oponentai vienas po kito plūdosi, koneveikė mokytojus ir galiausiai remdamiesi savo „geležiniais“ argumentais padarė auksines išvadas, jog vis dėlto Lietuvoje didžiausia blogybė yra mokytojus ginančios profesinės sąjungos, kuriosišvadintos net „švietimo sistemos rakštimis“.

Aišku, iš kur gi jiems žinoti, kad konfliktai mokyklose nekyla ten, kur yra stiprios profsąjungos. Priešingai, engimas, įstatymų nepaisymas, nepotizmas klesti ten, kur dauguma mokytojų joms dar nepriklauso. Juk stebėti iš šalies, bumbėti ir nieko nedaryti dar linkusi didelė dalis mūsų visuomenės.  O tą norą vis sustiprina „ekspertų“ rašiniai, kurie neša aiškią žinią – dirbkit ir tylėkit, o jei pakelsit galvą, tuoj per ją ir gausit. 

Ekspertai gi nežino ir to, kad tarp geriausių Lietuvos mokytojų metai iš metų yra Lietuvos švietimo darbuotojų profesinės sąjungos nariai, kuriuos apdovanoja prezidentai, premjerai bei greitai, kaip šių dienų oras, besikeičiantys švietimo ministrai. Juk būtent šitie mokytojai bei jų vaikai ateina prie ministerijos „pasidžiaugti“ jos reformom ir „padėkoti“ už brukamus pasiūlymus, kurių niekas neprašė.

Bet grįžkim prie rakščių. Štai Suomijoje 95 proc. mokytojų priklauso profesinėms sąjungoms. Ir kaip šitoms rakštims taip nuolat kenkiant, Suomijos švietimo sistema sugebėjo tapti viena geriausių pasaulyje? O gal kaip tik čia ir yra esmė – atsakomybės klausimas: kai visa bendruomenė dalyvauja rengiant sprendimus, ji prisiima ir atsakomybę už jų įgyvendinimą? Deja,  mūsuose sprendimus priima kokie nors tariami ekspertai, o jei įgyvendinimo etape norimo rezultato nėra, tai niekas dėl to galvos ir nesuka, juk strategijose ir dokumentuose viskas atrodo tvarkingai.

Ne mokytojai kalti dėl visų švietimo bėdų

Tarp puolančiųjų mokytojus buvo ir visiškų cinikų, kurie net pradėjo demonstruoti tariamą susirūpinimą pačiais vargingiausiais. Jų teigimu, trumpesni mokslo metai labiausiai kenkiantys šių šeimų atžaloms. Jie mat neturi kur pasidėti vasarą, kai turtingieji važinėjasi po pasaulius. Įdomu, kokį būtent vargingumo laipsnį varguolių gynėjai turi galvoje? Jeigu kalbama apie darbo neturinčias ar asocialias šeimas, tai teoriškai jų vaikai po pamokų gali būti prižiūrimi ištisus metus, juk jų tėvai nedirba.  Bet realybė čia, deja, yra žiauri ir negailestinga: šie vaikai dažniausiai iš viso nelanko mokyklos, todėl ilgesni mokslo metai jų pasiekimų tikrai nepagerins. Tad šioje jautrioje vietoje ciniškai demonstruoti susirūpinimo tais, kurie iš tiesų visai nerūpi, nederėtų. Šioms problemoms spręsti reikalingi sudėtingi ir esminiai pokyčiai, apie kuriuos ministerija net neužsimena. 

Beje, dažnai oponentai profesines sąjungas kaltino rėkavimu ir vargšės valdžios puldinėjimu, o  pasiūlymų, kurie Lietuvai padėtų lygiuotis į Estiją ir Suomiją, pasigesdavo. Todėl specialiai jiems sutrumpintai – metai iš metų profsąjungų kartojami dalykai, kuriuos tik patvirtina tarptautinių tyrimų PISA ir TIMSS rekomendacijos: gerinti ugdymo aplinką mokyklose ir aprūpinimą šiuolaikiškomis ugdymo priemonėmis; įdarbinti mokyklose pakankamai specialistų, padedančių mokytojams su specialiųjų poreikių vaikais; gerinti mokytojų darbo sąlygas, savijautą ir pasitenkinimą savo profesija. Kalbant apie stresą ar paskubomis „prabėgamas“ programas, kurių vaikai nespėja įsisavinti, reiktų dalinti klases į grupes ne tik per užsienio kalbų, bet ir per matematikos, gimtosios kalbos ir kitų dalykų pamokas (kaip Suomijoje).

Bet, žinoma, kam gi taip išlaidauti, juk mūsų „prasti“ mokytojai jau pradinėse klasėse dirba su 28 ar 30 vaikų, o jų darbo rezultatai – kai kuriais atvejais net geresni už pirmaujančių šalių pedagogų. Ir tegu dirba nuleidę galvas, biudžeto pinigus bus kam įsisavinti, o priedas už nuolankumą jiems – dar ilgesni mokslo metai.

Būtina įvertinti ir tai, kad mūsų mokyklos yra bene prasčiausiai aprūpintos Europos Sąjungoje. Ar daug kas žino, kad atlikti minėtiems tarptautiniams tyrimams į kai kurias mokyklas tyrėjai turi atsivežti ir savo kompiuterius, nes esami neatitinka keliamų reikalavimų? 

Todėl galima drąsiai sakyti, jog mūsų mokytojai daro tiesiog stebuklus sugebėdami „išgauti“  pasiekimus. O jie kartais išties stulbinantys, pavyzdžiui, dešimtmečių matematikos žinios, pagal TIMSS 2015 m. tyrimo rezultatus, lenkia net suomių bendraamžių pasiekimus. O pedagogai,  susidūrę su iš emigracijos grįžusiais vaikais, pastebi, jog jų lygis viena, o dažnai ir dviem klasėmis yra žemesnis nei jų bendraamžių, besimokiusių Lietuvoje.

Ne kalimas, o kūrybiškumas

Anot kai kurių mūsų oponentų, pagrindinė didelė vertybė yra darbas, jis ir tik jis turi būti viso ko pradžia ir pabaiga. Kažkur net girdėjau sakant, kad ilgai neužtruks, kol į apyvartą sugrįš frazė „Arbeit macht frei“ (darbas išlaisvina).

Visi suaugę žmonės ir geradariams nepatarus puikiai supranta, kad be darbo rezultatų nepasieksi. Bet kai mūsų mokytojai, nuoširdžiai dirbdami su didžiulėmis klasėmis, be šiuolaikinių priemonių  sugeba parodyti dar ir neblogus rezultatus, o kaip atpildo sulaukia tik purvo, šmeižto, neapykantos ir patyčių, pradedi abejoti geradarių patarimais ir peršamų reformų reikalingumu.

Antra vertus, mokyklose kaip tik ir nereikėtų mokyti bukai dirbti. Mums būtina skatinti vaikų kūrybiškumą, sąmoningumą, motyvaciją ir pasitikėjimą savo jėgomis. Juk ir šiuolaikiniams darbdaviams jau nepakanka vien buku darbu įgyto diplomo. Todėl visiškai pritariu edukologo Keno Robinsono teiginiui, kad jeigu mokyklose menams būtų skirta tiek laiko, kiek matematikai, žemėje būtų kur kas daugiau talentingų ir laimingų žmonių. 

Tad, gerbiamieji, nenorėkite, kad mes, mokytojai, vaikus ugdytume prisitaikėliais, kurie tik ramiai iš šalies stebėtų visuomenėje vykstančius procesus ir nieko nedarytų. Mes nemanome, kad pilietiškai visuomenei išugdyti užteks įvairių fondų finansuojamų pilietiškumo pamokų ar epizodinių „pigių paskaitėlių“, kurių pagrindiniu tikslu dažniausiai tampa europinių ar partinių pinigų „pravalgymas“, ir per kurias, beje, mielieji, užsiimat tik agitacija: bėkit iš Lietuvos ir nesidairykit.

Andrius Navickas yra Lietuvos švietimo darbuotojų profesinės sąjungos pirmininkas.