Vytautas Vyšniauskas. Nusekusios dešinės aidai gęstančiame neoliberalizmo židinyje (II)

Pirmąją straipsnio dalį galima rasti čia *** Mąstymo minimumas ir tikrovės schematizmas Simas Čelutka perskaitė pranešimą „Konser...

Pirmąją straipsnio dalį galima rasti čia

***

Mąstymo minimumas ir tikrovės schematizmas

Simas Čelutka perskaitė pranešimą „Konservatizmo radikalizacija: prielaidos ir priešnuodžiai“ (įrašas 28:53-43:50), kuris pavadinimu „Pareiga ginti tikrovę: konservatyvus požiūris“ taip pat buvo išspausdintas „Naujojo Židinio-Aidų“ pirmajame 2017 m. numeryje (p. 18-20). Reikia pripažinti, jog tai stipriausias pranešimas konferencijoje, bet nuo to sakomi teiginiai tampa tik dar pavojingesni blogąja prasme.

Pranešėjas sako, jog atsakingi konservatoriai turėtų sekti Aristotelio vidurio principu ir nenukrypti į patogius, bet neadekvačius kraštutinumus, kurių išvengti leistų universalaus moralinio minimumo samprata. „Galima ilgai ginčytis dėl šio minimumo turinio, bet jis turėtų apimti bent jau pagrindinius poreikius: apsaugą nuo arbitralaus smurto, tam tikrą maitinimosi ir išsilavinimo lygį, ligų ir sužeidimų gydymą, privačios nuosavybės apsaugą, teisingumo ir pamatinių laisvių užtikrinimą“ (p. 18). Pranešėjas nejaučia, kad šie dalykai yra savaime suprantami tik iš pirmo žvilgsnio, o jų taikymas praktikoje čia pat peržengia minimumo ribas. Jei kūdikį motinos įsčiose laikome gyvu žmogumi, tuomet abortas tampa arbitraliu smurtu, kartu pažeidžiančiu to kūdikio pamatinę laisvę į gyvybę, taigi pažeidžiamas ir teisingumas. O jei tokio kūdikio nelaikome gyvu žmogumi, tuomet būtent aborto draudimas tampa arbitraliu smurtu prieš motiną, draudžiančiu „gydyti ligą“, atimančiu teisę į „privačią nuosavybę“ ir pažeidžiančiu teisingumą ir pamatines laisves. Moralinis minimumas nepritaikomas neišsprendus šio klausimo. Jeigu translytiškumą laikome psichiniu sutrikimu, o tarptautinėje ligų klasifikacijoje psichiatrų ir medikų jis būtent taip ir traktuojamas (tarptautinis ligos kodas F64: lyties tapatumo sutrikimai), tuomet jo negydymas pažeidžia tą moralinį minimumą, o kartu ir teisingumą. Tuo pačiu metu JAV įsigali lyčiai neutralūs įvardžiai ir panašūs dalykai, už kurių nepaisymą gali atsidurti teisme. Klausimas lyg ir šalutinis, ne moralinio minimumo ribose spręstinas ir todėl paliktinas atskirai kultūrai ar atskiram individui, bet iš tiesų kone visais atžvilgiais patenka po Čelutkos išvardytu moraliniu minimumu. Tai rodo, jog bet kokia moralė turi pretenziją į absoliutumą ir iš mažiausio jos minimumo išplaukia platesni klausimai, kurių nesprendžiant susvyruoja ir to minimumo pagrindas. Jo galima laikytis intuityviai, tačiau bet kokia refleksija moralę kreipia link kitų gyvenimo sričių, kurias atsisakius vertinti moraliniu požiūriu nelieka paties minimumo. Jeigu laisvė nuo laisvės yra nelaisvė, tuomet laisvė nuo moralės yra amorali. Reikalavimas vadovautis moraliniu minimumu neprimetant savos moralės smulkesniais klausimais kitoms kultūroms yra ne argumentas prieš absoliutų reliatyvizmą, o rezignacija prieš jį ir netgi tam tikras įsitraukimas į jo žaidimo taisykles. Kitaip tariant, moralinio minimumo argumentas prieš reliatyvizmą savo esme yra reliatyvistinis. O apie Aristotelio vidurio principo taikymo politinėms ideologijoms neadekvatumą jau rašyta ir minėta.

Pasak Čelutkos, konservatoriai linkę įtikėti regreso idėja, pagrįsta Aukso amžiaus mitologija. Tačiau regresą teigiantys žmonės iš tikrųjų dažniausiai netiki jokiu Aukso amžiumi, todėl nenori sugrįžti į jokį konkretų laikmetį ir kaip tik dėl to jų mąstyme yra diachroniškai derinami skirtingi dalykai – pavyzdžiui, Atėnų, Romos ir Jeruzalės paveldas su moderniuoju nacionalizmu. Be to, norint kalbėti apie regresą, visai nereikia turėti idealaus atskaitos taško, į kurį norima sugrįžti. Niekas negali paneigti technologinės pažangos, tačiau sunku ginčytis ir su tuo, jog XX a. ji sinchroniškai ėjo su moraliniu regresu. Tai nereiškia, kad kuris nors laikmetis prieš tai buvo idealus, tačiau akivaizdu, jog vienu ar kitu aspektu regresas iš tiesų įvyko. Suabsoliutinti regreso idėją ir ją tokią kritikuoti, nepaisant to, kad ši taikoma kad ir daugeliu aspektų, bet ne visais iš principo, yra logiškai ydinga, kaip ir kritikuoti Europos Sąjungos kritikus, lyginančius ją su Sovietų Sąjunga, nepaisant tos aplinkybės, jog lyginama tam tikrais reikšmingais aspektais, o ne absoliučiai. Anot pranešėjo, atsakingas požiūris istoriją traktuoja kaip pamokų testamentą, o ne metafizinių absoliutų rezervuarą, iš kurio traukiamas tiesas galima naudoti bet kur, bet kaip ir bet kada. Šis pastebėjimas nukreiptas į tuštumą, kadangi net labiausiai istoriją romantizuojantys žmonės niekada nemanė, jog istorines tiesas galima taikyti bet kaip, o jiems reikšmingi dalykai iš tiesų būna kruopščiai apmąstomi ir taikomi suvokiant jų prasmę ir darnos su dabartimi galimybę. Juo labiau, kad vadinamoji dabartis ir tikrovė nėra savaeigis procesas, jį lemia joje veikiantys asmenys, kurių sprendimu kuriant ateitį vis tiek bus remiamasi į vienokius ar kitokius istorinius precedentus ar į jų nebuvimo faktą, kurį siekiama pakeisti. Kai kurie jį keičia perrašinėdami istoriją, o kiti – remdamiesi ja ir iš jos šaknų kurdami nuo dabarties kokybiškai kitokią ateitį.

Čelutkos teigimu, „Konservatizmas pirmiausia reiškia rūpestį dabartimi ir supančia aplinka, o ne nuolatinį žiūrėjimą atgal per petį“. Šiuo teiginiu atmetama pati dabarties judėjimo netinkama kryptimi galimybė, todėl siūloma susitelkti prie jos puoselėjimo, pokyčius leidžiant tik ne itin reikšmingais niuansais, bet ne pačios krypties atžvilgiu. Tai iš esmės ir yra pagal nutylėjimą suabsoliutinta istorijos progreso idėja. Atožvalga į praeitį nėra savaiminė, į ją kreipiamasi būtent todėl, kad netenkina dabartis. Tai nereiškia, jog ji yra atmetama, nors būtent šitaip klaidingai dabarties kritikai dažnai ir būna suprantami. Rūpestis dabartimi nereiškia pataikavimo jai, o žvilgsnis į praeitį nereiškia pataikavimo praeičiai. Būtent atmintis verčia daryti didžiausią klaidą: esamą epochą galima lyginti vien tik su jau praėjusiomis, todėl tampa įprasta manyti, kad ne tik šiandiena geresnė ar bent neprastesnė už vakarykštį laikmetį, bet ir kad rytojaus pasaulis bus dar geresnis. Tokiu būdu pati istorija paverčiama progresu, o praeitis nuvertinama tiek, kad ji traktuojama tik kaip neprilygstamos Dabarties preliudija, galinti duoti naudos, bet iš esmės tikroviškumą praradusi šiandienos, kuria, nors atsižvelgiant į praeitį, bet iš esmės izoliuotai ir tereikia rūpintis, atžvilgiu.

„Mūsų visuomenėje gėris šiandien vis dar nusveria blogį, tačiau dalis konservatoriais save laikančių piliečių yra akivaizdžiai supainioję šį santykį“, – sako Čelutka. Pranešėjas nesupranta, jog blogio akcentavimas nereiškia aklumo gėrio atžvilgiu. Visi didieji utopijų ir distopijų autoriai apie idealiai gerą ar idealiai blogą santvarką kalbėjo ne dėl jos pačios savaime, o tik ja rėmėsi kaip metodologine prielaida, leidžiančia per santykį su blogio ar gėrio idealu apmąstyti dabarties būklę, vedančią link kai kurių aspektų iš šių idealų realizavimo. Tiek Aukso amžiaus, tiek Mėšlo amžiaus (praeityje ar ateityje) mitologija tokiu atveju turi labai aiškią paskirtį identifikuoti ir išryškinti blogybes. Jų akcentavimas perdedamas sąmoningai – į užaštrintą problemą lengviau atkreipti dėmesį, tuo tarpu visiškai tikslus mechaniškas jos nusakymas tebus vienas faktas tarp kitų, neleidžiantis tai blogybei užkirsti kelio. Nėra jokios abejonės, kad ES prisidėjo prie daugelio nuostabių dalykų, tačiau tai visiems yra taip savaime suprantama, jog ES kritikams juos vardyti šalia blogybių būtų ne tik perteklinis užsiėmimas, bet ir užgožtų kritikuojamus dalykus. Dantų gydytojas, pamatęs paciento išpuvusius, aptrupėjusius ir iškrypusius dantis, neturi vardan teisingumo dar paminėti, kad paciento širdis ar inkstai veikia kuo puikiausiai. Jis privalo akcentuoti dantų blogą padėtį tarsi nuo jos viskas priklausytų, nes tikslas yra atkreipti dėmesį į šias problemas ir prisidėti prie jų sprendimo. Vardyti dalykus, kuriuose nėra problemos, tokiu atveju būtų absoliutus nesusipratimas. ES kritikų kritikai nesugeba įvertinti šios aplinkybės.

Pranešėjas, kalbėdamas apie tikrovės ir ideologijos supainiojimą, pats supainioja tikrovę ir jos suvokimo ar organizavimo būdus. Jo teigimu, liberalizmo ir panašių dalykų kritikai duoda suprasti, kad negins šių dalykų agresijos atveju ar net patys prisidės prie jų talžymo, nes tai ne jų tikrovė. Liberalizmo kaip ideologijos, organizuojančios tikrovę, talžymas ir liberalų kaip žmonių, įsipareigojusių šiai ideologijai, talžymas yra skirtingi dalykai. Liberalizmo kritikai jo tikrai negins, tačiau moralus žmogus, kad ir kokios jo politinės pažiūros būtų, visuomet gins apsiginti negalintį žmogų, kad ir kokios šio politinės pažiūros būtų. O kalbant apie realią fizinę agresiją, Čelutkos prielaidos apskritai savavališkos ir nesuprantamos, nes vadinamieji radikalai gynybos klausimais turi gerokai griežtesnę poziciją, nei „nuosaikieji“, į kurią įeina visos šalies gynimas, nepaisant konkrečių jos piliečių pažiūrų.

Pranešėjas nuogąstauja, kad tikrovei akli tariami konservatoriai niekina mažumų teises, manydami, jog tai tik liberalų, o ne bendražmogiškas rūpestis. Tačiau tariami mažumų teisių niekintojai iš tiesų tiesiog atsargiai žiūri į pačią galimybę susiburti vienu ar kitu pagrindu bei susikurti savo anksčiau neegzistavusią teisę ir jos reikalauti. Tai negalioja objektyviais atvejais, kai yra, pavyzdžiui, aiški tautinė mažuma, tačiau ir jos pretenzijos į tam tikras išskirtines teises turi būti pamatuotos, todėllygybės požiūriu teisės neturi skirtis, tačiau, pavyzdžiui, reikalavimas taikyti nuolaidas egzaminų vertinime ar priėmime į universitetą yra veikiau privilegija daugumos atžvilgiu, o ne lygybė. Tuo tarpu save prezidentais laikantys žmonės taip pat gali susiburti į bendruomenę, surinkti padorų skaičių žmonių ir imti reikalauti prezidentinės rentos ar atlyginimo, o šaukimą į kariuomenę gavusieji gali susirinkti ir skelbtis esą kitos lyties ar kito amžiaus, nei yra, dėl kurių negali būti šaukiami į kariuomenę. Kodėl nepaisomos šių mažumų teisės? Būtų absurdiška? Kai kurios mažumos panašius dalykus išdarinėja, o kitos, kurių reikalavimai dėl įpratimo atrodo mažiau absurdiški, laikomos turinčioms pretenziją į vienokias ar kitokias teises. Štai Europos Žmogaus Teisių Teismas tiek 2012, tiek 2016 m. pakartotinai pripažino, kad tos pačios lyties santuokos nėra žmogaus teisė, nes visą reikalingą apsaugą pilnai užtikrinti gali atitinkami įsipareigojimai civilinio kodekso lygmenyje. Logika labai paprasta: tiek homoseksualai, tiek heteroseksualai negali tuoktis su tos pačios lyties asmenimis, o su kitos lyties asmenimis tuoktis gali – tai vadinama lygybe. Reikalavimas teisei atitikti specifinius poreikius ir suteikti išskirtines teises turėtų būti motyvuojamas kitokiais argumentais. Čelutka, kaip ir Bartninkas, daro klaidą sakydamas, jog šiandien dažnai nesugebama atsispirti pagundai įstatymais primesti visiems piliečiams moralinių dogmų rinkinį, reguliuojantį piliečių socialinį, privatų ir intymų gyvenimą. Privataus ir intymaus gyvenimo niekas neketina reguliuoti, o socialiniame vienokie ar kitokie apribojimai visuomet buvo, yra ir bus. Santuoka nėra privatus dalykas, nes yra teisiškai įforminama ir galioja visoje teisinėje sistemoje kitų žmonių atžvilgiu, o jos paskirtis valstybės atžvilgiu – terpės vaikų gimdymui ir auginimui sukūrimas. Mažumų pretenzijos į tokią priemonę be tikslo yra nepagrįstos. Tad jokios paniekos mažumų teisėms čia nėra.

Pasak Čelutkos, pražūtinga ignoruoti ES teikiamą naudą ekonomikai, be kurios Lietuva prasmegtų, ir abstrakčiai postringauti apie kosmopolitizmo pragaištingumą. Tačiau niekas ekonominės naudos neignoruoja ir, priešingai, rimčiausi ES kritikai kaip tik ir pasisako už ES kaip ekonominę sąjungą. Tai stiprioji jos pusė, tačiau ES neturėtų kištis į šalių narių vidaus politiką, nesusijusią su ekonominiais klausimais. Pranešėjo manymu, ūkininkams ar mokytojams ES pinigai yra daug tikroviškesni už nuo gyvenimo nutolusias sąvokas. Tačiau perdėtas palankumas tikroviškiems ES pinigams trukdo įžvelgti, kad ne viena renovuota mokykla stovi uždaryta ar išnuomota kitoms reikmėms, nes joje nebėra nei kam mokytis, nei ką mokyti, o po ES pinigais nudailintais verslais, ūkiais ir urbanistiniais blizgučiais glūdi visiška pinigus ryjanti bejėgystė, sunkiai pajėgianti gautas lėšas panaudoti taip, kad ateityje paramos nebereikėtų. Lėšas įsisavinanti padedantys projektai vykdomi į visas puses, tačiau išlipti iš ekonominės duobės, susikurti valstybę keliančių bei savarankiškai veikiančių ūkių ir verslų bei sumažinti socialinės atskirties tai menkai padeda. ES sugeba aprengti geriausiais sportiniais rūbais, tačiau jeigu po pirmo kilometro gauni pompą, tie rūbai nubėgti ilgesnės distancijos nepadės, nors ir atrodo gražiai. ES pašalpos leidžia parazituoti ir tuo pačiu stagnuoti ar net regresuoti. Jos padeda užmaskuoti krizę, kuri yra daug gilesnė, nei atrodo žvelgiant į modernius blizgučius. Prielankumas lėšoms, manant, jog tai kompensuoja kitus trūkumus, kurių nereikėtų pabrėžti, rodo negebėjimą ar nenorą suprasti, jog bateliai už tave nenubėgs.

Čelutka cituoja vieną rusų apžvalgininką, sakiusį, kad Vakaruose klesti gėrio banalumas, paprastų kasdienių dalykų siekimas ir ramybės juose radimas, o tuo tarpu Rusijoje „gyvenimas neįsivaizduojamas be metafizinių ir istoriosofinių orgijų“ (p. 20). Esą dalis konservatyvių mąstytojų jaustųsi jaukiau Rusijoje, kur vyrauja diskusijos apie idėjas ir nepertraukiama tautinė metafizika, nors, suprask, geriau yra Vakarų banalybė, rutina ir kasdieninė paguoda. Tik, kaip pastebėjo dr. Nida Vasiliauskaitė, taip aprašytoje „Rusijoje“ geriau jaustųsi „ne tik čia minima dalis nesusipratusių konservatyvių mąstytojų, kuriems tuo prikišamas nepakankamas konservatyvumas, o bet koks, kiekvienas mąstytojas, jei tik jis – mąstytojas. Tik – nota bene – čia aprašyta ne Rusija (karikatūrinant per biurgerio prizmę), o taip pat ir Roma, ir Bizantija, ir Vakarai, ir Rytai, ir bet kas, kas yra, kada nors buvo ar bus great“. O pati pranešėjo pretenzija telktis į konkrečius, „tikroviškus“ dalykus, nesusijusius su nuo gyvenimo atitrūkusiomis abstrakčiomis sąvokomis, labai primena dialektinį materializmą. „Pagrindinis dialektikos teiginys: abstrakčios tiesos nėra, tiesa visuomet konkreti“ – anuomet rašė Vladimiras Uljanovas (LENINAS: pilnas raštų rinkinys. 8 tomas. Vilnius: Mintis, 1978, p. 387). Juk laisvė ir tėvynės meilė pirmiausia pasireiškia konkrečiais, materialiais dalykais, ties kuriais geriau ir likti! Žinoma, kai abstrakčios sąvokos naudojamos Stalino nusikaltimams pateisinti, tai nėra pateisinama jokia tautine metafizika, tačiau kartu tai nieko bendro su tokiu dalyku ir neturi. Čelutkos svarstymai suponuoja, kad abstraktus teorinis mąstymas yra tik priedėlis prie tikrovės, tačiau pats savaime nėra tikrovės dalis ir todėl esant reikalui geriau jo atsisakyti vardan tikrovės, tačiau nejaučia, kad tokiu argumentavimu pripažįsta tik tokį teorinį mąstymą, kuris grindžia jam palankias išvadas kitas ignoruodamas, o ne tokį, kuris domėn imdamas daugiau dalykų sugebėtų parodyti jo požiūrio pranašumą. Skanesnis kąsnis ar nupjauta žolė yra svarbu, tačiau be abstrakčių svarstymų ilgalaikėje perspektyvoje nebūtų sukurtos geros ar net geriausios sąlygos, leidžiančios žmogui netrukdomam tą žolę teisėtai pjauti.

Pranešėjo orientacija į geriau renovuotas mokyklas, subsidijuojamus ūkius ir kasdienę rutiną kaip paguodą, vertingesnę už tautinę metafiziką, o kartu ir ES kaip politinio projekto gynimas akcentuojant vien tik ekonominius jos pranašumus ir pliusus, pamažu ima dvelkti marksistiniu politikos kaip ekonomikos supratimu. O dar stebimasi, kaip įmanoma sieti liberalizmą ir marksizmą. Tai puikiai dera su argumentacijos totalitariniu pobūdžiu, paneigiančiu bet kokį liberalumą ar pliuralumą, kai iškyla ne dėl smulkmenų, o esmingai su Čelutkos ginama pozicija nesutinkančias pažiūras turintys asmenys, judėjimai ar politinės jėgos. Jis sako, kad teisingai suprastas konservatizmas sklandžiai suderinamas su liberaliosios demokratijos postulatais. Kalbėdamas apie liberalus Jokubaitis pastebi: „Atstovaujamąją demokratiją jie pripažįsta kaip svarbią laisvos visuomenės sąlygą, tačiau taip pat bijo, kad rinkimų rezultatai gali tapti iššūkiu piliečių laisvei. <...> „Liberaliosios demokratijos“ terminas taip pat yra nesusipratimas, nes juo vadinama santvarka negali būti kuriama tik pagal liberalų moralinius, kultūrinius ir ekonominius įsitikinimus. <...> Norėdami būti nuoseklūs, liberalai turėtų atsisakyti liberaliosios demokratijos termino. Pagarba moraliniam pliuralizmui neleidžia reikalauti, kad visa visuomenė būtų vadinama liberalizmo vardu“ (p. 9). Jeigu nuosekliai vadovautumėmės liberalizmo ideologija, tuomet su liberalizmu turėtume galėti suderinti absoliučiai visas pasaulėžiūras, tačiau tai neįmanoma iš principo, nes su liberalizmu negali derėti viena kitą neigiančios pažiūros, kadangi jos riboja viena kitą, o leidimas koegzistuoti abejoms reikštų nei vienos iš jų pilną neišpildymą, o kartu ir liberalumo neigimą, todėl liberalizmas, ribodamas antiliberalius judėjimus, išsižada pats savęs. Jis neįmanomas iš principo ir todėl verta klausti, ar suderinami liberalizmas ir demokratija, o ne ar konservatizmas suderinamas su „liberaliąja demokratija“.

* * *

Yra senas posakis, kad demokratiją galima sugriauti ir demokratiniais būdais. Tai neįmanoma iš principo, nes jeigu demokratiškai išrinkti politikai įveda diktatūrą, tai yra jų nedemokratinių sprendimų pasekmė, o ne pačios demokratijos trūkumas. Tačiau kartu būtina pasakyti, jog sugriauti demokratiją įmanoma liberaliais būdais. Liberalizmas, būdamas tikru liberalizmu, turėtų leisti egzistuoti ir radikaliai antiliberalioms, netgi nedemokratiškoms jėgoms, iš pamatų griaunančioms tiek liberalizmą, tiek demokratiją. Kai liberalizmas ir demokratija sutapatinami, tuomet susidaro paradoksali situacija, kurioje bet kas, kas yra neliberalu, tampa nedemokratiška. Tai savo esmės išsižadėjęs liberalizmas, nesuderinamas su demokratija. Toks liberalizmas yra pagrindinė demokratijos nesėkmės priežastis. Būtent liberalizmas, neneigiantis pats savęs, yra neįmanomas, nes susidūręs su neliberaliais ar antiliberaliais reiškiniais arba sunaikina pats save juos leisdamas, arba sunaikina pats save juos ribodamas Hayeko ir Pinocheto tipo neoliberalizmo diktatūroje. Nenorima pamatyti, jog tai yra grynoji ideologinė schema, po rūpesčio tikrovei blizgiu paviršiumi talpinanti visišką aklumą tikrovės sudėtingumui ir abstraktaus teorinio mąstymo bei konkretaus veikimo, arba metafizikos ir fizikos, daugeliu atžvilgiu pasireiškiančiai organinei vienovei. Tai yra gyvas optikos problemos įsikūnijimas, norintis pripažinti visų laisves, teises ir pažiūras, bet nepajėgiantis to padaryti iš principo, nes neturi jokio savo tapatumo. Akademinis „nuosaikios dešinės“ diskursas, atsispindintis politiniame gyvenime, puikiai iliustruoja keistą aplinkybę, kai nebe žiniasklaida atspindi tikrovę, o tikrovė ima atspindėti žiniasklaidą. „Nuosaikios dešinės“ atveju akademija liaujasi apmąsčiusi tikrovę ir atspindėjusi ją savo įžvalgomis, galinčiomis tą tikrovę praturtinti, bet tampa kreivų veidrodžių karalyste, kurioje atspindimi nieko neatspindintys tamsos atspindžiai, sukuriantys tamsos atspindžių regimybės iliuziją, kuri išsisklaido bent vieną iš tų veidrodžių vos atsukus į dienos šviesą.








Susiję

Vytautas Vyšniauskas 6814923961551162163
item