Kun. Robertas Urbonavičius. Duok man gerti

Viešpatie, 

tu iš tiesų esi pasaulio Išganytojas: 

duok man gyvojo vandens, 

kad aš nebetrokščiau.

(Evangelijos antifona)

Nuo šio gavėnios sekmadienio pradedami apmąstyti Evangelijos pagal Joną tekstai, kuriais Bažnyčia kviečia atnaujinti savo tikėjimą. Nuo kitų Evangelijų šioji skiriasi tuo, kad Jonui svarbu pateikti ne vien įvykio pasakojimą, bet dar svarbiau atskleisti Jėzaus slėpinį ir tai, kas Jis yra mums. Jono Evangelija tarsi brangakmenis, kuris žėri vis kitomis spalvomis. Ne veltui šio evangelisto simbolis yra erelis – dvasinių aukštumų ir dieviško slėpinio ženklas.

Taip pat ir šio sekmadienio Evangelijos pasakojimas apie Jėzaus ir samarietės moters susitikimą slepia savyje begalę gelmių ir temų, kurios niekada nebus išsemtos. Aptarkime tik vieną iš jų – Gyvojo vandens temą.

Visi žinom, kad žmogus gali išgyventi be daugybės gėrimų: kavos, arbatos, sulčių, svaigalų (nors šios srities magnatai pasakytų priešingai – kad „taurieji“ gėrimai nepamainomi asmens ir tautos gyvenime, nes jie sukuria darbo vietas, skatina ekonomiką, remia krepšinį... bet tai ne šio pamokslo tema), tačiau be vandens žmogus negali išgyventi. Panašiai yra ir dvasiniame gyvenime. Kiekvieno iš mūsų širdis žino kas yra troškimas, ji taip pat žino, kad šis troškulys dažnai lieka nepasotintas. Tiek daug pasiūlos, tiek daug konkurencijos, tiek daug pasirinkimo, iš kurio šaltinio gerti... ir, deja, širdis lieka dar labiau ištroškusi, dar labiau apvilta, dar labiau pavergta. Taip, nes „kiekvienas, kas geria šitą vandenį, ir vėl trokš“. Niekas negali numalšinti žmogaus širdies troškulio: nei veikla, nei garbė, nei pinigai, nei valdžia, nei gašlumas. Niekas. Išskyrus Jį – „kas gers vandenį, kurį aš duosiu, tas nebetrokš per amžius, ir vanduo, kurį jam duosiu, taps versme vandens, trykštančio į amžinąjį gyvenimą.“ Koks tas Gyvasis vanduo, kas jis yra? Kur jo ieškoti? Evangelistas Jonas duoda atsakymą: „Paskutinę, iškilmingiausiąją šventės dieną Jėzus stovėjo ten ir šaukė: „Jei kas trokšta, teateina pas mane ir tegu geria. Kas mane tiki, – kaip Raštas sako, – iš jo vidaus plūs gyvojo vandens srovės“. Viešpats Jėzus yra tas Gyvojo vandens Šaltinis, niekada neišsenkantis bei visuomet atgaivinantis. Jėzus yra vienintelis atsakymas į visus žmogaus širdies klausimus ir troškimus. Bažnyčios Tėvai mus drąsina godžiai gerti blaivųjį Šventosios Dvasios svaigulį, gerti malonių Vandenį, kuris plūsta iš atvertos Jėzaus Širdies.

Jisai, prašydamas samarietę vandens atsigerti, jai suteikė tikėjimo dovaną ir taip pasotino jos tikėjimo troškulį, jog ir Dievo meilė joje suliepsnojo.

(III Gavėnios sekmadienio prefacija)