John Lamont. Apie formalią popiežiaus Pranciškaus korekciją

Šv. apaštalai Petras ir Paulius diskutuoja Rembrandtas, 1628 m. Praėjo daugiau nei keturi mėnesiai po to, kai kardinolai Brandmu...

Šv. apaštalai Petras ir Paulius diskutuoja
Rembrandtas, 1628 m.
Praėjo daugiau nei keturi mėnesiai po to, kai kardinolai Brandmulleris, Burke'as, Caffarra ir Meisneris popiežiui Pranciškui įteikė laišką, kuriame pateikiamos vadinamosias dubia (lot. dubia - abejonės, vert. past.) dėl apaštalinio paraginimo Amoris laetitia mokymo. Kaip žinoma, šiomis dubia popiežiaus buvo paprašyta išsklaidyti kai kuriuos neaiškumus dėl Amoris laetitia turinio, autoritetingai patvirtinant, kad jame nebuvo pareikšti penki teiginiai, prieštaraujantys Katalikų Tradicijai ir Dievo Apreiškimui. Paviešinus šias dubia visiems, kardinolas Burke'as pareiškė, kad „jei į iškeltus klausimus nebus atsakyta, manau, jog svarstomas bus formalus rimtos klaidos korekcijos aktas“.

Formalios popiežiaus Pranciškaus korekcijos perspektyva iškelia du svarbius klausimus. Pirma, ar korekcija reikalinga todėl, kad popiežius skelbia ereziją? Antra, jei popiežius Pranciškus atvirai skelbia ereziją, kodėl šie keturi kardinolai yra vieninteliai asmenys katalikų hierarchijoje, siekiantys atlikti tokią korekciją? Jei tai tiesa, tuomet kodėl tokia didelė tikėjimo išdavystė katalikų hierarchijoje nesukelia plataus pasipriešinimo?

I. Formali popiežiaus korekcija

Pirmąjį klausimą galima skelti į dvi dalis. Pirma, ar popiežiaus teiginiai, už kuriuos kardinolas Burke'as siūlo korekciją popiežiui, iš tiesų yra eretiški? Antra, ar popiežius nuoširdžiai ir neabejotinai laikosi išsakytų pozicijų?

Atsakymas į pirmąją klausimo dalį yra nesudėtingas. Kardinolas Burke'as popiežiui įteiktose dubia minimą katalikiško mokymo neigimą  apibrėžė kaip ereziją – dieviškai apreikštos tiesos neigimą. Jo teigimu, šios neigiamos tiesos yra ne tik dieviškai apreikštos, bet ir fundamentali dieviškojo apreiškimo dalis: „[...] čia mes turime reikalą su dvejomis fundamentaliomis tiesomis: tiesa apie šventąją santuoką ir tiesa apie šventąją Eucharistiją. Jei ši sumaištis nesiliaus, susidursime su situacija, kai Bažnyčioje rasis didelės minios žmonių, neturinčių katalikų tikėjimo.“ Galima pridurti, kad mokymai apie išimčių neturinčias moralines normas, minimi įteiktose dubia, taip pat yra fundamentalios tiesos, kadangi yra susiję su viso dieviškai apreikšto moralinio mokymo turiniu. Eretiškas tokių neigimų pobūdis jau buvo atskleistas šio straipsnio autoriaus ankstesnėje diskusijoje bei išsamiai paaiškintas kitų katalikų autorių.

Kardinolo Burke'o pozicija dėl popiežius Pranciškaus erezijų skleidimo pobūdžio yra mažiau aiški, ir reikalauja tam tikro panagrinėjimo. Jis teigia, kad „pati Amoris laetitia forma ir net patys dokumente užrašyti popiežiaus žodžiai leidžia suprasti, kad tai tikrai nėra popiežiškojo magisteriumo išdava“. Tai gali reikšti keletą dalykų.

Tai gali reikšti, kad apaštališkieji paraginimai apskritai nėra popiežiškojo magisteriumo išdava, todėl ir Amoris laetitia neturėtų būti tokia laikomas. Tai nėra tikėtina; jei tokie paraginimai nėra magisteriumo išdava, tuomet kokia jų paskirtis? Vis dėlto, galime būti tikri, kad kardinolas Burke'as galvoje turėjo ne tai: gindamas poziciją, kad išsiskyrusiems ir dar kartą susituokusiems asmenims neturėtų būti suteikiama komunija, jis citavo apaštališkąjį paraginimą Familiaris consortio, traktuodamas jį kaip popiežiškojo magisteriumo mokymo pavyzdį.

Tai gali reikšti, kad žodžių forma, naudojama galimai eretiškuose Amoris laetitia teksto fragmentuose, minėtuose pareikštose dubia, yra netinkama magisterinio mokymo išreiškimui. Tiesa, kad ne kiekvienas apaštališkojo paraginimo (ar bet kurios kitos oficialaus popiežiškojo magisteriumo mokymo priemonės) teiginys privalo išreikšti popiežiaus mokymą. Tokiuose dokumentuose gali būti dėstoma asmeninė popiežiaus nuomonė, neįpareigojanti tikinčiųjų ja vadovautis. Tiesa, kad Amoris laetitia teiginiai nėra pateikti pavidalu, verčiančiu juos traktuoti kaip neabejotinai teisingus pareiškimus. Tačiau magisteriniai popiežiaus pasisakymai neprivalo būti neabejotinai teisingi, kad turėtų autoritetingą popiežiškojo magisteriumo galią, o terminai, kuriais išreikšti abejotini Amoris laetitia teksto fragmentai, jų turinio nepateikia kaip asmeninės popiežiaus nuomonės; nors juose kalbama apie popiežiaus asmeninę nuomonę, ji dokumente pateikiama kaip teisingas Evangelijos mokymo supratimas. Tai toks minties pateikimo pavidalas, kuris yra būdingas magisteriniam mokymui; jei popiežius oficialiame dokumente teigia, kad tam tikra pozicija yra Evangelijos mokymas, jis tai sako oficialia savo kompetencija, įpareigojančia katalikus tą poziciją priimti ir vadovautis tokiu mokymu.

Tai taip pat gali reikšti, kad problemiškas yra pats abejotinų Amoris laetitia teksto fragmentų turinys, o ne oficialus dokumento ar jame naudojamų terminų pobūdis; jei minėti fragmentai prieštarauja katalikų tikėjimui, jie negali būti laikomi magisterinio mokymo dalimi. Toks teiginys grindžiamas prielaida, jog fragmentų turinys iš tiesų yra eretiškas. Jei ši prielaida teisinga, neabejotinai teisingas yra ir pats teiginys, kadangi erezijos negali būti magisterinis mokymas. Neįprasta ir praktiškai negirdėta, kad magisterinis dokumentas pristatytų ereziją kaip Katalikų Bažnyčios mokymą. Tačiau nėra neįmanoma, kad taip nutiktų su dokumentu, kurio turinys nėra neklystantis mokymas, tokiu kaip Amoris laetitia; „nėra neklystantis mokymas“ reiškia „egzistuoja galimybė, kad yra klaidingas“. Būtent tai galvoje turi kardinolas Burke'as, pastebėdamas, kad „kai popiežius galimai kalba dalykus, prieštaraujančius Bažnyčios mokymui, traktuoti juos kaip įpareigojantį popiežiškojo magisteriumo mokymą nėra nei racionalu, nei tikėjimo išraiška“.

Taigi, Amoris laetitia klaidų taisymas reikštų taisymą magisteriniame dokumente pateiktų teiginių, pristatomų kaip magisterinis mokymas, nors iš tiesų tokiu nesančių.

Tačiau kardinolas Burke'as kalbėjo ne tik apie dokumento taisymą, bet ir paties asmens, popiežiaus Pranciškaus, korekciją. Korekcijos popiežiui poreikis iškilo jam nesugebėjus atsakyti į išreikštas dubia, o ne paprasčiausiai todėl, kad popiežius pasirašė šį dokumentą ir paskelbė jį kaip savo. Visą dokumentą perskaitys labai mažai žmonių, o daugelis nesivargins perskaityti net galimai neortodoksinių teksto fragmentų. Daugiausia Amoris laetitia daromos žalos kyla būtent iš šių teksto fragmentų praktinio naudojimo propaguojant erezijas ir pažeidimus, minimus dubia, bei popiežiaus Pranciškaus reiškiamo palaikymo šių erezijų ir pažeidimų propagavimui. Galiausiai iš viešos popiežiaus Pranciškaus paramos kai kurioms eretiškoms dokumento interpretacijoms.

Šią paramą aprašė straipsnio autorius aukščiau cituotame šaltinyje; pro akis jos nepraleido ir Johnas-Henry Westenas iš Lifesite News.

Kalbėdamas apie eretiškų Amoris laetitia teksto teiginių tvirtinimo pobūdį, kardinolas Burke'as pareiškė:

Nagrinėjant erezijos klausimą, privalu dėmesingai ir kruopščiai įvertinti materialią ereziją ir formalią ereziją. Kitais žodžiais tariant, materiali erezija: ar tekste yra konkrečių teiginių, kurie yra materialiai eretiški? Ar jie prieštarauja katalikų tikėjimui? Formali erezija: ar asmuo – konkrečiai, popiežius, parašęs šį dokumentą – ketina skelbti eretišką mokymą? Pastaruoju dalyku visiškai abejoju ir aš pats. Manau, grįžtant prie pirmojo klausimo, kad dokumente naudojama kalba yra labai paini, todėl sunku tiksliai pasakyti, ar tokie gluminantys teiginiai iš tiesų yra materialiai eretiški. 

Šis pasisakymas gali būti suprastas kaip klaidingai suponuojantis, jog pats teiginys – tai yra, žodžiu ištartas ar raštu išdėstytas pareiškimas – gali būti materialiai eretiškas, nors kardinolas Burke'as neabejotinai supranta, kad taip tikrai nėra. Skirtis tarp formalios ir materialios erezijos negalioja tam, kas išsakoma tvirtinimu. Žodžiu ar raštu išdėstytas pareiškimas arba prieštarauja dieviškai apreikštai tiesai, arba ne. Skirtis tarp formalios ir materialios erezijos yra taikytina ne pačiam tvirtinimui, o asmeniui, išsakančiam dieviškai apreikštai tiesai priešingus teiginius. Jei asmuo, išsakantis tokius teiginius, supranta, kad jie prieštarauja Katalikų Bažnyčios mokymui, laikomam dieviškai apreikštu ir reikalaujančiu tikėjimo jo dieviškumu, toks žmogus formaliai yra eretikas; tai reiškia, kad jis mirtinai nusideda teologinei tikėjimo dorybei, išsižada jos. Jei žmogus to nesupranta, tai nėra mirtina nuodėmė prieš tikėjimo dorybę, o tik suklydimas. Atsižvelgiant į fundamentalų aptariamų tiesų pobūdį ir labai aiškų jų patvirtinimą plačiai Jono Pauliaus II publikuotuose magisteriniuose dokumentuose, parengtuose popiežiui Pranciškui būnant kunigu ar vyskupu, sunku paaiškinti, kaip popiežius Pranciškus gali nežinoti, kad Katalikų Bažnyčia šias tiesas moko esant dieviškai apreikštomis. Toks nesusigaudymas suponuotų silpnaprotiškumą ir žinių apie ginčus dvasiniais klausimais trūkumą, bet tai neatitinka to, kas žinoma apie popiežių. Turint galvoje tai, kad 2016 m. rugsėjo 5 d. laiške Buenos Airių regiono vyskupams popiežius Pranciškus atvirai pritarė eretiškoms Amoris laetitia interpretacijoms, labiau tikėtina, kad jis yra formalus eretikas nei kad toks nėra.

Kardinolo Burke'o teigimu, tai, ką popiežius parašė savo laiške Buenos Airių vyskupams, „tėra jo asmeninis nagrinėjamo klausimo supratimas, tačiau šis laiškas vargiai gali būti laikomas popiežiškojo magisteriumo mokymo išraiška“ (šaltinis: pokalbis su Michaelu Mattu, The Remnant, publikuotas 2016 m. gruodžio 25 d.). Tai neabejotinai patvirtina aukščiau minėtas argumentas, jog magisterinis mokymas negali prieštarauti Jėzaus Kristaus mokymui. Negana to, laiškas tikrai nėra parašytas forma, įpareigojančia katalikus valingai laikytis jo turinio, net jei šis neprieštarautų tikėjimui. Kita vertus, jei laiškas būtų suderinamas su katalikų tikėjimu, tai nebūtų vien asmeninė nuomonė, stokojanti popiežiško autoriteto; naudodamasis pilna popiežiaus kompetencija, popiežius Pranciškus pats išsiuntė šį laišką Buenos Airių vyskupams, kuriame patvirtino, kad viename iš jų parengtų oficialių dokumentų yra pateikta vienintelė teisinga Amoris laetitia interpretacija. Laiško autentiškumas buvo patvirtintas Osservatore Romano, oficialaus Šventojo Sosto laikraščio. Jei Buenos Airių vyskupų interpretacija būtų suderinama su katalikų tikėjimu, šie vyskupai būtų teisūs, laikydami minėtą laišką juos įpareigojančiu popiežiaus nurodymu. Būtent taip laiško turinį suprato kardinolas Reinhardas Marxas iš Vokietijos ir arkivyskupas Charlesas Scicluna iš Maltos, kurie citavo šį dokumentą pateisindami savo formalų sprendimą suteikti komuniją išsiskyrusiems ir dar kartą susituokusiems katalikams. Popiežiaus laiškas tikrai nėra asmeninis ta prasme, kuria asmenine galima laikyti vidinę abejonę tikėjimu. Tai viešai prieinamas dokumentas, kuris gali būti naudojamas kaip teisinis įrodymas.

Konstatuodami, kad popiežius Pranciškus galimai yra eretikas dėl jo iki šiol išsakytų teiginių, būtina gerai suvokti skirtumą tarp erezijos kaip asmeninės nuodėmės ir erezijos kaip viešo nusikaltimo, kuriam gali būti pritaikomos teisinės sankcijos. Šio straipsnio autorius aprašė šią skirtį aukščiau cituotame šaltinyje. Kai kurios asmeninės erezijos apraiškos, tokios kaip vidinis atsisakymas tikėti katalikų tikėjimo doktrina, nėra matomos viešai, todėl negali būti nagrinėjamos teisiniame procese. Tam, kad asmeninės erezijos manifestacija taptų įstatymo baudžiamu nusikaltimu, ji privalo patenkinti dvi sąlygas: ji turi būti patvirtinama būdais, atitinkančiais juridinio proceso įrodymams keliamus reikalavimus, ir ji turi būti pakartota korekciją inicijuojančio bažnytinio autoriteto akivaizdoje. Pastaroji atkaklumo sąlyga privalo būti patenkinta tam, kad erezija, kaip valingas katalikiško tikėjimo atmetimas, būtų atskiriama nuo paprasto nesupratimo apie tai, ko iš tiesų moko tikėjimas; pirmoji sąlyga keliama visiems nusikaltimams, baudžiamiems teisinėmis sankcijomis.

Tai svarbu formalios popiežiaus Pranciškaus korekcijos kontekste, kadangi jo atsisakymas sureaguoti į išreikštas dubia pats savaime galimi būti palaikytas pagrindu tokiai korekcijai. Galima teigti, kad tokį popiežiaus sprendimą motyvavo asmeninė nuoskauda ar neapgalvotas troškimas išvengti tolesnių nesutarimų, o ne atkaklus aptariamos erezijos laikymasis. Vis dėlto, šis atsisakymas sureaguoti į išreikštas dubia, kartu turint omenyje ir laišką vyskupams, yra pakankama priežastis teigti, kad popiežius Pranciškus viešai prieštarauja katalikų tikėjimui, todėl yra reikalinga formali jo korekcija.

Nors šis viešas prieštaravimas tikėjimo tiesai reikalauja formalios korekcijos, teisine prasme jis nėra eretiškas. Popiežius Pranciškus būtų kanoniškai kaltas dėl erezijos tik jei atkakliai laikytųsi savo eretiškų teiginių, o toks užsispyrimas pademonstruotas gali būti tik bent vienos formalios korekcijos akivaizdoje; teisiškai erezija neegzistuoja, kol nėra šios korekcijos ir atitinkamo atsako į ją. Įprastai reikalaujama dviejų tokių korekcijų, vadovaujantis laišku Titui (3, 10): „Įspėk atskalūną eretiką vieną ir antrą kartą, o tada saugokis jo.“. Jei (ir kol) tokia korekcija nėra atlikta ir atmesta popiežiaus, jis negali būti laikomas atlikęs kanoninį erezijos nusikaltimą ir lieka popiežiaus soste.

Klausimas, kaip kas nors, net kardinolas, gali formaliai pataisyti popiežių, yra svarbus. Vienas pagrindinių dieviškai įtvirtintos Bažnyčios konstitucijos principų yra tas, kad popiežius teisia visus pasaulio katalikus, tačiau pats nėra teisiamas nė vieno iš jų. Bet ši konstitucija nesuteikia popiežiui tironiškai autoritetu disponuojančio ir niekam neatskaitingo autokrato statuso. Popiežiaus autoritetas yra teisinis, o bet koks teisinis autoritetas apima tiek pareigas jo subjektams, tiek teises jų atžvilgiu. Pareiga skelbti katalikų tikėjimą yra fundamentali popiežiaus pareiga, ir jo subjektai gali formaliai prašyti ar net reikalauti popiežiaus vykdyti šią pareigą. Tokio formalaus prašymo teisę turi kiekvienas katalikas, tačiau kardinolai, kurių pareiga yra patarinėti popiežiui, turi tvirtą pareigą šį prašymą įvykdyti. To nedarantys kardinolai yra laikomi kaltais dėl sunkaus savo pareigų apleidimo. Toks elgesys gali turėti katastrofiškų padarinių visai Bažnyčiai, ar net vesti prie jos skilimo.

II. Tikras ir netikras paklusnumas

Ši katastrofiška situacija buvo pagrįstai palyginta su arijonizmo krize, kurios vienu metu dauguma vyskupų pritarė erezijai, neigusiai Kristaus dieviškumą. Vis dėlto, tarp šiandieninės situacijos ir Arijaus erezijos ketvirtajame amžiuje yra reikšmingas skirtumas. Arijaus erezija buvo išreikšta terminais, kurie neleido lengvai įžvelgti jos klaidų. Arijaus pasekėjai apibūdino Tėvą ir Sūnų kaip „panašius savo substancija“, arba „homojuziškus“, o katalikai teigia, kad jie yra „viena substancija“, taigi „homouziški“. Šis ginčas vėliau buvo pašieptas kaip „nesutarimas dėl dvigarsio“. Nesutarimas dėl Amoris laetitia, kita vertus, nenagrinėja jokių metafizinių subtilybių. Jis susijęs su klausimu, ar derėtų priimti nedviprasmišką Šventojo Rašto mokymą, suprantamą bet kuriam jį apmąstyti linkusiam geros valios žmogui. Kaip paaiškinti tai, kad beveik visi Katalikų Bažnyčios kardinolai ir vyskupai nepajėgia viešai apginti ir palaikyti tokio mokymo, nors to reikalauja jų užimamos pareigos?

Nėra abejonių, kad prie šio nepajėgumo reikšmingai prisidėjo paprasčiausias tikėjimo trūkumas. Tačiau didelė dalis Bažnyčios hierarchijos buvo paskirta Jono Pauliaus II, ir laikėsi jo pozicijų. Šios pozicijos apėmė aiškų katalikiško mokymo skyrybų, pakartotinos santuokos ir Eucharistijos klausimais patvirtinimą, kurį šiuo metu neigia popiežius Pranciškus. Palaikymą keturiems minėtiems kardinolams išreiškė tik saujelė šių vyskupų. Kaip galima tai paaiškinti?

Atsakymas slypi klaidingame religinio autoriteto suvokime, traktuojančiame jį kaip esantį aukščiau įstatymo, o ne pavaldų jam. Tokia prielaida suponuoja, kad savo proto ir valios perleidimas į aukštesniųjų religinės hierarchijos narių rankas yra dorybingas ir net privalomas. Toks mąstymas turi gilias šaknis Bažnyčios istorijoje, ir jo esmės bei ištakų supratimas yra būtinas siekiant paaiškinti vyskupų ir kardinolų negebėjimą atvirai priešintis popiežiaus Pranciškaus vykdomiems tikėjimo puolimams. Šio teksto autorius jau buvo pabandęs analizuoti šią sampratą, tačiau klausimo svarba skatina pakartoti esminius minėtos analizės akcentus.

Ankstyviausias tokios sampratos šaltinis ir geriausia jos išraiška gali būti aptinkama šv. Ignaco Lojolos raštuose, o konkrečiai Jėzuitų ordino konstitucijoje ir šv. Ignaco laiške apie paklusnumą, rašytame Portugalijos jėzuitams 1553 metais. Trumpai aptarsiu pagrindinius šios sampratos bruožus.

Teiginys, kad vyresniojo įsakymai turi dieviškų įsakymų galią ir turėtų būti traktuojami kaip tokie – su sąlyga, kad jų vykdymas nebūtų akivaizdžiai nuodėmingas - turėtų būti visuomet suvokiamas kaip tik jėzuitams būdingos paklusnumo sampratos apibendrinimas. Šv. Ignacas tvirtino, kad „vyresniojo turi būti klausoma ne todėl, jog jis yra išmintingas, geras ar kaip kitaip apdovanotas Dievo, bet todėl, kad jis atstovauja paties Dievo autoritetą, kaip mums sakė pati Amžinoji Tiesa (Jėzus Kristus, vert. past.): „Kas jūsų klauso, manęs klauso. Kas jus niekina, mane niekina.“ (Lk 10, 16) Jėzuitų konstitucijos VI dalies 1 skyriuje Ignacas rašo: „Visuose reikaluose, kuriuose galime geranoriškai rodyti paklusnumą, turėtume būti pasirengę klausyti įsakymų taip, tarsi jie būtų sakomi paties Kristaus, mūsų Išganytojo, nes paklusnumą rodome tam, kuris yra Jo vietininkas, vedami meilės ir pagarbos Jam.“ Atrodo, kad tokia pozicija susilaukė didelio pritarimo dėka klaidingai suprastos prielaidos, jog Dievas liepia mums paklusti mūsų vyresniųjų įsakymams, darant išvadą, kad vyresniųjų įsakymai yra paties Dievo paliepimai.

Tai tvirtinimas, kad paprasčiausias vyresniojo įsakymo vykdymas yra žemiausio lygmens paklusnumas ir negali būti laikomas tikru paklusnumu ar būti apibrėžtas kaip paklusnumo dorybė.

Tai tvirtinimas, kad tam, jog praktikuotų paklusnumo dorybę, asmuo turi pasiekti antrąjį paklusnumo lygmenį, kuris apibrėžiamas kaip ne tik vyresniojo įsakymų vykdymas, bet ir savo valios pajungimas vyresniojo valiai, idant vykdantysis įsakymą ne tik valingai paisytų jo, bet ir valingai tikėtų, kad tas įsakymas ir turėjo būti duotas – vien todėl, kad tokia yra vyresniojo valia.

Tai tvirtinimas, kad trečiojo ir aukščiausiojo lygmens paklusnumas apima ne tik savo valios, bet ir savo proto pajungimą vyresniojo įsakymui, valingai tikint, kad įsakymas ne tik turėjo būti duotas, bet buvo ir teisingas – vien todėl, kad vyresnysis pats tiki savo įsakymo teisingumu. Savo laiške apie paklusnumą šv. Ignacas rašo: „Tas, kuris siekia visiškai ir tobulai pasiaukoti, greta savo valios turi paaukoti ir savo supratimą, taip praktikuodamas aukščiausio lygmens paklusnumą. Jis turi ne tik pajungti savo valią vyresniojo valiai, bet ir mąstyti taip, kaip masto jo vyresnysis, atiduodamas supratimą į vyresniojo rankas tiek, kiek dievota valia gali palenkti supratimą.“

Tai tvirtinimas, kad praktikuodamas aukščiausio, taigi ir vertingiausio lygmens paklusnumą, pasekėjas turi ne daugiau asmeninės valios nei negyvas daiktas. Jėzuitų konstitucijos VI dalies 1 skyriuje rašoma: „Visi, kas yra davę paklusnumo įžadą, privalo leistis būti vedamiems per vyresnįjį veikiančios Dieviškosios Apvaizdos, tarytum jų kūnai būtų negyvi arba tarytum jie būtų senolio lazda, kurią šis naudoja kaip tik užsimano ir kur tik užsimano“.

Tai tvirtinimas, kad valios ir proto paaukojimas, kurio reikalauja tokio pobūdžio paklusnumas, yra aukščiausia įmanoma savęs aukojimo forma, kadangi taip Dievui yra atiduodami aukščiausi žmogaus gebėjimai, konkrečiai – valia ir protas.

Laiške apie paklusnumą šv. Ignacas rašo: „Kadangi žmogaus gebėjimas disponuoti laisva valia yra toks vertingas, toks pat vertingas yra ir šio gebėjimo paaukojimas mūsų Kūrėjui ir Viešpačiui. [...] Vis dėlto, yra daugybė atvejų, kai žinomą tiesą pagrindžiantys įrodymai nėra pakankamai tvirti, ir valios pastangomis galima palaikyti vienokią ar kitokią poziciją žinomos tiesos atžvilgiu. Kai taip nutinka, kiekvienas tikrai paklusnus žmogus turėtų pajungti savo mąstymą vyresniojo mąstymui. [...] Tai neabejotina, nes paklusnumas yra auka, kurios metu per dvasininko rankas visas žmogus yra besąlygiškai atiduodamas jo Kūrėjo ir Viešpaties meilės liepsnai. Kadangi tai reiškia visišką savęs atidavimą, kuriuo siekiama išsižadėti savęs ir būti užvaldytam Dieviškosios Apvaizdos per savo vyresniuosius, negalima sakyti, kad paklusnumas apsiriboja vien vykdymu, valingai paklūstant įsakymui ir jį įvykdant; paklusnumas apima ir suvokimą, kuriuo būtina pritarti viršesniojo įsakymui tiek, kiek, kaip jau buvo minėta, įmanoma valios pastangomis.“

Nieko keisto, kad jėzuitiškai paklusnumo sampratai netrukus buvo paprieštarauta. Buvo pastebėta, kad aklo paklusnumo skatinimas sukurtų sąlygas erezija persiėmusiems kunigams ir vyskupams lengvai nuvesti žmones tikėjimo atmetimo keliu. Atsakydamas į šią pastabą, jėzuitas šv. Robertas Belarminas teigė, kad tai neįmanoma, nes vyskupus ir kunigus nuo erezijos sulaikytų viršesnis Šventojo Sosto autoritetas. Toks atsakymas, žinoma, grindžiamas prielaida, kad pats popiežius negali nuklysti į ereziją. Teorija, kad popiežius yra ne tik neklystantis formaliame tikėjimo skelbime, bet ir dėl savo užimamų pareigų yra apsaugotas nuo asmeninės erezijos, pirmą kartą buvo iškelta Kontrreformacijos metu, ir palaikyta paties Belarmino. Ši teorija prieštaravo istoriniams faktams ir ankstesnei Bažnyčios tradicijai (popiežius Honorijus ekumeninio susirinkimo sprendimu buvo paskelbtas eretiku), tačiau ji buvo būtina įgyvendinant jėzuitiško paklusnumo sampratą ir netrukus tapo plačiai priimta.

Galima pagrįstai teigti, kad šv. Ignacas, būdamas kareiviu, savo mokymo apie paklusnumą neapmąstė filosofiškai ir sistematiškai. Jo pripažintas šventumas ir būdas, kuriuo jis pats disponavo savo užimamomis pareigomis, visiškai neatitinka nuoširdaus tikėjimo tironiško autoriteto teisingumu. Dėl šios priežasties, jo pateikiamo paklusnumo apibrėžimo nereikėtų suprasti pernelyg tiesiogiai. Vis dėlto, vėlesni (ir šventaisiais nepripažinti) jėzuitai, aiškindami šv. Ignaco požiūrį, interpretavo jo mintį pažodžiui, ir liaupsino tironišką autoriteto supratimą.

Tokių interpretacijų galime rasti, pavyzdžiui, Alfonso (Alonso) Rodrigezo SJ veikale „Tobulumo praktika ir krikščioniškosios dorybės“. Šis darbas, bene plačiausiai skaitytas asketinės teologijos vadovėlis Kontrrevoliucijos laikais, buvo išleistas Ispanijoje 1609 m., o vėliau daugybę kartų perleistas skirtingomis kalbomis: egzistuoja virš šešiasdešimt prancūziškų leidimų, dvidešimt itališkų, bent dešimt vokiškų ir keletas angliškų. Iki pat Vatikano II susirinkimo šią knygą privalėjo perskaityti kiekvienas jėzuitų novicijus. Savo pateiktame sąžinės patikrinime, tėvas Rodrigezas (kurio nereikėtų painioti su šv. Alfonsu Rodrigezu) reikalauja, kad atgailaujantysis:

I. Klausytų tiek savo valia, tiek širdimi, sutapatinęs juos su Vyresniojo noru ir valia.

II. Paklustų taip pat ir savo supratimu ir manymu, priimdamas tokį patį požiūrį kaip Vyresnysis, neginčydamas ir nekvestionuodamas jo.

III. Priimtų Vyresniojo balsą [...] kaip Dievo balsą, ir paklustų Vyresniajam, kad ir kas jis bebūtų, kaip Kristaus mūsų Viešpaties, ir taip pat klausytų visų žemesnio rango vyresniųjų.

IV. Vadovautųsi aklu paklusnumu, tai yra paklusnumu be abejonės ar klausimų, neprašydamas paaiškinti, kodėl ir dėl ko Vyresnysis davė vieną ar kitą įsakymą, kurį reikia paklusniai vykdyti ir neklausinėti jo motyvų.

Rodrigezas aukština paklusnumą – tokį, kaip jis jį supranta – nušviečiančiais terminais:

„Viena didžiausių paguodų, kurias galime rasti vienuolyne, yra tai, kad vykdydami tai, ko reikalauja paklusnumas, visuomet galime jaustis saugūs. Vyresnysis gali suklysti duodamas vieną ar kitą įsakymą, tačiau jūs galite jaustis užtikrinti, kad nesuklydote tą įsakymą vykdydami, nes vienintelis klausimas, kurio jūsų klaus Dievas, bus tai, ar paisėte duoto įsakymo, ir jei būsite jo paisę, Dievo akivaizdoje stovėsite švaria sąžine. Ne jums skirta spręsti, ar duotas įsakymas buvo geras, ar koks kitas įsakymas būtų buvęs geresnis – tai priklauso ne nuo jūsų, o nuo Vyresniojo. Kai elgiatės paklusniai, Dievas to veiksmo nepriskiria jums, o priskiria jį Vyresniajam, [...] todėl vienuoliai, gyvenantys paklusniai, gali miegoti ramiai, nes gali nesirūpinti ir negalvoti apie tai, kas jam liepta padaryti, o keliauti dangaus ir tobulumo link. Už veiksmus atsako Vyresnieji, laivo kapitonai. [...] Tai Dievo siųstas palaiminimas su paklusnumo įžadu gyvenantiems vienuoliams, kad visa atsakomybės našta yra nukeliama nuo jų pečių ir užkraunama ant Vyresniojo pečių, todėl jie gali gyventi ramiai ir nesirūpinti, ar viena yra geriau už kita. Tai vienas dalykų, didžiai išjudinančių dorus žmones gyventi paklusniai ir įeiti į Religiją – proga atsikratyti nesibaigiančio abejojimo ir nerimo, kurio mūsų pasaulyje tiek daug, ir užtikrintai tarnauti Dievui. [...] Gyvendamas pasaulyje ir trokšdamas tarnauti Dievui, aš turėčiau rūpintis ir abejoti, ar valgau per daug ar per mažai, ar miegu per daug ar per mažai, atgailauju per daug ar per mažai, [...] tačiau gyvendamas vienuolyne, aš apsivalau nuo visų šių abejonių, nes valgau tai, kas man duodama, miegu tada, kada nurodoma, ir vykdau atgailą, kuri man paskiriama.“

Rodrigezas priduria, kad „ne tik dvasiniuose reikaluose, bet ir laikinuosiuose, toks gyvenimas yra labai lengvas ir be rūpesčio. Kaip keleivis gerai aprūpintame laive, vienuolis gali nesirūpinti savo reikmėmis“. Turbūt neįmanoma pateikti vergiško paklusnumo sampratos ir jo patrauklumo pavaldiesiems paaiškinimo, paprastesnio nei šis. Rodrigezo pozicija veda prie logiškos išvados, išvedamos iš pažodinio šv. Ignaco tekstų apie paklusnumą interpretavimo: jei pavaldinys, vos gavęs vyresniojo įsakymą, visiškai atsisako savo proto ir valios, jis iš tiesų išsižada bet kokios moralinės atsakomybės už to įsakymo vykdymą, ir ši visiškai krenta ant įsakymą davusio vyresniojo pečių. Taip yra todėl, kad moralinė atsakomybė reikalauja funkcionuojančio proto ir valios, o panaikinus šiuos gebėjimus vardan gauto įsakymo, panaikinama ir atsakomybė už šio įsakymo vykdymą. Faktas, kad šis funkcionuojančio proto išsižadėjimas yra pateikiamas kaip legitimus ir net privalomas veiksmas, yra iš tokios sampratos kylančios loginės implikacijos esmė. Jei savo proto funkcionavimo išsižadama nelegitimiai, moralinė atsakomybė už veiksmus, atliekamus po šio išsižadėjimo, niekur nedingsta, tačiau jei šis išsižadėjimas yra legitimus, kokiu jį laiko Rodrigezas, moralinė atsakomybė iš tiesų dingsta. Tokį išsižadėjimą tikrai galima laikyti „ramiu ir be rūpesčio“; jis leidžia išvengti suaugusio žmogaus rūpesčių ir pareigų. Toks jų vengimas, neišvengiamai lydimas infantiliško mąstymo, yra patrauklus daugeliui žmonių, dėl ko tokiai autoriteto sampratai pavyko sutelkti didelį palaikymą tiek pavaldžiųjų, tiek vyresniųjų tarpe. Atsakomybės vengiančių ir materialinio „gerai aprūpinto laivo“ saugumo siekiančių žmonių įtraukimas į dvasininkijos gretas turi pražūtingų padarinių, kuriais galima neblogai paaiškinti keblią šiandieninės Bažnyčios situaciją, ar bent įsitkinti, kad šių keblumų ištakos yra senesnės nei Vatikano II susirinkimas.

Darydamas tokią savo išvadą, Rodrigezas žengia toliau nei šv. Ignacas, kuris savo tekstuose analogiškos išvados neprieina. Tai leidžia šv. Ignaco požiūrį į paklusnumą interpretuoti kaip pamaldų: autoriteto jis netraktuoja tironiškai, o paklusnumo – vergiškai. Tačiau Rodrigezo dėka klaidingas išvadas apie autoritetą ir paklusnumą daranti interpretacija įsigalėjo ir tapo tarsi neabejotina.

Kaip ir kiti rašytojai, Rodrigezas daro įprastą išimtį paklusimui įsakymams, akivaizdžiai prieštaraujantiems dieviškajai teisei, tačiau jėzuitiška probabilizmo doktrina iš esmės panaikina šią išimtį. Pasak šios doktrinos, nėra nuodėminga atlikti veiksmą, kurį leidžia kuris nors gerbiamas autoritetas, o religinis vyresnysis, be abejo, įprastai yra laikomas gerbiamu autoritetu. Yra ir tam tikras psichologinis veiksnys, paverčiantis tokią išimtį nereikšminga. Jėzuitiškai suvokiamo paklusnumo internalizavimas ir praktikavimas yra sunkus išbandymas, reikalaujantis laiko, motyvacijos ir pastangų. Praktikuojamas sėkmingai, toks paklusnumas sukelia ilgai išliekantį poveikį. Sunaikinęs savo gebėjimą kritikuoti savo vyresniųjų sprendimus, žmogus nebegali šio valingo gebėjimo susigrąžinti. Tokiu atveju, vadovavimasis direktyva nepaisyti neabejotinai nuodėmingų įsakymų tampa psichologiškai sunkus ar net neįmanomas – išskyrus, galbūt, pačius ekstremaliausius atvejus, tokius kaip įsakymai ką nors nužudyti, nors tokio pobūdžio nuodėmingais įsakymais religiniai vyresnieji įprastai ir nesižarsto.

Ši paklusnumo doktrina yra labai aiškiai grindžiama prielaida, kad vyresnieji yra išmintingi ir geri, tačiau tokia prielaida ignoruoja disponavimui tironišku autoritetu būdingus bruožus, kurie yra ne mažiau gilūs – gal net gilesni – nei vergiško paklusnumo praktikavimo. Toks autoritetas turi svaiginantį poveikį, skatinantį perdėtą puikybę ir didybės maniją. Šių nuodėmingų aistrų užvaldyti vyresnieji yra linkę dalinti neteisingus įsakymus ir nepastebėti savo klaidų ar nuodėmingumo.

Kai kurie ignaciškosios paklusnumo sampratos išdėstymai apibūdina paklusnumą įsakymui, dėl kurio teisėtumo kyla neužtikrintų abejonių, kaip labai aukštą ir sveikintiną paklusnumo formą. Teiginys apie išskirtinę paklusnumo vykdant moraliai abejotinus įsakymus vertę pateikiamas 150-ajame šv. Ignaco laiške. Laišką iš tiesų rašė tėvas Polanco, šv. Ignaco raštininkas ir artimas bendradarbis, parengęs nemažą dalį Konstitucijos, tačiau kadangi laiškas buvo išleistas su šv. Ignaco parašu, jo turinys buvo sustiprintas šv. Ignaco autoritetu.

Tokios sampratos šalininkai pateikia ją kaip Bažnyčios tradicijos apie paklusnumą tąsą. Jos novatoriškumas gali būti aiškiai matomas priešpastačius ją šv. Grigaliaus Didžiojo pozicijai. Savo veikale Moralė šv. Grigalius teigia, kad paklusnumo vertė kyla iš savo puikybės kupinos savivalės paaukojimo. Šv. Tomas pateikia panašią įžvalgą, aprašydamas paklusnumo vertę kaip kylančią iš savo savivalės (t. y. valios veikti nepriklausomai nuo Dievo) paaukojimo. Tačiau šv. Ignacas aiškiai nurodo, kad aukojama turi būti ne savivalė, o pats žmogiškas valios gebėjimas; žmogaus savivalę jis viso labo apibūdina kaip „menkos vertės“ auką. Tokia auka reikalauja savo valios pajungimo kito žmogaus valiai, todėl ją reikėtų suvokti kaip savęs apleidimą ir sunaikinimą. Šv. Tomas tinkamu paklusnumo objektu taip pat laiko vyresniojo įsakymą (2a2ae q. 104 a. 2 co., a. 2 ad 3), ir vertina paklusnumą, kuriuo siekiama užbėgti vyresniojo reiškiamai valiai už akių, tačiau toks paklusnumas, jo supratimu, priklauso ne nuo bendrų vyresniojo norų ar minčių, o jo įsakymo intencijos; kitais žodžiais tariant, tai yra įsakymo numatymas, vadovaujantis teisingu supratimu apie tai, koks įsakymas bus duotas. Taigi, šv. Ignaco nurodytą žemiausią paklusnumo lygmenį, kurio jis net nelaiko dorybingu, šv. Tomas laiko vienintele paklusnumo išraiška. Šv. Tomas moko, kad šv. Ignaco nurodomos aukštesnės paklusnumo formos apskritai nepatenka į paklusnumo dorybės ribas:

„Seneka moko (De Beneficiis iii), kad „klaidinga manyti, jog vergovė apima visą žmogų – geresnioji jo dalis yra nuo to atskiriama“. Vergo kūnas priklauso jo šeimininkui, tačiau jo siela priklauso tik jam pačiam. Atitinkamai, vidiniuose valios reikaluose žmogus yra įpareigotas klausyti tik Dievo, ne kito žmogaus.“ (2a2ae q. 104 a. 5 co.)

Šv. Tomas tuo nori pasakyti, kad pareigos būti nuolankiam ribotumas, vergų atžvilgiu pripažįstamas pagonio filosofo, a fortiori implikuoja ir pareigos būti paklusniam ribotumą apskritai. Šv. Tomas paklusnumo nelaiko ir dorybinga asmeninio asketizmo išraiška. Jis nesako ir to, kad klausyti mums nepatinkančio įsakymo yra kaip nors geriau, nei klausyti įsakymo, kurį vykdytume su džiaugsmu. Ir tikrai, kadangi teisinga linkme nukreipta valia siekia bendrojo gėrio, geras žmogus džiaugsis galėdamas įvykdyti deramą paliepimą, kadangi tokie paliepimai ir paklusnumas jų atžvilgiu egzistuoja bendrojo gėrio labui. Šv. Tomo manymu, paklusnumas neatlieka esminio moralinio vaidmens, kaip teigia Kontrrevoliucijos teologai. Jis nemano, kad visi geri darbai yra motyvuojami paklusnumo Dievui; jo teigimu, yra dorybių, kurių laikymasis eina pirmiau paklusnumo, tokių kaip tikėjimas, kuriuo grindžiamas religinis paklusnumas (cf, 2a2ae q. 104 a. 7 ad 3). Paklusnumas paprasčiausiai yra teisingumo dorybės išraiška, kuri savo ruožtu motyvuojama meilės Dievui, kai gaunamas dieviškas įsakymas, ir meilės artimui, kai įsakymą duoda vyresnysis. Abiejų šių rūšių meilė yra tiek fundamentalesnė, tiek ir platesnė sąvoka nei paklusnumas. Kadangi paklusnumo šaknys yra teisingume, o ne priešingai, paklūstant žmogui pirmiausia paklūstama įstatymui ir tik iš to išvedamas paklusimas vyresniojo asmeniui. Tačiau paklusnumas įstatymui reikalauja jo supratimo, todėl savo asmeninės nuovokos ir supratimo atsisakymas tik užkerta kelią tikram paklusnumui, o ne sąlygoja jį.

Vergiško paklusnumo samprata išliko standartu ir XX amžiuje. Adolphe'as Tanquerey savo plačiai skaitytame ir verstame (bei daugeliu atžvilgių puikiame) darbe Précis de théologie ascétique et mystique rašė, jog tobulos sielos žmonės, pasiekę aukščiausią paklusnumo lygmenį, pajungia savo nuovoką vyresniojo valiai net nenagrinėdami priežasčių, dėl kurių jiems duodamas vienoks ar kitoks įsakymas. Tokios sampratos išraišką galime matyti ir sulpicijaus Louiso Tronsono parašytame „Traktate apie paklusnumą“, kuriame šv. Ignaco mokymas pateikiamas kaip katalikiško mokymo paklusnumo tema viršūnė. Tai, kad sulpicijai perėmė jėzuitišką paklusnumo sampratą, yra itin svarbu dėl jų reikšmingo vaidmens seminarijose mokant kunigus nuo pat XVII amžiaus. Septyneri mokymo metai seminarijoje, universaliai reikalaujami Kontrreformacinės Bažnyčios, reiškė, kad tironiškas autoriteto supratimas ir vergiškas paklusnumo suvokimas giliai įsišaknijo šiuos mokslus ėjusių kunigų galvose. Sulpiciškų vadovėlių buvo atsisakyta po Vatikano II susirinkimo, tačiau jų diegta paklusnumo samprata gerai išsilaikė, kaip gali paliudyti bet kas, kas dirbo ar mokėsi seminarijoje. Pastaruoju metu šios sampratos įtaka tapo net stipresnė, turint galvoje tai, kad ji nebėra atsveriama katalikiškos filosofijos ir teologijos, anksčiau dėstytos seminarijose.

Žalingą tokios paklusnumo sampratos poveikį sustiprina tai, kad ja grindžiamoje bažnytinėje sistemoje visi vyresnieji kažkada pradėjo būdami pavaldiniais. Tuo metu jie išmoko vergiškų išgyvenimo ir kilimo bažnytinėje hierarchijoje būdų: meilikavimo, dviveidiškumo, žemiau jų esančiųjų bauginimo ir gėdinimo, bei slapukavimo. Jų paaukštinimas iš pavaldžiųjų į vyresniuosius iš esmės priklauso ne nuo jų kompetencijos užduotyse, kurias jie turi atlikti, o veikiau jų gebėjimo įgyti savo vyresniųjų palankumą. Štai dar vienas pavyzdys to, kaip Bažnyčios nuopuolis po Vatikano II susirinkimo prisidėjo prie žalingo tokios paklusnumo sampratos poveikio. Kai dvasininkai buvo atsakingi už dideles ir svarbias institucijas (mokyklas, ligonines, universitetus, parapijas su tūkstančiais tikinčiųjų ir išplėtotas organizacijas), apsieiti be aukštos kompetencijos buvo neįmanoma. Šis poreikis skatino saugotis tironiško autoriteto apraiškų, nes autoriteto duodami įsakymai privalėjo būti veiksmingi, o juos duodantys žmonės – žinoti, ką daro. Šiandien, daugelyje pasaulio vietų nunykus šioms svarbioms institucijoms, tironiškumas ir vergiškas mąstymas dvasininkijos gretose įsigalėjo daug plačiau.

Ši autoriteto teorija stebėtinai tiksliai paaiškina šiandieninę situaciją Bažnyčioje – tikėjimą išlaikiusių vyskupų ir kunigų nesugebėjimą oponuoti popiežiui Pranciškui. Tokia išvada yra labiau nušviečianti, nei padrąsinanti; jos dėka galime pamatyti, kad dėl Amoris laetitia kilusi krizė ir popiežiaus Pranciškaus palaikoma erezija nėra viso labo neatsakingai išrinkto popiežiaus sprendimų pasekmė. Hierarchijos negebėjimas pasipriešinti pražūtingiems popiežiaus veiksmams yra giliai Bažnyčioje įsišaknijusios sisteminės problemos rezultatas. Kitas, ne mažiau svarbus šios problemos padarinys, yra neortodoksiška popiežiaus Pranciškaus ir jo šalininkų programa. Jie nesiekia leisti išsiskyrusiems ir dar kartą susituokusiems katalikams suteikti komuniją, bet veikiau nužeminti komuniją, išskirtinai pačiam kunigui suteikiant galią nuspręsti, kada ją teikti, o kada ne. Šiam sprendimui suteikiami tokie abstraktūs kriterijai, kad esminiu sprendžiamuoju faktoriumi gali būti laikoma paties kunigo valia. Taip dieviškasis įstatymas apie santuoką ir Eucharistiją pakeičiamas kunigo autoritetu, įtvirtinant tokį beteisį ir todėl tironišką autoritetą vietoje paties Dievo autoriteto.

Taigi, priešinimasis šiai eretiškai programai negali apsiriboti grįžimu prie specifinių keturių kardinolų laiške minimų doktrinų laikymosi; šiomis pastangomis turi būti siekiama atstatyti teisingą įstatymo ir autoriteto supratimą. Ši užduotis reikalauja bendros Bažnyčios reformos. Tokios reformos įgyvendinimo būdai, švelniai tariant, kol kas nėra akivaizdūs, tačiau vien reformos poreikio pripažinimas yra visai nebloga pradžia.

Straipsnio autorius yra kanadietis teologijos licenciatas ir filosofijos daktaras. Jis studijavo filosofiją ir teologiją Oksfordo universitete ir Dominikonų filosofijos ir teologijos koledže Otavoje. Dirbo ir dėstė Oksfordo, Šv. Endriu bei kituose universitetuose bei kunigų seminarijose.



Susiję

Straipsniai 4576042389676966992

Rašyti komentarą

  1. Negalėjau skaityti straipsnio, nes vis lindo į akis tas "ereziškas", nors mes visąlaik vartojom "eretiškas". Kokiu pagrindu pridėta tokia priesaga, t.y. prie kokio kamieno? Pikc, gal Tu gali paaiškint?

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Anonimiškas2017-03-23 14:37

      Tai priesagos -iškas vediniai, kai pamatiniai žodžiai yra 'erezija', ir 'eretika'.

      Panaikinti
  2. Kaip matyti, tamstų minimi žodžiai jau pataisyti. :)

    AtsakytiPanaikinti
  3. Taip ir isivaizduoju, kaip paskutiniame Teisme Kristus, vertindamas savo sekėjus, pasakys - "asmeninės erezijos manifestacija tampa įstatymo baudžiamu nusikaltimu"...

    Nežinau, kažkaip atsiminus praėjusį sekmadienį Mišiose klausytos Evangelijos apie Jėzaus pokalbį su samariete prie šulinio man rodos, kad kad toks tonas ir formuluotės nėra tai, kas geriau už "Amoris Laetitia" išreiškia tikėjimą ir ištaiso "disbalansą" tiesos naudai/ gailestingumo nenaudai.

    Kitas dalykas. Nors tikėjimo turiniai, rodos, aiškūs, bet nenustebčiau, kad susidūrus (ar paskaičius) kokį IV amžiaus šventąjį su jo visomis sąvokomis, jis mums, jei nežinotume kas toks, atrodytų keistokas ir turbūt eretikas. Kaip ir mes jam, nors ir būtume iš FSSPX. Tuo noriu pasakyti, kad turinių aiškumas yra sąlyginis, jis turi būti vis iš naujo atrastas ir pagrįstas. A, žinoma, taip sakyti eretiška?

    Laimei, Lamont ir panašūs dar prieš paskutinį teismą mums suteiks paskutinį šansą...

    AtsakytiPanaikinti
  4. Tęsiu toliau Nemo mintį: turinių aiškumas yra sąlyginis, tiesa taip pat sąlygiškai suprantama ir reliatyvi...
    O, nemačiau, čia tik prielaida, iš kurios daroma išvada: "nenustebčiau, kad susidūrus (ar paskaičius)... jis atrodytų keistokas ir turbūt eretikas". Ir, vadinasi, toks reliatyvus reikalas su tais turiniais. Ir tiesa vienąkart gali būti objektyvi, kitąkart subjektyvi, menkas skirtumas. Arba jos iš viso nėra, būkim drąsūs ir pripažinkim tokią tiesą... O jei neteisingai parašiau, koks skirtumas?

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Sakyč, gana nebloga liberalizmo esmės santrauka. :)

      Panaikinti
  5. Unkrovnai,

    taip, aš esu reliatyvistas. Tačiau ne toks, kuriuo čia mane laikote.

    Viena yra būti reliatyvistu, kuris reliatyvumą aiškina individo valia ir savivale (arba laisve), kaip aukščiausiu kriterijumi. Reliatyvu, nes AŠ taip manau, nes MAN kitaip atrodo, nes MAN nesvarbu ir t.t. Tiesa, nes AŠ taip manau.

    Antra yra būti reliatyvistu, kuris pripažįsta aplinkybių ir kaitos galią. Yra reliatyvu ne todėl, kad AŠ taip manau, o todėl, kad aš ir kitkas keičiamės.

    Kvaila? Atsimenate save, kaip buvote 15, kai buvote 25, kai buvote 35 ir t.t.? Jūsų tapatybė išliko ta pati, bet emocijos, žvilgsnis, gyvenimo patirtis, užsigrūdinimai, susiformavę gyvenimo principai - ar tokie patys?

    Aš esu antro tipo reliatyvistas. Visi mes skaitėme ir išpažįstame Nikėjos tikėjimo išpažinimą, ir jį kalbame ir sakome, kad kiekvienas "tikras" krikščonis turi jį išpažinti. Čia viskas aišku.

    Bet kai paėmiau į rankas išsamią Nikėjos ir ponikėjinio periodo diskusijų rekonstrukciją - susidūriau su jūra savokų, doktrinų, kurios šiandien paprasčiausiai nebeegzistuoja, su įvairių neoplatonizmo atmainų pagrindu išvystytomis teologijomis, kai šiandien kiek yra žmonių, kurie gali pasakyti apskritai, kas tas platonizmas?

    Skaičiau kažkiek dokumentų iš 19 amžiaus, kuriais čia remiamasi prieš modernistus - ir ten vartojama visai kitokia kalba, nei IV amžiaus krikščionių mąstytojų.

    ir čia kalbant apie mus, europiečius, subrendusius toje pat žydų - graikų - romėnų terpėje.

    O ką pasakyt apie kokius Azijos ar Afrikos krikščionis, kurių minties tradicijos dar labiau skirtingos, kurie Platono girdėt negirdėję?

    Pasakyt, kad šiuose tikėjimo pagrindimuose (o ne tikėjimo, kuris yra Dievo dovana ir malonė) nėra jokio sąlygiškumo - reikėtų būti arba kvailam, arba knygos į rankas nepaėmusiam.

    Na, arba tradicionalistu. Ne Tradicionalistu, kuris tiki tikėjimo nekintamumu, bet tradicionalistu, kuris tiki tikėjimo pagrindimo 19 amžiuje nekintamumu.


    AtsakytiPanaikinti
  6. Aš tikiu tiesos nekintamumu. Mūsų pažinimas, kadangi esame susieti su laiku, gali keistis, bet tiesa nesikeičia. Nors man dabar 99 metai, aš esu ta pati, kokia buvau prieš ką ten. Bet ką mes čia tuščiai gaištam laiką - tai, kas amžina, nesikeičia.

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Atsargiai, "Unkrovas" - šitas reliatyvizmo adeptas jau bandė prastumti demagogiją, kad lenkų šutvė yra lietuvių paveldo teisėta savininkė, o teismo sprendimas perduoti pastatus valstybei iš tikrųjų reiškia įpareigojimą juos perduoti lenkams. Čia irgi manipuliacija - fruktelis mintį kreipia link to, kad interpretacija yra tiek pat vertinga, kiek ir interpretacijos objektas. Net man, nereligingam žmogui, akivaizdu, kad šitos manipuliacijos nėra iš to šaltinio, kurio vardu jos skelbiamos. ;)

      Panaikinti
    2. Papildymas: tokia fauna paprastai mėgsta sudaryti intelektual-giganto iliuziją ("viešieji intelektualai") - ir dabartinėj gūglės aplinkoj (ypač kai bendravimas vyksta ne realiu laiku - kaip, pvz. čia) tokius gana sunku atpažinti. Išties - kaip žinoti, ar žmogus tikrai "pasikaustę", ar tiesiog "pasigūglino" (ir dar su intencija, kad vis tiek niekas neskaitys). Vis dėlto, yra momentų, kurie atskleidžia, "kas yra kas" - kaip sako, esmė slypi detalėse (anglakalbiai esmę kažkodėl priskiria velniui :)) - žiū, tai perkeltinės prasmės nesuprato (pvz. apie numintą nuospaudą), tai be gūglės neįkirto, ką "mankurtas" reiškia... Taip ir "išsiryškina" tie "entelektualai". ;)

      Panaikinti
    3. Su šitokia "fauna", kaip sakai, judu su Rasa puikiausiai susitvarkysite. Pagalvojau, kodėl jis neina į tokį "Tiesos" portalą? Todėl, kad ten su mūsų aviganių pagalba sėkmingai stumiama globalistinė pseudoreligija iš vienos pusės, iš kitos - judaizuota ir iškreipta krikščonybė. Nemui tai atrodo "laisvė" ir "pažanga".
      Aš neturiu kantrybės skaityti jo paklodžių, sudarytų iš nuotrupų, kuriose esmės jis pats nebemato.

      Nemo, rašyk glaustai, išklok esmę dviem trim sakiniais. Nepiktnaudžiauk kitų laiku, man, pvz., reikia dirbti. Užlekiu čia protarpiais, bet gilintis į ilgiausius ir nekonkrečius komentarus, atleiskite, prabanga. O koks nors Gluosnis, beieškantis tiesos ir savo ambicijų patrauktas vienon pusėn, žiūrėk, ir pasidarys klaidingas išvadas.

      Panaikinti
  7. Problema, kad ismintis yra nepaveldima savaime, bet kiekviena karta ja is naujo turi atrasti ir isisavinti. O kiekviena karta yra skirtinga nuo ankstesnes. Ir dar labiau skirtinga nuo ankstesniu penkiu ar desimties. Taigi, nors tiesa nesikeicia, kiekviena karta vis skirtingai ja atranda.

    Praktinis pavyzdys. Turim katalika, kuris tiki Apvaizda, siandien ir pries simta metu. Pries simta metu Apvaizdos zenklas galejo buti tarsi atsitiktinai ivykes gamtinis ivykis. O siandien - tai, ka tarsi netycia aptinki internete. Pirmas nieko nezinojo apie interneta, antram gamta gal reiskia karta gyvenime zvejyba su draugu.

    Jei tiki Apvaizda. O jei netiki? Kaip Dievas jam duoda zenklus?

    Ka noriu pasakyti: tiesos tapatybe kaip loginis principas yra nepriekaistingas, bet gyvenimas - platesnis uz logika. Skaitykite Evangelija ir aiskiai matysite sita itampa. Yra parasyta, kad "nei raidele nesikeicia", o paskui parasyta, kad ta raidele Moze pridejo "del jusu sirdies kietumo", o dabar ji atitaisoma. Arba kaip suprasti ta Pauliaus reliatyvizma - kadangi dievai paprasciausiai neegzituoja, tai jiems paaukota mesa yra vienodai gera kaip kiekviena mesa, bet jei jos valgymas papiktina mazutelius, nevalgyk ir nepiktink. Nors ir tiesa, kad ta mesa absoliuciai "normali"? Cia matome tiesos - kulturos - psichologijos saveikas, kurie nebetelpa i tiesines linijos logika.

    Taip, kad neuzsizaiskite ta tiesa logines tapatybes prasme. Ne tai yra krikscionybes sunka ir esme ar bent jau ne vienintelis dalykas is to, kas yra tikejmo serdis.


    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Pvz., perskaičiau dabar šitąjį komentarą (01.33), kurio išvis nereikėjo rašyti, nes pakanka vieno sakinio: net chaosas yra logiškas.

      Kaip Dievas duoda ženklus, parašyta Šventrašty: "tikroji šviesa apšviečia kiekvieną žmogų" - Jono ev. pradžia; arba Rom 1,21 - "pažinę Dievą, jie jo negarbino kaip Dievo; arba žr. rom 19 eil. ir t.t. Tad kam klausinėji ir tuščiai kabinėjiesi?

      Panaikinti
  8. Pikc Zasiuk, nieko tu nenuvoki ka as manau apie tiesa. Labai paprastai - as visai nemanau taip, kaip parasei. Ir apie vienuolyna nemanau, kaip parasei. Bet zinau, kad tavo lygio zmogus yra impotentas ir nepajegus zengti zingsnio atgal, kur suklydo.

    Man nera problemu zengti atgal, kur as suklystu del labai paprastos priezasties - nors nebuvo lengva, savo pazinima atskyriau nuo savo savivertes, kaip asmens.

    Kai kazka suzinau, tai nedidina mano savivertes, nes ji paremta kitkuo. Ir kai issiaiskinu, kad nezinau ar kad suklydau, tai nemazina mano savivertes, nes ji paremta kituo. Ir lygiai del tos pacios priezasties jos nemazina zasiukai, kurie man sako "mankurtas" arba "tu nezinojai ka reiskia mankurtas". Ne tuo paremta mano saviverte. O pazinimas, tai nuolat forma keicianti mase: nieko baisaus, kad keiciasi, esme tik siukslem per daug neapsikrauti.

    Taip, as buvau primirses ta azijietiska, kirgizo - sovietinio rasytojo, pasaka apie mankurta, paklusnu atminti praradusi verga. Praejo kokie 25 metai, kai paskutini karta ta pasaka skaiciau. Mankurto prasme man issitryne, tapo mazdaug "mulkio" sinonimu. Kas panasu, bet nera tikslu.

    Kita vertus, "mankurtas" yra tipiskas musu, dar sovietine mokykla lankiusios kartos zodis, sovietinio konteksto ir sovietine literatura skaiciusiu zodis, kuris uz sio konteksto ribu nenaudojamas. Ir kadangi tai, ka naudojau savo lavinimuisi, siam kontekstui nepriklause, su siuo zodziu daugiau nesusiduriau. Ir primirsau. Paskui pasitikrinau, net pasak visa is naujo perskaiciau, nuo pradzios iki galo.

    Na ir kas, kad pamirsau? Siaip rimtai manai, kad zodis is sovietines pasakos padaro zmogu intelektualu arba ne?:)

    Kitas dalykas. As saves nevadinu intelektualu. Man patinka lavintis ir tiek, naudojant akademine literatura, o ne kirgizu pasakas. Zinau, kad tikrai esu apsisvietes daugiau uz vidutini zmogu, bet esu sutikes ir tokiu, pries kuriuos pasijauciau nykstuku, savo ziniomis, palyginus su ju horizontu. Tai ka cia vadintis intelektualu? Ginu savo supratima, kai galiu, kai pamatau, kad aiskiai klystu, keiciu savo supratima ir ieskau naujos sintezes.

    Tau atrodau arogantiskas, mankurtas? O jei buciau paklusniai ir nekristiskai galva linksejes visom cia skelbiamom klaidom, netikslumam ar tikrai ne vieninteliams imanomiems naratyvams, tai buciau jau "saunus ir protingas" veikejas?:)

    Matai Pikc. Abejoju, kad as intelektualas. Neturiu pretenzijos, kad mane kazkas taip vadintu, ir pats nesiekiu taip vadintis, nes jau desimta karta pasikartosiu - kai diskutuojama rimtai, nesvarbu, kas as ir kas tu. Svarbu tik teiginiai, ju patikimumas ir sinteze. Man svarbu, kad mano teiginiai butu geri, o ne kad as kazkaip vadinciaus.

    Jei del saves turiu daug abejoniu, tai tikrai neabejoju, kad tu nesi gigantas pries kuri pasijausciau mazas. Dauguma atveju tavo teiginiai yra tusti, uzpildyti emocine virsumo manipuliacija. Todel tave ir vadinu zasiuku.


    AtsakytiPanaikinti
  9. "Skaitykite Evangelija ir aiskiai matysite sita itampa. Yra parasyta, kad "nei raidele nesikeicia", o paskui parasyta, kad ta raidele Moze pridejo "del jusu sirdies kietumo", o dabar ji atitaisoma."

    Visų pirma, tai atėjęs Jėzus ne palengvino, bet sugriežtino tam tikras iki tol galiojusias normas. pvz."Jis atsakė: „Mozė leido jums atleisti savo žmonas dėl jūsų širdies kietumo. Bet pradžioje taip nebuvo. 9 Taigi aš jums sakau: kas atleidžia žmoną, – jei ne dėl ištvirkavimo, – ir veda kitą, svetimauja“.
    2. Jėzus, teigė, kad skyrybos yra dėl širdies kietumo. Tamsta visomis savo rašliavomis nori įrodyti atvirkščiai.
    3. Jėzus buvo DIEVAS ir todėl kaip Dievas gali tobulinti tam tikrą anksčiau Dievo apreikštą Mozei mokymą, bet tai anaiptol nereiškia, kad aukštieji kunigai gali pakeisti 6 tąjį Dievo įsakymą ir nuodėmę padaryti nebe nuodėme.

    Manau, kad šioje vietoje tamsta pasiklydai su logika, nes norėdamas pagal Evangeliją įrodyti, kad dabartiniai aukštieji kunigai gali pakeisti DIEVO apreištą įsakymą, turėtum įrodyti, kad senojo testamento kunigai turėjo teisę keisti Dievo įsakymus.

    p.s. KBK 2384 Ištuoka yra sunkus nusižengimas prigimtiniam įstatymui. Ja siekiama nutraukti laisvu sutuoktinių sutikimu sudarytą sutartį gyventi drauge iki mirties. Ištuoka paniekina išganymo Sandorą, kurios ženklas yra sakramentinė santuoka. Užmegztas naujas santuokinis ryšys, nors jį ir pripažintų civilinė teisė, tik dar labiau pagilina skyrybas: naują santuoką sudaręs sutuoktinis tada tampa viešu ir pastoviu svetimautoju:


    AtsakytiPanaikinti
  10. Anonimiškas2017-03-26 21:29

    Rasa to nemo
    Dėl Bažnyčioje vykstančių pasikeitimų, tai labai gerai paaiškinta knygoje THE IMMACULATE CONCEPTION OF THE MOTHER OF GOD by The Right Rev. Bishop Ullathorne

    ...the result is, that truth dwells not in us with the unchangeableness of death, but with the expansiveness of life. That light of truth leads to the rejection of profane novelties exterior to what is already believed and established, but hinders not such progress as successive explications of its own principles would give, whilst leaving those principles always one and the same. "He must be an enemy of God and men," says St. Vincent of Lerins, "who denies that advancement can be made in the knowledge of religion. BUT TO ADVANCE IN FAITH IS NOT TO CHANGE THE FAITH. For to perfect anything, it must abide in its own nature whilst it receives some increase; and it is not a progress, but a change, when anything ceases to be what it was in order to become some other. Let a holy emulation animate the individual members as well as the whole body of the Church: that each age may arise above the one preceding in the science, the intelligence, and the relish of divine things, yet without departing from the same sense, from the same faith, and the same unalterable dogmas. THE HUMAN BODY GROWS AND STRENGTHENS WITH YEARS, BUT IT ALWAYS CONTINUES TO BE ONE AND THE SAME BODY. YET GREAT IS THE DIFFERENCE IN THE SAME MAN BETWEEN HIS YOUTH AND HIS MATURED AGE. THE CONDITION OF HIS STATE IS CHANGED, BUT NOT THE SUBSTANCE OF HIS NATURE. If portions of the body gather growth with time, that growth was comprised in the vital principles from their origin, so that no thing new has made its appearance in the man, but it was really in him in his youth, though hidden. Wherefore the rule and measure of growing to perfect proportions is, age insensibly unfolding the various parts which the wisdom of the Creator has formed in the child. AND THE DOCTRINES OF THE CHRISTIAN RELIGION MUST FOLLOW THE SAME LAWS OF INCREASE; WITH YEARS THEY MUST BE CONSOLIDATED, WITH TIME THEY MUST BE EXPANDED, -WITH AGES THEY MUST BE EXALTED; YET SO THAT THEY REMAIN UNINJURED AND UNCORRUPTED, AND RETAIN A FULL AND PERFECT HARMONY IN ALL THEIR PARTS, WITHOUT DIMINUTION OF THEIR SENSE, OR CHANGE OF THEIR PROPERTIES, OR ALTERATION OF WHAT HAS BEEN DECREED."

    AtsakytiPanaikinti
  11. nemo rašo - "Taigi, nors tiesa nesikeicia, kiekviena karta vis skirtingai ja atranda.
    Praktinis pavyzdys. Turim katalika, kuris tiki Apvaizda, siandien ir pries simta metu. Pries simta metu Apvaizdos zenklas galejo buti tarsi atsitiktinai ivykes gamtinis ivykis. O siandien - tai, ka tarsi netycia aptinki internete. Pirmas nieko nezinojo apie interneta, antram gamta gal reiskia karta gyvenime zvejyba su draugu."

    Teiginys, kaip ir pavyzdys tą teiginį iliustruoti yra visiška nesąmonė.

    Internetas yra informacijos šaltinis. Gamta yra mus supanti Dievo kūryba. Informacija ir gamta jos visada yra. Prieš šimtą metų katalikas galėjo gauti Dievo apvaizdos ženklą, kažką atsitiktinai aptikęs knygoje, informacijos šaltinyje, o dabartinis katalikas gali pamatyti gamtinį Dievo apvaizdos ženklą nors ir pro langą, tam nebūtina žvejyba.
    Ar tik nebandai tamsta savo praktiniu pavyzdžiu įrodyti, kad prieš šimtą metų informacija neegzistavo, o dabartiniu metu jau gamta neegzistuoja?? Ir tuomet tiesą galima apversti išvirkščiai ir tai bus, anot tamstos kitos kartos tiesos atradimas.
    Bet priminsiu, kad visų pirma DIEVAS yra TIESA, ir kaip Dievas nesikeičia, taip ir Dievo apreikšta Tiesa negali keistis pagal modernistų ir plačios minios pageidavimus.
    "Aš esu kelias, TIESA ir gyvenimas."
    "Aš esu Viešpats, Aš nesikeičiu" (Mal 3, 6).
    "Neapsigaukite, mano mylimi broliai! Kiekvienas geras davinys ir kiekviena tobula dovana yra iš aukštybių, nužengia nuo šviesybių Tėvo, kuriame nėra permainų ir nė šešėlio keitimosi" (Jok 1, 16-17).
    "Jėzus Kristus yra tas pats vakar, šiandien ir per amžius" (Hbr 13, 8)
    "Viešpatie, Tavo žodis amžinai įtvirtintas danguje" (Ps 119, 89)

    AtsakytiPanaikinti
  12. Rasyte, na nebūkite kaip tas Pikc. Kam man priskiriate dalykus, kurių mano tekstuose nėra?

    Parašėte: "Jėzus, teigė, kad skyrybos yra dėl širdies kietumo. Tamsta visomis savo rašliavomis nori įrodyti atvirkščiai."

    Aš to nenoriu įrodyti. Ir kadangi nenoriu įrodyti, aš taip nerašiau. Paimkite mano tekstus ir pažiūrėkite ką aš konkrečiai įrodinėju.

    Tai, ką aš sakau, kad biblinis tekstas nėra tokia plokščia "tiesė".

    Aš paminėjau tą raidelę ne todėl, kad būčiau už skyrybas, o kaip pavyzdį, kad yra tekstas A) kur Jėzus sako, kad galioja "kiekviena" raidelė ir tekstas B) kur sako, kad jis atitaiso tai, kaip buvo "pradžioje", tad ir tą "raidelę", kurią Mozė pridėjo. Grynai logine - tiesine prasme čia yra prieštyaravimas ir todėl, mums reikia "interpretuoti", įvesti tarpinius ryšius, harmonizuoti, kontekstualizuoti, kad tie du teiginiai susijungtų, nebeneigtų vienas kito.

    Tą jūs ir padarėtė parašydama: "Jėzus buvo DIEVAS ir todėl kaip Dievas gali tobulinti tam tikrą anksčiau Dievo apreikštą Mozei mokymą". Taip, nes Jėzus, Logos, žinojo geriau už Mozę kaip buvo "pradžioje".

    Taigi, Jėzus tobulino ir ne vien. Pažadėjo atsiųsti ir atsiuntė "Parakletą", kuris toliau mums padės "tobulinti" tai, ką suprantame. Iš to tobulinimo su Parakleto pagalba per keletą amžių, iš tūkstančių žmonių diskusijų ir gimė tai, ką vadiname "katalikų ortodoksija".

    Ir nebuvon užbaigta, nes, pavyzdžiui, tas pats Biblijos kanonas galutinai ir formaliai užfiksuotas katalikuose buvo tik 16 amžiuje, polemikoje su protestantais. Klausimas: ar jau užfiksuota viskas, kas įmanoma? Ar nereiks dar kažko užfiksuoti kokiame XXIII amžiuje? Tik nemanykite, kad aš čia sakau, kad 23 amžiuje skyrybos bus įteisintos. Sakau, kad yra Bažnyčios ir Dvasios dinamiškumas atsakant į iššūkius, apie kuriuos mes šiandien gal nei nenutuokiame, kaip ir 14 amžiaus katalikai nenutuokė, kad už poros šimtų metų reikės svarstyti klausimą "kas sudaro Bibliją".

    Žiūrint esmę, jūs savo komentaru apie "patobulinimą" tik patvirtinote tai, ką sakau. Ir tai nėra kažkoks nuolaidžiavimas man, tai yra mūsų visų patirtis. Ir Biblijos patirtis. Vietojs tos raidelės galėjau paminėti kitką:

    Pavyzdžiui, turto suvokimą Šventajame Rašte, kur labai aiški evoliucija: nuo turto teologijos, kaip Dievo palankumo ir žmogaus teisumo patvirtinimo (Izraelio patriarchai) iki turto, kaip "mamonos", kuri pavergia (Naujasis testamentas).

    Arba apaštalų Petro ir Pauliaus ginčas, kur Paulius sudrausmino Petrą dėl žydų valgymo papročių: broli, sako, taigi mūsų gyvenimas jau nebe tuose papročiuose. Irgi labai įdomi situacija: Petras kelis metus su Jėzumi išvaikščiojo ir nelabai suprato, o Paulius apreiškimą gavęs ant arklio, suvokė, kad tie žydiški valgymo papročiai nebe esmė. Ir apaštalas Petras suprato ir pasitaisė. Taigi, "pasitobulino".

    Šitoks mūsų pasitobulinimas ir tęsiasi nuuolatos. Pasaulis gimdo naujas iki tol neegzistavusias aplinkybes, kurios nėra tiesiogiai aprašytos Biblijoje, bet į kurias reikia reaguoti. Tada ir galvojame - kaip? Kur tą esmė, o kur tik papročiai? Ir tai nėra lengvas darbas. Labai sunkus ir didelio genialumo reikalaujantis darbas. Ir tai yra Bažnyčios autoriteto funkcija: vis naujose aplinkybėse išsaugoti tikėjimo esmę tuo pat metu jį adaptuojant: atskiriant esmę nuo senų papročių ir suliejant su naujais. Tai darė 4 amžiaus teologai su 1 amžiaus paveldu, 12 amžiaus su 7 amžiaus, 16 amžiaus su 12 amžiaus tikėjimo paveldu, ir taip toliau. Iki mūsų ir po mūsų.


    Kalbant apie jūsų antrą komentarą, tai vėl, supraskite metaforą. Aš nenorėjau pasakyti, kad prieš šimtą metų katalikas negalėjo paskaityti knygos, o šiandieninis negali pažiūrėti pro langą. Norėjau pasakyt, kad nėra vieno užfiksuoto konteksto, kuriame ir tik kuriame Apvaizda kalba žmogui.

    AtsakytiPanaikinti

  13. nemo rašo "Arba apaštalų Petro ir Pauliaus ginčas, kur Paulius sudrausmino Petrą dėl žydų valgymo papročių: broli, sako, taigi mūsų gyvenimas jau nebe tuose papročiuose. Irgi labai įdomi situacija: Petras kelis metus su Jėzumi išvaikščiojo ir nelabai suprato, o Paulius apreiškimą gavęs ant arklio, suvokė, kad tie žydiški valgymo papročiai nebe esmė. Ir apaštalas Petras suprato ir pasitaisė. Taigi, "pasitobulino". "

    Gal 2-11 Kai Kefas atvyko į Antiochiją, AŠ JAM PASIPRIEŠINAU Į AKIS, nes jis buvo nusižengęs. ... 14 Pamatęs, kad jie NUKRYPSTA NUO EVANGELIJOS TIESOS, aš pasakiau Kefui visų akivaizdoje: „Jei tu, būdamas žydas, gyveni pagoniškai, o ne žydiškai, tai kodėl verti pagonis laikytis žydų papročių?“

    Ši Pauliaus ir Petro situacija reiškia, kad Petras - vyriausiasis apaštalas, pirmasis popiežius suklydo, o jam pavaldus žemesnysis, ne bukai daro taip pat kaip ir klystantis vyriausiasis, nukrypęs nuo Evangelijos tiesos, bet "pasipriešina jam į akis".

    Vadinasi pagal Evangeliją žemesnieji neprivalo bukai paklusti nukrypusiam nuo Evangelijos vyresniajam, bet turi pasipriešinti jam ir jį pataisyti.
    Tai ir yra dabartinės Dubia situacijos analogija, kuri aptarinėjama straisnyje, o tamsta vėl viską bandai išversti atvirkščiai -

    ps. "Rasyte, na nebūkite kaip tas Pikc"

    Būti tokia kaip Pick tikrai nebijau, gal tai ir yra mano svajonė:))) bijau tapti tokia neįdomia, nuobodžia, propaguojančia nuodėmes šūdmale, kaip tamsta :)

    AtsakytiPanaikinti
  14. Dar pridursiu, kad DIEVAS yra TIESA ir arčiau Tieso yra tas, kuris yra arčiau Dievo.
    Tris klases baigęs nuoširdžiai tikintis ir mylintis Dievą kaimietis, ar visai bemokslė kaimo moterėlė su rožantėliu, o kartais net ir netikintis Dievą, bet paprastas žmogus, gyvenantis pagal Dievo įsakymus, dažnai yra daug arčiau Tiesos-Dievo negu koks savimyla docentas, profesorius ar super duper genealus intelektualas ar mąstytojas.

    O šioje diskusijoje Unkrovas savo žinutėje 2017-03-25 11:14 vienu sakiniu viską pasakė.

    "Mūsų pažinimas, kadangi esame susieti su laiku, gali keistis, bet TIESA NESIKEIČIA."

    AtsakytiPanaikinti
  15. Labai džiaugiuosi, kad tris klases baigęs žmogus gali būti Dievo bičiulis.

    Aš vis dėlto tęsdamas savo nuobodų pseudointelektualizmą atsiverčiu A. H. Gaastra parengtą studiją apie viduramžių vadovėlius nuodėmklausiams. Išleista 2007 metais, daktarato Utrechte pagrindu.

    Atsipalaidavęs ir nesibaisėdamas skaitau.

    Kaip Theodoras iš Kenterberio, berods šventasis, pačioje VII amžiaus pabaigoje savo plačiai paplitusiame ir kopijuotame (dar ir po kelių šimtų metų) vadovėlyje "Iudicia" manė, kad vyrai gali atleisti žmoną už svetimavimą, ir jei tai pirmą apgauto vyro žmona, tai jis gali vesti kitą. Na o ta, kuri apgavo - irgi gali, po penkių metų atgailos (172 psl). Na, bet parašyta ir apie tuos, kurie nebuvo tokie švelnūs. Ir buvo tokių per vidurį - pavyzdžiui, jei vyras sukrisdavo su savo sužadėtine į lovą, abu turėjo atgailauti dešimt metų.

    Na, čia suprantama. Bet iš kur tas nelemtas modernistas VII amžiuje atsirado? Kitas mane trikdantis klausimas. Jei modernistų buvo jau VII amžiuje, tai kokia prasmė šiandien leidžiantį tam tikrais atvejais skyrybas (tai nėra mano pozicija) - vadinti "modernistu"? Koks jis "modernistas", suprask, kažkoks nuo Bažnyčios istorijos ir tradicijos atitrūkęs, savo kažką sugalvojęs eretikas, jei keletą šimtų metų Europos nuodėmklausiai skaitė panašius dalykus tekste, parašytame prieš 13 amžių?

    Ach, įsivaizduoju, kad malu šūdą. O kad Dievulis būtų manęs pasigailėjęs ir davęs tik tris klases išsilavinimo. Niekad apie tą nelemtą Teodorą būčiau nesužinojęs... ir būčiau šventai tikėjęs, kad čia vakar modernistai viską išgalvojo, nors du tūkstančius metų buvo kalbama tik kitaip...

    AtsakytiPanaikinti
  16. O tai kiek kartų siūlai apgauti ir kiek kartų vesti, Nemo?

    AtsakytiPanaikinti
  17. Unkrovnai, aš nieko nesiūlau. Tik pristatau tą istorinę katalikų tradiciją, kuri kažkodėl prasprūsta istorija (pretenduojantiems) besiremiantiems "tradicionalistams". Na, tos istorijos vieną iš puslapių. Bet rodančių sprendimų ir minčių įvairovę.

    Šiaip net ir arkivyskupas Teodoras nesiūlo. Jis siūlo sprendimą, kai susiklosto tam tikra situacija. Dabar ar jo sprendimas pagrįstas ar nepagrįstas, kitas klausimas. Bet jis buvo, jis yra istorinės tradicijos dalis. Ir tam tikruose ginčuose - svarbu šią dalį žinoti, nes kitaip istorinę tradiciją pažimtume susiaurintą.

    Tavęs irgi noriu šio bei to paklausti, dėlto ką dar perskaičiau cituotoje knygoje.

    Tokie elgesio/ nuodėmių vadovėliai kaip P. Casinense, P. Vallicellianum
    C. 6, P. Lucense, Coll.5libr. nurodė, kad sužinojus apie nėštumą reikia tuoj pat susilaikyti nuo lytinių santykių ir dar kažkiek po gimdymo. O štai Vaticanum ir P. Vallicellianum nurodo, kad susilaikymą reikia pradėti praktikuoti tris mėnesius iki gimdymo.

    Kadangi trijų klasių išsilavinimo asmens (nors Rasai Pikc panašus į tris klases baigusį dievobaimingą žmogų) čia neturim, ką manai tu su Rasa? Kur tradicija šiuo klausimu? Kur ji dingo? Kodėl tradicionalistai (lefebristinio pobūdžio) apie tai nekalba? O gal aš nežinau, gal turi išsileidę reglamentą sutuoktiniams? Ir koks teisingas atsakymas dėl susilaikymo? Nuo pradžių? Po šešių mėnesių?


    AtsakytiPanaikinti
  18. Čia kunigų reikalas, ko pats suki galvą? KLausk jų. Nors labai abejoju, ar net jie tokius dalykus žino. Gal koks pora. Va šit lefebristų kunigai tikrai žino. O pas mūsuosius, t.y. man jie ne "mūsieji" (nebent vienas kitas), rizikinga eiti ir išpažinties, ir komunijos.
    Kita vertus, kai tokia krizė, Dievas mato, kas ką galėjo padaryti, o ko ne.
    Pranciškus sako: nebijokite krizių. Ar ne keista? Neseniai policijoj girdėjau sakant: "nežinojimas neatleidžia nuo atsakomybės". Tuo tarpu Kristus pasirodo gailestingesnis: "atleisk jiems, Viešpatie, nes jie nežino, ką daro".
    Man dabar berašant šovė tokia mintis galvon: jei Dievas sielą sukuria tą pačią akimirką, kai vaikelis užsimezgė, vadinasi, jis nuo tos akimirkos į viską reaguoja. Taip kad, manau, supratai reikalą. Dar toks klausimas: jei kunigas tvirtina, jog reikia susilaikyti likus trims mėnesiams, o pats manai, kad tuoj pat, kai tik sužinai, tai ką darytum? Savo sąžinės klausytum ar Bažnyčios? Va čia, manau, tradicionalistų ir modernistų konflikto esmė. (Turiu galvoj, žinoma, tradicinę, teisingąją Bažnyčią).

    Į pirmą Tavo komentaro dalį atsakyčiau, kad tas atvejis nėra ir nebuvo tradicijos dalis, o (painiai ten 19.43 pasakojai) turbūt klaida. Reikia skirti klaidą nuo tiesos, o ne tapatinti jas įvairiais variantais. Šventrašty irgi yra daugybė neigiamų pavyzdžių, bet mums niekas neliepia jais sekti.

    Na, aš taip manau, apytikriai. Nežinau, Nemo, Tavo religinės praktikos (nes čia mes daugiausiai svarstom teorinius klausimus), bet Dievas paprastai, matydamas, kad žmogus nežino, kaip elgtis, ir nėr kas jam padėtų, ateina į pagalbą Pats - nuramina, parodo išeitį ir suteikia viltį.

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. P.S. Tikriausiai supratai, kad Unknown ir Unkrovas - du stilistiniai personažai vienam asmeny. Yra dar vienas Unknown, ten ne aš:).

      Panaikinti

emo-but-icon

item