Seime diskutuota apie ES ateities scenarijus

ES ateitį po „Brexit“ reikėjo pradėti svarstyti ne nuo techninių scenarijų, o nuo tikslų ir prioritetų – nuo to, ko ir kodėl mes siekiame...

ES ateitį po „Brexit“ reikėjo pradėti svarstyti ne nuo techninių scenarijų, o nuo tikslų ir prioritetų – nuo to, ko ir kodėl mes siekiame, o ne kokiais būdais siekiame. Taip parlamentinės grupės „Už tautų Europą“ surengtoje diskusijoje „ES ateities scenarijai: kuris palankiausias Lietuvai?“ sako politologas Vladimiras Laučius. Panašios nuomonės laikosi ir parlamentinės grupės „Už tautų Europą“ pirmininkas politologas Laurynas Kasčiūnas, teigdamas, kad visų pirma turime atsakyti sau į klausimą – kokios Europos mes norime?

Europos Komisijos pirmininko (EK) Jeano-Claude’o Junckerio pristatyme plane dėl ES ateities po „Brexit” pateikiami penki Bendrijos raidos scenarijai („Baltoji knyga“), ir nors būtent Britanijos pasitraukimas tapo šio dokumento akstinu, kaip pastebi V. Laučius, pateiktuose scenarijuose adekvačių politinių išvadų dėl „Brexit“ nematyti.

Pasirinkti tik bendrąją rinką – neišmintinga

Antruoju scenarijumi EK vadovas vadina situaciją, kuomet ES šalis sietų tik bendroji rinka. Seimo Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) frakcijos narys Audronius Ažubalis pažymi, kad Europos integracija, įtvirtinusi laisvos rinkos nuostatas, sugebėjo pasiekti didelių laimėjimų atskirose srityse, todėl kalbėti apie grįžimą į situaciją iki Mastrichto sutarties nėra išmintinga.

„Šengenas, telekomunikacinių paslaugų įkainių suvienodinimas, infrastruktūriniai projektai, pokyčiai energetikos rinkoje parodo, kad ES valstybių susitarimai patvirtina Europos integraciją kaip visuotinai naudinga priemonė kurti saugesnę ir labiau klestinčią Europą, todėl tokių sričių išryškinimas ir turėtų būti tolimesnių ES reformų apsvarstymų pagrindu“, – teigia jis. 

Savo ruožtu V. Laučius scenarijų „Tik bendroji rinka“ vadina keistu ir sako, kad, viena vertus, britai jau pasitraukė, ir tokio scenarijaus svarstymas būtų tiesiog šaukštai po pietų. „Kita vertus, jis reikštų, kad dabartinė ES, nepripažindama klaidų ir net dorai nepaaiškindama savo atsitraukimo, staiga išsižada ir federalizmo-centralizmo ideologijos, ir nemažos dalies ja grindžiamų dabartinių galių.

Šis scenarijus uždegtų žalią šviesą ES decentralizacijai, nors nepanašu, kad Briuselis ir jam diriguojančios Vokietija su Prancūzija būtų tokiam scenarijui nusiteikusios. Todėl tas „Tik bendroji rinka” kelias skamba panašiai kaip skambėtų Leonido Brežnevo pareiškimas per XXVI komunistų partijos suvažiavimą, kad gal praardykime SSRS kaip politinę sąjungą, sumažinkime komunistų partijos galias ir palikime tik planinę ekonomiką. Kažkaip sunku tai įsivaizduoti. Ir tai lemia ne koks nors SSRS ir ES panašumas, o prigimtinis politinę, vertybinę ar ekonominę imperiją kuriančios valdžios nenoras nusiimti savo karūną“, – kalba V. Laučius.

Du scenarijai siūlo jau dabar ES ardančius kelius

Pasak V. Laučiaus, ir pirmasis scenarijus „Tęsti toliau”, kuriuo būtų palaikoma status quo dabartinių procesų atžvilgiu, ir penktasis scenarijus „Daug daugiau nuveikti drauge” yra kaip tik tai, dėl ko britai pasitraukė iš ES.

„Vieno iš šių scenarijų pasirinkimas iš esmės reikštų, kad ES dar geriau be Britanijos ir visų tų, kurie nenori judėti didesnės integracijos ir centralizmo link. Vietoje adekvačių išvadų Britanijos pasitraukimo akivaizdoje, kai joks sveikai mąstantis žmogus nekaltintų vien britų, du trečdaliai „Baltosios knygos“ siūlo toliau nekritiškai tikėti savo teisumu ir nekeisti ligšiolinės krypties“, – pabrėžia V. Laučius.

Savo ruožtu A. Ažubalis pastebi, kad viešojoje diskusijoje apie ES ateitį vyrauja idėja, kad Europos integracijos gilinimas esąs neišvengiamas, todėl bet kokie scenarijai už jos ribų – nesvarstytini. Šios linijos šalininkai pabrėžia poreikį labiau įtraukti piliečius į europinę politiką, tačiau kartu stiprinti viršnacionalines institucijas, nors būtent jų požiūris į nacionalines valstybes, anot A. Ažubalio ir yra pagrindinė problema, kuomet kalbame apie demokratijos deficitą ES.

„Tautinės valstybės sukūrė ES kaip valstybių sąjungą ir toliau ją kuria. Tautinė valstybė yra pagrindinė politinio suverenumo bei demokratijos sergėtoja, todėl federacijos sukūrimas praktiškai neįmanomas, kol neegzistuoja Europos tauta. Būtent nacionalinės valstybės Europoje šiandien užtikrina demokratinį politinės tautos atstovavimą. Todėl, norėdami spręsti demokratijos deficito, piliečių įsitraukimo į europinę politiką problemą, turime tai daryti per nacionalines valstybes.

Valstybės narės pačios priima sprendimus dėl ES kompetencijų bei centrinių institucijų galių, todėl tik jos turi nuspręsti tolimesnę Bendrijos raidą. Europos institucijos gali ir privalo atlikti konsultacinį-ekspertinį, tačiau ne politinį vaidmenį. Dalies Europos institucijų perteklinis „galios“ demonstravimas yra viena iš augančio euroskepticizmo apraiškų priežasčių“, – tikina A. Ažubalis.

Pasak jo, principinė nuostata apie ES integraciją turėtų būti nekurti naujų iniciatyvų šalia dabar esančių, o pokyčius ir integracijos gilinimą vykdyti tose srityse, kur ES veikimas pilnai pasiteisina. Tokia veikimo logika, tikėtina, leistų labiau išgryninti bendrus ES narių prioritetus bei bendrą matymą, kaip Sąjungą padaryti efektyvesnę.

Keliami ne tie klausimai

Parlamentinės grupės „Už tautų Europą“ pirmininkas L. Kasčiūnas teigia, kad prieš kalbėdami apie tai, ar mums reikia „daugiau“ ar „mažiau“ Europos, visų pirma turime atsakyti sau į klausimą – kokios Europos mes norime?

„Europos, kuri turi bendros istorinės atminties orientyrus, bendrą tapatybę ir strateginę kultūrą, ar – be viso to?  Sutinku, kad ES turi kalbėti „vienu balsu“ – tai Lietuvos saugumą stiprinanti sąlyga, tačiau dar svarbiau atsakyti į klausimą – koks ir kieno tas balsas bus“, – įsitikinęs parlamentaras.­

Tuo metu V. Laučius svarsto, kad J.-C. Junckerio penki scenarijai yra ne analitiškai pamatuotos vizijos su aiškiais tikslais ir siūlomų sprendimų priežastimis, o bandymas ideologiškai manipuliuoti sąvokomis, primetant norimą darbotvarkę ir diskursą.

„Europos vidaus problemos, į kurias mums visiems tiesiog pirštu bedė „Brexit”, tarp jų ir nelegalios migracijos skatinimo padariniai, verčia galvoti apie visai kitokią situacijos aiškinimo paradigmą. Toji paradigma ir iš jos plaukiančios ateities alternatyvos turi ryškią istorinę ir idėjinę tradiciją Europoje, įsišaknijusią XVII ir XVIII amžiuose. Tai, trumpai ir paprastai tariant, anglosaksiško ir kontinentinio politinių modelių skirtis, kuriai jau daugiau nei 300 metų.

Anglosaksiškas modelis – labiau individualistinis ir orientuotas į asmeninę iniciatyvą, laisvesnę visuomenę ir laisvesnę rinką, o kontinentinis – šiek tiek artimesnis rytietiškai politinei kultūrai: daugiau smulkmeniško gyvenimo reguliavimo, politiką išstumiantis administravimas, galingas biurokratinis aparatas, stiprus administracinės galios centras ir ne tik demokratinio, bet ir apskritai politinio dėmens – arba to, ką vadiname pilietine visuomene – stoka“, – kalba V. Laučius.

Jo teigimu, ES po „Brexit” kontinentinė tradicija tampa akivaizdžiai dominuojanti, o jos neigiami bruožai vis labiau išryškėja. Ir esą būtent ši problema, o ne „Baltosios knygos“ scenarijai, yra atidžiai svarstytina.

„Pastarojo meto tendencijos ES su jos nemenkus raumenis užsiauginusia biurokratija ir Paryžiaus–Berlyno ašies plėtojamu kontinentiniu valdymo modeliu turi 300 metų senumo ištakas Prancūzijos centralizmo tradicijoje, kuri XVIII a. buvo praminta „administratorių despotizmu“. Štai tikroji problema, kurią vertėtų gerai apmąstyti. ES ateitį reikėjo pradėti svarstyti ne nuo techninių scenarijų, o nuo tikslų ir prioritetų, nuo to, ko ir kodėl mes siekiame, o ne kokiais būdais siekiame“, – sako V. Laučius.

Parengė Vilija Andrulevičiūtė



Susiję

Vladimiras Laučius 6278068667961521209

Rašyti komentarą

  1. anglosaksiško ir kontinentinio politinių modelių skirtis kaip rašo, manau, iš tikrųjų galima suderinti, pasinaudojant krikščioniškosios demokratijos subsidiarumo ir solidarumo principais. Subsidiarumo principu turėtų remtis Europos Sąjunga, kaip atsakingų šeimininkų už savo žemę tautų bendruomenė. Kiekvienos ES šalies piliečiai tokiu būdu turi jausti atsakomybę už savo šalį. Tai logiškai veda link ES decentralizacijos. Toks kelias yra naudingesnis Europos šalių bendrijai išlikti stabiliai ir bendruomeniškai. Egzistuojant gyvai savarankiškų Europos šalių bendruomenei užsimezga ir tikras bendradarbiavimas bei solidarumas, o nenuleistas iš "viršaus".

    AtsakytiPanaikinti

emo-but-icon

NAUJAUSI

Komentarai

item