Kotryna Kriaučiūnaitė. Tauta europinės (de)kolonizacijos kontekste

Pro Patria nuotrauka Paradoksuose paskendęs europinis mentalitetas šiandien tampa itin kompleksiniu subjektu (i)racionalaus pasirinki...

Pro Patria nuotrauka
Paradoksuose paskendęs europinis mentalitetas šiandien tampa itin kompleksiniu subjektu (i)racionalaus pasirinkimo kontekste. Viena vertus, aiškiai pastebima tendencija Europos Sąjungos raidoje apsiriboti politika ir ekonomika leidžia susidaryti įspūdžiui, jog pats integracijos projektas negali pasiūlyti konceptualių alternatyvų. Kita vertus, galima sudvejoti dėl kontroversiško politinės ir ekonominės bendrijos vienodumo, kadangi pati Europos Sąjunga nuo pirminės šios bendrijos fikcijos buvo ganėtinai skirtingų idėjų ir vizijų visuma. Vienas svarbiausių Europos Sąjungos tėvų įkūrėjų Robertas Šumanas tikėjo, kad kultūra (o ypač krikščioniškoji tradicija) privalo būti bendros europietiškos tapatybės šerdimi, nes tik krikščioniškoji civilizacija gali vertybiškai vienyti Europos tautas ir užtikrinti visapusiškai sėkmingą įvairialypės sąjungos integraciją. Visgi akivaizdu, kad susitarti dėl bendros kultūros yra itin sudėtinga postmoderniame amžiuje, chaotiškai pakitusios vertybių hierarchijos kontekste nesąmoningai kylant dvejonėms, ar išvis įmanoma apibrėžti, kokia kultūra yra visuotinai priimtina? 

Transnacionali tautos dvasia: fikcija ar realybė?

Šiandien Europos Sąjungos demokratijos lopšį sūpuojant religiniam pliuralizmui, tautiniam sinkretizmui ir multikultūralizmui, visi šie ir kiti populiarieji „-izmai“ skatina perskyrą tarp europietiškos ir nacionalinės tapatybės. Pokolonijiniame kontekste problemizuojamas kultūros ir erdvės santykis kelia klausimą, ar Europa kaip geografinė lokacija yra pajėgi funkcionuoti kaip tautų pajungimo ir organizavimo principas. Nėra abejonių, kad dominuojanti geografinė ir teritorinė ašis susieja skirtingas kultūras tam tikrais ryšiais, tačiau tautinė autonomija įgalina skirtingą kultūros raišką kintančioje Europoje. Šiandien svarbu atkreipti dėmesį į tai, jog Europos šalių visuomenės vis labiau išvietinamos ne tik migracijos, bet ir trinamų valstybių ribų.

Neseniai Europos Komisijos pirmininko Žano Klodo Junkerio pasiūlyti Europos Sąjungos ateities scenarijai atspindi sudėtingą Europos – ne vien teritorinės, beigi kosmopolitinės, galios – misiją šiandieninėje globalizacijos epochoje. Penktasis  scenarijus – tai federalistinė italų politiko Altjero Spinelio vizija, kuri skatina dabartinės integracijos gilinimą, ES institucijoms perleidžiant suverenių valstybių galias, o pačią ES paverčiant bene valstybiniu dariniu. Visų pirma, ši idėja meta iššūkį atskirų tautų kultūroms ir jų įnašui į visos Europos civilizaciją. Tai siekis paneigti kiekvienos tautos istoriją kaip savimonės raišką, mutatis mutandis, savirealizacijos procesą. Visgi šis scenarijus bene taikliausiai atspindi problemišką ir prieštaringą ES būseną: de facto nykstant valstybės galiai, ES perima „tautinės“ vienybės užtikrinimo misiją į savo vadžias. Ironiška, tačiau bendros „europinės tautos“  savivaldos siekis, šiandien išreiškiamas per beveik visas regiono tautas atstovaujantį privilegijuotą Europos Parlamentą, iš tikrųjų suponuoja idėjos apie transnacionalinę tautos dvasią realumą.

Transnacionalizmas migracijos kontekste remiasi naujos tarptautinės erdvės, peržengiančios sienas tarp valstybių ir formuojančios dvigubo identiteto diasporas, prielaida. Ji įkvepia tautinio transnacionalizmo idėją, kuri nuslopina federalizmo priešininkų akcentuojamą perskyrą tarp tautinės ir europinės tapatybių. Visgi naujoji europinė tvarka turi tam tikrų sąsajų su kolonizacija, skatinusia subjektą jaustis ne savimi, o tokiu, kokį jį regėjo kolonistas. Nors prancūzų filosofas ir psichiatras Francas Fanonas kolonializmo įgalintą identiteto schemą „aš“ ir „kitas“ regėjo per rasės prizmę, tačiau jo įžvalga apie būtinybę „kitam“ reabilituotis ir perimti „mano“ vertybes ir elgseną gali būti pritaikoma šiandieniniame kontekste,  Europos tautoms paraleliai perimant „europines vertybes“ ir palaipsniui atsisakant tautinio identiteto. Absurdiška, tačiau europiečiai yra per mažai europiečiai, o jų vertybės – per mažai europinės. Visgi pavaldumas ES reiškia ne vien solidarumo tikslams paveikius bendrus politinius ir ekonominius interesus, tačiau taip pat dvigubos tapatybės kontekste atsirandančią neurotinę būseną. 

Paranku prisiminti vokiečių filosofo Georgo Hegelio valstybės teoriją. Ji paremta ypatingu ryšiu, egzistuojančiu tarp valstybės ir pilietinės visuomenės, kuris savaime remiasi tiek priešstata, tiek abipuse priklausomybe. Valstybė neturi būti suvokiama vien tik kaip utilitarinė institucija, kadangi įstatymų tvarkos ir kitos visuotinės tvarkos funkcijos, reguliuojamos valstybės, iš tiesų priklauso pilietinei visuomenei. Tačiau visuomenei yra būtinas moralinis stuburas, kurį jai suteikia būtent valstybė. Taigi piliečio ir valstybės tarpusavio priklausomybė remiasi moralinių tikslų įgyvendinimu per pilietinę visuomenę, o šis santykis įgalina konstitucijose įtvirtintą teiginį, kad „valstybę kuria Tauta“. Visgi nors iš tiesų valstybę kuria Tauta, tačiau šiandien mes save atiduodame į visagalio kosmopolitizmo rankas ir, vadindami save pasaulio piliečiais, šią mintį grindžiame tuo, kad turime dvigubą pilietybę: tautinę, apibrėžiančią mus nacionalinio identiteto rėmuose, ir europinę, utopiškai leidžiančią jaustis visuotine visai žmonijai atviros ES dalimi. Visgi ši dviguba pilietybė-tapatybė sukelia sudėtingą būseną kolektyvinėje europinėje pasąmonėje, o taip pat tampa iššūkiu egzistenciniam tautos išlikimui ir netgi veda tautinę valstybę į pražūtį. ES tapatybė iškelia įvairumą ir remiasi individualizuotais tapatumais, todėl kuriant ES tapatybę kaip nefunkcionalūs dekonstruojami ir tautines valstybes stabilizuojantys, „suklijuojantys“ tautiniai, kultūriniai ir religiniai tapatumai. Esamoje ES vizijoje toks europinės tapatybės kūrimas gali vykti tik tautinių tapatybių sąskaita ir vietoje jų, o ne kaip tautinio tapatumo anstatas. 

Naujoji (de)kolonizacija

Paradoksalu, tačiau būtent britai visuomet įžvelgė pernelyg kolonialistinę Europos Sąjungos struktūrą. Pasaulio istorijoje pasižymėję kaip reikšmingiausi kolonistai, jie tapo pirmąja tauta, išsilaisvinusia šiandieninės europinės (de)kolonizacijos epochoje. Kolonialistinės sistemos perpratimas lėmė nuolatinį britų euroskepticizmą bei požiūrį į kontinentinę Europą kaip grėsmę Didžiosios Britanijos suverenitetui. Išskirtinumą ir unikalią tapatybę nuolat pabrėždavę britai netgi tapę Europos Sąjungos dalimi traktavo save sąjungininkais, bet ne naujaisiais „europiečiais“, kokybiškai naujo žmogaus, o ne tiesiog ES piliečio prasme. Britų išstojimas iš ES privertė daugelį valstybių apmąstyti fragmentišką kultūrų ir visuomenių reprezentaciją unijoje.

Stiprėjančios kraštutinės dešinės partijos Vakarų Europoje liudija panašias įžvalgas. Itin aiškiai tai atsiskleidžia kandidatės į Prancūzijos prezidentus Marine Le Pen retorikoje. Ji rinkimų kampaniją pradeda šūkiu „išlaisvinti Prancūziją“. Toks politikės siekis siejamas su parama „Brexit“ ir požiūriu, kad ES, primesdama savo taisykles, normas ir vertybes, varžo suverenių tautų laisvę. Aiškiai deklaruojamas siekis išlaisvinti yra sietinas su galimybe Prancūzijai vėl tapti savarankiška istorine galia.

Verta atkeipti dėmesį, kad šiuolaikinė (de)kolonizacija pasižymi atsakomuoju domino efektu, kuris, britams išstojus iš ES, įgavo nebe utopinę, o realią perspektyvą. Štai Nyderlandus kankina prognozės apie BVP sumažėjimą ir prekybos vertės smukimą, Didžiajai Britanijai pasitraukus iš ES. „Nexit“ – nauja iniciatyva, skatinama Nyderlandų populistinės dešiniosios Laisvės partijos. Paradoksalu, kad šalyje, kuri bene aiškiausiai įkūnija europinės demokratijos ir tolerancijos idealus, atsiranda erdvė diskutuoti apie išstojimą iš ES. Nyderlanduose rinkimų rezultatai tik patvirtino realiausią scenarijų – ši šalis ES greitu laiku nepaliks. Tačiau už olandų rikiuojasi kitos tautos, euroskepticizmas bręsta Europos pietuose. Tad „Brexit“ reiškinio tęstinumas atskleidžia ES bejėgiškumą visapusiškai „europeizuoti“ tautas. Šiame kontekste puikiai dera Šarlio de Golio pastebėjimas apie valstybių nevienalytiškumą: „Kaip galima valdyti šalį, kuri turi 246 sūrių rūšis?“. Bandymą federalizuoti Europą apsunkina nesuvokimas, arba mėginimas nekreipti dėmesio į tautinės įvairovės aspektą.

Divide et impera – kita raiška?

Ironiška, tačiau „skaldyk ir valdyk“ principas šiandien eurofederalistų pakeičiamas „vienyk ir valdyk“ vizija. Siekis suvienyti ir visapusiškai integruoti skirtingas Europos tautas yra idealistinis bandymas sukurti naują europinę tapatybę tautinės valstybės nykimo fone. Visgi šiandieninis europinės (de)kolonizacijos fenomenas pasižymi kolonialistinei sistemai būdingu domino efektu ir vis augančiu išsilaisvinusių tautų skaičiumi. Nepamatuotas vienijimas neišvengiamai virsta skaldymu. 








Susiję

Kotryna Kriaučiūnaitė 4794872031151001785

Rašyti komentarą

  1. Anonimiškas2017-03-25 09:52

    Mintys apie Europos kolonizaciją - Lietuvoje dar gana šviežios ir nenuvalkiotos. Anksčiau kartais girdėdavosi ES lyginimas su imperija.

    AtsakytiPanaikinti
  2. Pritariu: "Siekis suvienyti ir visapusiškai integruoti skirtingas Europos tautas yra idealistinis bandymas sukurti naują europinę tapatybę tautinės valstybės nykimo fone" Tik paredaguočiau: ne "nykimo", o "naikinimo fone".

    AtsakytiPanaikinti
  3. Anonimiškas2017-03-30 16:15

    Vertėjo paminėti tautų niveliavimo sponsorių George Soros.

    AtsakytiPanaikinti

emo-but-icon

item