Vytautas Budnikas. Emigracija: ar suderinami valstybės ir pramonininkų interesai?

Praėjusią savaitę LVŽS paskelbė inicijuojanti nacionalinį parlamentinių partijų susitarimą dėl emigracijos. Ryškias politikų iniciat...

Praėjusią savaitę LVŽS paskelbė inicijuojanti nacionalinį parlamentinių partijų susitarimą dėl emigracijos.

Ryškias politikų iniciatyvas paprastai lydi rutininiai Lietuvos pramonininkų konfederacijos vadovų pareiškimai. Robertas Dargis „delfyje“ paskubėjo nusivilti galimu politikų susitarimu pareikšdamas, jog pirmiausiai reikia svarstyti leidimą atvykti į Lietuvą trečiųjų šalių gyventojams – apytikriai kasmet jų reikėtų apie 20 tūkst.

„Tai tikrai yra dar nepakankamas kiekis, kad mes galėtume subalansuoti savo gyventojų netekimą, – teigia R.Dargis. – Pirmas žingsnis – trečiųjų šalių žmonės, galėtų atvykti studijuoti į Lietuvą“.

Savo Lietuvos ateities viziją jis atskleidžia dar plačiau pasakodamas apie pokalbį su moksleiviais, kurių du trečdaliai ketina palikti Lietuvą. Juos turėtų pakeisti ukrainiečiai ir kiti atvykėliai iš trečiųjų šalių.

„Pažiūrėkime į lenkus, kurie per Rusijos–Ukrainos karo konfliktą įsileido ukrainiečių, skaičiuojama, daugiau nei 1,4 mln. Ir jie visiškai nemato problemos“, – sako jis.

Tačiau ši pramonininkų lyderio logika visai nesutampa su lietuvių tautos lūkesčiais, kuriai, priešingai nei pramonininkams, pigi „darbo jėga“ nėra prioritetinis dalykas. Gyventojai masiškai neemigruotų, jeigu Lietuvos verslininkai savo darbuotojams mokėtų sąžiningus atlyginimus.

Kovo 23 d. Sambūrio „Kad Lietuva neišsivaikščiotų“ (SKLN) Nacionalinio komiteto pasitarime ekonomikos prof. dr. Audrius Rudys atkreipė dėmesį, kad Lietuvoje darbo našumas sudaro 75 proc. ES vidurkio, tačiau darbuotojams sumokamo atlygio dydis sudaro vos 40 proc. ES vidurkio. Vadinasi, verslininkai nesumoka darbuotojams to, ką jie uždirba, t.y. nesąžiningai nusavina apie 35 proc. uždarbio, kurį savo darbuotojams sumoka kitų ES valstybių verslininkai.

Pasitarime dalyvavęs Seimo TS-LKD frakcijos atstovas Žygimantas Pavilionis išreiškė apgailestavimą dėl nevaldomos emigracijos masto: „Mano, kaip buvusio ambasadoriaus, patirtis leido pažinti daugybę tautiečių, baigusių aukštąsias mokyklas, netgi profesorių, atvykusių į JAV arba Angliją dirbti indų plovėjais. Dažnai bendrauju su Didžiosios Britanijos lietuvių bendruomene. Tūkstančiai lietuvių reemigruotų – grįžtų į Lietuvą, jei gautų čia bent minimalų atlygį, koks mokamas toje šalyse. Netgi aukštos kvalifikacijos IT specialistai sutiktų grįžti dirbti, jeigu jiems mokėtų minimalų atlyginimą, kokį moka Didžiojoje Britanijoje“.

Paklaustas, kokio dydžio atlyginimas galėtų būti, Ž.Pavilionis pasakė, jog už 1000 eurų daugelis dirbtų Lietuvoje, nes čia jų gimtasis kraštas, gamta, artimieji…

Štai toks nesuderinamumas: politikai nuogąstauja ir planuoja, kaip susigrąžinti svetur išvykusius tautiečius, o pramonininkai kuria planus, kaip į Lietuvą iš trečiųjų šalių įsileisti pigesnės darbo jėgos. Ar galima suderinti tokius skirtingus politikų ir pramonininkų interesus?

Valstybei verslas nėra svarbiausias tikslas – tai tik priemonė bendram gėriui kurti. Todėl akademinės bendruomenės atstovai ir SKLN Nacionalinio komiteto nariai skeptiškai vertina pramonininkų atstovo siūlymus kuo skubiau įsileisti trečiųjų šalių „darbo jėgą“. Kartu pritaria jam, kad emigracijai stabdyti būtinos kompleksinės priemonės.

Daugelio nuomone, įvairūs politinių partijų susitarimai taps prasmingi, jei politikai sau kels aukščiausius tikslus – laikys lietuvių tautos, kalbos, kultūros išsaugojimą ir Lietuvos valstybės tęstinumą svarbiausiu valstybės prioritetu. Logiška manyti, kad svarbiausi valstybės prioritetai turi būti įtvirtinti svarbiausiuose valstybės dokumentuose. Estijos politikai šalies Konstitucijoje (preambulė) įtvirtino nuostatą, kad valstybės tikslas – išsaugoti estų tautą, kalbą, kultūrą ir Estijos valstybę amžiams.

Lietuvos politikai svarbiausią valstybės prioritetą turėtų įtvirtinti bent ilgalaikėje valstybės vystymo strategijoje. Jam įgyvendinti valstybė turėtų parengti nacionalinę programą, kurioje būtų numatyti būdai, kaip mažinti žmonių socialinę atskirtį, gerinti šalies ekonomikos, švietimo, mokslo, sveikatos apsaugos ir socialinės sistemos būklę. Švietimo programose turėtų būti jaunimo patriotinis auklėjimas, istorinės savimonės ugdymas. Naudojantis Lenkijos ir Estijos patirtimi turėtų būti numatytos priemonės šeimai remti ir vaikų gimstamumui skatinti. Reikia kurti informacinę sistemą, teikiančią pagalbą reemigrantams, norintiems grįžti į Lietuvą.

Suprantama, kad emigracijos ir demografijos reikalams turėtų būti įkurta kompetentinga, reikiamas galias turinti institucija. Visuomenės atstovai siūlo įsteigti Seimo Reemigracijos ir demografinės būklės atkūrimo komitetą. Taip pat sudaryti politikų ir mokslininkų-ekspertų darbo grupę prie Vyriausybės, įkurti demografijos reikalų struktūras svarbiausiose valstybės ir savivaldos institucijose.
Būtina domėtis, kaip naujai priimami Lietuvos įstatymai ir teisės aktai įtakoja emigraciją, todėl reikėtų įvesti reikalavimą kiekvieną naują teisės aktą ar įstatymo pataisą vertinti poveikio emigracijai ir šalies demografinei būklei aspektu.

Nemažą įtaką masinei emigracijai turi viešoji informacinė erdvė. Todėl įstatymų leidėjas nepažeisdamas konstitucinės piliečių informacijos, žodžio ir įsitikimų laisvės, turėtų siekti sureguliuoti žmonių santykius taip, kad viešojoje erdvėje būtų ribojamas smurtas, patyčios, žmonių žeminimas, Lietuvos valstybės simbolių niekinimas ir kiti negatyvūs dalykai, skatinantys žmonių nusivylimą savo valstybe.

Tad pramonininkų konfederacijos lyderio R.Dargio mintys dėl trečiųjų šalių darbo jėgos įsileidimo į Lietuvą ankstyvos. Kiti jo palinkėjimai – dėl universitetų ir mokyklų reformos – gali būti prasmingi tik įvardijus svarbiausią valstybės prioritetą – lietuvių tautos, kultūros, kalbos ir valstybės išlikimą ir pradėjus rengti emigracijos ir demografijos krizės suvaldymo nacionalinę programą, kuri vėluoja jau antrą dešimtmetį.

Susiję

Vytautas Budnikas 428980791809278346

Rašyti komentarą

  1. Nežiniukas2017-03-31 18:07

    Straipsnio pradžia gerai nuteikianti (na, kritikuoti, tai mes lietuviai, mokame).

    A va, antroji dalis - tai jau moksleivio rašinėlio lygio - steigti tą ir aną, sudaryti politikų (kurie jau seniai naudojasi pramonininkų pagalba patenkant į Seimą) grupes.

    O kam? Kad dar daugiau būtų deklaracijų, pareiškimų, koncepcijų, projektų, planų, analizių?

    Ponai, pradėkite nuo paprasčiausio dalyko: kaip Prunskienės laikais su prekių kainomis, ryškiai pakelkite minimalų darbo užmokestį.

    Ir kas bus? Parazituojantys verslai sunyks, normalūs verslai pradės savo veikloje diegti mechanizaciją ir automatizaciją. Kils darbo našumas.

    Sekantis žingsnis - valdžios decentralizavimas, ją telkiant bendruomenėse. Atsiras sąmoningumas, supratimas, kad nuo tavęs kažkas priklauso, esi savo šalies šeimininkas. O ir Lietuvą nebeis taip lengvai okupuoti, nes valdžia bus jau ne vien tik Vilniuje, bet ir kiekvienoje bendruomenėje (kaip interneto atveju - tai nėra tik keli kompiuteriai sujungti laideliais)

    O koks tuomet partijų vaidmuo? Kokių partijų? Mes sau sutuoktinį randame ir verslą įkuriame nevadovaujant partijoms. Ką, partijų nereikės?

    Tuomet jau geriau kurti politikų grupes ir skelbti deklaracijas. Tuomet tikrai tautiečiai griš į Lietuvą...

    pasilaidoti, papoilsiauti, anūkams aphodyti bočių žemę, khur gyveno photėviai.

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Anonimiškas2017-03-31 23:07

      Deja, daugelis tebklaidžioja klystkeliuse, sureikšmindami verslą, darbo užmokestį...

      Verslas gali klestėti ir be lietuvių kalbos, nacionalinės kultūros, netgi be nuosavos valstybės. Tai suvokia vos ne kiekvienas emigrantas. Didesnio BVP ar aukštesnio žmonių pragyvenimo lygio siekis nėra pats aukščiausias valstybės tikslas. Paminėti tikslai gali būti tik išvestiniai iš svarbiausiojo valstybės tikslo, kurio iki šiol nepajėgiame įvardinti – tai lietuvių tautos, kalbos, kultūros ir Lietuvos valstybės išsaugojimas. Žmogaus teisė saugiai gyventi ir dirbti savo įprastoje gimtojoje aplinkoje, puoselėti nacionalinę kalbą, kultūrą, tautinį tapatumą ir kurti valstybę yra ne mažesnės svarbos gėris, negu teisė keliauti ar gyventi šalyse, kuriose širdis geidžia.

      Ir vėl estai anksčiau už mus tai suprato šią esminę nuostatą įrašydami savo Konstitucijoje

      Panaikinti
    2. Be esminių Konstitucijos pataisų jokie nacionaliniai susitarimai jau nepadės. Lietuvos piliečiams turi būti grąžinta teisė dalyvauti valstybės valdyme. Šią teisę uzurpavo sovietinių teisininkų klanas.Lietuva yra tapusi ne teisine, bet teismine valstybe. Tai tęsiasi beveik ketvirtį amžiaus.

      Panaikinti
  2. Anonimiškas2017-04-03 12:39

    Avulis ir Dargis trina tautai, kad kainos kris, kai siauraakiai čia pradės dirbti, o neprisiima jokios atsakomybės už savo tautiečių likimą, nors save laiko socialiai atsakingomis įmonėmis. Jokios strategijos, jokio mąstymo - viskas paremta tik pelnu ir "apsimokėjimu". Valstybės aparatas ir yra tam, kad veiktu ne pelno tikslais, o socialiniais tikslais - reguliuotų viską, gintų, atstatytų pusiausvyrą, tačiau kai berankiai pastarąją valdo, taip ir išeina, kaip dabar.

    AtsakytiPanaikinti

emo-but-icon

NAUJAUSI

Komentarai

KVIEČIAME PALAIKYTI

SEKITE MUS FACEBOOK

REKOMENDUOJAME

KVIEČIAME ĮSIGYTI

Naujienų prenumerata

item