Zigmas Vitkus. Panerių oratorija. Kai tikiesi meno, o gauni politiką

www.bernardinai.lt Sausio 25 d. Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje Tarptautinės Holokausto aukų atminimo dienos proga įvyko Paneri...


Sausio 25 d. Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje Tarptautinės Holokausto aukų atminimo dienos proga įvyko Panerių oratorijos premjera. Neabejotinai išskirtinis įvykis Holokausto atminimo kultūroje. Tai bene pirmasis muzikinis kūrinys, dedikuotas šios nacistinio režimo nusikaltimo vietos aukų atminimui. Oratorijai libretą parašė ir projektą prodiusavo Edwardas Trusewiczius[i], muziką sukūrė Maxas Fedorovas. Kūrinį atliko Palenkės operos ir filharmonijos choras bei Kauno simfoninis orkestras, kuriam dirigavo Martynas Staškus. Solistas Maciejus Nerkowskis. Renginį organizavo paramos fondas „Vilniaus kultūra“[ii].

Pagrindinis muzikinio kūrinio motyvas – žudiko išpažintis. Žudikas, abstraktus to meto lietuvis patriotas (lietuvių kalba nuskamba oratorijos pradžioje, veikėjui tariant „Garbė Jėzui Kristui...“), vadinamojo Vilniaus ypatingojo būrio, priklausiusio nacistinės Vokietijos Saugumo tarnybai SD, narys, žmogus, 1941–1944 m. nužudęs tūkstančius žmonių: žydų, lenkų, tarp jų ir „asmeniškai“ Kazimierzą Pelczarą, žinomą lenkų gydytoją. Kamuojamas Paskutiniojo teismo baimės ir minties, jog „visa tai gali pasikartoti“, žudikas eina išpažinties. Panerių oratorija – tai jo savirefleksijos ir atgailos kelias.

Renginį parėmė daug svarbių Lenkijos ir Lietuvos institucijų: abiejų šalių kultūros ministerijos, Lenkijos senatas, Tautos atminties institutas, Lietuvos kultūros taryba, Vilniaus miesto savivaldybė ir kt. Įžanginį žodį publikai (daugiausia lenkakalbei) tarė Lenkijos ambasadorius Lietuvoje Jaroslawas Czubinskis, Izraelio ambasadorius Amiras Maimonas bei Lietuvos URM viceministras Darius Skusevičius. Pirmosiose parterio eilėse sėdėjo Panerių šeimos (Rodzina Ponarska), vienos iš Lenkijos atsiminimų bendruomenių, besirūpinančios Panerių aukų lenkų (ir žydų) aukų atminimo įamžinimu, nariai.

Tie, kurie lankosi Holokausto aukų atminimo renginiuose, gali numanyti, apie ką renginio pradžioje kalbėjo politikai: kad negalime pamiršti to, kas įvyko; nes jei pamiršime, tai gali pasikartoti; kad turime siekti sugrąžinti vardus aukoms, kurias totalitarinis režimas traktavo kaip skaičius, ir mokyti jaunuomenę istorijos. Kalbėta ir apie tai, kiek daug praradome Holokausto metu. Kaip ir priklauso, oratorijos kūrėjai sulaukė nuoširdžių padėkų už „didžiulį triūsą“ įamžinant įvykių Paneriuose atminimą, o Panerių šeima – už nenuilstamą šio atminimo saugojimą.

Gražūs žodžiai. Veikiausiai niekas nesiginčys dėl jų turinio, kaip ir dėl to, kad visuomenę formuoja praeitis. Tą praeitį jos nariams vertėtų žinoti ir vaikus bei suaugusiuosius mokyti istorijos. Tačiau čia kyla klausimas: kokios istorijos? Tos, kuri „buvo iš tikrųjų“ (o „iš tikrųjų“ buvo labai įvairiai, tikrovė sunkiai įspraudžiama į juodas ir baltas vertinimo kategorijas), ar vienos iš kvestionuotinų jos versijų, kuriamos ir palaikomos tam tikros suinteresuotų asmenų grupės, siekiančios sukaupti didesnį simbolinį kapitalą – atsiminimų bendruomenių (communities of memory), tam tikros srovės žiniasklaidos.

Vieną iš tokių versijų (ar galima pavadinti ją lenkiškąja?) galėjome išgirsti sausio 25 d. apsilankę Nacionalinėje filharmonijoje. Perskaičius libretą bei sekant jo tekstą ekrane neapleido jausmas, kad čia kažkas iškrėtė kiaulystę. Žadėta „geresnės ateities vardan atpasakoti tragiškus Antrojo pasaulinio karo įvykius“[iii] (cituoju E. Trusewicziaus žodžius iš lankstinuko žiūrovams), žadėta pagarba nužudytųjų atminimui, o žiūrovui pakišta vienpusė, kontroversiška, tiesmuka Vilniaus krašto istorijos karo metu interpretacija, dedantis, jog pateikiamas požiūris yra universalus.

Ką gi sužinotum apie Holokaustą Vilniaus krašte, jei ši oratorija būtų tavo pirmasis susidūrimas su šio laikotarpio istorija? Sužinotum, kad lietuviai (kalbama pirmuoju asmeniu, bet akivaizdu, kad „herojus“ yra to meto lietuvio patrioto prototipas), troškę matyti Vilnių lietuvišką, be jokių kitų „etninių komponentų“, buvo įsitikinę, kad „bet kurioje valstybėje turi gyventi vienos tautybės žmonės“, lyg toks požiūris būtų kažkuo išskirtinis trečiajame ketvirtajame XX a. dešimtmečiuose, lyg jis nebūtų būdingas to meto Lenkijos politikai, lyg jis būtų lėmęs Holokaustą ir lenkų represijas; dar sužinotum, kad Holokaustas ir lenkų persekiojimas Vilniaus krašte yra bendras vokiečių ir lietuvių nusikaltimas („Lietuvos valdžia sudarė sąmokslą su naciais“, – toliau skelbiama librete); kad lietuvių 1941 m. sukilimo ištakos yra nacistinės Vokietijos planas („Į Vilnių iš Vokietijos pateko propagandinė medžiaga. Kurstanti, kad žydiškumas įsisiautėjo. Kad turime ruoštis sukilimui. Kad privalome aukštai iškelti galvą ir įvesti tvarką žengdami per šių niekšų lavonus. Tegul ir po nacių padu, tai nesvarbu, nes jie – jėga ir didybė“); kad lietuviai Vilniuje kaip įmanydami engė lenkus („Iš Kauno į Vilniaus bažnyčias organizuotai vyko jauni žmonės, kurie trukdė melstis, perrėkdavo lenkų giesmes. Buvo provokuojamos muštynės“) ir tik laukė galimybės juos pribaigti; kad Paneriuose lenkus ir žydus žudė „Lietuvos“ (sic!) policijos padalinys. Maža to, kad nacionalistinis gaivalas (visų pirma, žinoma, lietuviškas) šiandien laukia savo valandos („Šiandien galime susidurti su reiškiniu, kad fašistinius lozungus išpažįstantys žmonės mikliai geba prisidengti patriotiškumo apsiaustu. Taip galima peržengti raudonąją liniją. Ypač jei šis ultrapatriotizmas nėra stabdomas. Neaišku, kada skanduojamas šūkis „Lietuva – lietuviams“ gali išvirsti į „Juden raus!“).

Nenoriu atimti Jūsų brangaus laiko čia lukštendamas tiesos turinčių, tačiau nepateisinamai supaprastintų ir apibendrintų sudėtingų istorinių įvykių vertinimo riešutus, tik bandau perteikti tą keistą poskonį, kurį pajutau sėdėdamas salėje: kai lauki jautraus istorijos sudabartinimo ir įprasminimo, o gauni Polska Niepodlegla[iv] ar Historia to Rzeczy[v] portalų stiliaus istorijos interpretaciją ir didaktiką, įvilktą į gražų oratorijos rūbą. Kitais žodžiais, lauki meno, o gauni politiką, esi pasiruošęs išgyventi Holokausto dramą, o gauni paketą lengvai praeitį paaiškinančios neokonservatyvios patriotinės lenkų ideologijos, kurioje vieni šventieji (lenkai), o kiti demonai (vokiečiai/lietuviai), vieni kovotojai ir didvyriai (lenkai), o kiti aukos (žydai).

Gyvename demokratinėje visuomenėje ir galime kurti kokius norime libretus, jeigu jie nekursto neapykantos. Net paviršutiniškus ir neatsakingus. Demokratija tai pakenčia. Klausimas tik, ar jų premjeros turėtų gauti valstybės paramą, nacionalinės koncertų salės erdvę, ar turėtų renginyje dalyvauti bei gražius žodžius kalbėti mūsų šalies oficialūs asmenys, tarsi Panerių oratorija tebūtų paprastas pagarbos nužudytiems asmenims aktas Holokausto aukų atminimo dienos proga, o ne politiškai nuspalvinta manifestacija, kurios centre „lietuviškojo nacionalizmo“[vi], kritika.

Ir kai Lenkijos ambasadorius J. Czubinskis, kurio viešos kalbos pasižymi nuoširdumu ir pusiausvyra (kaip, beje, principingas bei taikingas A. Maimono kalbėjimas), tvirtina, esą „šiandienos renginys – tai būtent tas skardus varpo garsas, neleidžiantis užgesti mūsų atminčiai“, kuris „mus žadina ir verčia ieškoti atsakymo, galbūt erzina, tačiau, visų pirma, liudija “, norėtųsi paklausti: kieno atminčiai neleidžiama užgesti (kas tie „mes“?) ir kieno tai liudijimas? Ar ne tų, kuriems savos istorijos versijos įtvirtinimas vardan simbolinės galios yra svarbiau, nei bandymas suvokti prieštaringą karo metų tikrovę?

[i] Edwardas Trusewiczius (g. 1979) lietuviškoje Wikipedijoje pristatomas kaip Lietuvos ir Trakų rajono savivaldybės politinis bei visuomenės veikėjas, Lietuvos lenkų sąjungos narys, Lietuvos lenkų rinkimų akcijos Trakų rajono skyriaus narys, ilgametis Trakų savivaldybės tarybos narys, nuo 2011 m. Vilniaus miesto savivaldybės narys, 2013–2015 m. Kultūros viceministras.  Vilniaus konservatorijoje įgijo choro dirigento specialybę, vadovavo įvairiems Vilniaus krašto chorams ir ansambliams.

[ii]  Išsamesnių duomenų apie fondo veiklą internete aptikti nepavyko.

[iii] Taip pat atkreiptinas dėmesys į libreto įvadą, kuriame autorius „kilniai“ atsisako priekaištų „žudikų palikuonims“: „Istorijos puslapius peržvelgiame ne todėl, kad atskleistume asmenis, atėmusius žmonėms gyvybę. Vien priekaištai makabriškų vykdytojų, kurių daugelio šiandien nėra tarp gyvųjų, palikuonims ar fiurerio inicijuotų neregėtų nusikaltimų žmonijai bendrininkų įpėdiniams neveikia teigiamai“.

[iv] http://polskaniepodlegla.pl/

[v] https://historia.dorzeczy.pl/

[vi] 2016 m. gruodžio 15 d. BNS informavo, kad pagal Lenkijos parlamente registruotą siūlymą be komunizmo kita totalitarine santvarka būtų laikomi „fašizmas, vokiškas nacizmas, ukrainietiškas ir lietuviškas nacionalizmas, prūsiškas, rusiškas ir vokiškas militarizmas“. Rezoliuciją inicijavo Lenkijos valdančiųjų atstovas parlamentaras Jacekas Kurzepa. Jis yra pirmą kadenciją Seime dirbantis partijos „Įstatymas ir teisingumas“ narys, edukologijos ir sociologijos mokslų daktaras, buvęs žuvusio prezidento Lecho Kaczynskio visuomeninio judėjimo koordinatorius. 


Susiję

Zigmas Vitkus 3616795027133015987

Rašyti komentarą

  1. Keista, kad autorius stebisi, "gavęs politiką": pirma, tas "holokaustas" jau seniai yra tiek politika, tiek biznis. Antra, tikėtis kažko kito, negu lietuvių tautos ir valstybės dergimo, kai "pajėgas sujungia" "holokausto biznieriai" ir šovinistiniai "liankų" separatistai, būtų daugiau, negu naivu. Kad antilietuviškų liberastų valdomai Vilniaus miesto savivaldybė tokį renginį remia - irgi nieko keisto. Kas keista - tai kad tokiomis iniciatyvomis ir jų autoriais nesidomi saugumo tarnybos. O turėtų.

    AtsakytiPanaikinti
  2. Anonimiškas2017-02-02 16:48

    TAIP TYČIOJASI IŠ LIETUVIŲ LIETUVOJ???? BAISU

    AtsakytiPanaikinti
  3. Anonimiškas2017-02-02 17:53

    joo,dėkui autoriui.Dar nepražūsim,dar yra jaunimo žinančio TIKRĄJĄ Istoriją.Ale kaip čia, pastaruoju metu, atsirado istorikų,išmanančių MUSŲ Istoriją,geriau už mus pačius...O aš tai vis svajoju ir laukiu,kada lietuviai nuvažiuos į Lenkiją,pasikalbėti,ir/ar surengti kokią oratoriją apie Armijos Krajovos darbelius Lietuvoje,o paskui nuskris į Izraelį,primins žydams Dušanskį ir kitus NKVD-istus,žydiškos kilmės,o ir šiaip,pamokins kaip gyventi reikia ir kokias skanduotes, žygiuojant Nepriklausomybės dienos eitynėse skanduoti ir ar išvis tokių eitynių jiems,reikia,o gal tose eitynėse,pasiūlyti, kokia Palestinos vėliava pasidabinti,kaip dabar madinga-solidarumo vardan?..Kaži ar lenkai su žydais taip susikaupę ir išsižioję klausytų ir žiūrėtų,kaip ,kad mes darome?Na,bet pasvajoti juk galima...

    AtsakytiPanaikinti
  4. Anonimiškas2017-02-02 23:19

    Na, lenkai pamiršo savo Jedvabną ir labai protestuoja, kai kas nors Osvencimą pavadina lenkų koncentracijos stovykla, o čia štai atsigriebė apkaltindami žioplus lietuvius. Rusų ir lenkų "kultūros produktai" tai tokie Trojos arkliai, kuriuos reikia gerai apžiūrėti prieš leidžiant juos pristatyti. Nuolat reikia būti budriam su tokiais kaimynais.

    AtsakytiPanaikinti

emo-but-icon

NAUJAUSI

Komentarai

KVIEČIAME PALAIKYTI

SEKITE MUS FACEBOOK

REKOMENDUOJAME

KVIEČIAME ĮSIGYTI

Naujienų prenumerata

item