Agnė Narušytė. Dar vienoje Vilniaus kalvoje – milžiniška duobė, gal ims griūti ir Misionierių bažnyčia?

Norėčiau džiaugsmingai sušukti: pagaliau atėjo pavasaris! Bet negaliu. Mano balsą nustelbs pratrūkusi statybų karštinė. Nuo pat ryto ūžia...

Norėčiau džiaugsmingai sušukti: pagaliau atėjo pavasaris! Bet negaliu. Mano balsą nustelbs pratrūkusi statybų karštinė. Nuo pat ryto ūžia, riaumoja, daužosi grąžtai, žemkasės, sunkvežimiai. Paukščių čiulbėjimą gožia dygstančią žolę su purvu maišantis traktorius, einant gatve virš galvos džeržgia į skardinius vamzdžius pilamos išgriautų sienų liekanos ir dundėdamos rieda žemyn.

Visas miestas bilda, o rašydama šias eilutes jaučiu, kaip dreba grindys, virpa darbo stalas. Belieka tikėtis, kad medinės seno pastato sijos neišklibės ir neįgrius kaip prieš porą metų atsitiko kaimynams. Raminuosi, kad miestas turi tvarkytis ir kaip nors ištvers visuotinį žemės drebėjimą. Tačiau paaiškėjo, kad ne viskas išgyvens.

Jau susitaikėme su tuo, kad teko nugriauti korumpuotų valdininkų tyčia sužlugdytą ir apleistą „Lietuvos“ kino teatrą. Laimei, čia bus pastatytas naujas muziejus. Bet šią savaitę išaiškėjo planai neatpažįstamai pakeisti daugeliui mūsų brangias vietas. Trakų kultūrinį kraštovaizdį subjauros prekybos centras.

Vilniuje prie Lukiškių aikštės iškirs daugiau nei penkiasdešimt liepų, nes jos trukdo realizuoti kažkokį brėžinį. Žvėryne vietoje pažadėtos atkurti medinės generalgubernatoriaus vasaros rezidencijos dygsta daugiabutis. Bet baisiausios statybos vyksta ant Išganytojo kalvos. Tai ne statybos, o Vilniaus senamiesčio kaip UNESCO pasaulinės reikšmės paveldo objekto laidotuvės.

Kalbu per daug dramatiškai? Galbūt. Bet nueikite prie Bastėjos ir pažiūrėkite. Misionierių bažnyčios ir vienuolyno ansamblio teritorija aptverta geležine tvora, nusklembta dalis kalvos, iškasta milžiniška duobė kelių aukštų požeminiams garažams. Ant tvoros nemačiau būsimojo pastato fotografijos, bet kolegos jau pasidalino – čia bus dar vienas daugiabutis, ciniškai pavadintas „Misionierių sodais“. Ciniškai, nes jis juk statomas vietoje čia buvusio apie trijų šimtų vaismedžių sodo, kurį fotografas Janas Bulhakas vadino „kvepiančia baltai rausva purių žiedynų simfonija“

Sodas, kaip ir tvenkiniai, ir angliškas parkas iki XIX amžiaus kartu su bažnyčia, vienuolynu ir Vaikelio Jėzaus prieglauda sudarė harmoningą barokinį ansamblį. Jį pradėjo naikinti caro valdžia, prievarta uždariusi vienuolyną. Pratęsė sovietai, čia pastatę ligoninę, o šalia esančiame vizitiečių vienuolyne įkūrę kalėjimą. Tai simboliška, nes okupacinei valdžiai miestas ir turėjo atstoti kalėjimą, kurio gyventojus juo lengviau prižiūrėti, juo mažiau paslaptingų kiemų, kreivų gatvelių ir nuo vienintelės teisingos ideologijos nukreipiančios istorinės atminties. Jie patys kūrė tik nejaukias betonines erdves, skatinančias nebent abejingumą ir agresiją.

Atkūrę nepriklausomybę tikėjomės, kad tokiam požiūriui atėjo galas, kad miesto nebereikės ginti nuo bukų ir piktybiškų įsibrovėlių. Tikėjome, kad miestas vėl bus gyvas, jo kalvos, pastatų ansambliai, gatvės prisipildys reikšmių ir kiekviena detalė kažką pasakos. Tikėjome, kad mes tvarkysimės gerbdami istorines ir estetines vertybes, o svetimos ideologijos nebetrukdys išsaugoti daugybės vilniečių kartų čia kurtą grožį.

Pasirodo, klydome. Dabar vis tenka kovoti su korumpuotų valdininkų ir kelių turčių nepasotinamu goduliu. Sodas nebus atkurtas, Vaikelio Jėzaus prieglauda nebus atstatyta, nors Kultūros paveldo departamento specialieji paveldosaugos reikalavimai naujuosius savininkus tai įpareigojo padaryti. Kam rūpi reikalavimai ir įstatymai? Svarbiausia, kad senamiesčio ribą formuojančioje kalvoje atsiras galimybė brangiai parduoti butus su vaizdais į gražųjį Vilnelės slėnį. Nebenustebsiu, jei ir ant Gedimino kalno ir kitų kalvų netrukus atsiras daugiabučiai, pavadinti „Gedimino sapnu“ ar „Bekešo žygiu“, o tada jų gyventojai galės žiūrėti vieni į kitus. Pasirodo, dėl nuosavo vaizdo galima ramia sąžine naikinti visų mūsų miesto istorinį vaizdą ir nacionalinės reikšmės paveldą. Priminsiu, kad Misionierių bažnyčios ir vienuolyno ansamblis yra vienas iš šešių kompleksų, dėl kurių Vilnius įrašytas į visai žmonijai svarbaus paveldo objektų sąrašą. Dėl agresyvių statybų miestas šį prestižinį statusą gali prarasti, o tai reiškia, kad jis nebetrauks reikšmingų renginių organizatorių ir turistų.

Bet svarbiausia ne tai, ar mūsų sostine domėsis kiti, o tai, ką gyvendami savo mieste jaučiame mes patys. Miestas nėra tik gatvių tinklas, jungiantis namus, darbą ir parduotuvę, skirtas tenkinti vien biologinėms reikmėms. Miestas yra ir mūsų dvasinę būseną kuriantis vaizdas, kuris nuolat keičiasi vaikštant gatvėmis, užsukant į kiemus, laipiojant į kalvas. Išganytojo kalvoje XVIII amžiuje baigtas statyti ansamblis kartu su augalais ir netgi debesimis sudaro harmoningą estetinę visumą.

Misionierių bažnyčia neatsitiktinai laikoma baroko architektūros šedevru – trapūs jos laibųjų bokštų išraitymai virpa kartu su medžių lapais keičiantis šviesai kaip gyvas kūnas. Ji – vienas svarbiausių Vilniaus senamiesčio akcentų, matoma iš tolo kaip šviesaus ilgesio ženklas, kviečiantis svajoti, mintimis grimzti į praeitį, įsivaizduoti, kaip tikėjimas, idėjos, viltys ir fundatorių paaukotos lėšos sukūrė kalvų apsuptą miestą.

Šis ansamblis – tų praeities žmonių dovana mums. Man ši apleista vieta nuo seno buvo paslapčių buveinė, Vilniaus susivėlusio grožio simbolis, išreiškiantis miestiečio laisvę bastytis, pakeliui atrandant skirtingus kultūrinius sluoksnius ir kaskart suvokiant, kad neįmanoma aprėpti chaotiškos, gamtiškos miesto begalybės. Misionierių bažnyčios ansamblis yra ta miesto silueto detalė, dėl kurios Vilniaus man nepakeis joks kitas miestas, dėl kurios visada čia sugrįžtu.

Dabar šiame vaizde dominuos dėžė. Ir nepriminkite, kad miestas visada keitėsi, kad barokas išstūmė gotiką, tad ir jį kažkas turi išgyvendinti. Jau seniai Europos miestai nebeauga savaime, bet yra planuojami, o praeityje sukurtas grožis saugomas. Jis saugomas ir pagal Lietuvos Respublikos įstatymus. Bet, žinia, pas mus juos gali apeidinėti, kas tik turi pakankamai pinigų. Todėl Misionierių bažnyčios ir vienuolyno ansamblio sklypas buvo patogiai padalintas į du, kad jo dalis liktų už paveldo ribų.

Dar lyg ir nesikėsinama į bažnyčią. Bet plika akimi nesimato, ar nuo kasamos žemės nedreba jos sienos, o neatlikus geologinių tyrimų, nežinia, ar negresia Gedimino kalną ardančios nuošliaužos. Paveldas tarsi išsaugotas, o štai sovietų šalia pastatyta ligoninė gi ne paveldas. Kas nors dar primins, kad čia jau seniai buvo narkomanų landynė. Tačiau tai irgi – cinikų šnekos, turinčios užmaskuoti seniai išbandytą taktiką: apleisti objektą taip, kad ta vieta visi baisėtųsi, kad ji savaime sugriūtų, o tada jau imti kaip lengvą grobį.

Tokia įvykių eiga mums jau gerai pažįstama. Gaisras, apleista teritorija, joje prieglobstį randantys kriminaliniai elementai. Ir štai pasirodo kostiumuoti „tvarkdariai“, asmeninę naudą pristatantys kaip visuotinį gėrį. Gal aplinkiniams gyventojams ir palengvėja – na ir tegu. O jei kokia grupelė paveldo ar kultūros mylėtojų mėgina stabdyti statybas, jie apšaukiami progreso stabdžiais, kaip jau atsitiko Trakų istorinio nacionalinio parko vadovui. Ši grobstymo rutina per dvidešimt metų netgi nusibodo, jau nustojome reaguoti per daug užsiėmę kasdienybe. Ir vis dėlto iki šiol dar niekas taip įžūliai nesigviešė ikoninės nacionalinės vertybės, neužsimanė atsidurti pačiame gražiausiame vaizde.

Ar tai progresas? Ne, tai ta pati prichvatizacija, kurią nepriklausomybės pradžioje vadinome svetimos kalbos žodžiu, nes galvojome, kad tai – nusikaltėliško sovietinio mentaliteto palikimas. Deja, šį žodį tenka vėl prisiminti, nes naikinamas mūsų visų miestas kaip svajonių ir kūrybos erdvė. Miestiečiai turėtų pasipriešinti. Bet gal mūsų galvos jau tuščios?

Štai su tokiomis mintimis žiūriu į duobę, kasamą ne tik baroko ansambliui, bet ir Vilniui, kurio tapatybė nuo jo neatsiejama. O už nacionalinės reikšmės paveldo saugojimą atsakingos kultūros ministrės kartu su kolegomis klausiu: kiek kainuoja vaizdas?


Susiję

Politika 3733119422355904295

Rašyti komentarą

  1. Ir man įdomu pasidarė. Tai kiek gi " kainuoja vaizdas"?

    AtsakytiPanaikinti
  2. Ar laikinai prie lovio prilindę samdiniai gali rūpintis valstybe? Tik savo vaizdu.

    AtsakytiPanaikinti

emo-but-icon

NAUJAUSI

Komentarai

KVIEČIAME PALAIKYTI

SEKITE MUS FACEBOOK

REKOMENDUOJAME

KVIEČIAME ĮSIGYTI

Naujienų prenumerata

item