S. Skvernelis Pranciškonų vienuolyną Vilniaus senamiestyje atiduoda lenkų vienuoliams

2017 m. kovo 13 d. Vyriausybės pasitarime buvo priimtas sprendimas atiduoti šiuo metu valstybės įmonės Turto banko patikėjimo teise valdomą nekilnojamąjį turtą (5 pastatus) Vilniuje, Pranciškonų g. 1, Mažesniųjų brolių konventualų (pranciškonų) ordino vienuolynui. Pagal nutarimo formuluotę, Gdansko provincijos jurisdikcijoje esančių lenkų pranciškonų grupei „atkuriamos“ nuosavybės teisės į Vilniuje esantį vienuolyną. Šios nuosavybės teisės įgytos, kai okupacinio Lenkijos režimo teismas 1938 metais šį pastatų kompleksą perdavė Lenkijos pranciškonų konventualų nuosavybėn. Saulius Skvernelis ir kultūros ministrė Liana Ruokytė-Jonsson šiuo sprendimu įtvirtina okupacijos padarinius. 

„Minimi pastatai visiškai teisėtai priklausė valstybei ir jų perduoti Lenkijos Konventualų ordino nuosavybei nebuvo teisinio pagrindo. Ir LDK laikais, ir vėliau, Carinės Rusijos valdymo metais, šie pastatai buvo svarbūs ir reikšmingi lietuviškos veiklos Vilniuje objektai. Šiuose pastatuose veikė įvairios lietuviškos kultūrinės, mokslinės ir kt. organizacijos, t. y. tie pastatai buvo jų naudojami, kas yra akivaizdus faktas ir jokių papildomų „aktų“ apie jų perdavimą nereikia, nes akivaizdūs faktai nėra įrodinėjami. 1920 m. liepos 12 d. su Rusija buvo pasirašyta sutartis, kuria ji, kaip buvusi faktinė valdytoja, atsisakė visų teisių į Lietuvą, tame tarpe ir Vilnių su ten buvusia savo valstybine nuosavybe Lietuvos valstybės naudai. Liepos 15 d. Lietuvos kariuomenei įžengus į Vilnių, Rusijos kariuomenė pasitraukdama ir faktiškai perdavė visą turtą Lietuvos valstybei. Minėtuose pastatuose ir toliau veikė lietuvių kultūrinės ir mokslinės organizacijos, o rugsėjo pabaigoje visos įstaigos jau kėlėsi iš Kauno į Vilnių į faktiškai valstybei nuosavybės teisėmis priklausiusius statinius. Pastatai, kuriuos dabar perdavė Konventualų ordinui, tada buvo valstybinė nuosavybė. Lietuviška veikla minėtuose pastatuose buvo nutraukta ne Lietuvos valstybės valia, o Lenkijai okupavus Vilnių, ilgalaikiu ir kryptingu lietuvybės ir net jos ženklų naikinimo darbu. Tai irgi žinomi akivaizdūs faktai. Faktiškai minimi pastatai Lenkijos bažnytinei provincijai, konkrečiai Konventualų ordinui, buvo perduoti tik 1938 m. okupacinės administracijos teismo sprendimu. Tuo metu tikrasis šių pastatų savininkas buvo Lietuvos valstybė. Teisme nebuvo ne tik Lietuvos, bet ir Lietuvos bažnytinės provincijos atstovų, teismas Lenkijos bažnytinei provincijai atidavė turtą, kuris Lenkijai nepriklausė. Toks sprendimas akivaizdžiai pažeidė Lietuvos suverenitetą, tad jo pripažinimas šiandien reikštų Vilniaus okupacijos legatyvumą“, - sprendimą komentuoja signataras, teisininkas ir vienas Konstitucijos autorių Liudvikas Narcizas Rasimas.

L. N. Rasimo teigimu, teisės požiūriu, laikotarpiu tarp 1938 m. ir 1940 m. gruodžio  10 d., ir 1941 m. birželio 7 d. , t. y. iki šie pastatai vėl buvo nacionalizuoti, Lenkijos Konventualų ordinas juos valdė neteisėtai ir nuosavybės teisių į juos nebuvo  įgijęs. 

„Vėlesnės okupacijos ir jų vykdytos turtinės permainos nepakeitė fakto, kad pastatai Pranciškonų g. 1, Vilniuje, buvo ir liko Lietuvos valstybės nuosavybe. Lenkijos Konventualų ordinas nebuvo įgijęs nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamą turtą Lietuvoje, todėl ir jų „atkurti“ nėra teisinio pagrindo. Šiandien jeigu ir galima kalbėti apie restituciją, tai tik taip, kad valstybė atgautų savo turtą“, - apibendrina L. N. Rasimas.

Kovo 14 d., antradienį, Saulius Skvernelis susitiko su Mažesniųjų brolių konventualų (pranciškonų) ordino vienuolyno atstovu broliu kunigu Mareku Adamu Dettlaffu ir aptarė tolesnį bendradarbiavimą išsaugant šį nacionalinės reikšmės kultūros paveldo objektą. Šis pranciškonų ordinas, kitaip nei kai kurie kiti pranciškonų ordinai, nesilaiko Pranciškaus regulos, pagal kurią vienuolija negali turėti jokio turto. Vienuolyno atstovas pažadėjo, kad bus kalbamasi su pastatų komplekso nuomininkais dėl galimos tolesnės veiklos, dabar galiojančios sutartys nebus nutrauktos, taip pat numatoma bendradarbiauti su švietimo, mokslo ir kultūros įstaigomis projektų įgyvendinimo klausimais. Gautas ir pažadas, kad kompleksas liks atviras visuomenei.

Vienuolyno ansamblis ir jo išskirtinė valstybinė reikšmė yra sukurti Bažnyčios, yra Bažnyčios turtas, iki 1863-1864 metų sukilimo priklausė Lietuvos konventualų provincijai, carinės valdžios buvo nusavintas neteisėtai ir todėl teisėtai turėtų būti perduotas Bažnyčiai, o šiuo konkrečiu atveju, nebesant Lietuvos konventualų provincijos - Vilniaus arkivyskupijai, kuri gali leisti naudotis pastatais juose įsikūrusiems pranciškonams iš Lenkijos ar kitaip valdyti šį turtą. Toks variantas buvo svarstomas ankstesnėse Vyriausybėse, siūlomas Vilniaus arkivyskupijai ir galėjo būti lengvai įgyvendintas, tačiau Vilniaus arkivyskupija dėl įvairių priežasčių atsisakė perimti pastatų nuosavybės teises. 

Pranciškonų Švč. Mergelės Marijos Dangun ėmimo vienuolynas – vienas seniausių ir vertingiausių Lietuvos kultūros, istorijos ir architektūros paminklų. Šį vienuolyną, turėjusį ir misijų funkcijas, nuo pat pradžių labai rėmė Lietuvos didieji kunigaikščiai Vytautas, jo brolis Žygimantas, Alšėnų kunigaikščiai, kiti didikai ir valstybės pareigūnai (Goštautai, Giedraičiai, Svirskiai ir kt.). Medinė pranciškonų bažnyčia čia galimau stovėjo jau nuo XIII a. (karaliaus Mindaugo laikais). Iki polonizacijos procesų įsigalėjimo XVIII a. čia buvo ir lietuviškos raštijos centras (1503 m. čia rasti pirmieji spausdinti lietuviški poteriai). Šiame viename didžiausių Lietuvoje vienuolyno ansambių išliko gotikinė architektūra.