Dovilas Petkus. Nepatraukli Lietuva

Šių metų pradžioje Lietuvą paliko rekordinis skaičius žmonių. Nepaisant iš pažiūros kylančio pragyvenimo lygio ir ekonomistų taip trimituojamo europietiško Lietuvos BVP, pasitraukimo iš Lietuvos mastai ne traukiasi, o spartėja ir auga. Panašu, jog atėjo metas pripažinti, kad ne tik atlyginimai lemia tokį masinį atsitraukimą iš savo šalies. Tampa akivaizdu, jog, visų pirma, Lietuva, kaip idėja, dėl kurios verta aukotis, tapo nebepatraukli jos gyventojams. Šiai dienai nebeužtenka stengtis lopyti finansinius ir socialinius valstybės veikimo trūkumus, apie kuriuos visi žino ir kurie išties bado akis, bet aiškiai iškelti klausimą: „Kodėl dar verta likti lietuviais?“

Kalti ne tik pinigai

Be šito klausimo kėlimo, mūsų diskusijos apie geopolitines grėsmes, penkis Europos Sąjungos raidos scenarijus ar tai, kokia turėtų būti minimali alga, netenka prasmės. Reikia priminti, kad valstybės mirtis atsėlina visada pamažu ir nėra iškart matoma. Tikrasis šalies žlugimas nutinka tada, kai čia gyvenančių žmonių sąmonėje patrauklumą praranda vadovaujančioji idėja – žmones į politinę bendriją sutelkiantis ir įkvepiantis juos gyventi bei veikti kartu bendrijos egzistavimo tikslas ir prasmė. Valstybės piliečių daugumai asmeniškai nusprendus, jog Lietuva nėra tai, už ką galima aukoti savo gerovės dalį, vardan galimybės steigti unikalų lietuvišką politinį pasaulį, mes paprasčiausiai suyrame ir tampame pakriku individų skaičiumi tam tikroje teritorijoje, kurie laukia galutinio išnykimo iš istorijos momento.

Reikia pripažinti faktą, jog mes neišugdėme Lietuvą kažkuo ypatingu laikančios kartos ir nepatraukėme į savo pusę tų, kurie dar buvo abejojantys. Mes nesukūrėme patriotinio auklėjimo ir nepastatėme valstybingumo sąmonę ugdančių mokyklų ir būtent dėl to susimokėsime kainą kai piliečiai į savo valstybę žvelgs kaip į elementarią darbo rinką. Ir jei ši darbo rinka netenkins tokio piliečio poreikių, jis nejaus jokios nuoskaudos išmainydamas ją į kitą valstybę - rinką. Mes galime be paliovos kariauti ir nertis iš kailio, stengdamiesi pripilti piliečių kišenes eurų, bet nelaimėję žmonių širdžių ir proto esame pasmerkti užprogramuotam tautos pralaimėjimui, kuris įvairiais techniniais sprendimais gali būti tik atidėtas.

Apie judėjimą su pagreičiu link visuotinės anomijos signalizuoja ir požiūris į mūsų artėjantį šimtmetį. Staiga nei iš šio nei iš to pradedama gėdytis net tokio Lietuvą vienijančio simbolio kaip Vytis, kalbama ar tokie paminklai nebus pernelyg „agresyvūs“.  Apskritai artėjantis šimtmetis visiems daugiau atrodo kaip vargas, bėda ar privaloma programa, o valstybėje, kurioje gyvena ja nebetikintys žmonės, išties yra sunku tikėtis masinės euforijos. Lietuviai dar prisimena bendrą istoriją, tačiau dabartinis nepriklausomybės šimtmečio šventimas rodo, kad jie prarado džiaugsmą dėl nepriklausomybės.

Neoliberalizmo pergalė

Neišugdę valstybininkų ir patriotų mes pralaimime ketvirtį amžiaus Lietuvoje veikiančioms neoliberalizmo tiesoms, kurias tobuliausiai iliustruoja lietuviška patarlė „žuvis neria kur giliau, o žmogus – kur geriau“. Šiame liaudies posakyje telpa tai, apie ką šiandien kalbėti yra būtina – gerovės mitas nugali bet kokią moralę ar įsipareigojimus. Jau nuo mažų dienų įkalama į galvą mintis, kad eilinis lietuvis tėra savo fizinių poreikių tenkintojas, nesiekiantis nieko, kas būtų aukščiau jo vartojimo kartelės.

Viena didžiausių tokių neoliberalizmo pergalių yra tai, kad daug kas pasaulyje tiki, esą neoliberali globalizacija yra vienintelė, jokios alternatyvos neturinti gyvensenos forma. Tokių įtikėjusiųjų ypač daug Lietuvoje, kadangi neoliberalūs propagandistai dėl visų dabarties nelaimių kaltina sovietinę praeitį, o demografinį šalies nykimą stojiškai vaizduoja kaip liūdną, bet natūralų, kone gamtinį faktą, panašiai kaip medžių lapų kritimą rudenį. Tragiška aplinkybė ta, kad dabartinė lietuvių sąmonė neįstengia ar nesistengia laisvės atsieti nuo neoliberalizmo, ir tai kelia grėsmę pačiai tautos egzistencijai.

Nebetiki ir politikai

Pralaimėję kovą ne piliečių algose, bet jų sąmonėje, mes leidome jiems patikėti, kad išties viskas vyksta determinuotai. Mes tokie maži, nereikšmingi ir negalintys kontroliuoti savo likimo. Tuo nebetiki ne tik paprasti žmonės, bet ir didžioji dalis Lietuvos politinio elito (jeigu toks apskritai egzistuoja). Kuomet politikai į savo šalies gyventojus žvelgia kaip į darbo jėgą, mokesčių mokėtojus ar paprasčiau tariant – žmogišką žaliavą, jiems atrodo normalu, jog  Lietuva dalyvauja pasauliniame tautų ir ekonomikų susijungimo procese, kuris vadinasi globalizacija ir kuriam nėra alternatyvų.

Štai eurofederalizmui atstovaujantys politikai, tokie kaip Petras Auštrevičius ar kiti viešosios nuomonės formuotojai, ramina dar keliančius klausimą apie politinį Lietuvos tirpimą posakiais, esą juk susikūrus didžiajai Europos federacijai niekas neuždraus lietuviams kalbėti savo kalba arba puoselėti savų papročių. Turbūt negalima būtų net sugalvoti liūdnesnės politinės iliustracijos. Tauta, anot kai kurių Lietuvos politikų, pasirodo, yra tik etnokultūrinis darinys, o ne politinė kategorija. Šiuo atveju reiktų aiškiai atskirti, jog ne cepelinai ir ilgos kasos, bet suvereni politinė tautos savivalda yra visavertis tautos išpildymas. Liūdna brėžti sąsajas, bet tarybinė santvarka lietuvių kalbos konkursus bei šokius irgi leisdavo, net paremdavo. Gebėjimas žvelgti į savo tautą tik per šaltibarščių ypatingumo prizmę gražina mus į lietuvybę iki valstybingumo. Federalistų ir globalistų dėka mes staiga atsiduriame XIX a. pabaigos balanų gadynėje, kurioje vėl tampame politikos baudžiauninkais. Tokioje Lietuvoje, jeigu ir kalbama lietuviškai, nėra įsivaizduojama, kad patys lietuviai gali savarankiškai užsiimti politika ir steigti savą politinį pasaulį. Tai yra dar vienas nutautėjimas, kuriam diriguoja jau ne okupantai, bet mūsų pačių atstovai, perėmę jų retoriką.

Atkūrus valstybę tikėtasi, kad bus gaivinama ir stiprinama sovietmečiu naikinta ir sumenkusi tautinė bei valstybinė sąmonė ir bus vykdoma jai atkurti palanki švietimo politika, tačiau šito neįvyko. Mes jau de facto praradom vieną kartą, tad dar vienos kartos praradimas per artimiausią ketvirtį amžiaus lems mūsų galutinį išnykimą laike ir istorijoje. Ekonomistai ir politikai visada ieškos pasiteisinimų gerovės trūkumuose, techniniuose sprendimuose, bet tiesa yra ta, jog kad ir kiek stengsimės ateityje pripildyti mūsų tautiečių pinigines, Lietuvos idėjai nelaimėjus lietuvio sąmonėje, matysime tik tuščią beprasmę dykynę, kurioje netruks įsitvirtinti kita „rinka“.