Almantas Samalavičius. Skaičių misticizmas ir universitetų „optimizacijos“ pinklės

Šiandieniniai universitetai yra pačios pavojingiausios institucijos pasaulyje. Jos gamina armijas ekonomikos racionalistų, kurie žygiu...


Šiandieniniai universitetai yra pačios pavojingiausios institucijos pasaulyje. Jos gamina armijas ekonomikos racionalistų, kurie žygiuoja kuo toliau nuo tikrųjų problemų. Kurdami vertybių požiūriu neutralų mokslą, jie apeina tikrąsias moralines ir dvasines problemas [...] Nepaisant filantropijos dūmų uždangos, dengiančios humanitariką ir liberaliuosius menus, dideli pinigai dideliam mokslui yra didelis verslas.

Sulak Sivaraksa

Aukštojo mokslo problemos, persekiojančios Lietuvą jau beveik tris dešimtmečius, atsidūrė ir naujosios vyriausybės, regis, dar nė nespėjusios apšilti kojų, darbotvarkėje. Lyg ir turėtų džiuginti, kad aukštąjį mokslą valstybės institucijos laiko vienu iš svarbiausių prioritetų, tačiau kelia nerimą keistas užmojis paskubomis išspręsti įsisenėjusius kazusus. Seimo nariai ir Vyriausybės atstovai, tarsi siekdami užbėgti vieni kitiems už akių, karštligiškai pristatinėja visuomenei numatomos pertvarkos gaires, tik spėk skaityti spaudos pranešimus: „Lietuvos regionuose turi išlikti kokybiškas aukštasis mokslas, tačiau tai nebūtinai reiškia, kad turi būti išlaikytos neefektyviai dirbančios esamos aukštosios mokyklos, – sako Ministras Pirmininkas Saulius Skvernelis.“

„Universitetinės studijos regionuose, tame tarpe ir Šiauliuose, išliks – mes kalbame apie tai, kad jos turėtų būti visiškai kitokios kokybės. O kas galvoja, kad tai yra tapatu su universitetų išlaikymu, tai čia yra dvi skirtingos esminės pozicijos ir išsiskyrimas, – Žinių radijui ketvirtadienį sakė premjeras. – Mes manome, kad aukštos kokybės konkurencingos universitetinės studijos regionuose privalo likti, bet jos turi būti tokios, kokių reikia Lietuvos valstybei ir patiems studentams pirmiausia, o ne administracijai.“[1]

Jei tokias mintis dėstytų kuris nors naujausiuose Seimo rinkimuose daugumą gavusios partijos ideologas, galėtume jas interpretuoti kaip ilgesnį ar trumpesnį laiką brandintų reformų gaires, tačiau taip kalba asmuo, Valstiečių ir žaliųjų partijos gretose atsidūręs rinkimų išvakarėse, o profesinėje veikloje labiausiai pasižymėjęs kaip autoinspektorius. Todėl nusistebėtinai griežtas jo tonas, demonstruojant aukštojo mokslo problemų išmanymą, ir kai kurių sąvokų įkyrus kartojimas verčia ne juokais suklusti.

Lietuvos aukštojo mokslo krizė taip ilgai užsitęsė todėl, kad nė viena iki šiol veikusi vyriausybė nesugebėjo rasti būdo, kaip ją įveikti. Veikiau atvirkščiai – tik dar labiau ją pagilindavo. Antai Steponavičiaus-Putinaitės-Subačiaus triumviratas įdiegė atvirai neoliberalią aukštojo mokslo finansavimo sistemą, prioritetas teiktas privačių bankų paskoloms. Ši liūdnai pagarsėjusi pertvarka veikiai susikompromitavo, įteisinusi „krepšelių sistemą“, kuri turėjo užtikrinti, kad aukštojo mokslo „verslas“ išstums silpniausias institucijas ir sustiprins lyderius. Didelis užmojis baigėsi šnipštu, nors vienas iš pagrindinių šios reformos variklių – Gintaras Steponavičius, – iki šiol neabejoja, esą tai universalus vaistas nuo visų aukštojo mokslo ligų, bent jau sprendžiant iš jo pasisakymų Vilniaus universitete, Petro Skargos jubiliejaus minėjime, 2016 m. Ši bankrutavusi reforma aukštąsias mokyklas dar labiau nustekeno, priverstinai įvėlė į beprotišką studijų programų „meniu“ pasiutpolkę. Besivaržydamos dėl valstybės dotacijų, jos begėdiškai konkuravo net ir tose srityse, kur lyderiai visiškai aiškūs, taigi, čia net negalėjo būti jokios konkurencijos. Universitetai, užuot nuosekliai stiprinę tuos sektorius, kuriuose buvo tradiciškai stipriausi, metėsi į paikas varžybas, siūlydami iš piršto laužtas studijų programas ar tiesiog patraukliau pervadindami senąsias. Regis, pravertė sovietmečiu subrandinta veiklos imitavimo patirtis. Besivaržant dėl krepšelių, studijų programų skaičius pasiekė rekordą – 1500. Šiuo atžvilgiu šalis pranoko ekonomiškai stipresnes kaimynines valstybes, galiausiai vajus peržengė net elementarias sveiko proto ribas. Suprantama, universitetus lengva kaltinti, kad jie tapo savo pačių entuziazmo aukomis, tačiau nepamirškime, kas inicijavo ir įteisino bukaprotiškas varžybas – tai šovė į galvą aukščiausioms valdžios institucijoms.

Šiandien aukštasis mokslas, išvargintas nesibaigiančių, dažniausiai tik imituojamų reformų, yra rimtai pasiligojęs. Negalavimų simptomai akivaizdūs, bet jų priežastys nėra nustatytos, taigi, negalima imtis ir veiksmingo gydymo. Aukštojo mokslo ateitį pastaraisiais metais iš delno būrė visi, kas netingi: ir politikai, ir žurnalistai, ir verslininkai. Šia opia tema pasisakė net namų šeimininkės, net socialiai marginalizuoti sluoksniai, iš įvairiausių šalies ir emigracijos pakampių užtvindę interneto anoniminių komentarų erdves paranojiškais, neurotiškais svaičiojimais, priežastis painiodami su pasekmėmis, o šias su simptomais. Beje, neurozė – tai tokia būsena, kai apima nuolatinis neįveikiamas nerimas. Bandymai nuslopinti neurotinę įtampą ne palengvina paciento būklę, o sukelia dar daugiau psichologinių problemų. Neurotikas ima painioti tikrus dalykus su menamais, įsivaizduotais ar neteisingai suvoktais, taip įsisuka užburtas ratas, iš kurio išsivaduoti beveik neįmanoma. Užsitęsusi socialinė neurozė būdinga intensyvią kaitą išgyvenančioms visuomenėms, kurias persekioja įkyri visuotinio nestabilumo būsena. Postkomunizmo analitikai (pavyzdžiui, rumunų mąstytojas ir politikas Andrei Plesu) tą diagnozavo jau prieš porą dešimtmečių. Apmaudu, bet Lietuva, per tą laiką įstojusi į Europos Sąjungą, įsiliejusi į kitas tarptautines struktūras, sukaupusi lyg ir nemenką gyvenimo demokratijos sąlygomis patirtį, įveikti socialinės neurozės nesugebėjo. Veikiau atvirkščiai – slegianti būsena įgavo chronišką pobūdį, tarsi gyventume nuo vienos nesėkmės iki kitos. Kas galėtų garantuoti, kad narsūs dabartinės valdžios užmojai nesibaigs dar vienu fiasko?

Ar iš tikrųjų kiekvienas gali būti teisėjas aukštojo mokslo byloje? Ar visiems pakanka žinių, supratimo, kvalifikacijos narplioti sudėtingus šio sektoriaus reikalus? Pasak Umberto Eco, „niekas nėra silpnaprotis iš profesijos, išskyrus kai kurias išimtis, tačiau asmuo, kuris yra puikus vaistininkas, puikus chirurgas, puikus banko tarnautojas, gali pasakyti kvailystę klausimais, kurių neišmano arba kurių gerai neapgalvojo“. Italų rašytojas ir mokslininkas taip kalbėjo apie žiniasklaidos vaidmenį šiandieninėje globalioje medijų visuomenėje: „Tinkle reaguojama greitai, neturint laiko pagalvoti. Teisinga, kad tinklas leidžia pasireikšti ir tiems, kurie nekalba protingų dalykų, tačiau kvailybių perteklius liejasi per kraštus.“[2]

Anoniminių interneto „svarstymų“ apie Lietuvos aukštojo mokslo reikalus gausa šiais tinklo visagalybės laikais verčia politikus reaguoti net į akivaizdžiausias kvailystes ir patiems daryti naujas, neretai dar didesnes. Anoniminių tinklo komentarų erdvėse kvailystes neretai platina ir akademinės sferos atstovai, matyt, pasidavę pasąmonės srautui...

Teisybės dėlei reikėtų pridurti, kad šiuo atžvilgiu nesame vieniši. Įvairiausiose pasaulio vietose visuomenė pudruojasi, žvelgdama į globalizacijos veidrodį. Skolinantis globalias idėjas, imituojant praktiką, importuojami ir dalykai, kurie laikomi išganingais vaistais nuo socialinių ligų, bet iš tikrųjų tik dar labiau pagilina neurozės būseną. Tarptautiniu mastu pripažintas Kanados mąstytojas, ugdymo ir aukštojo mokslo tyrinėtojas Henry’s A. Giroux, prieš kurį laiką aptarė, kokį globalų poveikį neoliberalizmas daro aukštajam mokslui: „Plataus masto išpuolis prieš aukštąjį mokslą yra vykdomas Šiaurės Amerikoje, Jungtinėje Karalystėje ir įvairiuose Europos kraštuose. Nors šio išpuolio prigimtis kiekvienoje šalyje skiriasi, egzistuoja bendras įsitikinimų ir praktikų rinkinys, verčiantis aukštąjį mokslą virsti korporacijų galios ir vertybių tarnu.“ Pertvarkyti aukštąjį mokslą pagal rinkoje veikiančių galingų korporacijų modelį jau kurį laiką bandoma ir Lietuvoje. Neoliberalia ideologija žavisi skirtingiausios politinės jėgos. Ne išimtis ir premjeras Saulius Skvernelis – jau cituotame jo pareiškime apie aukštojo mokslo ateities gaires tarsi vaiduoklio šešėlis, apsireiškiantis „Hamleto“ dramoje, išnyra gerai žinomi „plastiški žodžiai“, iš esmės tušti ir apgaulingi verbaliniai fantomai – „konkurencingos studijos“, „efektyvumas“, „aukšta kokybė“ ir pan.

Dar gerai nenustačius, dėl kokių priežasčių – vidinių, išorinių, istorinių, kultūrinių ar politinių – Lietuvos universitetai atsidūrė tokioje nepavydėtinoje padėtyje, entuziastingai imama taikyti „efektyvią“ terapinę programą. Namudiniai „užkalbėtojų ir šundaktarių“ vaistai pasiligojusiam aukštajam mokslui skiriami pramaišiui su „ekspertų“ ir šios srities profesionalų rekomenduojamomis procedūromis. Pastaruoju metu itin agresyviai peršama aukštųjų mokyklų tinklo „optimizacija“, primygtinai raginant mažinti esą pernelyg didelį universitetų skaičių. Beje, apie tokio mažinimo būtinybę pranešta gerokai anksčiau, negu Seimo ir Vyriausybės krėsluose įsitaisė dabartinė dauguma. Šį stebuklingą vaistą nuo visų sektoriaus ligų jau prieš gerus metus rekomendavo Mokslo ir studijų stebėsenos ir analizės centras (MOSTA). Šiai agentūrai ne vienus metus vadovavo dabartinė švietimo ir mokslo ministrė Jurgita Petrauskienė. Į šios ministerijos kabinetus masiškai persikraustė jauni energingi buvę MOSTA darbuotojai, kurių didžiuma, beje, neturi jokių mokslo laipsnių, nėra dirbę nei pedagoginio, nei mokslo tiriamojo darbo. Matyt jie ir darys jaunatviškai energingą mokslo ir studijų tinklo „optimizaciją“.

Svarstant aukštojo mokslo pertvarkos planus, vis labiau ryškėja nesutarimas tarp Seimo ir Vyriausybės. Įstatymų leidėjai kol kas tvirtina, kad jie nėra pasisakę ar nurodę, kokie universitetai išliks, o kuriems lemta išnykti, juo labiau nenuspręsta, kokio skaičiaus universitetų Lietuvai reikia. Premjeras ir jo komanda jau atvirai tvirtina, esą po numatytos pertvarkos šalyje liks ne daugiau penkių universitetų. MOSTA ekspertai jau anksčiau rekomendavo dabartinį tinklą sumažinti iki 5–6 universitetų, taigi, ideologinis dabartinės reformos šaltinis daugiau nei akivaizdus.

Kyla ironiška pagunda kalbėti apie tam tikrą skaičių misticizmą – jaunieji Pitagoro pasekėjai tiki skaičių visagalybe, todėl prioritetą teikia aritmetinėms procedūroms, esą „išganysiančioms“ aukštąjį mokslą. Ar universitetų stambinimas, jungimas, naikinimas gali iš esmės pagerinti aukštojo mokslo būklę, studijų ir tyrimų kokybę? Kuo pertvarkos vadybininkai grindžia įsivaizdavimą, esą stambesni universitetai veikia tobuliau ir efektyviau už mažesnius? Kol kas viešumoje šis abejotinas argumentas ramstomas tik fragmentiška, iš piršto laužta statistika, esą kai kuriose Vakarų šalyse universitetų susijungimas, t. y. jų skaičiaus sumažinimas jau davė teigiamų rezultatų. Kokie bus tos pertvarkos rezultatai, kol kas galima tik spėlioti, nes rimtesnei analizei reikia tam tikros laiko perspektyvos. Spaudimas stambinti aukštąsias mokyklas, kad jos tarsi verslo įmonės prisišlietų prie didesnių ir stipresnių korporacijų, jaučiamas globaliu mastu. Tai rodo gana siaurą universitetų vaidmens ir funkcijų visuomenėje supratimą. Bet ar svetimomis kvailystėmis būtina sekti? Poslinkiai Rytų Europoje, deja, liudija, kad griebiamasi lengviausio ir primityviausio lėkštų idėjų importo, aukštąsias mokyklas modeliuojant pagal verslo korporacijų modelį. Drastiškai siaurinamos studijų programos, eliminuojamos tos, kurių neva menkai pasigenda dabartinė darbo rinka, nors rimti sociologai jau kalba apie globaliu mastu besiformuojančią „postdarbo visuomenę“, taigi, įprastas darbo santykių pobūdis keičiasi iš esmės.

Kad ir ką manytų, kad ir kokia praktika remtųsi aukštųjų mokyklų tinklo „optimizatoriai“, būtina atsakyti į klausimą, ar didesnis universitetas iš tikrųjų veikia geriau, efektyviau už mažesnį? Jei taip, vadinasi, geriausiais pasaulyje laikomi universitetai turėtų būti itin stambūs. Tačiau skaičiai liudija visai ką kita. Antai Harvardo universitetas, globaliu mastu pirmaujantis jau keletą dešimtmečių, 2015 m. duomenimis turėjo tik 22 000 studentų, Stanfordo – 8 000, Princetono – 7 800, Jeilio – 12 000, Čikagos – 15 000, Masačiūsetso technologijos institutas – 11 000, Kalifornijos technologijos institutas – 2 200 studentų. Iš visų prestižiniais laikomų JAV universitetų, kurie daug metų patenka į geriausiųjų dešimtuką, tik valstybinis Kalifornijos universitetas Los Andžele prieš porą metų turėjo 42 000 studentų. Stambūs valstybiniai universitetai, turintys daugiau kaip 50 ar 100 tūkstančių studentų smarkiai atsilieka. Pasižvalgykime po Jungtinę Karalystę, kurios universitetai nuo seno garsėja tarptautiniu mastu. Oksfordo universitete 2015 m. studijavo 22 000, Kembridžo – 19 000 studentų.[3] Palyginkime – Vilniaus universitete 2013–2014 m. studijavo 20 500 žmonių. Tad ko iš tikrųjų siekiama, primygtinai reikalaujant stambinimo ir apsijungimo? Nejau norima, kad tiek Vilniaus universitetas, tiek keletas kitų didesnių Lietuvos universitetų pagal studentų skaičių varžytųsi su Pekino, Tokijo ar Londono metropoliniais universitetais? Beje, pastarasis prieš keletą metų turėjęs daugiau kaip 150 000 studentų, visose srityse smarkiai nusileido mažesnėms, elitinėms šalies aukštojo mokslo įstaigoms.

Tad kai kurių politikų ir ekspertų tvirtinimai, esą sustambinus esamus universitetus pagerės mokslo tyrimų ir studijų kokybė, švelniai tariant, abejotini. Siekį sumažinti Lietuvos universitetų skaičių diktuoja, matyt, visai ne tos priežastys, kurios viešai deklaruojamos. Suomijoje, kurios aukštojo mokslo tinklą tiek Prezidentė Dalia Grybauskaitė, tiek kai kurie mokslo politikai laiko pavyzdiniu, 5,5 milijono gyventojų tenka 16 universitetų, nedaug didesnėje Švedijoje jų yra 17. Kodėl reikalaujama, kad Lietuvoje liktų penki ar šeši? Iš kur šis keistas, jokiais apčiuopiamais duomenimis nepagrįstas valstybinis fundamentalizmas?

Su universitetų jungimu ir stambinimu susijusi ir dar viena rimta problema. Nors kai kas Lietuvoje norėtų matyti vos vieną universitetą, kuris būtų stiprus mokslo tyrimų požiūriu (tokios nuomonės laikosi, pavyzdžiui, buvęs Vilniaus universiteto mokslo prorektorius profesorius Juozas Vidmantis Vaitkus), derėtų paklausti, kaip tokio požiūrio šalininkai įsivaizduoja masinio ir elitinio lavinimo santykį. Ar elitinius mokslo tyrimus įmanoma vykdyti masinio lavinimo institucijoje? O juk universitetų masifikacija pastaraisiais dešimtmečiais yra viena didžiausių problemų globaliu mastu. Jai skirta šimtai analitinių studijų, bet Lietuvos mokslo politikai ir aukštųjų mokyklų administratoriai, ko gero, nėra ničnieko apie tai girdėję... Tada belieka biblinėmis intonacijomis sušukti – vargas, Jeruzale, tau ir tavo vaikams...

Kai kurie politikai, net universitetų administratoriai vartoja žodyną, kuriame nestinga jau minėtų „plastiškų žodžių“, antai pastaruoju metu šmėžuoja tokios sąvokos kaip „tarptautinis konkurencingumas“. Tačiau su kuo ir dėl ko ketinama konkuruoti? Dėl užsienio studentų? Dėl valstybės ar Europos Sąjungos paramos? Gal dėl lėšų mokslo tyrimams? Jei taip, tai kokių – vietinių ar tų, kurias skirsto ir administruoja tarptautinės organizacijos? Be to, iki šiol niekas nėra pagrindęs, kad aukštojo mokslo institucijų dydis tiesiogiai susijęs su didesniais lėšų srautais. Jei būtų taip, tada Londono metropolinis universitetas senų seniausiai būtų nurungęs dydžio požiūriu gerokai menkesnius Oksfordą ir Kembridžą, jau nekalbant apie mažiau kaip 10 000 studentų turinčias tokias aukštojo mokslo įstaigas, kaip elitinis Šv. Andrejaus universitetas ar Londono ekonomikos mokykla. Įdomu, ką į tai galėtų atsakyti aritmetika susižavėję centro MOSTA pitagorininkai?

Suklestėjus valstybės remiamam skaičių misticizmui, kuris vietoj esminių tikslų teikia prioritetą mechaniškam stambinimui / jungimui, tikrąsias problemas dangsto simuliacijomis ir hologramomis, visuomenei ir vėl siūlomi apgaulingai paprasti sprendimai, geriausiu atveju leisiantys įsisenėjusias ir neišspręstas problemas perkelti į ateitį... Efektingai atrodanti „skaičių reforma“, skubotai peršama aukštojo mokslo optimizacija vargu ar prisidės prie to, kad mažėtų emigracija ir socialinė marginalizacija, kad pakiltų apgailėtinai žemas intelektinis, kultūrinis šalies lygis ir su tuo susijusi gyventojų „moralinė temperatūra“...

Nemalonūs klausimai, į kuriuos teks ieškoti atsakymų. Tik ar nebūsime pavėlavę?

[1] http://www.bernardinai.lt/2017-01-19-s-skvernelis-regionuose-isliks-aukstasis-mokslas-o-ne-konkurencingos-mokyklos/154366

[2] http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2017-02-06-silpnaprociai-ir-atsakinga-spauda/155120

[3] Žr. Rimantas Želvys. The Mythology of Higher Education and Its Regional Context, Lituanus Vol 61: 3 (2015), p. 20.


Susiję

Ugdymo politika 2567880298885052260

Rašyti komentarą

  1. Anonimiškas2017-04-03 15:24

    BBC rašo apie protestą Budapešte. Protestuojama dėl universiteto - kas ten vyksta iš tikrųjų? Atrodo, prie to universiteto įkūrimo prisidėjęs Sorošas. O kad universitetai konvejeriniu būdu štampuoja, kaip straipsnio Autorius teisingai pasakė, ,,ekonomikos racionalistus'', o iš tikrųjų - papildomas skaitmeninių piramidžių grandis, tai faktas.

    AtsakytiPanaikinti

emo-but-icon

NAUJAUSI

Komentarai

KVIEČIAME PALAIKYTI

SEKITE MUS FACEBOOK

REKOMENDUOJAME

KVIEČIAME ĮSIGYTI

Naujienų prenumerata

item