Elija Paul. Aiškiai skirti dvasias!

Keturi kardinolai taip ir nesulaukia Popiežiaus Pranciškaus atsakymo į savo dubia . Tikėtina, Popiežius nori būsimą korektūrą formaliai a...

Keturi kardinolai taip ir nesulaukia Popiežiaus Pranciškaus atsakymo į savo dubia. Tikėtina, Popiežius nori būsimą korektūrą formaliai apsvarstyti privačioje aplinkoje, ir tik po to ji sulauks oficialaus patvirtinimo, apie kurį būsime informuoti ir mes visi. 

Tuo tarpu, aistros verda toliau, į posinodinį apaštališkąjį Popiežiaus paraginimą Amoris laetitia reaguojama nevienareikšmiškai. Spaudoje, ir ne vien tik katalikiškoje, mirgėte mirga įvairiausios nuomonės. Esama vyskupų, o Vokietijoje net ir viena Vyskupų konferencija, kurie šį Popiežiaus paraginimą aiškina taip: bus suteikta galimybė Eucharistijos sakramentą priimti ir tiems, kurie gyvena civilinėje santuokoje, kai pirmoji bažnytinė santuoka nėra pripažinta negaliojančia. Kiti vyskupai šį Popiežiaus paraginimą interpretuoja kitaip: bažnytinėje praktikoje niekas nesikeis, sakramentų teikti tokiems asmenims nėra jokios galimybės, o Amoris laetitia privaloma interpretuoti, atsižvelgiant į Tradiciją. 

Akivaizdu: Bažnyčios viduje atsirado didelė prieštara!

Tikėjimo doktrinos kongregacijos prefektas kardinolas Gerhardas Miuleris viešuose savo pasisakymuose išreiškia tradicinę nuostatą, tačiau iki šiol nėra aiškiai ir nedviprasmiškai įspėjęs vyskupų, propaguojančių „liberalesnę“ praktiką. Popiežius tyli. Gali susidaryti įspūdis, kad ir iš žinomo laiško, adresuoto Buenos Airių vyskupams, jog jis remia liberalųjį požiūrį.

Iki šiol Bažnyčios vadovybė nėra pareiškusi autoritetingos pozicijos Amoris laetitia problematikos klausimu. Palikta spręsti vyskupams, kokias išvadas jie darys iš Amoris laetitia ir kaip šį paraginimą įgyvendins praktikoje. Akivaizdi dilema!

Tuo tarpu kaista diskusijos spaudoje ir interneto portaluose. Vieni mano, kad tokiu būdu Popiežius trokšta plačiau atverti kelią gailestingumui, kiti įžvelgia prieštaravimą katalikų tikėjimui ir ligšiolinei praktikai, ar bent jau žymiai susilpnina Bažnyčios mokymą apie santuoką.

Mano nuomone, reikia kalbėti apie klaidą, plintančią visoje Bažnyčioje. Beje, klaida atsirado ne tik su Amoris laetitia pasirodymu. Klaidos būta jau anksčiau! Ypatingą nerimą kelia tai, jog posinodinį apaštališkąjį Popiežiaus paraginimą vis labiau bandoma oficialiai integruoti į Bažnyčios gyvenimą. Jei klaida dėl santuokos liberalizavimo liks Bažnyčios vadovybės neištaisyta,  netrukus susidursime su dviprasmiškomis situacijomis įvairiose Bažnyčios gyvenimo srityse. Pavyzdžiui, kaip bus aiškinama kunigų seminarijų auklėtiniams, jog privaloma teikti santuokos sakramentą asmenims, sudariusiems civilinę santuoką, kai bažnytinė santuoka nėra  teisiškai panaikinta ir tebegalioja? Bažnyčios nustatyti reikalavimai, įgalinantys sakramentų priėmimą, juk nėra atšaukti! Jei Bažnyčios institutai privalės persitvarkyti pagal naujas normas, prieštaraujančias dabartinei sakramentų priėmimo praktikai, ne visi norės su tuo susitaikyti. Jei bus paskirti nauji bendradarbiai, atitinkantys naujuosius kriterijus, ši klaida pradės skleisti sumaištį ir savo tamsą, pūlinys išplis po visą Bažnyčią! Kai kurie kalba apie faktiškai jau prasidėjusį Bažnyčios skilimą, kiti įžvelgia tokį skilimą besiartinant.

Tenka pripažinti, kad principinis klausimas dėl Amoris laetitia nubrėžia aiškią ribą, žyminčią Dievo dvasios ir pasaulio dvasios perskyrą. Progresyviai nusiteikę katalikai tikisi sulaukti ir daugiau palengvinimų, „ganytojiškų sprendimų“ ir pasikeitimų Bažnyčioje, kurie suteiktų galimybę efektyviau veikti šių dienų pasaulyje.

Kiti priešingai, įžvelgia spartėjantį Bažnyčios supasaulėjimą ir grėsmę tikėjimui, tikėjimo skaidrumo ir šventumo praradimą horizontalaus krikščionių tikėjimo lygmens naudai. 

Padėtis išties labai rimta! 

Kartais bandoma guostis, pasiremiant bent kiek reliatyvia nuoroda: esą Bažnyčioje visuomet būta krizių ir Bažnyčia jas visuomet įveikdavo. Deja, šįkart pasiguosti nelabai galime, nes dabartinės krizės ištakos pačioje Bažnyčios viršūnėje. Skaudu pripažinti, tačiau daugeliui tikinčiųjų Popiežiaus asmuo ir jo tarnystė nebesuteikia pakankamai saugumo, greičiau priešingai – Popiežius tapo nesaugumo šaltiniu!

Neabejotina, Dievas tikrai budi prie savo Bažnyčios, tad kaip reikėtų aiškintis dabartinę padėtį ir ją perprasti, žvelgiant Dievo akimis?  

Mano požiūriu, šis laikotarpis – dvasių skyrimo metas.

Tenka pripažinti, kad Bažnyčios mokymas šiandieninėje bažnytinėje praktikoje neužima deramos vietos. Turiu galvoje ne atsitiktinius kartais pasitaikančius įstatymų pažeidimus, kurie, nors labai gaila, kyla dėl mūsų puolusios prigimties ir gali būti pataisomi. Ypatingą susirūpinimą kelia patvari, ilgalaikė laikysena, prieštaraujanti Bažnyčios mokymui. Jei mes, katalikai, tikime į šventą visuotinę apaštalinę Katalikų Bažnyčią, tai pakluskime jos mokymui ir tvarkai! 

Kaip pavyzdį paimkime Popiežiaus Pauliaus VI encikliką Humanae vitae, kurioje aiškiai pasakyta: katalikai negali reguliuoti vaisingumo dirbtinėmis apsaugos priemonėmis. Tuo tarpu Vokietijoje, Austrijoje, o ir kitose šalyse, patys vyskupai atvėrė kelią tokiai praktikai: tikintiesiems leista apsispręsti pagal savo sąžinę. Labai daug katalikų ėmė naudoti kontraceptines priemones kaip savaime suprantamą dalyką. Šiuo atveju jau ne Bažnyčios mokymas formuoja sąžinę, bet sąžinė apsisprendžia pagal nuosavus kriterijus. Tai reiškia, kad daugelis katalikų tokioje padėtyje dažnai priima šv. Komuniją, nesilaikydami Dievo nurodytų ir Bažnyčios mokymu patvirtintų įstatymų. Tikėtina, tokie žmonės nemato būtinybės išpažinti savo nuodėmę, kad gautų kalčių atleidimą. Tokia padėtis labai silpnina Bažnyčią iš vidaus ir sukelia sunkių ilgalaikių padarinių. Esant tokiai tikinčiųjų laikysenai, paklusnumas Bažnyčiai vis labiau silpsta, pasėta nepaklusnumo sėkla netruks sudygti ir kitose Bažnyčios gyvenimo srityse.

Kitas svarbus pavyzdys: leidimas priimti sakramentus, atsižvelgiant į asmeninio gyvenimo situaciją, nors objektyviai žvelgiant, ta situacija prieštarauja Dievo įsakymams. Tai liečia taip pat išsiskyrusiuosius, gyvenančius antroje civilinėje santuokoje ir nesilaikančius celibato. Objektyvi tiesa tampa reliatyvi.

Dėl sakramentų priėmimo tvarkos iškilo nesusipratimų jau prieš 2014 ir 2015 metais įvykusius Vyskupų sinodus. Kai kurie asmenys, ar net asmenų grupės, atsižvelgdami į iškilusias nestandartines situacijas, savavališkai nustojo laikytis Bažnyčios įstatymais patvirtintos sakramentų priėmimo tvarkos. Tokie asmenys, nepaklusę Bažnyčios mokymui, dabartinio pontifikato metu jaučiasi esą pažangūs pirmeiviai, atstovaujantys naująją liberalią Bažnyčios nuostatą, kuriai, kaip panašu, Bažnyčios vadovybė pritaria!

Negalima apsimesti ir nepastebėti, jog blėstant sakramentų šventumo suvokimui ir nepaklūstant Bažnyčios mokymui, vyksta Bažnyčios pamatų griovimas, įgaunantis vis didesnį pagreitį. Jei popiežiai Jonas Paulius II ir Benediktas XVI tokiai profanacijai priešinosi, tai popiežius Pranciškus ne tik nesistengia jos sustabdyti, bet dar ir skatina!

Amoris laetitia galime įvardinti kaip ilgalaikio proceso kulminaciją. Atėjo metas -  aiškus ir lemiamas sprendimas neišvengiamas!

Privalome konstatuoti, jog dvasių perskyra vyksta net  ir pačioje Bažnyčios hierarchijoje.

Stebint Bažnyčioje vykstančius skausmingus procesus, tenka pripažinti, jog aiški dvasių perskyra tapo būtinybe. Šiandien privalome savęs klausti: ar mes, tikintieji, kartu su visuotine Bažnyčia laikysimės Viešpaties nurodyto kelio, su Bažnyčia, besiremiančia Jo autoritetu ir nurodančia aiškias gaires, kaip sekti Kristumi? O gal, atsižvelgdami į subjektyvius kriterijus, patys nuspręsime, kas teisinga, o kas – ne? Jei pasiduosime subjektyvizmui, netruksime paskęsti miglose, objektyvios gyvenimo ir elgesio normos taps vis mažiau įpareigojančiomis.

Prasidėjusi ir besitęsianti akivaizdi dvasių perskyra gali pasitarnauti Bažnyčios apsivalymui. Tikėkime, Viešpats neleis, jog tariama išorinė vienybė pakeistų giluminį sakramentinį ryšį.

Mes negalime būti Bažnyčia ir tuo pat metu atverti duris pasaulio dvasiai, negalime leisti pasaulio dvasiai įtakoti mūsų sprendimų. Bažnyčia remiasi objektyviu Dievo žodžiu, Dievo  žodžiu privalo būti paremtas ir gyvenimas. Dėl šios priežasties  ištikima Dievo žodžiui Bažnyčia nenusigręš nuo Viešpaties ir nesileis liberalios pasaulio dvasios įtakojama, kaip atsitiko Amoris laetitia atveju.

Amoris laetitia išvydus dienos šviesą, jau anksčiau prasidėjusi dvasių perskyra tapo atvira ir akivaizdi!

Daugelis tikinčiųjų tokią padėtį skaudžiai išgyvena: dėl ištikimybės Bažnyčios mokymui  jie gali prarasti vienybę su Popiežiumi. Jei Popiežius anksčiau buvo Bažnyčios mokymo garantas, tai dabar yra pagrindo tuo suabejoti... Popiežiui Bažnyčios mokymas taip pat yra privalomas. Jei jis dėl šio mokymo atsiduria konfliktinėje situacijoje, tikintieji savo meilę ir paramą Šventajam Tėvui gali išreikšti malda, tačiau jie negali sekti klaidomis! Turėkime viltį, kad šv. Petro įpėdinis pripažins savo klaidą ir ją ištaisys.

Kokios laukia pasekmės, jei nebus koreguotas Petro laivo kursas? Šiandien to numatyti negalime...

Jei, vis dėlto, dvasių perskyra vyks toliau, galime tikėtis Bažnyčios atsinaujinimo, Bažnyčios, kuri susigrąžins savo vienybę. Gal būt, ji nebus tokia gausi savo narių skaičiumi, tačiau bus apsisprendusi ir ištikima Viešpačiui, ištikima Bažnyčiai patikėtam mokymui.

Jei Popiežius paaiškintų Petro laivo orientacijos kryptį, ištaisytų klaidą ir išsklaidytų nesusipratimus, vis dėlto, ateityje galime tikėtis skilimo... Jėgos, norinčios artimesnės pasauliui „progresyvios“ Bažnyčios, vargu ar panorės sugrįžti į paklusnumo kelią.

Ar įvyks atvira schizma? Težino vienas Dievas! Tačiau atmesti tokios galimybės negalime...

Mums belieka melstis ir pasitikėti, jog visa, kas vyksta, Dievas panaudos savo šlovei ir žmonių gerovei!

Iš vokiečių kalbos vertė Elena Eimaitytė


Susiję

Straipsniai 3735799712242190338
item