Romualdas Ozolas. Vienintelė

Alkas.lt, J. Vaiškūno nuotr. Iš visų švęstųjų, švenčiamų ir švęsimų švenčių ji tokia vienintelė...

Alkas.lt, J. Vaiškūno nuotr.
Iš visų švęstųjų, švenčiamų ir švęsimų švenčių ji tokia vienintelė – VASARIO ŠEŠIOLIKTOJI.

Nors pagal kasdienybėj išblukusias ir net sudriskusias trispalves tokia dažnai ir dažnam neatrodo.

Bet šventės tam gal ir yra, kad įgytume galimybę pro kasdienybių miglas įžvelgti, ką švenčiam?

Vasario Šešioliktoji lietuviams visų švenčių švenčiausia, nes tąsyk, siekiant atkurti buvusią Lietuvos valstybę, buvo sukurta tokia, kokią idealu laikė Europos civilizacijos konstruktoriai senieji graikai – NEPRIKLAUSOMA RESPUBLIKA. Ne Karalystė, ne Kunigaikštystė, ne kokia nors unija ar sąjunga, o Nepriklausoma Lietuvos Respublika.

Ne tik dėl to, kad buvo pasirinktas optimalus naujiesiems laikams valstybės tipas, Vasario Šešioliktosios Aktas yra reikšmingiausias Lietuvos tūkstantmetės istorijos dokumentas – juo kaip savarankiškai tautai lietuviams, vienai iš pačių seniausių Europos tautų, sugrįžti į istoriją buvo suteiktas paskutinis šansas. Ir ji juo pasinaudojo. Pasinaudojo garbingai.

Yra teigiančių, kad Vasario Šešioliktosios Akto atvertas galimybes buvo galima išnaudoti geriau. Galbūt. Gal dar keletas tūkstančių papildomų savanorių istoriją būtų kryptelėję kitaip, palankiau. Tačiau niekas nepaneigs fakto, kad būtent jie, savanoriai, ir dabar tyliai saugantys mus Lietuvos ir palietuvio kapinėse, tą išganingą šansą kurti valstybę ir modernią tautą apgynė, ne žodžiais, o darbais patvirtindami lietuvių valią, kurios taip ilgai nenorėjo pripažinti kone visa civilizuotoji Europa.

Galima be proto mylėti arba taip pat neprotingai kritikuoti Pirmąją Respubliką, tačiau dar vieno esminio fakto – kad ji beveik ketvirtį amžiaus atlaikė revanšistinės Europos spaudimą ir sukūrė dvasinį potencialą, išvedusį lietuvius į Karą po karo, arba Partizanų karą, padėjusį atlaikyti penkis dešimtmečius trukusias totalitarines okupacijas, – to fakto negalima nei mylėti, nei nemylėti, jį visiems ir kiekvienam tenka tik pripažinti.

Jeigu nebūtų buvę Vasario Šešioliktosios, nebūtų buvę Kovo 11-osios. Nebūtų buvę Vasario Šešioliktosios – Lietuva jau senokai būtų buvusi Lenkijos, Rusijos, o gal Vokietijos provincija, kas jai visų ne kartą buvo ir projektuota, ir bandyta įgyvendinti.

Taip, žinoma, šventės, kaip ir visokie valstybės ar tautos simboliai, yra tik ženklai, kurie pasmingi tiktai tada, kai žymi žmonių valią gyventi ir kurti savo tautos labui pagal savo valstybės tvarką. Ženklai turi tik simbolizuoti tautos gyvenimo geismą, o ne jį pakeisti. Tai – neginčytina ir neabejotina tiesa. 

Tačiau šventės yra galimybė pažvelgti tai tiesai į akis ir paklausti: ar taip yra tikrai?

Todėl išskalbkim vėjų suplėšytas, lietaus nublukintas trispalves – Vasario Šešioliktosios simbolius, mūsų orientyrus ir laisvių, ir nelaisvių laikais – ir pasidėkim jas atminčiai. Ir išskleiskim saulėje naujas – tas pačias mūsų Nepriklausomybės vėliavas.          


Susiję

Skaitiniai 2022216096416433052

Rašyti komentarą

emo-but-icon

NAUJAUSI

Komentarai

SEKITE MUS FACEBOOK

REKOMENDUOJAME

KVIEČIAME ĮSIGYTI

Naujienų prenumerata

item