Vytautas Vyšniauskas. Platonas ir homoseksualumas

Mokslo autoritetas ima kelti ironišką šypsnį, kai susiduriame su jo tyrinėjimais homoseksualumo, pornografijos, vegetarizmo ar kitomis jautriomis temomis. Nėra jokios abejonės, kad kiekviena iš šių temų liečia asmeninį žmonių gyvenimą, todėl kone kiekvienas žmogus, šiais klausimais užimdamas vienokią ar kitokią poziciją ar net pats propaguodamas vienokį ar kitokį gyvenimo būdą, yra suinteresuotas sau priimtinas pažiūras apginti. Dėl to tyrimai dažniausiai būna perdėm ideologizuoti, o jų interpretavimas ir rėmimasis retai nepasiduoda patvirtinimo šališkumui (confirmation bias), dėl kurio ieškoma išankstinius įsitikinimus patvirtinančios informacijos, o ją paneigianti natūraliai atmetama.

Kadangi jautriomis temomis mokslo autoritetas krinta, pereiname prie kitokių – istorinių, kultūrinių, socialinių – argumentų, tačiau ir čia panašių problemų nesiseka išvengti.

Viena tokių problemų – apeliavimas į aukštą Senovės Graikijos kultūrą, kuri esą pritarė homoseksualumui, jį aukštino ir laikė visiškai normaliu ir priimtinu reiškiniu. Dar konkrečiau pavyzdžiu imamas Platonas, kurio filosofijoje pasirodantis Erotas – erotinės meilės dievas ir personifikacija – vaizduojamas šalia visokių homoerotinių užuominų, kurių gausu Platono dialoguose. Nors egzistuoja išsireiškimas „platoniška meilė“, kuriuo nusakoma negeidulinga, dvasiniu potraukiu pagrįsta meilė, o Platonas pirmenybę teikė iš nesuinteresuoto žavėjimosi grožiu kylančiai ir mąstymą skatinančiai bičiulystei, Platonas laikomas simpatizavusiu tos pačios lyties erotiniams ir seksualiniams santykiams.

Mažumėle keista, kad Platonas tempiamas prie pritarimo homoseksualumo propagavimui, tačiau retai matome, kad kas nors remtųsi graikų pavyzdžiu argumentuodamas už pedofiliją. Juk būtent suaugusio vyro ir paauglio jaunuolio santykiai buvo labiausiai paplitę ir daugiausiai pagrindo teikiantys vadinamajam homoseksualumui. Tokius vaikino ir vyro santykius graikai vadino paiderastija. Iš čia kilęs ir žeidžiamąją prasmę turintis žodis „pederastas“, klaidingai taikomas siekiant įžeisti homoseksualius asmenis, nes jis pagal prasmę tinka tik pedofilams. Žodis „pedofilija“ turi tą pačią graikišką šaknį, kaip ir „pederastija“, – paîs (παῖς), kuri reiškia vaiką. Tuo tarpu philía (φιλία) reiškia draugystę, primenančią labiau brolišką meilę. O štai erastēs (ἐραστής) reiškia įsimylėjėlį, kibų gerbėją. Taigi dabartinį neigiamą krūvį turintis žodis „pedofilija“ etimologiškai tokio krūvio neturi, tuo tarpu „pederastija“ etimologiškai reiškia būtent tai, ką įvardijame žodžiu „pedofilija“.

Tačiau graikai tokių pederastinių santykių nelaikė nei pranašesniais už kitokius, nei apskritai pageidautinais, o pats pasidavimas jiems laikytas ydingu nesusivaldymu, kuris galbūt nebuvo smerkiamas, kaip šiandien nėra smerkiamas apsirijimas, tačiau niekas tų dalykų nelaikė gerais ar juo labiau pageidautinais.

Be abejo, Platonas, o ir turbūt kone kiekvienas graikas, natūraliu ir dievams malonesniu laikė dviejų vyrų ryšį, tačiau ne seksualinį, o intelektualinį. Lygiai taip pat jaunuolio ir suaugusio vyro santykiai buvo priimtinesni, kai buvo pedofiliniai graikiška prasme – t. y. propaguojantys brolišką meilę, vystomi pedagoginiais bei kitokiais, į bendravimą ir mąstymą orientuotais motyvais. Tuo tarpu pederastiniai, t. y. erotiniai jaunuolio ir suaugusiojo santykiai laikyti nukrypimu, tačiau, reikia pripažinti, nepaisant to, kad buvo laikomi ydingais, iš tiesų nebuvo smerkiami

Dialoge Faidras Platonas Sokrato lūpomis antrojoje kalboje dėsto:

Jei tik nugali geresniosios mąstymo galios, atvesdamos [žmogų] prie tvarkos kasdienėje buityje ir filosofijoje, tuomet [mylėtojas ir mylimasis] palaimingai nugyvena čionykštį gyvenimą – sutardami, susitvardydami ir būdami padorūs, pavergę tai, kas sieloje pagimdo ydą, o tai, kas išugdo dorybę, – išlaisvinę. Numirę ir tapę sparnuoti bei lengvi, jie vienose iš trejų tikrai olimpinių rungčių laimi pergalę, už kurią didesnio gėrio nėra pajėgus žmogui suteikti nei žmogiškasis nuosaikumas, nei dieviškasis šėlas. Bet jei jie gyvens grubesnį ir filosofijai svetimą, bet garbės ištroškusį gyvenimą, tuomet galima tikėtis, kad abu nesutramdomi jų žirgai, netikėtai užklupę [mylėtojo ir mylimojo] sielas – apgirtimo ar kokio kito nerūpestingumo akimirką – suves juos draugėn ir privers pasirinkti bei atlikti tai, ką dauguma vadina pačia palaimingiausia skirtimi. Sykį tai atlikę, jie ir likusį [laiką] griebsis šito, tačiau tik retkarčiais, nes tai neatitinka viso jų mąstymo nuostatų. (Phaed. 256 a-c)

Ir čia pat priduria: „Šie taip pat yra vienas kitam draugai, tačiau blogesni už anuosius“ (256 c).

Iš pasažo akivaizdu, kad vyrų santykiai, kuriuose susilaikoma nuo seksualinių interakcijų, laikomi pranašesniais. O ir tie, kurie nesusivaldo, kaip sako Sokratas, „griebsis šito, tačiau tik retkarčiais, nes tai neatitinka viso jų mąstymo nuostatų“ – vadinasi, ir paprasti, didelių filosofinių pretenzijų neturintys graikai, Platono požiūriu, nemano, jog homoseksualūs santykiai yra taip jau visai nieko tokio, nes neatitinka visų jų pačių nuostatų.

Kalbėjimas apie susitvardančiuosius, kurie nepereina į seksualinius veiksmus, esą šie „būdami padorūs, pavergę tai, kas sieloje pagimdo ydą, o tai, kas išugdo dorybę, – išlaisvinę“, rodo, jog Platono Sokratas homoseksualius ryšius laiko nesusivaldymu, kuris „sieloje pagimdo ydą“, kurią būtina pavergti, idant nereikėtų vergauti jai, o tuo tarpu susilaikymą nuo tokių dalykų – išsilaisvinimu, kuris ugdo dorybę. Susilaikymą gali užtikrinti „geresniosios mąstymo galios, atvesdamos [žmogų] prie tvarkos kasdienėje buityje ir filosofijoje“. Tai reiškia, jog homoseksualus nesusilaikymas pažeidžia ar bent nepaiso tvarkos kasdienėje buityje ir filosofijoje.

Dialoge Puota simboliška turėtų būti tai, kad kalbama apie kalokagatijos principą, pagal kurį tai, kas gera, yra gražu, o tai, kas gražu, yra gera, tačiau būtent Alkibiadas, kuris ir bandė suvilioti Sokratą, yra gražus tik išoriškai, tačiau nėra gražus iš vidaus, taigi nėra ir geras, todėl Sokrato, kuris žavisi jo grožiu, atsilaikymas prieš Alkibiado viliones, pavyzdys rodo, kad be moralinio taurumo joks išorinis patrauklumas, vien dėl kurio pasiduodama aistroms, vertės neturi. Grožis ir gėris susiję neatskiriamai, todėl homoerotinės užuominos neišvengiamos, tačiau žmogus, kuris siekia paties grožio ir paties gėrio, turėtų nuo bet kokių tokio tipo santykiavimų susilaikyti, nes nuolaidžiavimas savo silpnybėms trukdo pasiekti kitame tai, kas tyriausia, todėl būtina koncentruotis į tai, kuo partneris gali praturtinti, t. y. į pokalbius ir apmąstymus. Platonui tos pačios lyties asmens grožis svarbus kaip apmąstymų ir noro siekti dieviškos išminties stimulas, todėl būtina susitelkti į grožį filosofiniu, t. y. nesuinteresuotu žvilgsniu, o ne pasiduoti savo geiduliams ir pulti tą grožį savintis.

Dialogas Puota nesuteikia pagrindo manyti, kad Platonui vyrų ar vyro ir berniuko seksualinis santykiavimas yra pranašesnis už skirtingų lyčių santykiavimą ar už tos pačios lyties neseksualinę draugystę.

Iš aptartų samprotavimų matyti, jog Platono Sokratas homoseksualius santykius laikė ydingais, vergiškais, neatitinkančiais tvarkos ir prastesniais už nehomoseksualius, saikingus vyrų ar vyro ir jaunuolio santykius. Susilaikymas nuo realiai jaučiamo potraukio – dorybingumo požymis.

Reikia aiškiai suvokti, kad šiuose bei kituose dialoguose daug kur kalbama užuominomis, todėl būtina jas suprasti aiškių vertinimų kontekste, o ne atskirai traukti iš konteksto ir laikyti, jog pagal nutylėjimą pritariama homoseksualumui kaip kažkuo pranašesniam ar lygiaverčiam santykiavimui greta skirtingų lyčių meilės.

Paskutinio savo dialogo Įstatymai pagrindinio veikėjo Atėniečio lūpomis Platonas aiškiai rodo tiems dalykams neteikiąs nei pranašumo, nei jokios simpatijos. Pasak jo, vienos lyties seksualiniai santykiai pataikaujant savo silpnybėms palengva daro geidulių ir instinktų vergu (Lg. 636 c). Atėnietis labai aiškiai sako, jog skirtingų lyčių santykiavimas yra „κατὰ φύσιν“ (kata fysin – pagal prigimtį, taigi natūralu), o tos pačios lyties santykiavimas yra „ παρὰ φύσιν“ (para physin – prieš prigimtį, taigi nenatūralu). „Παρὰ φύσιν“ galima versti ir griežčiau: nenormalu, iškrypėliška, išsigimėliška. Tačiau pastarieji vertiniai turi stipriai neigiamą emocinį krūvį, o papildomos prasmės ar svarumo sakomai minčiai neprideda.

Akivaizdu, kad nėra pagrindo manyti, jog Platonas homoseksualius santykius laikė pranašesniais. Nors jais užsiimančių asmenų ir nesmerkė, tokius jų veiksmus laikė ydingais. Jeigu sekame Platonu, turėtume skatinti susilaikymą nuo tokių santykių, tačiau jokiu būdu negalime smerkti tuo užsiimančių žmonių, nes smerkimas – apskritai ne moralinis veiksmas, kuris vargiai prisideda prie dorybingumo skatinimo. Tuo tarpu reikalauti išskirtinių politinių teisių ar su tapatybe susijusio statuso pripažinimo dangstantis Platono vardu – ne tik intelektualiai, bet ir moraliai neteisinga ir nesąžininga.