Gediminas Kasparavičius. Sudaiktėjimas

Šiandieninis pasaulis, paremtas liberalios demokratijos ir neokapitalizmo dėsniais, nustato vienodus elgsenos standartus, iš kurių, regis...

Šiandieninis pasaulis, paremtas liberalios demokratijos ir neokapitalizmo dėsniais, nustato vienodus elgsenos standartus, iš kurių, regis, nėra galimybės ištrūkti. Svarbus vaidmuo tenka konsumerizmo kultūrai – visi sukamės tarytum karuselėje, kurios greitį diktuoja vartojimo mados. Iššūkius, su kuriais susiduria modernusis žmogus, aprašė poetas Antanas A. Jonynas:

„[...] mes vis dar ilgimės daiktų kurie praaugtų mus kurie iš mūsų išaugtų kaip žolė ant upės kranto to nepažinto miesto vidury mes rangomės jo grindiniu nekęsdami jo akmenų šiurkštumo ir taip skausmingai įsisiurbę kad nuvystumėm be jo tai mūsų likimas taip tai mūsų valandų srovė juoda kaip upė prisiglaudusi prie sienų teka ir tarsi juodas veidrodis atspindi dėmes paliktas praėjusio lietaus praeivių svetimų kaip nebūtis šešėlius tiltus sujungiančius dvi svetimas žemes ir artimą vienatvę tokia ir mūsų meilė uždara kaip kambarys ir griūvanti kaip aukštas ledo bokštas [...]“

Šios gražios eilės parašytos praėjusio amžiaus 8-ajame dešimtmetyje, bet atspindi ir dabarties pasaulį, kurio vienas ryškiausių bruožų – materialinių vertybių viršenybė. Paklusdami savo įgeidžiams, renkamės, perkame, kitais būdai įgyjame net ir tokius daiktus, paslaugas, be kurių galėtume kuo puikiausiai išsiversti. Atliepdami karštligišką pirkėjų norą kuo daugiau visko turėti, gamintojai siūlo vis gražesnius, patogesnius ir vis greičiau sugendančius produktus, kad nesvarstydami keistume juos naujais. Anot sociologės Anelės Vosyliūtės, nors garsiai tas neafišuojama, vis dėlto įprasta manyti, kad ir valstybės gerovė sietina su neribotų žmogaus troškimų tenkinimu, su turtais, patogumais ir pramogomis. Viešojoje erdvėje tvyro sėkmės geismas, svajonę būti turtingam, kad galėtum nevaržomai vartoti, be paliovos kaitina internetas, TV, populiarioji spauda... Norime to ar nenorime, kiekvienas iš mūsų šiandien vis tiek priklauso tam tikrai vartotojų subkultūros grupei (turtuoliams, vargšams, mėsėdžiams, vegetarams, veganams ir t. t.)[1], o postindustrinę visuomenę galima apibūdinti ekonominiais terminais: liberali, perkanti, vartojanti...

Besaikį vartojimą ilgą laiką stabdė religija, pasinerti į konsumerizmą neleido ir kitos bendražmogiškos vertybės. Tačiau šiandien, kai Bažnyčia nebevaidina tokio svarbaus vaidmens, o empatija silpnesniam, vargingesniam vis dar gana retas reiškinys, daiktų geismą slopina nebent tai, kad neturime galimybių įsigyti viską, ko trokštame. Tikėtis, kad lengvai perprasime šiandieninę Lietuvos konsumerizmo kultūrą, didžiulį pagreitį įgavusią, griuvus Sovietų Sąjungai, būtų pernelyg naivu, dar sudėtingiau susigaudyti, kas lemia mūsų pačių pasirinkimus. Kodėl žmonės per vartojimo prizmę žvelgia jau ne tik į daiktus, bet ir į, atrodytų, nekvestionuojamai brangiausią turtą – patį žmogų?

Maxas Weberis, dar nenutuokdamas apie iššūkius, su kuriais žmonija susidurs XXI a., bandė paaiškinti, kaip pasikeitė industrinės visuomenės etika. Pasak jo, ką tik gimęs žmogus nebūna nusitaikęs į materialius dalykus, jį ugdo aplinka, šeima, bendruomenė, mokykla, religinės normos – būtent jos buvo vienas iš barjerų, pristabdžiusių vartotojų kultūros plitimą industrinėje visuomenėje.[2] Protestantiška etika, aukštinanti asketizmą, modernaus kapitalizmo valstybėse (Vokietijoje, Anglijoje, Olandijoje ir kitur) sulėtino konsumerizmo įsigalėjimą. Carinėje Rusijoje, taigi, ir lietuviškose jos gubernijose, padėtis buvo kitokia, tą lėmė ribota technikos pažanga ir gamybos priemonių stygius, bet nesaikingą vartojimą ir čia pristabdė Bažnyčia, anuomet turėjusi didelę įtaką.

Sovietmečiu bandyta sukurti naują visuomenę, kuri aukotųsi dėl bendro „šviesios ateities“ tikslo – komunizmo. Daiktai turėjo tik praktinę paskirtį, žmonės, užuot siekę materialinių gėrybių, privalėjo ideologiškai tobulėti, šitaip neva turtindami vidinį savo pasaulį. Dėl planinės ekonomikos bergždumo SSRS nesugebėjo apsirūpinti net būtiniausiomis kasdieninio vartojimo prekėmis. Gyvenant didžiulio ir nuolatinio nepritekliaus sąlygomis, suvešėjo, kad ir kaip būtų paradoksalu, ydos, iš pirmo žvilgsnio būdingos vartotojų kultūrai, įsigalėjusiai turtingose Vakarų šalyse. Visuotinis prekių deficitas nuo maisto produktų iki tualetinio popieriaus leido demonstruoti savo pranašumą tiems, kurie apsukresni ir sugeba „gauti“ tai, ko taip stinga kitiems. Dvasios eroziją skatino ir vakuumas, atsiradęs, atmetus tikėjimo tiesas ir vertybes. Raudonoji marksizmo ideologija, nors pumpuojama be atvangos, šiuo atžvilgiu nesuteikė jokios moralinės alternatyvos. Nauji džinsai ar Nike bateliai, atsiųsti giminaičių, gyvenančių Amerikoje, reiškė ne tik komfortą, bet užtikrino ir socialinį statusą. Tiesa, Vakarų visuomenė ryškiai skyrėsi nuo sovietinės tuo, kad jos konsumerizmas nebuvo susijęs su daiktų kaupimu ir saugojimu.[3]

Išsivadavusi iš sovietinės nelaisvės pančių, Lietuva nekantravo kuo greičiau pasivyti Vakarus. Socialinį asmens statusą po 1990-ųjų turėjo įtvirtinti prabangus automobilis, sodyba su vaizdu į Nemuną ar ežerą, gigantiška, dažniausiai neskoninga šiuolaikinė pilis, apjuosta aukšta tvora... Nors jau subrendo karta, gimusi nepriklausomybės metais, bet jos etinis požiūris į daiktus beveik toks pat klaidingas, iškreiptas, koks buvo sovietmečiu, kokio laikytasi pirmaisiais laisvės metais, kai į socialinę areną įžengė vadinamoji verslo klasė, pinigų karta... Daug kam atrodo, kad žmogaus matas yra vien materialinis turtas. Didžiuojamasi tuo, ko neturi kaimynas ar bendraamžis.

Šiandieninė žinių visuomenė visiškai pasiklydusi etikos atžvilgiu. Viena vertus, vis mažėja Bažnyčios įtaka, antra vertus, naujosios technologijos leidžia iš žiniasklaidos sakyklų manipuliuoti viešąja nuomone, diegiant unifikuotą požiūrį, koks gyvenimo būdas laikytinas sėkmingu ir laimingu. Diena dienon reklamuojamos sėkmės istorijos, kepamos vis naujos „žvaigždės“... Yra tiesos žodžiuose, kad asmenybės kultą dabar pakeitė kultinės asmenybės...

Dar blogiau, kad vartotojų kultūra jau apraizgė ir žmonių santykius. Televizija be paliovos rodo realybės šou, per kuriuos surengiama keletas neįpareigojančių pasimatymų, net siūloma pasirinkti arba pinigus, arba kito žmogaus draugiją... Atrodytų, tiesiog kvailas nepakaltinamas šou, tačiau jis irgi atspindi, kas vyksta visuomenėje. Antrosios pusės paieškos primena ,,apsipirkimą parduotuvėje“, per daug neįsigilinant, nebandant socialiai pažinti kito žmogaus.[4] Pažinčių portalai, išmaniosios telefonų programėlės suteikia galimybę pasirinkti antrąją pusę iš anketų, kuriose žmonės suskirstyti pagal išvaizdą, pagal pajamas, kitus kriterijus. Kokį poveikį toks vartotojiškas požiūris į tarpusavio santykius daro žmogaus psichologijai, sunku pasakyti, tačiau vienatvė komunikacijos amžiuje akivaizdžiai didėja. Išmaniosios technologijos sunaikina netikėtos, neplanuotos, „neanketinės“ pažinties džiaugsmą, jau nereikia stengtis nei patraukti patikusio žmogaus dėmesį, nei pelnyti jo ar jos palankumą. Anot sociologo Dainiaus Genio, nuvertinta ir ištikimybės sąvoka, o įsipareigojimų naikinimas suvokiamas tiesiog kaip žaidimas.[5] Beje, interneto svetainė, skirta vedusiams, bet neištikimiems, turi 3 milijonus vartotojų...

Už technologinius eksperimentus tarpusavio santykių srityje vėliau tenka sumokėti didžiulę kainą –didžioji jaunų šeimų dalis išsiskiria, nes kiekvienas veiksmas turi atoveiksmį.

[1] Anelė Vosyliūtė. Vartojimas kaip socialinė problema. Filosofija. Sociologija. 2003, nr. 3, p. 42.

[2] Max Weber. Protestantiškoji etika ir kapitalizmo dvasia. Iš vokiečių kalbos vertė Zenonas Norkus. 1997. Vilnius: Pradai, p. 23.

[3] Anelė Vosyliūtė, min. veik.

[4] Dainius Genys. Įsipareigojimų naikinimas kaip žaidimas. VDU sesija. 2012, nr. 3, p. 12–13.

[5] Ten pat.


Susiję

Įžvalgos 210671160564713230

Rašyti komentarą

  1. Anonimiškas2017-03-01 12:43

    Teisingai, įžengus į šią madą kelio atgal jau nebėra, priekyje tik apokalipsė.

    AtsakytiPanaikinti
  2. Anonimiškas2017-03-01 13:26

    toks apokaliptinis jaunuolio tekstas... Negi autorius niekuomt nėra skaitęs senosios Romos arba Renesanso laikų pamokslautojų ir moralistų, rašiusių beveik žodis žodin tą patį...

    AtsakytiPanaikinti
  3. Nesutikčiau su autoriumi dėl termino "žinių visuomenė": žinau, kad jis per visas puses jau ne vienas dešimtmetis peršamas kaip kitas žmonijos vystymosi laiptelis (na, kaip komunizmas :)), kurį, esą, mes jau pasiekėme - tik a) ar galima "žinių visuomene" vadinti visuomenę, kurios visos "žinos" "pagūglinamos" Vikipedijoje ir tuoj pat išgaruoja, kai tik praeina momentas, kada tų "žinių" prireikė? ir b) ar TIKRA žinių visuomenė būtų taip lengvai kvailinama ir verčiama tik vartojančių gyvulių mase?

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Anonimiškas2017-03-01 15:06

      man rodos, kažkas čia nevisiškai suvokia sąvokos "žinių visuomenė".
      Tai ne apie visuomenę, kurioje daugelis tiesiog turi daug svarbių žinių apie kažką. Tai apie visuomenę, kurioje viešai skelbiamos ir lengvai prieinamos žinios dėl savo gausos ir greito plitimo, dėl galimybės jomis manipuliuoti ir kitaip tikslingai naudoti tampa svarbiausiu visuomenę formuojančiu ir kreipiančiu faktoriumi. Nepaisant bla bla kalbų apie perėjimą nuo mokymo prie mokymosi, žinios atlieka mokymo ir netgi griežto mokymo vaidmenį. Dažnai be galimybės tas žinias gaunantiems jas atsirinkti, kritiškai įvertinti ir nuo jų apsiginti. Žinių visuomenė gyvena informacinės visuomenės laiku ir nuo jos tampa priklausoma.

      Panaikinti
    2. Nežiniukas2017-03-01 16:10

      Šiaip aš savo ruožtu pasakyčiau, kad kažkas nevisiškai suvokia sąvoką "žinios", bei kuo žinios skiriasi nuo informacijos.

      Taigi, kaip teisingai išsireiškė Pikc, jei tai būtų žinių visuomenė, tai jos nebūtų įmanoma kvailinti.

      Todėl geriausių atveju (ir tai labai pritempiant), dabartinę visuomenę būtų galima pavadinti informacijos visuomene.

      O realiausias apibūdinimas - duomenų visuomene. Būtent visuomenei tik siurbiant duomenis, retkarčiais juos paverčiant informacija ir dažniausiai jos neverčiant į žinias, ir tapo įmanoma tokią "žynių" visuomenę kvailinti.

      Panaikinti
    3. Taip, Nežiniuk, teisingai pastebėjote. "Anonimišką" būtų galima suprasti ir pateisinti - buitiniame lygmenyje šias dvi sąvokas ("informacija" ir "žinios") išties gali būti sunku atskirti, ir tai nieko smerktino - bet, remiantis savo ribotu (ir klaidingu) supratimu, iš aukšto postringauti žinovo tonu... Čia jau liberalizmas kažkoks... :)

      Panaikinti
  4. Dėl žinių visuomenės gal ir galima pasiginčyti. O straipsnis tai iš esmės visiškai teisingas. Jei laimė slypėti išimtinai materialiniuose dalykuose, tai visi pasaulio galingieji, verslininkai, na iš šiaip "prie pinigo" atsidurę žmogeliai turėtų tiesiog skendėti laimėje, kone pasinėrę į ekstazę. O kaip yra iš tikrųjų...
    Ne tas turtingas kas milijonus varto, bet tas kuris turėdamas kad ir kelis eurus kišenėje, jaučia vidinę pilnatvę ir pasitenkinimą. Tai senų žmonių išmintis, tik ar apie tai susimąstome?

    AtsakytiPanaikinti
  5. Kad nėra dėl ko ginčytis: žinios paprastai suprantamos kaip įsisavinta (mandrai šnekant - "internalizuota") informacija - taigi, gūglėje randama info nėra žinios. Paprastas pavyzdys: kiek bus vertos tūlo "žinių visuomenės" atstovo - "vikipedinio gudručio" "žinios", jeigu jo tėvai laiku nesumokės už internetą ir jis prie tos vikipedijos paprasčiausiai neprieis? ;)
    Na, o dėl likusios komentaro dalies ginčytis tiesiog griekas būtų. :)

    AtsakytiPanaikinti

emo-but-icon

NAUJAUSI

Komentarai

KVIEČIAME PALAIKYTI

SEKITE MUS FACEBOOK

REKOMENDUOJAME

KVIEČIAME ĮSIGYTI

Naujienų prenumerata

item