Vytautas Rubavičius. Donaldas Tuskas – kaip ES nuosmukio ženklas?

Nenumaldomai artėjant Romos sutarties minėjimo 60-mečiui, Europos Sąjungos Prezidentu neseniai išrinktas lenkas Donaldas Tuskas laišku ( ...

Nenumaldomai artėjant Romos sutarties minėjimo 60-mečiui, Europos Sąjungos Prezidentu neseniai išrinktas lenkas Donaldas Tuskas laišku (ČIA) kreipėsi į ES šalių politinius lyderius, akindamas juos apmąstyti dabartinę bendrijos būseną ir įsipareigoti jos tolesnės integracijos ir vienybės politikai.

Dabartinės būsenos bei ateities politinės vizijos apmąstymai Europai būtini kaip oras, tad iš Prezidento tikiesi svarių minčių, kurios rodytų gerą su ES plėtra bei integracija iškilusių ir nepaliaujamai kylančių problemų išmanymą. Netenka abejoti politine Tusko patirtimi, kurią jis sukaupė Lenkijoje ir ES, nei jo besąlygišku įsipareigojimu europiniam politiniam elitui – juk tapo savaip simboline to elito figūra. Kilęs ne iš didžiųjų politinių centrų, tad savaip pridengia didžiųjų valstybių lyderių politinę galią ir negalias.

Savo laiške Tuskas paryškina tris ES kylančių grėsmių blokus, tačiau nė viename jų taip ir neužčiuopia esminių probleminių „mazgų“. Nėra sunku pasamprotauti apie vadinamąsias „išorines“ grėsmes – apie jas kasdien rašo įvairiausio lygio žurnalistai. Tiesa, svarbu bent jau tai, kad santykiai su didžiaisiais geopolitiniais žaidėjais jau įvardijami grėsmių požiūriu – dar visai neseniai toks įvardijimas europinio politinio elito požiūriu buvo visiškai politiškai nekorektiškas, nes kirtosi su esminiu įsitikinimu, esą visi partneriai siekia sau ekonominės naudos, tad visas politines problemas galima išspręsti prie derybų stalo. Tačiau jau vidinės ES problemos, pirmiausia susijusios su vidiniu islamiškuoju terorizmu bei imigracija, privertė tą elitą atsimerkti – pasirodo, pasaulis jau nebežaidžia pagal europiečių įsivaizduojamas politinio korektiškumo taisykles, o įsivėlė į kruvinus civilizacinės geopolitikos mūšius.

Tusko laiške apie geopolitikos kraują neužsimenama. Tačiau pats laiške glūdintis grėsmių įvardijimas jau savaime kelia grėsmę ES, jei to įvardijimo nurodomas politinis mentalitetas vyraus ir būsimame valstybių vadovų susitikime. Tuskas išorine grėsme laiko ne tik Rusijos, Kinijos bei Turkijos galias, bet ir pokyčius Vašingtone, nes „naujoji administracija nori kvestionuoti pastarųjų 70 metų Amerikos užsienio politiką“. Rimtas įspėjimas europiečiams, tačiau aukščiausio europinio rango politikui nederėtų svaidytis tokiais apibendrinimais, nes niekaip neįmanoma „kvestionuoti“ praeities, o tik atsižvelgiant į naujas aplinkybes ir iškeliant tam tikrus prioritetus vienaip ar kitaip keisti užsienio politiką. Kitas dalykas – kaip mes tuos pokyčius suvokiame ir kaip į juos reaguojame. Tačiau turime neužmiršti, kad kaip tik Jungtinės Valstijos buvo ir lieka ES saugumo garantas.

Vidinėmis grėsmėmis Tuskui rodosi nacionalistinių ir ksenofobinių nuotaikų didėjimas, taip pat nacionalinio egoizmo plitimas. Pasitenkinama jau gerokai įkyrėjusiais žunalistiniais liberalkairuoliškais štampais. Galima būtų svarstyti, ar dera grėsmėmis vadinti ES susikaupusias ir naujai iškylančias problemas, su kuriomis Tusko atstovaujamas europinis politinis elitas, kaip pastaruoju metu įsitikina vis daugiau europiečių, nepajėgus tvarkytis. Galima numanyti, kad tie visi „baubai“ yra grėsmės tam politinio elito susikurtam ES federalistinės raidos ir „europinės liaudies“ kūrimo vaizdiniui, kurio jokiais būdais nenorima net apmąstyti.

Juk esminis dalykas, kurį reikia svarstyti ir dėl kurio tartis, – kokiu ideologiniu ir vertybiniu pagrindu įmanoma tolesnė ES raida ir/ar integracija? Tam būtina bent jau aiškiai suvokti, ar pasiteisino beatodairiško išvalstybinimo ir išnacionalinimo politika, kuri ypač pragaištingai veikia mažąsias valstybes nares, ir kokiu būdu įmanoma kurti gerovę visiems europiečiams atsisakius gerovės valstybės modelio ir ekonomizavus politiką, kultūrą ir švietimą neoliberalios ekonomikos principais. Tokios politikos pasekmes jaučiamos visame pasaulyje – sparčiai didėjanti socialinė atskirtis. Lietuvos politinis elitas šiuo atžvilgiu gali pasigirti „sėkmės istorija“ – sparčiausiai ES dėl didėjančios socialinės atskirties nykstanti tauta ir visuomenė.

Kitas svarbus dalykas yra vidinė ES krizė dėl demokratijos stokos, kurią įmanoma apeiti tik vienu būdu: visiškai nebekreipiant dėmesio į visuomenių nuomones dar nuožmiau vykdyti sumanytą socialinės inžinerijos projektą – kurti betautę, bešaknę, anglišku esperanto komunikuojančią „europinę liaudį“, pasitenkinančią nesiliaujančiomis kalbomis apie „būtinumą kelti gerovę“ ir priešintis visokio kailio „populistams“. Tačiau kaip su tokios „liaudies“ jausminiu įsipareigojimu ES, pasiryžimu ginti ją ir aukoti už ją gyvybę? Juk šiuo metu plika, bet ne Tusko akimi matome, kad ES išorinėmis grėsmėmis įvardijamos šalys kaip tik ir stiprina savo tautų nacionalistines ir valstybingumo jausenas, pasitelkdamos imperinio „atgimimo“ idėjas ir kultūrinius „mechanizmus“. Geopolitiniai Rusijos, Kinijos ir Turkijos siekiai bei žaidimai grindžiami savaip įsivaizduojamomis ir perteikiamomis civilizacinėmis istorijomis bei vertybėmis.

Kaip į tuos vyksmus ruošiasi atsakyti vis labiau nukrikščioninama ES? Metas susimąstyti, ar tik tokia europinė nukrikščioninimo politika ir nėra vienas iš vakarietiškos civilizacijos savinaikos veiksnių? Vienas iš pretendentų į Prancūzijos prezidentus (Jeanas-Lucas Melenchonas) visai neseniai pareiškė, kad Europai reikalingas naujas aljansas, kuriame Prancūzija vaidintų ne vakarietiškos, o universalios nacijos vaidmenį ir jau niekaip nebeįsitrauktų į Šiaurės Amerikos vykdomus karus. Manau, tokios universalios nacijos likimas jau aprašytas kai kuriuose pačių prancūzų romanuose. Deja, tokios mintys susilaukia valdančiojo prancūzų politinio elito dalies pritarimo, ypač jei dar pagardinamos pasvarstymais apie būtinumą bendradarbiauti ir tartis su Rusija.

Trečias grėsmių blokas, pasak Tusko, susijęs su proeuropietiškojo elito proto būsena, nes mažėja to elito tikėjimas politinės integracijos tikslingumu, nuolaidžiaujama populistiniams argumentams, imama abejoti pagrindinėmis liberalios demokratijos vertybėmis. Įdomu, kokiomis liberaliomis vertybėmis grindžiamas europinio politinio sluoksnio ir biurokratijos valdymas demokratijos stokos, niekam už nieką neatsiskaitymo, politinės atsakomybės stokos ir sau susikurtos visapusiškos gerovės ir privilegijų sąlygomis? Tuskui juk šie dalykai kuo puikiausiai žinomi. Kaip ir korupcinis lobizmas. Gal tos vertybės yra susijusios su nuožmiu antikrikščioniškumu, kovinguoju ateizmu, gyvybės suprekinimu, šeimos institucijos naikinimu, teisės mažamečiams vaikams pasirinkti lytį diegimu… Su tokiomis vertybėmis šiuolaikiniame kruvinos geopolitikos pasaulyje nedaug ką nuveiksi, juolab jokių naujų sąjungininkų nesurasi. Tad klausimas, kokiu pagrindu gali būti vykdomas Tusko siūlymas Romoje atnaujinti tikėjimo integracijos tikslingumu deklaraciją, šitaip siunčiant pasauliui aiškų signalą.

Kita vertus, koks būtų to signalo realus „svoris“ tęsiant išnacionalinimo ir nukrikščioninimo politiką? Nejau tikimasi, kad, pavyzdžiui, gerokai iš to pelnydamasi Turkija ims ir nebešantažuos ES pabėgėliais ir migrantais? Kas jau kas, o Turkijos lyderiai jau senokai yra perkandę ES politinio sluoksnio „demokratinį“ dviveidiškumą – juk ir dabar ES niekaip nepasisakė dėl turkų vykdomų žiaurumų kurdų gyvenamuose miestuose. O Turkija vykdo negailestingą, tačiau demokratinio pasaulio taip ir „nepastebėtą“ kurdų malšinimo operaciją, turinčią atgrasyti juos nuo savojo valstybingumo siekių.

Tuskas siūlo Europos politikams prisipildyti orumo, nes nesą jokios priežasties, kodėl Europa ir jos lyderiai turėtų pataikauti išorinėms galybėms ir jų vadovams. Apie kokias išorines galybes kalbama? Paminimos Rusija, Kinija, JAV ir Turkija. Vargu ar JAV aukštieji politikai apsidžiaugs pamatę save įrašytus į tokią bendriją, nepaisant Tusko raginimų puoselėti transatlantinius santykius. Neapsidžiaugs ir Lenkija, kuri savo užsienio politiką grindžia strategine partneryste su amerikiečiais. Nemanau, kad ir lietuviams malonu matyti Jungtines Valstijas vienoje gretoje su Rusija.

Savo laišką Tuskas užbaigia deklaratyviu raginimu suteikti Europos piliečiams saugumo jausmą, socialinę gerovę, o sykiu pakelti Europos integraciją į kitą lygmenį. Kitaip tariant, daugiau vienybės, daugiau integracijos ir kuo mažiau klausimų apie problemas, jų priežastis ir vertybinius integracijos pamatus. Toks, deja, ir jau senokai geopolitinę nuovoką ir nacionalinių valstybingumo interesų supratimą praradusio Lietuvos aukščiausiojo elito požiūris.


Susiję

Vytautas Rubavičius 7769959447977360076

Rašyti komentarą

  1. Anonimiškas2017-03-24 11:21

    joo,dėkui p. Rubavičiui už puikų straipsnį.Beje,naujienos ir Trido valdomos Kanados-parlamentas priėmė,prieštaringai vertinamą įstatymą ,kodu M-103,kurio paskirtis ,trumpai kalbant, būtų islamofobijos pažabojimas.Ną,čia jau ir akli turi pamatyti link kur juda visas "Vakarų" pasaulis su savo "vakarietiškom vertybėm".Ir nemanykime,kad Lietuva,tų liberastinio pasaulio džiaugsmų(terorizmo tame tarpe) išvengs.

    AtsakytiPanaikinti

emo-but-icon

NAUJAUSI

Komentarai

KVIEČIAME PALAIKYTI

SEKITE MUS FACEBOOK

REKOMENDUOJAME

KVIEČIAME ĮSIGYTI

Naujienų prenumerata

item