Neil Gorsuch. Liberalai ir jų ieškiniai

Skelbiame JAV prezidento Donaldo Trumpo nominuoto kandidato į laisvą Aukščiausiojo teismo vietą Neilo Gorsucho 2005 metais portale Nation...

Skelbiame JAV prezidento Donaldo Trumpo nominuoto kandidato į laisvą Aukščiausiojo teismo vietą Neilo Gorsucho 2005 metais portale National Review Online skelbtą straipsnį, kuris puikiai parodo jo požiūrį į Aukščiausiojo teismo vietą valstybės valdyme ir kai kuriuos klausimus, dėl kurių neseniai Aukščiausiasis teismas priėmė šalies ateičiai svarbius sprendimus (pavyzdžiui, vienalytes „santuokas“).

Kaip pastebi N. Gorsuchas, kairieji aktyvistai JAV savo sukurtas naująsias 
žmogaus teises siekia įtvirtinti ne politiniu keliu, per demokratiškai išrinktus tautos atstovus, o per teisinę valdžią. Taip įvykdomas teisinės sistemos politizavimas ir sugriaunamas jos nepriklausomumas bei neutralumas - teisėjai tampa lyg politikais, ne sprendžiančiais vieno ar kito klausimo atitikimą Konstitucijai, o priimančiais politinius sprendimus.

***

Kaip manote, kas pasakė šiuos žodžius: „Politikos tikslų siekimas konstitucinio teismo ieškinių pagalba tapo alinančia daugelio Amerikos progresyvistų priklausomybe. [...] Kad ir kokia jūsų nuomonė apie teises, iškovotas teisinio bylinėjimosi keliu, aiškiai matyti, kad perdėtas kliovimasis teisėjų verdiktais pakenkė progresyvistų judėjimui ir jo tikslams.“? Rushas Limbaugh? Laura Ingraham? O gal George'as Bushas? Iš tiesų šios citatos autorius yra Davidas von Drehle, vienas Washington Post apžvalgininkų. Toks viešas pripažinimas, išsakytas save tokiu identifikuojančio liberalo, yra tikra atgaiva. Tai teigiamas ženklas visai šaliai ir tiems, kurie lapkričio rinkimų rezultatų akivaizdoje ėmė iš naujo svarstyti Demokratų partijos kryptį. Lieka tikėtis, kad toks mąstymas sėkmingai plis ir toliau.

Nėra jokių abejonių, kad konstitucinio teismo ieškinių pagalba buvo pasiekta ne viena svarbi civilinių teisių judėjimo pergalė. Reikšmingiausiomis jų galima laikyti desegregacijos bylas, pasibaigusias „Braunas prieš Topekos švietimo valdybą“ ieškiniu. Tačiau nūdienos Amerikoje, kaip pastebi ir Davidas von Drehle, liberalai į teismus kreipiasi ne tik ypatingos reikšmės bylų svarstymo atvejais. Bylinėjimasis teismo salėse daugeliui jų tapo savotiška priklausomybe, o teisėjais ir teisininkais šiandien yra pasikliaujama labiau nei balsadėžėse išrinktais politikais. Tai tapo pagrindine jų socialinės darbotvarkės įgyvendinimo priemone – nuo gėjų santuokos iki pagalbinės savižudybės ar edukacinių talonų naudojimo privačiose mokyklose [vert. pastaba: tai galimybė tėvams atgauti pinigus, kuriuos valstybė būtų investavusi į jų atžalos švietimą ir auklėjimą valstybinėje mokykloje; šiais pinigais dažniausiai apmokamas vaiko stojimas į privačią mokyklą, arba padengiamos jo mokymo namuose išlaidos].

Toks perdėtas polinkis naudotis teismo sale kaip debatų socialinės politikos klausimais vieta yra žalingas tiek visai šaliai, tiek jos teisinei sistemai. Didelei daliai visuomenės neturint tvirtų pozicijų vienu ar kitu klausimu, daugelis įstatymų leidybos sprendimų yra kompromisiniai, tačiau kai teisėjai sprendžia, kurie politikos aspektai prieštarauja konstitucijai, vietos kompromisams nebelieka: viena pusė privalo laimėti, o kita – pralaimėti. Konstitucinio bylinėjimosi atvejais, idėjiniai eksperimentai ir įgyvendinamumo tyrimai, vertinami pagal jų duodamus rezultatus, taip pat nėra įmanomi, kadangi šios idėjos yra bandomos tik abstrakčioje teisinių ataskaitų ir argumentų terpėje. Tokiu būdu politinis procesas netenka savo derybinio elemento, o visuomenė – socialinio eksperimentavimo galimybės, kurią gali suteikti tik renkami valdžios atstovai.

Tuo pačiu metu, teisinės sistemos politizavimas pakerta vienintelį garantą, kurį ji turi – jos nepriklausomumą. Teisėjus pradedama matyti kaip politikus, o jų pritarimo siekimas tampa dar viena politinių kovų priežastimi. Smunka pagarba teisėjų vaidmeniui, paminamas visos teisminės valdžios legitimumas. Apie nykstantį teisinės sistemos neutralumą aiškiai byloja neseniai įvykęs istorinės reikšmės pokytis Senato patvirtinimo procese: kandidatai į pirmosios instancijos ir apeliacinių teismų teisėjų kėdes anksčiau būdavo patvirtinami paprastu balsavimu, tačiau šiandien jie yra tikrinami ideologiniais lakmuso testais, trikdomi obstrukcijomis, bei puolami nuožmių interesų grupių. Kai su pirmosios instancijos ir apylinkės teismų teisėjais yra elgiamasi kaip su mantijas vilkinčiais politikais, būtina prabilti apie teisinės sistemos legitimumo krizę.

Kaip pripažįsta Davidas von Drehle, per didelis kliovimasis bylinėjimusi Konstituciniame teisme kenkia ir visai politinei kairei. Kairiųjų aljansas su pirmosios instancijos teisininkais ir jų tendencija siekti savo socialinių tikslų per minėtus konstitucinės teisės ieškinius skatina politinę atrofiją. Liberalai gali iškovoti pergalę gėjų santuokos klausimu, suokdami savo diskursą analogiškai mąstančių Masačusetso teisėjų akivaizdoje, tačiau nesugebėdami tuo pat metu savo pusėn patraukti ir įtikinti plačiosios visuomenės, jie patys iššaukia tokį priešišką ažiotažą, kokį visi stebėjome lapkričio mėnesį, kai gėjų santuokai buvo pasipriešinta visose vienuolikoje valstijų, kuriose šis klausimas buvo pateiktas rinkiminiuose biuleteniuose. Priklausomybė nuo bylinėjimosi Demokratų partijai taip pat suteikia nuolatinės mažumos statusą – demokratams jau nepavyko laimėti balsų daugumos devyniose iš dešimties paskutinių prezidento rinkimų, ir tolesnis pataikavimas teisėjams, o ne rinkėjams, situacijos tikrai nepakeis. O visų ironiškiausia yra tai, kad respublikonams laimėjus tiek prezidento, tiek Senato rinkimus, taigi padidinus savo įtaką teisėjų skyrimo ir patvirtinimo procese, nesibaigiančiais bylinėjimasis užsiimantiems liberalams iki šiol teismo salėse rodytas simpatizavimas ilgainiui gali išblėsti, taip paliekat politinę kairę ant plyno ledo.

Naujojo kurso laikais, liberalai suvokė, kad balsadėžė ir renkamieji valdžios organai yra tinkamiausi instrumentai socialinėms reformoms, ir naudodamiesi jais pasiekė įspūdingų rezultatų, inicijuodami reikšmingus socialinius pokyčius, kurie išliko giliai įsišakniję ir mūsų dienų visuomenėje. Didelio skeptiškumo Naujojo kurso programos atžvilgiu akivaizdoje, iškilo ištisa karta Demokratų partijos paskirtų teisėjų, nuo Louisp Brandeiso iki Byrono White'o, pasisakiusi už teisėjų galios ribojimą bei pagarbų nuolankumą Kongresui ir jo teisei eksperimentuoti su ekonomine ir socialine valstybės politika. Pastaraisiais metais, liberalių aktyvistų gretose šie balsai jau nebegirdimi, jei išvis neužmiršti. Visoms susijusioms šalims – valstybei, nepriklausomai teisinei valdžiai ir pačiai politinei kairei – būtų naudinga, jei liberalai atsižvelgtų į Davido von Drehle pastabą, atsispirtų juos užvaldžiusiai bylinėjimosi Konstituciniame teisme manijai ir sugrįžtu prie savo Naujojo kurso teisėjų praktikos, kai buvo siekiama laimėti rinkimus, o ne ieškinius.


Susiję

Politika 5369979693376023825
item