Gintaras Songaila. Pranciškonų vienuolyno atidavimas Gdansko vienuolių provincijai - neteisėtas

Alkas.lt, J. Vaiškūno nuotr.

Katalikų Bažnyčios ir kitų religinių konfesijų teisių atstatymas prasidėjo dar iki 1990 m. kovo 11d. 1990 m. vasario 14 d. LTSR Aukščiausioji Taryba priėmė įstatymą „Dėl maldos namų bei kitų pastatų grąžinimo religinėms bendruomenėms“, kuris nebuvo atšauktas ir po Nepriklausomybės atkūrimo. Šis įstatymas jau nustatė pirmąsias gaires dėl bažnytinio turto nuosavybės teisių restitucijos, kurios vėliau bus išplėtotos atstatytos Lietuvos Respublikos laikais, ir kurias Konstitucinis Teismas ne vieną kartą vėliau įvardins kaip neteisėtai nusavinto turto nuosavybės dalinę restituciją, o ne kaip restituciją ad integrum (žr. 2012 m. birželio 19 d. Konstitucinio Teismo nutarimą). Pilna restitucija buvo neįmanoma „dėl pakitusių socialinių santykių“ po 1940 m. sovietinės okupacinės valdžios įvykdytų nusavinimų (vėlesni apžvalgininkai teigė, kad toks kelias buvo pasirinktas ir dėl ribotų atkurtosios valstybės bei pačios Katalikų Bažnyčios galimybių). Taigi, Lietuvos Respublikos įstatymų leidėjas nustatė tvarką, kad religinės bendrijos per nustatytą laiką turi pateikti prašymus dėl išlikusio nekilnojamo turto nuosavybės teisių atkūrimo (atstatymo), o taip pat – dėl kompensacijos, kai turto grąžinimas natūra buvusiam savininkui dėl įvairių priežasčių nėra įmanomas. Taip pat įstatymų leidėjas nustatė kitas nuosavybės teisių atkūrimo į buvusį bažnytinį turtą atkūrimo salygas.

Taigi, teisė į buvusio bažnytinio turto nuosavybės teisių atkūrimą nebuvo absoliuti. Dar daugiau, buvusio turto nuosavybės subjektines teises religinė bendrija arba pilietis įgydavo tik po kompetetingos įgaliotos institucijos sprendimo atkurti piliečiui ar religinei bendrijai nuosavybės teises į nekilnojamą turtą (žr. 2012 m. birželio 19 d. Konstitucinio Teismo nutarimą, o taip pat – Europos Žmogaus teisių teismo 2002 m. nutarimą byloje Lietuvos Evangelikų reformatų Sinodo kolegija prieš Lietuvą; pastarajame buvo nurodyta, kad teismas nenagrinėja „vilčių atkurti nuosavybės teises“ ir kad tai tokios viltys bei teisėtai įgytos nuosavybės teisės nėra vienas ir tas pats). Sovietiniais laikais paneigtų nuosavybės teisių atkūrimą reikėjo reguliuoti įstatymais, nes „per okupacijos metus susiformavo kiti žmonių turtiniai, socialiniai ir ekonominiai santykiai, atsirado kitos objektyvios aplinkybės, dėl kurių visiškai atkurti nuosavybės teisių (grįžti į pirminę padėtį) nebuvo įmanoma“ (Konstitucinio Teismo 2003m. kovo 4d. nutarimas). Įstatymų leidėjas turėjo „diskreciją nustatyti nuosavybės teisių atkūrimo sąlygas ir tvarką“ (Konstitucinio Teismo 2012m. birželio 19d. nutarimas).

Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba 1990m. birželio 12 d. nutarimu priėmė „Katalikų Bažnyčios padėties Lietuvoje Restitucijos aktą“. Šituo nutarimu įstatymų leidėjas patvirtino ne tiktai pamatinių religinių laisvių atstatymą, bet ir buvusio turto nuosavybės dalinės restitucijos principą, kai „Lietuvos Respublika kompensuos Bažnyčiai padarytus nuostolius pagal abipusiai priimtinus susitarimus“. Taip pat buvo patvirtintas ne tik Bažnyčios autonomiškumo, bet ir Valstybės bei Bažnyčios santykių „pariteto“ principas. Tačiau šis nutarimas - tai dar ne įstatymas, todėl yra traktuotinas tik kaip tam tikras įstatymų leidėjo ketinimas, deklaracija, kuri „padarytų nuostolių“ aspektu buvo įgyvendinta 1995 metais kovo 21 d. priėmus „Religinių bendrijų teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo tvarkos įstatymą“, kuris įsigaliojo 1995 m. kovo 29 d. Šiuo įstatymu reglamentuotos religinių bendrijų teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą, kuris pagal buvusios LTSR (TSRS) įstatymus buvo nacionalizuotas ar kitaip nusavintas, atkūrimo tvarka ir sąlygos. Įstatyme numatytas turto grąžinimas natūra, tam tikromis sąlygomis ir kai tai įmanoma, arba kompensavimo principas. Jame apibrėžta religinių bendrijų prašymų dėl nuosavybės teisių atkūrimo pateikimo per nustatytą laiką tvarka (turto valdytojui pagal turto buvimo vietą per vienerius metus nuo šio įstatymo įsigaliojimo dienos). Turėtą nuosavybės teisę patvirtinantys dokumentai turėjo būti pateikti per vienerius metus nuo prašymo atkurti nuosavybės teisę į išlikusį nekilnojamąjį turtą pateikimo dienos.

Priminsime, kad penkių asmenų tradicinė religinė bendruomenė „Mažesniųjų Brolių Konventualų (Pranciškonų) Ordino Švenčiausios Mergelės Marijos Ėmimo į Dangų Vienuolynas“ buvo įregistruota net ne 1997 m., bet jau tik 2008 m., o kitos Bažnyčios institucijos prašymo dėl viso buv. Vilniaus pranciškonų vienuolyno ansamblio (Pranciškonų 9/1) pastatų nuosavybės atkūrimo nebuvo pateikusios (žr. toliau).

Buvo mėginimų atnaujinti nuosavybės atkūrimo terminus, tačiau Konstitucinis Teismas 2012m. birželio 19 d. nutarime aiškiai pasisakė, kad tai nebūtų teisėta, nes dėl nepagrįstai ilgo laiko, per kurį atkuriamos religinių bendrijų nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą, „gali būti iškreipta ar net paneigta pati restitucijos instituto esmė“, „pakirstas žmonių pasitikėjimas valstybe ir teise“ (Konstitucinio Teismo 2007 m. liepos 5 d., 2010 m. gruodžio 22d. nutarimai). Dar daugiau, Konstitucinis Teismas pasisakė, kad tas faktas, jog įstatymų leidėjas numatė galimybę piliečiams atstatyti nuosavybės teisių atkūrimo terminą per teismus, visiškai nereiškia, jog įstatymų leidėjas privalėjo tokią pat teisę nustatyti ir religinėms bendrijoms: „įstatymų leidėjas, reguliuodamas nuosavybės teisių atkūrimo santykius, pagal Konstituciją turi diskreciją religinių bendrijų nuosavybės teisių atkūrimą, inter alia religinių bendrijų prašymų atkurti nuosavybės teises pateikimo terminą (ir galimybę jį atnaujinti), expressis verbis reglamentuoti kitaip, palyginti su piliečių nuosavybės teisių atkūrimo, inter alia prašymų atkurti nuosavybės teises pateikimo termino atnaujinimo, reglamentavimu.“

Kita vertus, aukščiau nurodytame įstatyme 1 str. buvo apibrėžtos ir aplinkybės, kai nuosavybės teisės į buvusį bažnytinį turtą iš viso nėra atstatomos, nes pagal Lietuvos Respublikos Konstituciją tai yra išimtinė Lietuvos Respublikos nuosavybė („išskyrus žemę, vidaus vandenis, miškus ir parkus, taip pat ir tą turtą, kuris pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 47 straipsnį yra išimtinė Lietuvos Respublikos nuosavybė“, o šio straipsnio 2 dalyje atsižvelgta į Konstitucijos 47 str. nuostatą: „Valstybinės reikšmės istorijos, archeologijos ir kultūros objektai, kaip išimtinė Lietuvos Respublikos nuosavybė, gali būti perduoti neterminuotai naudotis nustačius šio objekto paminklosaugos sąlygas ir religinei bendrijai pasirašius saugojimo įsipareigojimą“). Taigi, „valstybinės reikšmės“ istorijos ir kultūros objektai, tokie kaip buvęs Vilniaus pranciškonų vienuolynas (XIII/XIV a. - XVIII/XIX a.) iš viso negali būti restitucijos objektu, ir tik tam tikrais atvejais religinėms bendrijoms gali būti perduotos teisės šiuo turtu neterminuotai naudotis.

 Žinia, kad Bažnyčiai nebuvo ir nėra numatoma atstatyti nuosavybės teisių į priešsovietiniais laikais turėtą žemę, tad ji tik buvo perduodama neterminuotai naudotis ir tik tokie sklypai, kurie buvo būtini nekilnojamam turtui eksploatuoti. „Valstybinės reikšmės“ istorijos ir kultūros objektų atžvilgiu praktikoje (abipusio valstybės institucijų ir Katalikų Bažnyčios sutarimo pagrindu) buvo elgiamasi įvairiai, apeliuojant į Konstitucinio Teismo doktriną, kad sovietų okupacinės valdžios nusavintas turtas niekad netapo teisėta valstybės nuosavybe, o Valstybė liko laikina šio turto valdytoja (Konstitucinio Teismo 1994 m. gegužės 27 d., 2003 m. kovo 4 d. nutarimai). Bet pasibaigus religinių bendrijų nuosavybės restitucijos procesui, baigėsi ir šio valdymo laikinumas. Priminsime, kad nuosavybė pagal LR Civilinį Kodeksą yra įgyjama ir senatimi.

Bendrosios religinių bendrijų teisinės veiklos sąlygos Lietuvos Respublikoje buvo apibrėžtos 1995 metais spalio 4d. „Religinių bendruomenių ir bendrijų įstatymu“. Visos religinių institucijų teisės (taip pat ir teisė pretenduoti į nuosavybės teisių atkūrimą) sietinos su religinių bendrijų ir bendruomenių, kurios veikia Lietuvos Respublikoje juridinio asmens statusu. Šiame įstatyme, be kita ko, pasakyta, kad religinė bendrija, tai yra toks juridinis asmuo, kuris privalo susidėti mažiausiai iš dviejų religinių bendruomenių (įstatymo  4 str. 2 d.). Religinė bendruomenė gali būti ir religinės bendrijos „vietinis padalinys“ (4 str. 1 d.). Taigi aukščiau minėtas 2008m. įregistruotas 5 asmenų vienuolynas nėra bendrija, o tik bendruomenė, jei ją išties palaimino ir pagal Bažnyčios kanoną įsteigė tam teises turinti religinė bendrija (užsienyje veikiantis juridinis asmuo - Mažesniųjų brolių konventualų ordinas ar pats šv. Sostas). Religinėms bendruomenėms Lietuvos Respublikos įstatymai nesuteikia teisės pretenduoti į „nuosavybės teisių atkūrimą“, o tiktai religinėms bendrijoms. Jau vien dėl šios priežasties minėto „Mažesniųjų Brolių Konventualų (Pranciškonų) Ordino Švenčiausios Mergelės Marijos Ėmimo į Dangų Vienuolyno“ kažkokios pretenzijos į šitokias teises yra iš viso niekinės, nekalbant jau apie restitucijos terminų pasibaigimą ir Konstitucijos ginamą valstybinės reikšmės paveldo Lietuvos Respublikos išimtinę nuosavybę. Dėl šių aplinkybių valstybės įgaliota institucija (Finansų ministerija ir jos valdomas Turto fondas) neturi jokios kompetencijos „atkurti nuosavybės teisių“ į buvusį bažnytinį turtą šiam juridiniam asmeniui. Kitas klausimas, ar teisę pretenduoti į buvusį bažnytinį turtą turi pats Šv. Sosto jurisdikcijai priklausantis Mažesniųjų brolių konventualų ordinas ir jo padaliniai.

Dalis Vilniaus pranciškonų ansamblio (švč. Mergelės Marijos ėmimo į dangų bažnyčia) visgi buvo sugrąžinta Bažnyčiai, atstačius jos nuosavybės teises, nepaisant to, kad tai irgi yra valstybinės reikšmės paminklas. Tai buvo įvykdyta Vilniaus arkivyskupijai (t.y. Lietuvos teritorijoje veikiančiai religinei bendrijai) pateikus atitinkamą prašymą. Turtas buvo grąžintas natūra ir niekas nesigilino ne tik dėl Konstitucijos 47 straipsnio, bet ir į tai, ar pagal Bažnyčios kanonų teisę Vilniaus arkivyskupija galėjo pretenduoti į šį turtą, kadaise (ikicariniais laikais) priklausiusį Mažesniųjų brolių konventualų ordino (toliau – Ordinas) Lietuvos provincijai. Tikriausiai buvo konstatuota, kad jei jau kreipėsi, tai tokią teisę turi, nes Bažnyčia tvarkosi pagal savo kanonus ir valstybė į šį procesą nesikiša, atsižvelgiant į tai, kad visų katalikiškų institucijų aukščiausias visai Katalikų Bažnyčiai atstovaujantis autoritetas yra Romos popiežius ir kurija. Be to, pagal vėliau, 2000 metų  gegužės 5d. sudarytą konkordato sutartį su Šv. Sostu (Šventojo Sosto ir Lietuvos Respublikos Sutartis dėl santykių tarp Katalikų Bažnyčios ir Valstybės teisinių aspektų, toliau - Sutartis) Bažnyčiai suteiktas juridinio asmens statusas (2 str. 1 d.) ir autonomiškumas (1 str. 1 d.).[1]

Be to, pagal Sutarties 2 str. 3 dalį „Kompetetinga Katalikų Bažnyčios institucija, vadovaudamasi Kanonų teisės normomis, gali įsteigti, pakeisti, panaikinti ir pripažinti bažnytinius juridinius asmenis. Kompetetinga valstybinė institucija informuojama apie tokius sprendimus, kad su jais susiję pasikeitimai būtų įregistruoti pasgal valstybinės teisės reikalavimus“. Šio straipsnio 2 dalyje pasakyta, kad „Juridinio asmens teisės civilinėje teisėje pripažįstamos pagal Lietuvos Respublikos teisės aktus visoms Katalikų Bažnyčios institucijoms  Lietuvos Respublikoje, kurios pagal Kanonų Teisę turi viešojo ir privataus juridinio asmens statusą“. Lietuvos Vyskupų konferencija ir Vilniaus arkivyskupija turi neabejotinas teises veikti kaip Bažnyčios juridiniai asmenys, teikti prašymus Bažnyčios vardu. Tuo labiau, kad pagal Sutarties 5 str. 1 dalį „Kompetetinga Katalikų Bažnyčios vadovybė turi išskirtinę teisę laisvai tvarkyti bažnytinį gyvenimą, steigti ir panaikinti bažnytines provincijas, arkivyskupijas, vyskupijas, apaštalines administratūras, teritorines prelatūras, teritorines abatijas, asmenines prelatūras, parapijas, vienuolinius namus ir kitus bažnytinius juridinius asmenis. Vilniaus arkivyskupijos atžvilgiu Bažnyčios vadovybė ir priėmė atitinkamus sprendimus. Juolab, kad to paties straipsnio 2 dalis sako “bažnytinių provincijų išorinės ribos Lietuvoje sutampa su Lietuvos Respublikos valstybine siena“ (anglų k. tekstas skamba taip: „the outer borders of ecclesiastical circumscriptions in Lithuania shall be the same as the State borders of the Republic of Lithuania). Terminas „ecclesiastical circumscriptions“ yra platesnis nei tik diecezinė provincija. Mūsų supratimu, jis apima ir religinio ordino provinciją. Tokiu atveju Lietuvos kompetetinga institucija iš tiesų gali nurodyti, koks asmuo turi teisę atstatyti nuosavybę į buvusį turtą, o koks ne. Antai V. Malinauskas (žr. nuorodą į jo straipsnį) ir vėl neteisus, kai teigia, jog valstybės institucijos neturi teisės nurodinėti, kas turi restitucijos teisę – Vilniaus arkivyskupija, ar Ordinas arba jo su Lietuva nesusijęs, už jos sienų veikiantis padalinys).

Turbūt niekam neturėtų kelti abejonių, kad tiek pats Ordinas, tiek jo Gdansko provincija, tiek ypač jos penkių asmenų padalinys („vienuolynas“), kuris yra įregistruotas Lietuvoje, yra juridiniai asmenys, kurie turi teisę veikti Lietuvoje. Tik štai užsienyje veikiantys juridiniai asmenys pagal Sutartyje nurodytą Lietuvos civilinę teisę veikia pagal atitinkamų užsienio šalių teisę ir su Lietuvos įstatymuose apibrėžta nuosavybės atkūrimo teise nieko bendra neturi. Priminsime, kad pagal Sutartį Bažnyčia savo teises realizuoja Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka. Su įstatymais apibrėžta nuosavybės atkūrimo teise kažką bendro turi tik Lietuvos juridiniai asmenys. Apie nuosavybės atkūrimo teisę nieko nekalbama ir Sutartyje. Ir tai natūralu, nes Sutarties sudarymo dieną nuosavybės restitucijos procesas jau buvo pasibaigęs. Pagal Lietuvos Respublikos įstatymus, kurie neprieštarauja Sutarčiai, teikti prašymus dėl buvusios nuosavybės teisių atkūrimą turėjo tik atitinkama tvarka pripažinti ir įregistruoti Lietuvos juridiniai asmenys – religinės bendrijos (ir, žinoma, tik restitucijos proceso metu bei pagal įstatymais apibrėžtas restitucijos sąlygas).

Pagal Sutarties 10 str. 1 d. “Bažnytiniai juridiniai asmenys turi teisę įsigyti, valdyti, naudotis ir disponuoti kilnojamuoju ir nekilnojamuoju turtu pagal Kanonų teisę ir Lietuvos Respublikos teisės aktus.“ Kadangi Kanonų Teisė nuosavybės teisių restitucijos šalyje nereglamentuoja, tai šiuo atveju, matyt, reikėtų vadovautis Lietuvos teisės aktais, kurie nustato sovietų laikais nusavinto turto dalinės restitucijos sąlygas bei terminus, o taip pat apribojimus (valstybinės reikšmės objektų atveju - net konstitucinus apribojimus).

Šia proga ir vėl tenka konstatuoti, kad minėtame V. Malinausko straipsnyje pateikti samprotavimai apie amžinai galiojančią „prigimtinę nuosavybės teisę“ su realybe nieko bendra neturi. Klaidinantys ir jo teiginiai, kad teisę atkurti nuosavybę esą turi bet kokie su Katalikų Bažnyčia save siejantys dariniai, nesvarbu kokiai Bažnyčios institucijai (juridiniam asmeniui) jie priklauso, nes esą tai yra Bažnyčios vidaus reikalas. Niekas ir neginčija Bažnyčios teises viduje savarankiškai tvarkytis, perduoti savo institucijoms įvairiais teises ar pareigas, tačiau tiek, kiek tai susiję su nuosavybės teisės atkūrimu nėra vien Bažnyčios vidaus reikalas. Visi Bažnyčios juridiniai asmenys turi tik teisę pretenduoti į nuosavybės teisių atkūrimą, jeigu buvusi nuosavybė yra pagrįsta dokumentais ir jeigu jie atitinka ne tik Kanonų Teisės, bet ir LR įstatymų nustatytus reikalavimus. Ir tiktai kompetetinga valstybės institucija, remdamasi įstatymais, nusprendžia, atkurti nuosavybės teisę atitinkamam juridiniam asmeniui, ar ne (tik po to šis juridinis asmuo tampa atitinkamo turto nuosavybės santykių subjektu). Bažnyčios vadovybės sprendimai ar nurodymai, kas turi teisę atstovauti kažkokią jos instituciją pretenzijose dėl buvusių jos institucijų (šiuo atveju Ordino Lietuvos provincijos) anksčiau valdyto turto, nuosavybės teisių restitucijos srityje turi atsižvelgti ne tik į Sutarties apribojimus dėl teritorijos, bet ir į Lietuvos įstatymų nustatytus „civilinės teisės“ reikalavimus. Turi būti ir pilnas aiškumas, kuriam juridiniam asmeniui būtų „atkuriamos nuosavybės teisės“ – Ordinui, jo padaliniui (Gdansko provincijai) ar Lietuvoje įregistruotam kelių vienuolių konventui.

Nors po visų šių pastabų klausimas apie penkių asmenų bendruomenės - „Mažesniųjų Brolių Konventualų (Pranciškonų) Ordino Švenčiausios Mergelės Marijos Ėmimo į Dangų Vienuolyno“ - teisių į buvusio Vilniaus pranciškonų vienuolyno ansamblį pagrįstumo jau atrodo perteklinis, visgi, atsižvelgiant į ypatingai įžūlų šių pretenzijų forsavimą, visai nepaisant Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir įstatymų bei abipusinių sutartinių Valstybės ir Bažnyčios įsipareigojimų, čia reikėtų plačiau aptarti ir šį aspektą. Pirma, reikia pabrėžti, kad joks Lietuvos teismas šiai pranciškonų konventualų bendruomenei nėra pripažinęs jokių nuosavybės teisių į buv. Vilniaus pranciškonų vienuolyno pastatus ir tuolaab nėra niekaip įpareigojęs valstybės institucijų kam nors „atkurti nuosavybės teises“ į šiuos pastatus. 2013m. Aukščiausiasis Teismas priėmė galutinį (įsiteisėjusį) sprendimą dėl šių pastatų sugrąžinimo valstybės (Turto fondo) dispozicijon iš neteisėto jo naudotojo. Neatsirado ir jokių naujų Bažnyčios teisių į šiuos pastatus.

Pagal „Religinių bendrijų teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo tvarkos įstatymo“ 15 str. 2002 m.  redakciją – „Religinės bendrijos prašymas dėl šio nekilnojamojo turto grąžinimo natūra turi būti pateiktas iki šio įstatymo įsigaliojimo dienos, išskyrus atvejus, kai išnyksta šio įstatymo 4 straipsnyje numatytos aplinkybės“ (turima omenyje išnyksta kliūtys grąžinti turtą natūra). Turto grąžinimas natūra yra teisėtas tik tuo atveju, jei buvo nustatytu laiku pateiktas prašymas atkurti nuosavybės teises į šį turtą. Kadangi Vilniaus pranciškonų vienuolyno (išskyrus bažnyčią) ansamblio atveju toks prašymas nebuvo pateiktas, tai tolesni išvedžiojimai apie „turto grąžinimą natūra“ yra beprasmiai. Tačiau nuo 2008 m. veikiantis „vienuolynas“, nepaisant aukščiau minėto Konstitucinio Teismo išaiškinimo (2012m.), gali mėginti laimę teismuose dėl „termino atnaujinimo“, todėl tenka aptarti ir dokumentų, kuriais šis vienuolynas mėgina pagrįsti savo esą buvusias nuosavybės teises, klausimą.[2]

Neteko matyti pačių dokumentų (klausimas, ar juos matė ir Lietuvos teismai), bet iš spaudoje skelbtų faktų galima spręsti, jog „vienuolynas“ savo teises mėgina pagrįsti Lenkijos okupacinės valdžios Rytų Lietuvoje 1938 m. teismo sprendimu, kuriuo pastatai esą buvo perduoti Mažesniųjų brolių konventualų ordino Lenkijos provincijos nuosavybėn (to paties Ordino kitam administraciniam vienetui  ir drauge kitam juridiniam asmeniui, nes šio Ordino Lietuvos provincija buvo sunaikinta caro laikais).

Reikia manyti, kad toks Lenkijos valstybinių institucijų sprendimas galėjo būti suderintas ir su Katalikų Bažnyčia, nes Lenkija taip pat buvo sudariusi konkordato sutartį su šv. Sostu. Netgi gali būti, kad šv. Sostas perdavė buvusios Lietuvos provincijos turtines teises Lenkijos provincijai. Suprantama, kad tokio pobūdžio veiksmus Bažnyčios vadovybė galėjo atlikti ir tada, ir dabar. Kitas klausimas, ar šie Lenkijos okupacinės valdžios bei galimi šv. Sosto sprendimai kaip nors teisiškai saisto Lietuvos Respubliką. Lietuvos Respublika niekada nepripažino prieškarinės Lenkijos įvykdytos rytų Lietuvos aneksijos (o tuo pačiu ir manipuliavimo istorinės Lietuvos nacionaliniu turtu šioje teritorijoje, netgi jei jie vyko su trečiųjų šalių pritarimu), todėl neprivalo pripažinti ir jokių šios aneksijos padarinių.

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas net du kartus yra pasisakęs apie tai, kad okupacinės valdžios įvykdyti nusavinimai nesukuria teisėtos situacijos. Tai galioja ne vien sovietų, bet ir pilsudskinės Lenkijos okupantų veiksmams (tuo labiau, kad iki Lenkijos okupacijos šiuose pastatuose veikė lietuviškos organizacijos, o Lietuvos Respublika savo turtinių teisių į šį objektą niekada neatsisakė). Be to, Lietuvos Respublika niekam ir niekaip nebuvo tarptautinės teisės požiūriu įsipareigojusi atkurti nuosavybės teises į buvusį bažnytinį turtą, kurį kadaise savo neteisėtais sprendimais valdė carinė Rusija, o vėliau  ir prieškarinė Lenkijos Respublika. Kita vertus, niekas neužkerta kelio bendradarbiauti su dabartine Bažnyčia ir numačius tinkamas paminklosaugines sąlygas, suteikti jos juridiniams asmenims teisę naudotis buvusio vienuolyno pastatų dalimi be jokio šio valstybinės reikšmės turto perdavimo šių juridinių asmenų nuosavybėn.

Manipuliavimas prieškarinės Lenkijos okupacinės valdžios sprendimais yra ypač pavojingas taip pat ir dėl to, kad bet koks kompetetingų valdžios institucijų (šiuo atveju – Finansų ministerijos) savavališkai priimtas sprendimas, pripažįstant nekilnojamo turto nuosavybės santykių atkūrimą okupacinės valdžios suteiktų „teisių“ pagrindu, gali atverti kelią naujiems konfliktams dėl tokio turto nuosavybės ir atitinkamai sudaryti sąlygas nereikalingam Lietuvos ir Lenkijos santykių pablogėjimui. 

[1] Viešai paskelbtos p. Vyganto Malinausko mintys (kovo 26 d. Pro Patria portale), kad nuosavybės teisės esą jau buvo atkurtos pranciškonų konventualų naudai, kai Vilniaus pranciškonų ansamblio dalis buvo jiems esą perduota, yra klaidinančios, nes šios teisės buvo atkurtos ne Ordinui ar jo padaliniui, bet Vilniaus arkivyskupijai. Dabartinės pretenzijos atkurti nuosavybės teises neturėjusiam šalyje tęstinumo Ordinui ar jo padaliniui – beprecedentinis. Nei Vilniaus arkivyskupija, nei kita kompetetinga Bažnyios institucija į likusią ansamblio dalį jokių pretenzijų nereiškė ir prašymo atkurti nuosavybės teisę įstatymo nustatyta tvarka nepateikė.

[2] Joks Lietuvos teismas šių dokumentų pagrįstumo, kaip ir „vienuolyno“ teisių į pastatų nuosavybę klausimo iš esmės iki šiol nenagrinėjo. Todėl būtų keista jei Finansų ministras savo nuožiūra nuspręstų, jog šios „teisės“ yra pagrįstos.