Popiežius paskyrė arkiv. Teofiliaus Matuliono beatifikacijos iškilmių datą

Lietuvos vyskupų konferencija praneša, kad Šventasis Tėvas Pranciškus paskyrė arkivyskupo Teofiliaus Matulionio beatifikacijos – skelbimo...

Lietuvos vyskupų konferencija praneša, kad Šventasis Tėvas Pranciškus paskyrė arkivyskupo Teofiliaus Matulionio beatifikacijos – skelbimo palaimintuoju – datą. Iškilmės vyks 2017 m. birželio 25 d. Vilniuje. Apeigoms vadovauti popiežius Pranciškus siunčia Šventųjų skelbimo kongregacijos prefektą kardinolą Angelo Amato SDB. Tai išskirtinis istorinis įvykis, nes skelbimo palaimintuoju apeigos Lietuvoje vyks pirmą kartą.

Beatifikacija – skelbimas palaimintuoju – yra ne tik asmens dorybių pripažinimas, bet ypač Dievo darbų per tą asmenį atpažinimas. Juk kiekvienas palaimintasis ar šventasis savo gyvenime vadovaujasi Dievo valia, todėl jų gyvenimai mums tampa spindinčiais Evangelijos įkūnijimo konkrečiose situacijose pavyzdžiais.

O kuo skiriasi palaimintasis nuo šventojo? Atrodytų, kad palaimintieji mažiau šventi už šventuosius, tačiau taip nėra. Šie titulai reiškia paminėjimo liturgijoje laipsnį. Palaimintieji yra minimi liturgijoje to krašto Bažnyčioje (turima mintyje visa bažnytinė provincija), kurioje gyveno ir veikė, o šventųjų reikšmė pranoksta vietinę Bažnyčią, todėl jie minimi visuotinės Bažnyčios liturgijoje. Tad garbingojo arkivyskupo Teofiliaus skelbimas palaimintuoju yra visų pirma dovana Lietuvos žmonėms. „Garbė lietuvių tautai, kuri davė tokį didvyrį!“ – taip apie Teofilių Matulionį 1936 m. lietuvių maldininkų grupei pasakė popiežius Pijus XI.

Garbingojo Teofiliaus Matulionio gyvenimas liudija drąsą ir tvirtumą. Šešiolika metų kalėjime ir ketveri – namų arešte arkivyskupui buvo skirti ne už nusikaltimus, bet iš neapykantos krikščioniškajam tikėjimui. Savo kankinyste arkivyskupas Matulionis paliudijo ištikimybę Evangelijai ir meilę Bažnyčiai. Jį gerbdama Bažnyčia prisimena ir pagerbia visus krikščioniško tikėjimo kankinius, ateistinio komunizmo aukas, tremtinius, kurių gyvenimo auka už tikėjimą ir Tėvynės laisvę nėra taip plačiai žinoma.

Tie, kuriems teko laimė susitikti garbingąjį Teofilių, su juo bendrauti ar susirašinėti, žavėjosi jo užsidegimu apaštalauti ir tvirtybe nesileisti į jokius kompromisus su sąžine. Nors persekiotojai, tardytojai ir kalintojai jam siūlė laisvę, jeigu atsisakys ištikimybės Dievui ir Bažnyčiai, tai jo nesuviliojo.

Garbingojo Teofiliaus gyvenime Bažnyčia atpažino svarbiausius dalykus, kuriuos Dievas nori mums perteikti: ištikimybę Evangelijai, tarnavimą Bažnyčiai, artimo meilę ir rūpinimąsi tikėjimo skleidimu – misijomis. Suprasdamas, kad šių uždavinių įgyvendinimas pranoksta žmogaus jėgas, garbingasis Teofilius sėmėsi stiprybės maldoje. Jo iniciatyva 1938 metais Kauno šv. Mikalojaus (seserų benediktinių) bažnyčioje buvo pradėta nuolatinė Švč. Sakramento adoracija. Malda ir pasivedimas Viešpaties valiai padėjo jam išgyventi sudėtingiausius išbandymus ir išlikti nepalaužtos dvasios iki galo liudijant, kokią jėgą trapiam žmogui suteikia krikščioniškasis tikėjimas.

Beatifikacijos iškilmės Lietuvoje vyks pirmą kartą. Tai ne tik istorinis įvykis, bet ir kvietimas drąsiai gyventi Evangelija šiandienos iššūkių ir persekiojimų akivaizdoje.

Lietuvos vyskupų konferencijos informacija

Susiję

Teofilius Matulionis 2384431645875427361

Rašyti komentarą

14 komentarų

Gluosnis rašė...

:) propatria.lt šizofrenija. Lefebristams (propatria sąmbūrio kunigas - lefebristas) šitas popiežius - eretikas, o Jono Pauliaus II ojo paskelbimas šventuoju - klaidingas. Tai kaip čia dabar džiaugiasi Teofiliaus paskelbimu palaimintuoju ...

Unknown rašė...

Vietomis mažumėlę nesuvedi galų, Gluosni.

Pikc rašė...

Vietomis? Mažumėlę? :)

Unknown rašė...

Tingėjau daugiau aiškinti.
Beje, Pikc, pažiūrėk Scorsese'ės "Tylą". Kartais Dievas iš tiesų tyli, nors tu ką. Atrodo, teisinga išeitis yra, bet ja labai sunku tikėti. O jei netikėsi - pražūtis.

Unknown rašė...

Iš esmės norėjau pasakyti, kad šventvagystė ir meilė kartais būna taip arti viena kitos, kad beveik neįmanoma atskirti. Paskutinė straipsnio pastraipa ragina "drąsiai gyventi Evangelija". O kaip atskirti, kur Kristaus meilė, o kur velnio vylius? Kartais viskas paaiškėja tik kape, kaip rodo Scorsese.

Pikc rašė...

Ten švelni ironija buvo. :)

Unknown rašė...

Nu aš irgi švelniai. Žinai, Pikc, kartą iki kauliuko išnagrinėjau vieną paties komentarą, ieškodama nors menkiausios klaidelės, bet mano didžiam nusivylimui net tas žodis, kurį rašydami visi be išimties daro klaidą, buvo parašytas teisingai! (kažkoks su priesaga -inis). Kalbininkas būsi?
Bet nukrypom nuo temos. Taigi apie pal. Teofilių straipsnyje rašoma: "Šešiolika metų kalėjime ir ketveri – namų arešte arkivyskupui buvo skirti ne už nusikaltimus, bet iš neapykantos krikščioniškajam tikėjimui". Vakar kažkaip savaime užsiminiau apie "Tylą" (straipsnio nebuvau skaičius). Taigi tame filme yra tokia situacija (panaši į Matulionio): reikėjo koja užminti lentelę su Kristaus atvaizdu,taip parodant panieką Dievui ir išsižadant tikėjimo. Vienas kunigas užmynė Kristaus Veidą, bet už tai išgelbėjo kelis žemyn galva pakabintus kankinamus krikščionis (tai jam buvo atlygis už Dievo paniekinimą). Kaip sakai, gerai pasielgė?

Pikc rašė...

Filmą pažiūrėsiu - bet į Tamstos pateiktą dilemą žiūrėčiau visai kitaip, kadangi nesu religingas žmogus. Man tai būtų ne tikėjimo išbandymas, o siekis pažeminti, prievarta paminti savo principus - t.y. asmeninis įžeidimas, už kurį ieškočiau progos atkeršyti. :)

Pikc rašė...

Beje, jeigu jau žmogus pradeda stebėtis, pamatęs bent daugmaž taisyklingai parašytą tekstą - ką tai sako apie bendrą mūsų raštingumo lygį? Medžiaga pamąstymui, kaip sakoma... :)

Unknown rašė...

Tai va, kuo religingas žmogus skiriasi nuo nereligingo - vienas kovoja už save, kitas už Dievą. Aš tai galvojau taip: iš dviejų blogybių rinktis mažesnę. Bet kuri čia mažesnė? Svarstyčiau toliau, bet kad pačiam neįdomu, tai tiek to. Tarkim, didysis įsakymas iiepia Dievą mylėti visomis jėgomis ir t.t., o savo artimą - kaip save patį, ne daugiau už Dievą! Irgi galima padaryti išvadų.

Pikc rašė...

Hmm... keista, kad iš vieno hipotetinio epizodo nuėjote prie taip toli siekiančių išvadų ("kas netikintis - tas egoistas"). O juk gali būti priešingai: netikintis žmogus gali tiesiog gelbėti gyvybes, o jau PO TO planuoti, kaip atkeršyti už įžeistą išdidumą, tuo tarpu tikintis gali rinktis SAVO principus KITŲ žmonių kančių ir gyvybės kaina. Argi tai ne egoizmas (gi apie SAVE galvoja, kaip čia JAM nenusidėjus)? Dar daugiau: argi tai puikybė - spjauti į kitus ir jaustis teisuoliu? ;)
Beje, aš niekur nesakiau, kad man neįdomu - tiesiog konstatavau faktą, kad mano požiūris yra kiek kitoks, ir tiek.
P.S. Jei toliau diskutuosim, tai pasivadinkite kaip nors - pseudonimas bent individualumo iliuziją sukuria, o bendravimas su minia "Aninimiškų" ir "Unknown" turi tam tikrą painiavos elementą. :)

Unknown rašė...

Ne, Pikc:), gink Dieve, nenorėjau paties įžeisti. Tai pats nuėjai per toli ir pridarei visokių neteisingų išvadų. Kadangi žmogus nėra nei gyvybės, nei gėrio kūrėjas, tai visa, ką jis daro gero, daro - kaip čia vaizdingiau pasakius - persmelktas Dievo, nors ir netiki. Juk ir žmogžudys kerta galvą tam tikra prasme palaikomas Dievo, t.y. Dievas palaiko jo gyvybę.
O tas, kurį mes vadinam tikinčiu ir kuris pirmenybę teikia savo principams, o tik po to - Dievo, nėra joks tikintis. Kiek tokių "tikinčiųjų" aplinkui dabar!
Taigi jei žmogus nėra gyvybės šeimininkas, tuomet be Dievo nėra jokio humanizmo, jokio evoliucionizmo ir jokio ekumenizmo (gerai pagalvojusi pradėjau įtarti, kad mano minėta "Tyla" yra ekumeninis padirbinys, ir tiek). Jei turi ūpo, gali užmesti akį į neblogą str. http://versijos.lt/apie-evoliucionizmo-humanizmo-ir-ekumenizmo-trivienybe/

O diskutuoji su Jota, pats žinai:). Tiesiog tingisi ten spaudinėti mygtukus, paspaudi vieną, ir komentaras išlekia:).

Unknown rašė...

Taip ir galvojau, kad paslėps komentarą. Ko tokie bailūs?

Pikc rašė...

Tai aš ir nelaikau to įžeidimu - tik klaidinga interpretacija. O, va, apie mano "neteisingas išvadas" norėtųsi daugiau išgirsti. :)
Dėl to "pirmenybės teikimo savo principams", tai atsargiai - gi iš esmės gilų susirūpinimą, "kaip čia man neišdavus SAVO tikėjimo" irgi galima taip interpretuoti. ;)
Apskritai, manau, jei žmogaus sąžinė normaliai funkcionuoja ir bent jau stengiamasi nesiekti su ja kompromisų, galima visai teisingai gyventi, net jei dėl kiekvieno poelgio ir nesuki sau galvos, ar tikrai "Deus vult".

item