Vytautas Radžvilas. Kodėl Ozolas lieka nuošaly?

Propatria.lt nuotr. Profesoriaus Vytauto Radžvilo atsakymas į „Respublikos“ 2017 metų vasario 17-23 d. numerio užduotą klausimą. Ka...

Propatria.lt nuotr.
Profesoriaus Vytauto Radžvilo atsakymas į „Respublikos“ 2017 metų vasario 17-23 d. numerio užduotą klausimą.

Kai kovojama dėl istorinės atminties, asmeninės ambicijos ir pretenzijos, be abejo, yra svarbios ir atlieka reikšmingą vaidmenį. Tačiau reikia akcentuoti, kad kiekvienas asmuo yra iškeliamas arba trinamas iš istorijos todėl, kad jis atstovauja tam tikrai Tautos, valstybės istorijos krypčiai. 

Dažnai klausiama, kas su mumis atsitiko po Sąjūdžio, tačiau iš tiesų nieko neatsitiko. Mes paprasčiausiai tik dabar pradedame įsisąmoninti, kas buvo Sąjūdis. Iki šiol mes gyvename naiviu mitu, kad buvome vieningi. Iš tiesų tai, kas vienijo Sąjūdį, buvo nepriklausomybė. Tačiau už to nepriklausomybės siekio, kuris buvo natūralus ir neišvengiamas, nuo pat pradžių slypėjo milžiniški pažiūrų ir interesų skirtumai. Kitaip tariant, už visko slypėjo klausimas, ko iš nepriklausomybės kažkas tikėjosi ir ką mėgino su ta nepriklausomybe padaryti. Juk, išskyrus saujelę visiškai fanatiškų Maskvos klapčiukų, nepriklausomybės norėjo ir vadinamosios tarybinės Lietuvos nomenklatūra, kuriai visiškai priimtina atrodė mintis nebeturėti Maskvos šeimininkų prievaizdo. 

O tokie žmonės kaip R. Ozolas nepriklausomybės tikslą, prasmę suprato labai aiškiai. Kad kovos už nepriklausomybę prasmė yra atkurti tautinę lietuvių valstybę, kurioje mūsų Tauta galėtų išlikti ir klestėti per amžius. 

Taučiau reikalo esmė ta, kad mes šito tikslo siekėme galingų geopolitinių jėgų lauke. Tereikia prisiminti, kad dar kovojant dėl nepriklausomybės ir susiduriant su tais pačiais Vakarų šalių atstovais nuolatos buvo girdėti jų nerimastingas klausimas: „Ar jūs nesate nacionalistinis sambūris?“. To klausimo reikšmės mes tada dar nesupratome. Bet dabar jau yra visiškai akivaizdu, kad svajodami grįžti į Europą arba Vakarų civilizacinę erdvę, mes klaidingai įsivaizdavome ten vykstančius pokyčius. Iš tikrųjų nėra joks atsitiktinumas, kad tuo pat metu, kai mes atkūrėme valstybę, Europos integracija perėjo į kokybiškai naują pakopą. 

Ją trumpai galima apibūdinti taip: nuo pirminio projekto - tautų ir suverenių valstybių Europos - buvo pradėta judėti prie tokio politinio darinio, kuriame tautų Europą turėjo keisti vadinamoji multikultūrinė Europa. Kalbant paprastai ir aiškiai, tai reiškia, kad faktiškai apie 1990-uosius buvo pasirinktas kursas į Europos savotišką tautų lydymo katilo kūrimą.

R. Ozolas, be abejo, buvo labai įžvalgus. Būdamas nepaprastai plataus akiračio, puikaus išsilavinimo, jis buvo vienas vakarietiškiausių, europietiškiausių žmonių Lietuvoje. Tačiau jis suprato esminį dalyką - kad viena yra priklausyti Vakarų civilizacijos erdvei, kurios natūrali dalis mes esame, ir visai kas kita yra šitoje erdvėje susiklostę interesų, galios ir panašūs santykiai. Kitaip tariant, R. Ozolas puikiai suprato, kad į šitą erdvę galima ateiti tik kaip valstybei, turinčiai tvirtą tautinę ir valstybinę savimonę. Nes jis suvokė, kad čia vyksta konkurencija dėl galios, įtakos, galų gale dėl resursų. Jis suprato, kad savaime patekimas į šitą erdvę negarantuoja lygiaverčio statuso ir netgi paprasčiausios naudos. Tačiau Sąjūdyje tokių žminių kaip jis, turinčių būtent tautinę ir valstybinę sąmonę, iš tiesų buvo daug mažiau, negu mes įsivaizduojame ir šiandien drįstame pripažinti. Daugybė žmonių, kurie, kaip jau minėjau, norėjo atsiskyrimo nuo Maskvos, savaime dėl to neatsikratė to, ką galima pavadinti tarno mentalitetu. Štai kodėl jiems atrodė visiškai natūralu, kad į tą Europos Sąjungą arba transatlantinę erdvę reikia integruotis iš esmės net nesiderant dėl sąlygų. Kitaip nei sugeba padaryti brandesnės mūsų kaimynės, tarkim, Lenkija, Vengrija ar panašiai. Štai čia buvo didžioji mūsų drama.

Už tokių žmonių, kaip R. Ozolas, nuostatos nestovėjo beveik niekas. O už žmonių, kurie manė, kad Lietuva gali būti Vakarų pasaulio struktūrose bet kokiu statusu, slypėjo milžiniški interesai ir galinga parama. Natūralu, kad R. Ozolas ir jo linija atsidūrė savotiškoje paraštėje. Bet esmė yra ta, kad tai buvo ne asmeninis R. Ozolo, bet visos Lietuvos pralaimėjimas. Šito pralaimėjimo rezultatas - prarastas daugiau negu ketvirtadalis, o gal net trečdalis Tautos. Šiandien mes atrodome labai keistai, palyginti su savo kaimynais. Kitaip tariant, R. Ozolas, kai paskaitai jo maždaug 1995-1996 metų tekstus, pranašiškai rašo apie tai, kas laukia Europos Sąjungos. Jis vienas pirmųjų Lietuvoje pajuto, kad pati Europos vienybės idėja, būdama teisinga ir labai svarbi, yra įgyvendinama ant šleivų pagrindų. Jis sakė, kad turėsime daug bėdų. Tai ir įvyko. 

R. Ozolas visada akcentuodavo, kad privalome atsikvošėti. Juk jeigu norime išlikti kaip Tauta, mes pirmiausiai privalome sukurti politinę klasę, turinčią tautinę ir valstybinę, o ne provincijos administratoriaus sąmonę. Mes privalome turėti politikos analitikų, politologų ir kitų mokslininkų, kurie ne aptarnautų tam tikrą globalistinę schemą, bet sugebėtų vertinti Europoje ir pasaulyje vykstančius procesus. Pirmiausiai iš Lietuvos valstybės interesų perspektyvos. Tokių žmonių Sąjūdyje, būkime sąžiningi ir atviri, tikrai nebuvo daug. Ir blogiausia, kad, kai vadinamoji R. Ozolo arba tautinės valstybės linija pralaimėjo, ši tautinė valstybinė sąmonė buvo toliau slopinama. Ir šiandien mes esame nepaprastai keblioje situacijoje. Dabartinė Europos geopolitinė architektūra griūva, visos valstybės skubiai ieško išeičių ir galvoja, ką daryti toliau. O mes mechaniškai aklai kartojame seną giesmelę - vienybė, jėga ir panašiai. Šioje situacijoje tai yra tiesiog pavojinga Lietuvai kaip valstybei. 



Susiję

Vytautas Radžvilas 6642637306512832024
item