Popiežiaus Pijaus XII sąlyga – siekiant taikos būtina nužudyti A. Hitlerį

Katalikiška teisingo karo doktrina sudarė prielaidas, kurios leido paaiškinti, kodėl atsikratyti Adolfu Hitleriu galima ir netgi yra teis...

Katalikiška teisingo karo doktrina sudarė prielaidas, kurios leido paaiškinti, kodėl atsikratyti Adolfu Hitleriu galima ir netgi yra teisinga, LRT RADIJUI sako politologas Pijus Krūminas. Anot jo, daugiau keblumų kildavo protestantams, kurių mokymas tvirtino – jei žmogus yra tironas, jis toks buvo sukurtas, todėl negalima vien dėl to šio žmogaus žudyti.

Apie bažnyčios ir paties popiežiaus Pijaus XII įsitraukimą į kovą prieš nacius knygoje „Šnipų bažnyčia“ rašo amerikiečių autorius Markas Rieblingas.

***

– Pijus XII – asmenybė, dėl kurio veiksmų iki šiol diskutuoja tiek teologai, tiek istorikai, politologai. Kas gi buvo Eugenio Pacelli prieš tapdamas popiežiumi Pijumi XII? Žinome, kad jis kelerius metus buvo apaštališkuoju nuncijumi Vokietijoje, kur tuo metu kaip tik kilo nacionalsocializmas. Čia ta istorija turbūt ir prasideda?

– E. Pacelli, dar būdamas kardinolu, ilgą laiką gyveno Vokietijoje. Jis gerai mokėjo kalbą ir labai gerai suprato įvykius, procesus, kurie tuo metu vyko Vokietijoje. Jis turėjo užmezgęs daug ryšių, matė Veimaro respubliką ir jos virsmą. Tai be abejo jam davė gerą pagrindą. Būtent Antrojo pasaulinio karo metais jis galėjo gerai suprasti, kas vyksta viduje.

Reikia pasakyti, kol dar buvo kardinolu, E. Pacelli viešai gana griežtai pasisakydavo prieš nacių režimą. Todėl daug kam kyla klausimas – kodėl tapęs popiežiumi jis nutilo.

– Būtent dėl tos tylos šiandien ir diskutuojama. Kritikai teigia (tarp tų kritikų nemažai ir žydų bendruomenių atstovų), kad popiežius Pijus XII, kritikuodavęs liberalizmą, komunizmą ir panašias ideologijas, tuo metu nė karto viešai nepasmerkė nacizmo ir žydų holokausto. Bažnyčia sako, kad tai būtų tik pabloginę situaciją, jei popiežius būtų atvirai konfliktavęs su tuomete Vokietija, kad jis veikė ramiai ir tyliai, buvo davęs nurodymus įvairių šalių vienuolynams ir kitoms katalikiškoms organizacijoms priimti žydus, juos globoti ir taip gelbėti. Kaip jūs matote ir kaip knygoje „Šnipų bažnyčia“ atskleidžiamas E. Pacelli požiūris, jam jau būnant popiežiumi?

– Be abejo situacija sudėtinga. Galima viešai gana griežtai pasisakyti, bet klausimas, kokį tai sukels efektą. Ar tikėtina, kad tai paskatins didesnius pokyčius Vokietijoje, kurie galėtų lemti režimo kaitą? Ar tai kaip tik gali užtraukti dar didesnį valdžios priešiškumą bažnytinėms struktūroms, tikintiesiems ir kt.? Tai labai sudėtingas klausimas.

Reikia atsižvelgti, kad ne tiek mažai įvairių organizacijų kreipdavosi prašydamos užsienio diplomatus švelninti toną. Netgi buvo atvejų (toje pačioje knygoje rašoma), kai popiežius savo kalbas švelnindavo. Pirmiausia parašydavo tikrąją griežtą nuomonę, o po to bandydavo švelninti. Jis tai darydavo, siekdamas sumažinti represijų tikimybę, kurios galėtų kilti dėl griežtų pasisakymų. Žinoma, tada alternatyva lieka slaptas karas, slapta kova.

– Rašydamas knygos anotaciją apie tą slaptą kovą, leidžiate suprasti, kad Vatikanas turėjo slaptą šnipų tinklą ir tas tinklas netgi prisidėjo organizuojant įvairius pasikėsinimus prieš A. Hitlerį?

– Iš tiesų galbūt pirmiausia reikėtų paminėti, kad ilgą laiką apie tai apskritai buvo mažai žinoma. Buvo įvairūs pasisakymai, dokumentai, bet informacijos nebuvo labai daug. Tačiau knygos autoriai gavo prieigą prie įvairių slaptų susitikimų, vykusių Vatikane, nuorašų, todėl galėjo rekonstruoti platesnį vaizdą, kas iš tikrųjų dėjosi. Kaip pats knygos autorius rašo, paskutinė diena, kai pats jau būdamas popiežiumi Pijus XII pamoksle pamini žodį „žydas“, yra ta diena, kai jis nutaria įsitraukti į slaptos kovos tinklą, siekiant nužudyti A. Hitlerį.

Šiuo atveju yra įdomu tai, kad Antrojo pasaulinio karo pradžioje Vokietijoje gana greitai pradėjo formuotis pasipriešinimas. 1939 m. įsiveržus į Lenkiją jau karinės žvalgybos „Abvero“ vadovas Wilhelmas Canaris pradėjo galvoti, kaip būtų galima pakeisti režimą. Dešinioji karinės žvalgybos vadovo ranka Hansas Osteris taip pat prisidėjo. Kitaip tariant, pati karinė žvalgyba jau buvo nutarusi, kad reikia pašalinti A. Hitlerį, bet jie susidūrė su viena didele problema – kaip užsitikrinti, kad pašalinus A. Hitlerį bus galima susitaikyti su Vakarais.

Žinoma, atsidarius Rytų frontui 1941 m., kaip susitarti bent su viena iš kariaujančių pusių, tapo dar aktualiau. Čia tarpininko vaidmenį ir buvo pasiryžęs atlikti Pijus XII, kuris susitikdavo su britų, prancūzų ir amerikiečių diplomatais, siekdamas užtikrinti, kad pasikeitus režimo lyderiams Vokietijai būtų galima susitaikyti su Vakarų valstybėms, taip uždarant Vakarų frontą. Popiežius Pijus XII vaidino tokį tarpininko vaidmenį. Popiežiui įsitraukus, viena iš iškeltų sąlygų – norint, kad būtų galima palaikyti taiką, būtina nužudyti A. Hitlerį.

– Pats popiežius iškėlė tokią sąlygą?

– Negaliu pasakyti, ar jis ją iškėlė, bet kad toks susitarimas buvo tarp jo, Vatikano, ir tarp pasipriešinimo lyderių, tai taip, tai buvo viena iš sąlygų. Kai A. Hitleris 1944 ar 1945 m. pagaliau rado dokumentus su tomis sąlygomis, jis tvirtino seniai žinojęs, kad Vatikanas visa tai rezga.

Popiežius žinojo apie tris pasikėsinimus į A. Hitlerį, iš kurių pirmasis nepavyko dėl Vokietijos generolų ryžto trūkumo. Pasikėsinimas buvo organizuojamas gana seniai, dar 1939–1940 m. Buvo tikimasi tai padaryti dar prieš įsiveržiant į Olandiją, Belgiją ir Prancūziją. Beje, informaciją apie įsiveržimo planus vokiečių pasipriešinimas Vakarams irgi perduodavo per Vatikaną. Tiesa, nuolat atidedant įsiveržimo datą, tie duomenys pradėjo atrodyti nelabai patikimi. Iš tiesų Vakarai gana ilgai po to abejojo. Tiesiog pritrūko ryžto.

Net ir pasitaikant progai, kilo klausimas, ar yra teisinga pašalinti tironą, net jei jis tironas. Kitas dalykas, pasipriešinimas nebuvo labai gerai organizuotas. Buvo organizuojamas krikščioniškas pasipriešinimas, kuriame dalyvavo katalikai ir protestantai, tačiau buvo ir komunistai, kurie taip pat bandė pasikėsinti į A. Hitlerį. Kartais tai galėjo sutrukdyti kitų planams.

Buvo toks atvejis, kai vadinamasis „Vienišas vilkas“, viena iš Vokietijos komunistų grupuočių, sugebėjo padėti bombą ten, kur A. Hitleris turėjo kalbėti. Bėda, kad jis per anksti užbaigė kalbą ir per anksti išėjo iš patalpos. Tik po to įvyko sprogimas. Be abejo, tada saugumas visai kitaip ėmė žiūrėti į visus šiuos dalykus, tapo sunkiau dalyvauti.

Geriausiai žinomas pasikėsinimas (apie jį neseniai ir filmas pastatytas) buvo Valkirijos planas, kai grafas Clausas von Stauffenbergas pabandė susprogdinti A. Hitlerį bunkeryje, bet bunkerį pakeitė. Dėl bunkerio konstrukcijos bomba buvo per silpna. Ji ne tik neužmušė A. Hitlerio, bet beveik jo nesužalojo. Buvę aplink nukentėjo labiau.

Dar vienas pasikėsinimas – kai A. Hitleris skrido iš Rusijos, atsidarius Rytų frontui. Jis skrido į Berlyną. Lėktuve buvo padėti sprogmenys. Bėda ta, kad dideliame aukštyje sprogmenys užšalo ir nesprogo. Apie šiuos pasikėsinimus buvo žinoma Vatikane. Popiežius dalyvavo kaip tarpininkas tarp Vakarų ir bandančiųjų pasipriešinti.

– Vatikanas pritarė ir laukė sėkmingos pasikėsinimo baigties?

– Jis ne tik laukė, bet ir aktyviai tam ruošė Vakarus. Tik, kaip minėjau, vis nenutinkant įvykiui X, tas pasitikėjimas sąmokslininkais menko.

– Kodėl sąmokslininkai, tuometės Vokietijos pasipriešinimo dalyviai kreipdavosi į popiežių? Dėl jo ryšių, turėtų su Vokietija? Kodėl jie nesikreipė tiesiai ar kitais kanalais į Vakarus?

– Popiežius buvo matomas kaip tam tikras neutralus asmuo tarptautinėje bendruomenėje, visuomenėje. Būtent tai galėjo garantuoti didesnį Vakarų pasitikėjimą, nei šiaip atkeliavus kažkam iš Vokietijos ir bandant sutarti.

Popiežius kėlė mažesnį įtarimą ir tiems patiems vokiečiams. Jei kažkas labai dažnai skraido į Vatikaną, tai atrodo ne taip baisiai, jei kas nors būtų dažnai skraidęs į Londoną. Kartą ten nuskridęs turbūt nebeparskristum, o gal parskristum, bet trumpam.

Čia tokį tarpininko vaidmenį atliko Krikščionių demokratų sąjungos įkūrėjas Josefas Mulleris. Jis taip pat katalikas. J. Mullerio istorija iš tikrųjų labai įdomi. Galima būtų ir kokį trilerį pastatyti. Būtent jis tapo tuo tarpininku. J. Mulleris pradėjo labai dažnai skraidyti į Vatikaną, susitikdavo su popiežiaus atstovais ir jiems perduodavo visus planus. Jis buvo dažnas keleivis tarp Berlyno ir Romos.

– Pasikėsinti ir pritarti tam pasikėsinimui į žmogaus gyvybę, net jei tai yra A. Hitleris, iš pirmo žvilgsnio neatrodo labai katalikiška ar krikščioniška. Kaip teologiškai popiežius ar kiti krikščionys bandė pateisinti tokius veiksmus?

– Tai buvo tam tikra pasipriešinimo grupė, kurią daugiausia sudarė katalikai, bet tarp generolų buvo ir nemažai protestantų. Tarp tų, kurie turėjo geriausias galimybes pasikėsinti, buvo protestantų. Čia ir iškilo klausimas, kaip reikėtų interpretuoti – ar galima atsikratyti tirono, ar negalima.

Bent jau kaip knygoje rašoma, tai katalikiška teisingo karo doktrina sudarė prielaidas, kaip pateikti argumentus, kodėl būtų galima atsikratyti ir kodėl tai būtų teisinga. Protestantų generolai buvo atsargesni, nes, remdamiesi paties Martino Lutherio mokymu, jie matė didesnę skirtį tarp to, kas galima, ir to, kas negalima. Jeigu jis tironas, jis toks, koks duotas. Tu negali bandyti juo atsikratyti. Toks argumentas kai kuriems sukėlė daugiau abejonių.

Tokioje situacijoje šiais laikais turbūt negalvotum, ar tai būtų galima pagrįsti teologiškai. Tai gana stiprūs, svarūs argumentai, nes tas pats C. von Stauffenbergas, prieš bandydamas susprogdinti A. Hitlerį, nuėjo išpažinties. Žinoma, į ateitį už blogą darbą negali gauti išrišimo, bet akivaizdu, kad tuo metu tai buvo gana stiprus argumentas svarstant, kaip reikėtų elgtis ir kokių veiksmų imtis.

– Jei pasikėsinimai vyko, vadinasi, pasipriešinimo dalyviai surado bendrą sutarimą?

– Tikrai taip, bendrą sutarimą tikrai galiausiai rado. Tai rodo ir tai – galiausiai, kai paskutinis pasikėsinimas nepavyko ir daugelis buvo suimti ir nužudyti, tarp jų buvo tiek katalikų, tiek protestantų. Pavyzdžiui, garsus protestantų teologas Dietrichas Bonhoefferis buvo vienas iš tų, kurie dalyvavo šiame tinkle. Jis nacių buvo nužudytas būtent dėl įsitraukimo į visus šituos įvykius.


Susiję

Skaitiniai 7287602903501742923

Rašyti komentarą

  1. Mano akimis žiūrint, situacija su tais pasikėsinimais gana slidi: taip, Adolis buvo didybės manijos apsėstas tironas, bet kartu jis buvo vienintelė reali jėga, besipriešinanti bolševizmo plitimui. Kaip būtų pasisukusi istorija, jei Stalinui atsvaros būtų nebelikę? Ir dar vienas dalykas - su Hitleriu ar be, Vakarai (ypač Čerčilis) nenorėjo stiprios Vokietijos, o Vokietija po Hitlerio niekaip nebūtų sutikusi grįžti atgal prie Versalio sąlygų, tad susitaikymui galimybių nelabai buvo, nepaisant naivių vokiečių vilčių.

    AtsakytiPanaikinti
  2. Nežiniukas2017-03-06 23:00

    Šiaip Hitlerio istorija yra neatskiriama nuo bolševizmo pagalbos(kuri savo ruožtu irgi yra neatskiriama nuo kaizerinės Vokietijos pagalbos).

    Šiaip jau turėtų būti žinoma, kad kariniai nacistinės Vokietijos kadrai praktinės patirties įgijo Tarybų sąjungos platybėse, taip apeidama Versalio taikos sutarties reikalavimus.

    Gi ir Molotovo-Ribentropo paktas neatsirado tuščioje vietoje, o tik todėl kad bolševikai ir naciai jau prieš tai glaudžiai bendradarbiavo.

    Todėl Hitlerį vertinti kaip atsvarą Stalinui gal ir nelabai istoriškai teisinga.

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Be abejo, žinau apie vokiečių bandymus eliminuoti Rusiją iš karo bolševikų pagalba, siekiant panaikinti antrąjį frontą - kaip ir bolševikų pagalbą Adolio chebrai (tiesa, prieš tai buvo bandymas sukelti "revoliuciją" Vokietijoje, kas nemenka dalimi įtakojo Adolio pažiūras - ir požiūrį į žydus). Vis dėlto, tas jų bendradarbiavimas buvo grynai "iš reikalo" ir laikinas: gi visiems buvo aišku, kad jie neišvengiamai kibs vieni kitiems į gerkles - klausimas buvo tik kas pirmiau suspės pasiruošti. Nesutikčiau su Jūsų teiginiu "Todėl Hitlerį vertinti kaip atsvarą Stalinui gal ir nelabai istoriškai teisinga.": įsivaizduokite, kad Hitlerio nebūtų buvę, nebūtų buvę Trečiojo Reicho, nebūtų buvę vokiečių karinės mašinos. Ar manote, kad Stalinas būtų likęs Sovietų Sąjungos teritorijoje? O jei ne - tai kas jį būtų sustabdę? Mano galva, groteskiška, bet tam tikra prasme būtent Hitlerio dėka sovietai užėmė tik pusę Europos, o ne visą - o tą pusę jie užėmė (ir ilgainiui infekavo likusią pusę) Vakarų sąjungininkų dėka.

      Panaikinti
    2. Anonimiškas2017-03-08 01:46

      Nu pikc tu tikrai pikc

      Panaikinti
    3. Pseudonimas įpareigoja. :) Vis dėlto, smalsu sužinoti, kuo šituo konkrečiu atveju mano piktumas pasireiškia? :)

      Panaikinti

emo-but-icon

item