Algirdas Endriukaitis. „Laisvė neturi poilsio dienų“

propatria.lt nuotrauka www.bernardinai.lt Su Kovo 11-osios Akto signataru Algirdu Endriukaičiu susitikome Nepriklausomybės dienos...

propatria.lt nuotrauka

Su Kovo 11-osios Akto signataru Algirdu Endriukaičiu susitikome Nepriklausomybės dienos minėjimo išvakarėse. Jau kuris laikas norėjau išgirsti ir užrašyti šio žmogaus istoriją – nuo mažumės, per pasipriešinimą ir tremtį, vedusią į Kovo 11-osios nepriklausomą Lietuvą. A. Endriukaitis apie savo vaikystę, studijų metus, tremtį ir Sąjūdį pasakoja Bernardinai.lt skaitytojams:

Vaikystė

Mano įsitikinimai atėjo iš gimtojo krašto, iš tėvų. Jie abu buvo nusiteikę patriotiškai, o ir visoje mūsų giminėje buvo daug lietuviško nusiteikimo.

Sovietmečiu ieškodavau kiekvieno lietuvybės ženklo. Džiaugdavausi akiai užkliuvus už kokio išlikusio lietuviško užrašo, senosios filatelijos – pašto ženklų, senų knygų, mėgdavau prieškarinius žurnalus „Karys“, „Trimitas“. Kiek save atsimenu, man visada buvo labai aišku, kad esame užgrobti, okupuoti.

Tokioje aplinkoje augus kolchozai atrodė labai niūriai, visa sovietų melo ir prievartos sistema buvo aiški, neturėjau dėl jos jokių iliuzijų. Man dar teko matyti, mokykloje besimokant, ant grindinio sumestus partizanų kūnus. Specialiai juos suguldydavo, norėdami praeivius pagąsdinti. Atsimenu basas jų pėdas – stribai batus numaudavo, sau pasiimdavo. Natūralu, kad buvo žmonių, kurie nuo viso to siaubo susigūžė, juose anksčiau buvęs mūsų tėvų ir senelių drąsos tęstinumas lyg nutrūko. Manęs jiems nepavyko pavergti, nenuleidau rankų.

Pamenu, kaip namuose klausydavau „Amerikos balso“, kaip džiūgavom, kai mirė Stalinas. Gal ir jaunatviška tai buvo mintis, bet man visada atrodė, kad sulauksiu laisvės dienų, kad visas tas farsas amžinai nesitęs.

Mokykla

1952 metais, kai buvau 15-os ar 16-os, su draugais surašėme antitarybinius lapelius. Juose raginome lietuvius priešintis, nepasiduoti komunistams, drąsinome, kad Lietuva bus laisva. Ten dar buvo ir žodžiai „mirtis komunistams“. Šito išsireiškimo išmokė pati sovietinė mokykla, nes kalbant apie sovietų karą su vokiečiais dažnai buvo minimas šūkis „mirtis fašistams okupantams!“

Mes tą posakį pervertėme ir panaudojom savaip, ir kaltinamajame akte buvo įrašyta, kad grasinome žudyti komunistus. Mes, aišku, ginklų jokių neturėjom ir nieko žudyti nesiruošėme – tai buvo metafora.

Bandymų mus išaiškinti buvo, bet tuomet niekas taip ir nesusekė. Matyt, neatsirado išdavikų, o ir sovietinis saugumas Vilkaviškio rajone gal dirbo ne taip gerai, kaip Vilniuje, kur vėliau persikėliau studijuoti.

Vengrijos revoliucija

Viskas sovietiniam saugumui tapo žinoma 1956 metais, vykstant Vengrijos revoliuciniams įvykiams, kai aš su būreliu trečiakursių dalyvavau Vėlinių minėjime Vilniaus Rasų kapinėse. Tada jau sudėjo man kartu ir dalyvavimą vėlinėse, ir paauglystės proklamacijas mokykloje. Spėju, kad galėjo mane išduoti pusbrolis, per jį tikriausiai ir išėjo žinia apie mokyklos laikus.

Sovietmečiu baimės priešintis nebuvo. Tiesą sakant, net ir svarstymo jokio – priešintis ar nesipriešinti – nebuvo. Vengrijoje vyko pakilimas, tai ir mes, tuometinis Vilniaus jaunimas, ėjome į Rasų kapines. Vengrijos impulsas buvo stiprus.

Po minėjimo Rasose kai kuriuos mūsų iš teisės fakulteto išmetė, du nuteisė, vienas pats pabėgo. Taip nutiko, nes sovietams reikėjo stiprinti režimą, o geriausias būdas tam buvo suėmimai ir bausmės su aiškia žinia: „jei priešinsitės, jums bus taip, kaip va šitiems“,

Tremtis

Trėmimų mastas 1957 metais jau buvo žymiai mažesnis. Bet Vengrijos revoliucija okupantus labai išgąsdino. Tam ir reikėjo parodomųjų baudimų – kad neišplistų revoliucinės nuotaikos Lietuvoje.

Žinojau, kad 1917-ųjų metų spalio revoliucijos metinių proga sovietai paprastai darydavo amnestijas, tai yra, kad 1927-aisiais, 1937-aisiais, taigi, ir 1957-aisiais tradiciškai į laisvę išleisdavo (amnestuodavo) kai kuriuos kalinius, nuteistus kalėti iki penkerių metų. Dabar žvelgdamas atgal geriau suprantu, kodėl mane tą 1956-ųjų gegužę nuteisė kalėti 6 metus – kad jeigu ir vyktų amnestija, aš tikrai į tą ratą pagal įstatymus nepapulčiau dėl bausmės dydžio.

Gavau kalėti Mordovijos lageryje, per 1000 kilometrų į rytus nuo Maskvos. Toje vienoje vietoje visą bausmės laiką ir prabuvau.

Gamindavome radijo, laikrodžių dėklus. Lietuvių ten buvo nemažai, turėjome savo krepšinio komandas pavadinimais „Vytis“, „Gedimino stulpai“. Prieš lietuvių komandas nelabai kas pajėgdavo atsilaikyti. Lageryje susipažinau ir su daugybe ištremtų dvasininkų, tarp jų monsinjoru Svarinsku, bei partizanų. Mano bausmė, palyginti su jų 25 metais, buvo visai vaikiška.

Sąjūdis

Iš tremties grįžau 1963 m. Valžia nesutrukdė stoti į Žemės ūkio akademiją. Ją neakivaizdžiai baigęs visąlaik dirbau tuose vadinamuose kolūkiuose. Kilnojausi iš vietos į vietą, paskutinė tokia darbo vieta buvo Šakiuose. Ten tapau Sąjūdžio Šakių skyriaus pirmininku, važinėjome po ūkius, kūrėme Sąjūdžio grupeles. Toje apygardoje ir bolatiravausi. Mano oponentas rinkimuose buvo šakietis, anuometinis žemės ūkio viceministras. Tuo metu dauguma žmonių kitaip negu jis galvojo, nesunkiai rinkimus laimėjau ir atėjau į pirmos kadencijos Seimą.

Kovo 11-ąją 

Tądien pasirašiau už nepriklausomą, suverenią Lietuvą. Viskas vyko labai greitai sužinojus, kad Maskva žada priimti įstatymą, reguliuojantį, kaip sąjungos respublikos turėtų išstoti. Sovietinėje konstitucijoje buvo parašyta, kad kiekviena sąjunginė respublika turi teisę išstoti, o dabar norėta išstojimo sąlygas apsunkinti. Mes, aišku, tiksliai nežinojome, bet jautėme, kad tas išstoti bus panašiai kaip Eglei žalčių karalienei sunešioti geležines klumpes – bus pridėta visokiausių sąlygų. Dėl to skubėjome.

Ir tada buvau, ir dabar esu tos nuomonės, kad baimė negali būti paskutinis argumentas priimant sprendimus. Sau galvodavau, kad bijoti grėsmingų dalykų yra normalu, bet jeigu spręsime vadovaudamiesi baime, tada mūsų gali nelikti. Sakydavau sau, kad jeigu gyvensiu baime, ji paralyžuos mano veiksmus. Laisvė ir baimė nesuderinamos. Siekiau būti idealistas, kaip ir 1918 m. Vasario 16-osios vyrai. Juk tą vasario 16-ąją Vilnius buvo okupuotas. 1917-aisiais, kai rugsėjį vyko Vilniaus konferencija, Vilnius irgi buvo vokiečių okupuotas – todėl į tą konferenciją nekvietė moterų, juk buvo didelė tikimybė, kad juos visus suims. Baiminosi, bet darė.

Esu už vasario 16-osios idėjas, už Maironį, Daukantą, Basanavičių, Vaižgantą. Visada stengiausi formuoti savo mintis, galvojimus, judesius, atsižvelgdamas į šitų žmonių darbus.

Šiandien

Džiugina, kad turime daug protingų, išmintingų ir kultūringų žmonių, kuriems rūpi Lietuvos ateitis.

Artėjant šimtmečiui, linkiu mums visiems daugiau dėmesio skirti Lietuvos ateities vizijai, kad tvirtai žinotume, kur link norime eiti. Aš pats labai norėčiau, kad mūsų jaunimas stiprybės ir įkvėpimo semtųsi iš turtingos Lietuvos istorijos ir kad jos pastiprinti siektų išlaikyti savastį. Juk ir aš nesu joks kūrėjas ar išminčius, kad kažką iš nieko pradėčiau kurti. Kiek drąsos turėjau ir turiu, tai tik iš mūsų istorijos.

Mano devizas, kaip buvo, taip ir liko: laisvė neturi poilsio dienų ir atostogų.

Kalbino Vytautas Raškauskas


Susiję

Vytautas Raškauskas 4611431162517443975

Rašyti komentarą

emo-but-icon

item