Elžbieta Kriaučiūnaitė. Nuo ko reikia ginti Lietuvos istoriją?

Lietuva – tai žodis, kuris mane, šios didingos ir garbingos šalies patriotę, kiekvieną sykį sujaudina iki pat širdies gelmių. Kiekvieną s...

Lietuva – tai žodis, kuris mane, šios didingos ir garbingos šalies patriotę, kiekvieną sykį sujaudina iki pat širdies gelmių. Kiekvieną sykį, giedodama didingą Lietuvos praeitį menantį himną, jaučiu, kaip mano siela pakyla ir visą kūną užlieja neapsakoma šiluma ir džiugesys, jog esu būtent šios iškilios šalies pilietė. Nuostabu suvokti, jog mano gimtinė į Europos istoriją įsiliejo ne vien kaip kovinga šalis, pasižymėjusi svarbiausiuose regiono mūšiuose, tačiau taip pat kaip tauta, suvokusi, kad Tėvynės laisvė nėra duotybė – tai vertybė, kurią reikia nuolatos puoselėti ir dėl jos kovoti. Mūsų seneliai ir proseneliai, šios mažytės valstybės milžinai, prisidėję prie Nepriklausomybės kovų, pareikalavusių daug drąsos ir ryžto, nusiviltų šiandieniniais XXI amžiaus žmonėmis, kuriems yra ganėtinai sudėtinga suprasti ilgą ir sunkiai nueitą Lietuvos kelią iki nepriklausomybės. Šiandien nepriklausomybė suvokiama kaip savaime suprantamas dalykas, kuris nereikalauja ne tik puoselėjimo, bet ir gynybos. Šiandien nepriklausoma visuomenė susiduria su XXI amžiaus fenomenu – vertybių ir istorijos nuvertinimu. Kai istorija nustumiama į šalį, o jos vietą užima globalizacijos keliami iššūkiai ir klausimai, suprantama, jog šiandien Lietuvos istorija yra kaip niekada nesaugi, o mes privalome ją ginti. Tačiau kyla klausimas – nuo ko būtent mes privalome ginti savo Tėvynę?

Laisvėjanti visuomenė ir patriotinį suvokimą destabilizuojančios liberaliosios „vertybės“ tampa aktualia šiandienos problema. Didžioji visuomenės dalis nebeturi moralinio stuburo, kuris susideda iš patriotiškumo, meilės šeimai, gyvybės apsaugos ir tikėjimo slankstelių. Nors galima paskirti daug laiko liberalios visuomenės kaltinimams, tačiau privalu suvokti, kodėl didelė dalis visuomenės pasuko šia kryptimi ir neišlaikė prosenelių puoselėtos meilės Tėvynei. A. Jokubaitis knygoje „Liberalus istorijos pašalinimas“ nagrinėja liberalizmo požiūrį į tautos istoriją. Kaip autorius teigia, liberalų veikimo ašis – negatyvo skleidimas ir nuolatinis visuomenės bauginimas, deja, nieko prasmingo nepasakant. „Liberalų abejingumas istorijai tapo vienu iš politinę savimonę naikinančių veiksnių“, – šia citata A. Jokubaitis atskleidžia menką liberalų istorijos išmanymą ir aiškina, jog liberalai, ničnieko nesuvokia apie savo tautos istoriją ir net nesistengdami, pasilieka prie neutralios pozicijos. Jie atsiskleidžia tik tada, kai reikia kovoti dėl liberalias „vertybes“ ginančių įsitikinimų.
Tad kaip mūsų visuomenėje gali vystytis istorijos savimonė, jeigu liberalai, kuriais šiandien susižavi laisvėjantis jaunimas, ne tik neišmano šalies istorijos ir kultūros, bet atrodo, stengiasi jos išsižadėti? 

Tad šiandien liberaliųjų „vertybių“ apsuptyje kaip niekada svarbu suvokti, kad kiekvienas šalies pilietis turi svarbią misiją – apginti ir išsaugoti Lietuvos istoriją, tokią, kokia ji yra iš tiesų. Neigiamos žmonių emocijos, paremtos sudėtinga finansine padėtimi, iš to kylanti nuolatinė kritika ir atsiribojimas nuo šalies istorijos bei patriotinio jos suvokimo – tai problemos, su kuriomis privalu kovoti. Meilė Lietuvai privalo degti mūsų širdyje nepaisant pačių sudėtingiausių ekonominių ir politinių peripetijų. Kiekvienas pilietis sunkiomis akimirkomis privalo prisiminti JAV Prezidento R. Reagano žodžius: „Nesvarbu, ką valstybė Tau davė; svarbu, ką Tu gali duoti valstybei“. Taigi privalu kas rytą atsibudus padėkoti Dievui už šalį, kurioje gyveni ir stengtis kiekvieną dieną nuveikti kažką prasmingo Tėvynės labui. Tėvynė ne veltui turi žodinę sąsają su tėvais. Mes negalime pasirinkti tiek šalies, kurioje gimsime, tiek tėvų, kurių aplinkoje augsime. Tėvynė reikalauja tokios pat pagarbos kaip ir tėvai, nes ji, kaip ir tėvai, daug ką aukoja dėl mūsų. Todėl mūsų ateities perspektyva privalo būti nubrėžta neatsiejamai nuo Tėvynės, kadangi išvykdami ir pakeisdami gyvenamąją vietą mes nepabėgsime nuo savęs ir savo problemų. Jas išspręsti mes galime tik gimtojoje šalyje, suprasdami, kad tik mes, šios šalies piliečiai, žinome, ko mūsų valstybei iš tiesų trūksta ir ką mes galime jai suteikti. Lietuvos istorija yra būtent tai, kas gali suteikti visas reikiamas žinias valstybės išsaugojimui liberaliame amžiuje. 

Lietuvos istorijos gynimas – tai lyg šuoliavimas į karo lauką ant žirgo su aštriu plieniniu kardu. Tai yra mūsų kova prieš tuos, kurie nesuvokia, kas yra Lietuvos istorija ir dėl jos abejoja. Tai kova prieš tuos, kurie niekina mūsų šalį ir jos didingą praeitį. Tai kova prieš tuos, kurie atsižada gimtosios žemės taip lengvai kaip gimtųjų tėvų. O galbūt tai netgi karas prieš patį save tomis akimirkomis, kai kyla noras palikti Tėvynę ir taip ją išduoti, persikraustant ten, kur iš pirmo žvilgsnio atrodo, jog bus lengva. Kardas, kurį privalome pasitelkti į pagalbą, pagaląsdami jį, tai mūsų ryžtas ir stiprybė, kantrybė ir patriotiškumas, - savybės, kurios padeda apginti savo vertybes. Vertybes, susijusias su patriotiškumu ir įrodančias mūsų meilę vienintelei brangiajai Tėvynei. Su Nepriklausomybe, Lietuva!

Elžbieta Kriaučiūnaitė yra Kovo 11-osios mokinių rašinių konkurso „Nuo ko reikia ginti Lietuvos istoriją?“ 3-iosios vietos laimėtoja, Vilniaus Žirmūnų Gimnazijos moksleivė.

Susiję

Politika 6829451030644085181

Rašyti komentarą

emo-but-icon

NAUJAUSI

Komentarai

KVIEČIAME PALAIKYTI

SEKITE MUS FACEBOOK

REKOMENDUOJAME

KVIEČIAME ĮSIGYTI

Naujienų prenumerata

item