Vytautas Vyšniauskas. Visi-mokslininkai ir visi-menininkai: ar mokslų ir menų atgimimas sukilnino papročius?

Skelbiame sambūrio „Pro Patria“ nario Vytauto Vyšniausko esė, laimėjusią pirmąją vietą 2016 m. rudenį Vilniaus universiteto Tarptautinių...

Skelbiame sambūrio „Pro Patria“ nario Vytauto Vyšniausko esė, laimėjusią pirmąją vietą 2016 m. rudenį Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politinių mokslų instituto Studentų mokslinės draugijos organizuotame filosofinės esė konkurse „Ar mokslo ir menų atgimimas sukilnino papročius?“.

Džiaugiamės, jog jau antrus metus - tiek, kiek ir vyksta šis konkursas - jį laimi sambūrio „Pro Patria“ narys. 2015 metais jį laimėjo Monikos Morkūnaitės esė (ją galite rasti ČIA).

***

Anksčiau ateitis būdavo geresnė

Karl Valentin

Neregėtai kvaila būtų tokio tipo svarstymų nepradėti nuo to, jog nėra jokio atgimimo nei mokslų, nei menų tarpe, o pats šis klausimas yra nevykęs bent jau dviem požiūriais. Visų pirma, mokslas ir menas neretai veikia skirtingomis kryptimis, todėl papročių kilninimo klausimą kiekvieno iš jų atžvilgiu derėtų svarstyti atskirai. Visų antra, pažįstančio ir kuriančio proto atgimimas – tai viso labo tik Viduramžius užtamsinusio Apšvietos amžiaus, prieš Bažnyčią tepajėgusio kovoti inkvizicijos dokumentų klastojimu, iliuzinės idiosinkrazijos. Atgimti gali tik tai, kas buvo atmirę, ir tik tada, kai yra atmirę. O ar buvo atmirę – atskiro svarstymo reikalaujantis klausimas.

Apie kokį atgimimą kalbame? Aišku, kad Dižono akademikai omenyje turėjo Renesansą ir savo epochą, o jeigu jų reikšmę svarstytume šiandien, atsakymas dėl papročių sukilninimo būtų kategoriškai neigiamas. Juk kaip tik Renesanse su visu įsivaizduotu atgimimu kartu ne tiek atgimė, kiek užgimė įvairūs ezoteriniai sąjūdžiai, raganų medžioklės, visokio plauko puikybės seansai, subrukti į orumo sąvoką, kuri kilnumą apskritai pašalino iš regos lauko. Apšvieta nutiesė raudoną kilimą pozityvizmui ir inžinerinei dvasios tuštumai, todėl, nors įnešė ir daugybę gerų dalykų, papročių tikrai nesukilnino. Mokslininkai ir menininkai ar šiaip intelektualai gali išmanyti daugybę dalykų ir vis viena nepasižymėti moraliniu ir dvasiniu brandumu. Mokslas ir menas gali prisidėti prie papročių sukilninimo, tačiau jokiu būdu tai nėra lemiamas veiksnys, juo labiau to nelemia ir jų atgimimas. Dar būtų galima kelti klausimą, ar tik ne papročių kilnumas į priekį stumia pačius mokslus ir menus? Galbūt tai vienas kitą veikiantys dalykai, veikiantys tarytum du žmonės, atsirėmę kits kitam į nugarą ir kojomis lipą į viršų pažangos šulinyje, ir vos tik kuris vienas sušlubuoja, atramos netekęs iš paskos krinta ir kitas? Tai bendras santykio tarp mokslo, meno ir papročių kilnumo klausimas, galiojantis visiems laikams, nepriklausomai nuo jokių atgimimų ar atmirimų.

Tačiau apie kokį atgimimą galima kalbėti šiandien? Mokslinės revoliucijos ir naujų raiškos formų paieškos mene, kad ir kokių laimėjimų pasiektų, yra natūralūs ir galbūt pageidautini pokyčiai, tačiau tai nėra joks atgimimas. Vienintelis tikrai apčiuopiamas ir tiek meną, tiek mokslą liečiantis tariamas atgimimas yra jų visuotinumo įsigalėjimas, per vadinamąją informacinę visuomenę veikiantis kaip technologizuotas atvirumas, arba paprasčiausia atvirumo technika. Ji įkūnija naujo tipo mokslo ir meno vienovę, nes toks galėjimas prieiti faktiškai bet kada ir bet kur neįmanomas be technikos, o štai menas, absorbuodamas didelę dalį technologijų, kuria ir plečia tuos horizontus, kuriuos kaip tik technika ir atveria.

Informacijos prieinamumo dėka visi galime jaustis esą protingi, nors tai tiesiogiai lemia mąstymo išskydimą, kadangi galime manipuliuoti informacijos gavimo būdais, tačiau, vis mažiau žinių įsisavindami, nebegebame turiningai manipuliuoti pačiomis žiniomis. Sekdami Levo Tolstojaus mintimis, galėtume pasakyti, kad išplėtėme savo laisvę, kuri yra grynasis turinys be formos, tačiau nebegebame jos įforminti ir apibrėžti tuo, kas yra grynoji forma be turinio, t. y. būtinumu. Prigimties sąvoka neteko prasmės, o atmesti galima bet ką, kuo intuityviai suabejojama, net jei tam ir neturima jokių argumentų. Tai negebėjimo dorotis su mokslo pažanga tiesioginiai padariniai.

Mokslo pažanga bei prieinamumas kiekvienam suteikia galimybę sofistinėms manipuliacijoms teisinti nuosavą ideologiją: statistikos interpretuojamos kaip tik nori, koreguojamos pagal įgeidį, bet kokiu klausimu tiek proponentai, tiek oponentai „remiasi mokslu“, ir abu tendencingai atsirenka tyrimus, patvirtinančius išankstinius įsitikinimus, – vyksta ideologinės pjautynės ir diskusijas imituojantys ritualai, kurių metu iškilmingai aukojama paskersta tiesa. Daug plepių vograuja apie ją, o tai, kas iš jos dar likę, tik tyliai dūla tamsiame kampe, negalėdama pravirkti, nes jau seniai visi jos syvai buvo iščiulpti ideologiniuose karuose. Visi tapo mokslininkais, todėl esminio skirtumo tarp internetinio rašeivos ir specifines sritis išmanančio mokslininko jau seniai nebėra. Ir tik mokslininkai dar bando apsimesti, kad jie yra pranašesni, nors to jų pranašumo, be jų pačių, niekas daugiau nepripažįsta.

Nei paskiri žmonės, nei plačiosios visuomenės nesugeba tvarkytis su mokslo plėtra, užgriūvančia naujos informacijos lavina, po kuria laidojami visi be jokios atrankos. Panašu, kad mokslas vystosi, o papročiai savo darbo dalies neatlieka ir tik, mokslo veikiami, degraduoja. Įvairovės gausa ir pažinimas naikina susitelkimo ir vieningo mąstymo, nesubyrančio į visumos nesudarančius fragmentus, galimybę. Daugelis papročių praranda kilnumą. Mokslininkai, atlikę tyrimus vienu ar kitu klausimu ir gavę rezultatus, ne visai tinkančius viešosioms madoms ir nuomonėms, iškart marginalizuojami, aplipdomi, regis, niekad iš mados neišeisiančiomis prietarų, tamsumo, religingumo (kristofašizmas!), ideologizuotumo ar dar kokiomis kategorijomis, kad tik bet kokie priešinimaisi vyraujančioms tendencijoms būtų nuslopinti. Tokio elgesio papročių mokslas ne tik nesukilnino, bet ir, regis, padėjo pagilinti mąstymo ir pažinimo krizę. Kol vieni į problemas gilinasi, kiti pačias tas problemas gilina. Ne taip jau retai atsitinka, kad abu dalykus daro tie patys žmonės...

Su analogiška padėtimi susiduriame ir meno atveju. „Kiekvienas yra menininkas“, – skelbia nūdienos pasaulis, perėmęs Josepho Beuyso ištarmę, tik išplovęs jo prasmę. Matyt, kūrybiškumas, kuris gali pasireikšti bet kurioje srityje, yra išstumtas įtvirtinti norimo įsitikinimo, kad kiekvienas gali būti menininku tiesiogine to žodžio prasme. Maža to, šūkis skelbia ne kad galì tapti menininku, o kad juo jau esi.

Šalia to, kad visi mes mokslininkai, mes visi dar ir menininkai!

Jeigu visi esame menininkai, vadinasi, viskas, ką kuriame, yra menas. Tai reiškia, kad ir mokslas yra menas. Ko gero, galima ir atvirkštinė formuluotė. Tačiau noras išsiskirti niekur nedingo: jeigu anksčiau menininkas išsiskirdavo iš kitų žmonių, tai dabar, visiems esant menininkais, reikia išsiskirti savo kūriniu kitaip, nei tą darė meno sąvoką uzurpavę niekdariai – visokie bruneleskiai ir pučiniai. Kadangi jokių meniškumo kriterijų nebėra, vienintelis būdas tą pasiekti – būti originaliam. Tinka bet kas – kad tik būtų originalu. Taip pamažu įsigali besaikė originalumo medžioklė – menas atgimsta kaip b3: bet kas (b1) bet ką (b2) bet kam (b3). Jeigu šlamštą pavadinsi tikruoju vardu – būsi išvirtas diskriminacijos, „skonio“ ir nuomonės šiupinyje.

Jeigu daiktas kelia diskusijas ir yra originalus, jo meniškumui to visiškai pakanka. Nors, tiesą sakant, nenumatytas apsinuoginimas tiesioginio eterio metu visus šiuos kriterijus atitinka, kaip ir daugelis kitų dalykų, kurių laikyti menu iki mūsų laikų niekam nė į galvą nebūtų atėję. „Pats menas tampa sportu – tokia l’art pour l’art prasmė“, – teigia Oswaldas Spengleris. Sportu tapęs menas yra tik žaidimas, niekam neįpareigojantis ir neprivalantis duoti jokių rezultatų. Juk svarbiausia kažką daryti – tegu ir imituoti sportavimą, retsykiais paskiriant nereikšmingą pastangą savęs apgaudinėjimui. Ko gero, net profesionalusis sportas visuomeninių papročių sukilninimui mūsų laikais yra nuveikęs kur kas daugiau už mokslą ir meną kartu sudėjus. Kai menas pamažu atsisako prasmės dėmens, o kūryba telkiasi ties originalumo imperatyvu, visų buvimas menininkais sunaikina ir tą paskutinę originalumo galimybę. Neregėtos naujovės kaip savitiksliai savaime tampa neoriginalūs. Naujovės paseno – tai prieštaravimas, kurį originalumo medžioklė ir visuotinė menininkystė įtvirtino praktikoje.

Tūlo piliečio niekas nebestebina – nei jo artimųjų mirtys, nei jo paties egzistavimo faktas, nei karai, nei savižudybės, nei niekas kitas. Žinoma, psichologinė nuostaba išlieka, tačiau apatija ir užmaršumas tiek, kiek kas nors reikšmingo vyksta jo gyvenime, ir naujų dirgiklių poreikis tiek, kiek tai tiesiogiai neliečia jo padėties, tapo būtinybe, be kurios beprasmiškas gyvenimas yra tiesiog neįdomus. Technologinės naujovės stebina tik tol, kol paimame jas į rankas – tą pat akimirką visa nuostaba prasmenga mėgavimosi pliurzėje. Šįryt reiškia vakar – tokia mąstysena ne tik pagreitina gyvenimo tempą ir jo suvokimą, bet sunaikina prasmę. Pats kilnumas, kaip ir papročiai, pamažėle tampa atgyvenomis, kurias būtina keisti naujais dalykais, kurie savo ruožtu neužsibūtų ir netrukus leistųsi pakeičiami naujais.

Tokio tipo progresas veikia kaip progresuojantis vėžys: metastazėmis išplinta visur – tiek, kad veik nelieka to, ko negalėtum pavadinti vėžiu. Visi tampa menininkais, mokslininkais, sportininkais ir kuo tik nori. Iš esmės prasmingas progresas įmanomas tik teleologinėje sistemoje, tuo tarpu dabartinis modus vivendi remiasi gyvenimu be tikslo ir be priežastis. Friedrichas Nietzsche nebuvo teisus, tačiau mes jį padarėme teisiu, įtvirtinome jo tiesą, ir pirmiausia menų ir mokslų pagalba, naiviai manydami darą pasauliui gera. Iš tiesų gėrį mes sunaikinome, ir ne kaip kokią nors duotį, o kaip gyvenimo potenciją. Moralinį gėrį pakeitė kvazihaliucinogeninis kaifas. Net studijuoti filosofiją stojantys jaunuoliai vis rečiau mato prasmę tame, ką daro, ir tame, ką studijuoja. Vieninteliu motyvu ką nors skaityti ar klausyti tampa tai, jog kas nors ką nors „ištaško“, gerai „užstumia“, arba, kaip dabar sako, „nurauna stogą“. Savitikslėmis tapusios diskusijos vyksta iš sportinio azarto – tai intelektualinis onanizmas, irgi turintis prasmę tik tiek, kiek suteikia malonumo. Ne vienas ir pats sau išdrįsta kaip tik taip įsivardyti esamą situaciją. Idealistai tirpsta greičiau, nei pasaulio ledynai, ir globalinis atšilimas intelektualinėje sferoje jau dabar daro milžinišką poveikį pasauliui, kuris žada kur kas rimtesnius padarinius už ledynų tirpsmą.

Diskusijos tapo neįpareigojančiu įpročiu. Tiesa, moralė, grožis – viskas virto diskusijų objektu, egzistuojančiu tik tose diskusijose, kurioms pasibaigus iki kito pašnekesio išsiskaido į nežinia ką. Fizikai tai vadina stebėtojo efektu (observer effect), kai stebėtojas padaro poveikį stebimam reiškiniui ir pažįsta jį ne tokį, koks jis yra, o tokį, kokiu paverčia stebėjimo metu. Menas šį efektą radikalizuoja ir, viską pavertęs menu, menu padarė ir mokslą, kuris dabar, užuot tyręs tikrovę, tiria pats save ir tai, ką pats yra sukūręs. Mokslinės konferencijos, kuriose humanitarai įrodinėja humanitarinių mokslų prasmę, yra tokių mokslų beprasmiškumo įrodymas. Ar bent jau prisipažinimas. Ne humanitarų kaltė, kad kažkas jų vertės nesupranta. Tačiau vien tik humanitarai liks kalti, jei tos prasmės nehumanitarai nesupras ir toliau. Ir tą lemia ne kintantis pasaulis, ne gamtamokslio pažanga, ne dar kas nors kitas, o tik ir tik patys humanitarai. Net ir didžiausius mokslininkus žaidžiantys asmenys tesugeba veblenti apie tai, kad ši mintis primena aną, tą autorių galima palyginti su anuo, o ši teorija kiek skiriasi nuo ankstesnės. Kontekstai ir konceptai sugraužė tikrovę. Būta kaltinimų, kad filosofai užmiršo būtį. Atėjo laikas išsakyt naują kaltinimą: filosofai užmiršo pačią filosofiją. Į panašią padėtį įpuolė ir gamtos mokslai, be technologinės pažangos, kuri rodo vien tik instrumentinę jų vertę, per amžius keitė savo teorinius modelius, kol galutinai juose užstrigo.

Negebėjimas komunikuoti humanistikos prasmės ir totalinė nesusišnekėjimo kultūra papročių kilnumo tikrai neprimena. Kiekvienas humanitarų ir nehumanitarų tarpe savo kalba kutena savimeilę saviškiams ir kelia erzelį kitai stovyklai, o tarp jų gilėjanti praraja, palietus valstybinio finansavimo klausimą, nejučia tampa interesų, tiesų ir naudų pribirusia tranšėja. Gamtos mokslų atstovams gal tai ir nėra problema, tačiau humanitarams, kuriems būtent komunikacija yra svarbiausias dalykas, užtikrinantis pačią humanitarinę kultūrą visuomenėje, tai – milžiniška krizė, nes nesusikalbėjimas tarp humanitarų ir nehumanitarų visų pirma yra būtent humanitarinė problema. Ir kiek ji lieka neįveikta, tiek yra pagrįsta kalbėti apie faktinę humanitarinių mokslų beprasmybę. Tačiau kartu tiek pat pagrįsta kalbėti apie normatyvinę humanitarinių mokslų prasmę – pareigą šią krizę įveikti, tačiau šios įveikos būtinumo įsisąmoninimas vėlgi pirmiausia gali būti suvoktas tik humanitarinės mąstysenos, net jeigu šitaip mąsto ir nehumanitaras. Kartais gali atrodyti, kad visas nesusikalbėjimas kyla iš nenoro susikalbėti. Visko buvimas viskuo ir hierarchijų, neliečiančių finansinės ir politinės galios reikalų, atsisakymas tiesiogiai lemia daugiatiesišką laikyseną pasaulio atžvilgiu: kad ir kas kad ir ką sakytų, visuomet visi yra savaip teisūs, savaip menininkai, savaip mokslininkai.

Kai menas yra bet kas arba niekas, tai yra akivaizdžiausias meno mirties įrodymas. Tas pat galioja mokslui ir bet kuriai kitai sričiai. Kartu visa tai žymi patį radikaliausią lūžį: kai tiesa gali būti bet kas arba niekas, belieka konstatuoti, kad numirė pati tiesa. Galbūt tai ne paskutinė išvada, o pirmoji prielaida. Kuo kitu paaiškinti totalitarinį visa ko visuotinumo tapsmą savimi? Juk tik tiesai numirus gali įsivyrauti b3. Tik tiesai numirus bet kas gali tapti bet kuo.

Didžiausia fizikų svajone jau kurį laiką yra vadinamoji visko teorija (theory of everything), kuri kelių centimetrų lygtyje turėtų paaiškinti fizinės tikrovės prigimtį. Toks siekis puikiai iliustruoja tą kosminės beprasmybės redukciją į paprastumą ir vienodumą, tą skirtingiausių papročių supaprastinimą ligi gryno formalizmo, su gyvenama tikrove neturinčio absoliučiai jokių sąlyčio taškų. Tokią svajonę turi ir vienas žymiausių mūsų laikų fizikų Michio Kaku. Savo knygose jis ateitį vaizduotės ir mokslo pagalba piešia gražiausiomis spalvomis, nors ši tiesiog stulbinančiai primena Aldous Huxley‘io ar Wachowskių sukurtus baisiausius scenarijus, o kartais juos gerokai lenkia, nes visa tai autoriaus suvokiama kaip neišvengiama gerovė.

Skirtingų dalykų – nuo Dievo ar istorijos iki tiesos ar žmogaus – mirtis skelbę mąstytojai negalėjo ir įtarti, kad vieną rytą nubudę ras numirusią pačią mirtį. Didžiumai žmonių šis žodis jau seniai yra tapęs tuščia abstrakcija, laikinai įsiveržiančia į egzistencinę patirtį susitikus ją asmeniškai, tačiau ji, vos pasitaikius progai, ir vėl išstumiama į patogią užmarštį. Philippe‘o Arièso teigimu, mirtis tapo tokiu pat tabu, kokiu kadaise buvo seksas, nūnai užimantis aukštas pareigas šiuolaikiniame pasaulyje, ypač viešajame. Dar niekada nebuvo tiek daug šnekama apie mirtį, tiek daug jos rodoma ir tiek daug jos vaidinama ir taip mažai ją įsisąmoninama, priimama ir suasmeninama. Tai tik socialinis reiškinys, neturintis nei moralinio, nei egzistencinio matmens, kurie merdi pamirštoje seksocentrizmo periferijoje.

Mokslas ir menas, ilgus amžius rėmę ir kūrę bei rėmęsi ir kūręsi papročiais ir veikę vienas kito labui, šią bendrystę gerokai pakeitė, jos poveikį nukreipę visų jų nenaudai. Tikrovė virto abstrakcija, atsirandančia diskusijose žmonių, kurių retas beturi ką nors tikro kaip pagrindą savo egzistencijai, kurios prasmės nematymą patvirtina didėjantys betikslių žudynių ir savižudybių mastai visame pasaulyje. Mokslas ir menas dabartinėmis savo formomis pasiglemžė kilnumo prasmę. Ir tik jų pačių parodytos pastangos ją sugrąžinti gali ištaisyti šitą klaidą.


Susiję

Vytautas Vyšniauskas 3980502827585806837

Rašyti komentarą

  1. Puikus tekstas. Autoriau, rašykit tik

    AtsakytiPanaikinti
  2. Nežiniukas2017-02-03 18:49

    Perskaičius Autoriaus tekstą ir pasižvalgius kas dedasi pasaulyke, iškyla gluminantis klausimas:

    1. Kodėl visose srityse, kur susiję su materialiuoju pasauliu (gyvūnų veislės, bet kokio gamtos mokslo aksiomos, įvairūs veiklos ar gaminių standartai), viskas yra griežtai reglamentuota ir niekas net nebando protestuoti, esą nėra nuomonių įvairovės?

    2. Kodėl visose srityse susijusiose su dorove, morale, dvasiniais dalykais, kaip tik brukama "nuomonių įvairovė", kuriant reliatyvumą, kad tik nebūtų atspirties taškų diskusijoms minėtomis temomis?

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Nes vyraujančios neomarksistinės/liberalistinės ideologijos adeptai tas antrojo punkto sritis laiko net ne bevertėmis, bet tiesiog žalingomis savo atstovaujamai ideologijai - ir todėl naikintinomis?

      Panaikinti
  3. Autoriui nereiktų lįsti ten kur jis nieko nesupranta. Ekskursas į fiziką sugadina visą įspūdį.

    AtsakytiPanaikinti
  4. Anonimiškas2017-03-25 18:08

    O straipsnio autorius naudojasi GPS'u ar kelio ieško pagal seną paprotį paklaust praeivio?

    AtsakytiPanaikinti

emo-but-icon

NAUJAUSI

Komentarai

KVIEČIAME PALAIKYTI

SEKITE MUS FACEBOOK

REKOMENDUOJAME

KVIEČIAME ĮSIGYTI

Naujienų prenumerata

item