Kun. Nerijus Pipiras. Viltis tamsoje: Dievo tarnaitė, kankinė Adelė Dirsytė

Šį mėnesį norisi praskleisti užsklandą ir prisiminti tikėjimo kankinę, Dievo tarnaitę Adelę Dirsytę. Balandžio 15–oji – jos gimimo žemei ...

Šį mėnesį norisi praskleisti užsklandą ir prisiminti tikėjimo kankinę, Dievo tarnaitę Adelę Dirsytę. Balandžio 15–oji – jos gimimo žemei diena. Jau septyniolika metų, kaip Kauno arkivyskupijoje pradėta jos beatifikacijos byla.

Lietuvos vyskupų paskelbti Garbingojo arkivyskupo Teofilio Matulionio metai yra puiki proga pasigilinti į tai, ką Dievas, dovanodamas mūsų tautai Adelę Dirsytę, jos auka norėjo pasakyti, ir ko tas kitiems atiduotas gyvenimas gali pamokyti mus, XXI amžiaus krikščionims.

Keletas biografijos faktų

Adelė Dirsytė gimė 1909 metų  balandžio 15 dieną Pramislavos vienkiemyje, Šėtos parapijoje, Agotos ir Antano Dirsių šeimoje. Tai buvo šeštasis vaikas šeimoje. Būdama aštuonerių metų, pradėjo lankyti Aukštųjų Kaplių pradžios mokyklą. Vėliau mokėsi Šėtos progimnazijoje. Metai, praleisti šioje ugdymo įstaigoje, turėjo lemiamą poveikį Adelės pasiryžimui visuomet tarnauti žmonėms. Čia dėstė kunigai, tuo metu dirbę Šėtos parapijoje – Jurgis Tilvytis ir Feliksas Kapočius, būsimasis Kauno Kristaus Prisikėlimo bažnyčios statytojas, direktorius Jonas Misiūnas, mokytojai Jadvyga Tilvytytė, Stasys Jauniškis ir kiti. Baigus šią progimnaziją, Adelė Dirsytė 1925 metais priimta į Kėdainių gimnaziją. Jau Kėdainių gimnazijoje įsitraukė į ateitininkų veiklą. Čia ji baigė visą gimnazijos programą.

1928 metais A. Dirsytė pradeda studijuoti Lietuvos universitete (nuo 1930 metų – Vytauto Didžiojo universitetas), Teologijos–filosofijos fakultete. Pasirinko Filosofijos skyrių. Studijavo vokiečių kalbą. Pažymėtina, kad čia A. Dirsytei dėstė žinomiausios to meto mokslo ir tautos asmenybės: Juozas Eretas, vyskupas Mečislovas Reinys, Maironis, Stasys Šalkauskis, Vincas Mykolaitis–Putinas ir kiti. Čia taip pat Adelė įsitraukia į naujai suburtą ateitininkų „Birutės“ draugiją, kurios šūkis buvo „Tikėjimas, Viltis, Meilė“. Nuo 1931 metų šioje draugijoje Adelė ėjo metraštininkės pareigas. Tačiau Adelės šeima nebuvo apsaugota nuo nelaimių ir bėdų. Vienas jos brolių buvo sužeistas dar Pirmojo pasaulinio karo metu. O 1932 metais mirus tėvui, buitis dar labiau pasunkėjo. Todėl Adelė, negavusi diplomo, 1932 metais studijas nutraukia. Tačiau negalima sakyti, kad atsitraukia nuo žinių troškimo ir ieškojimo. Yra žinoma, kad nors ir neklausydama paskaitų, ji išlaiko reikiamus universiteto egzaminus ir 1937 metais gauna diplominio darbo užduotį. Net pasitraukusi iš universiteto, ji neapleidžia veiklos katalikiškose organizacijose: organizuoja knygų leidimą, bendradarbiauja spaudoje, rengia kursus, rūpinasi Carito reikalais, važinėja po visą Lietuvą skaitydama paskaitas. Savo straipsniuose ji ypatingą dėmesį skyrė moterų dorai ir motinystei. Pažymėtina, kad dar gyvendama Kaune, kurį laiką dėstė lietuvių kalbą Saulės gimnazijoje.

Adelė Vilniuje – Dievo dovanotame tikėjimo liudytojų susitikimo mieste

Praeito amžiaus penktojo dešimtmečio pradžia mūsų tautai – ypatingų išbandymų ir ypatingos Dievo malonės laikas. Dera pastebėti, kad Vilnius, nepaisant karo meto ir okupacijos, tuomet buvo ir iškilių asmenybių susitikimo vieta. Čia 1939 metais dirbti atvyko kunigas Alfonsas Lipniūnas, kuriam šiuo metu Panevėžio vyskupijoje taip pat pradėta beatifikacijos byla. Kunigas Alfonsas Lipniūnas, daug metų ėjės Panevėžio vyskupijos, o kartu, galima sakyti, ir visos Lietuvos, jaunimo kapeliono pareigas, greit rado bendrą kalbą su Vilniaus jaunuomene, studentija. Daugelį žavėjo jo pamokslai Vilniaus Šv. Jonų bažnyčioje. Čia jis organizavo ir vargingųjų šalpą. Universitete atkūrė ateitininkų veiklą. Tiesa, susirinkimai vykdavo jo paties bute mažomis grupelėmis. Jų metu kunigas stengėsi jaunuomenei perteikti ateitininkijos dvasią, skolindamas knygas, mokydamas diskusijose ieškoti tiesos. Čia apaštalinį darbą dirba ir arkivyskupas Mečislovas Reinys, Adelės dėstytojas, kuriam taip pat pradėta beatifikacijos byla. O ir kiti... Nuostabu, kad šie žmonės, tikėjimo liudytojai, vienas kita pažino ir galėjo iš vienas kito semtis kantrybės, ištvermės, tvirtumo: Lipniūnas, Reinys, Borisevičius, Matulionis, Dirsytė...

1940 metais Adelė persikelia į Vilnių. Dirba mokytoja mergaičių gimnazijoje. 1942–1944 m. dirbo Vilniaus 2-oje valstybinėje vidurinėje amatų mokykloje. Iškalbingas faktas tas, kad net ir sunkiausiomis akimirkomis mokytoja stengdavosi dažnai priimti Šventąją Komuniją. Dažnai lankydavosi Katedroje, Šv. Mikalojaus, Aušros Vartų ir kitose bažnyčiose. Ypatingai žavėjo tuo metu Vilniuje dirbusio kunigo Alfoso Lipniūno pamokslai ir veikla. Visiškai neatsitiktinai ir Adelė pradėjo bendradarbiauti šioje veikloje. Kun. A. Lipniūnas „neakivaizdžiai (žinoma, pritariant tuo metu taip pat Vilniuje tarnavusiam arkivyskupui Mečislovui Reiniui) atkūrė ateitininkų organizaciją“. Ta veikla vyko nesiafišuojant, netgi slapta. Vėliau, vokiečiams suėmus kun. Lipniūną, arkivyskupas M. Reinys, siekdamas, kad ateitininkų veikla tęstųsi, jų vadovu paskyrė kun. Bernardą Baliuką (Baliukonį). Adelė Dirsytė čia vėl aktyvioji ir nepamainomoji pagalbininkė.

O ir savo pamokose ji stengėsi plėsti ne tik mokinių intelektualinį, bet ir dvasinį akiratį. Visuomet stengėsi skatinti pamaldumą, artimo meilę. Nors už tai, žinoma, kentėjo. 1944 metais Adelė pradeda dirbti kunigaikštienės Birutės mokykloje, kuri, atėjus sovietinei valdžiai, pervadinta į Salomėjos Nėries vidurinę mokyklą. Dėsto vokiečių kalbą. Momentas, įstrigęs ne vienos Adelės mokinės atmintyje – išleistuvių vakaras, kada mokytoja kartu su mokyklos baigimo dokumentu kiekvienam įteikė ir po erškėtrožės žiedą. Šiandien galime stebėtis: kaip iškalbinga ir toliaregiška. Juk netrukus, ko gero ne vien mokytojai, bet ir ne vienam buvusiam mokiniui į tėvynės istoriją savo auka ir šviesa teks įaugti kaip žiedui tarp spyglių... O gyvenimo ir aukos kelias neišvengiamai ėjo link Golgotos viršūnės. Dar vokiečių okupacijos metais Adelė Dirsytė susitikdavo su vienu iš ateitininkijos vadovų Juozu Brazaičiu. Tačiau jis neapsiribojo vien tik ateitininkų veikla – sau pareiga laikė ir padėti miško broliams. 1945 metais jis buvo suimtas, tačiau pabėgo iš NKVD rankų ir pasislėpė pas Adelę, tuo metu gyvenusią Sofijos Ladygienės bute. Tai, žinoma, sukėlė grėsmę pačiai Adelei Dirsytei, tačiau pareiga Evangelijai ir Tėvynei nugalėjo – Adelė nepabūgo kančios. Netrukus, 1946 metų kovo 6-osios naktį Adelė areštuojama ir nuteisiama už „tėvynės išdavimą ir antikomunistinę veiklą“, kaip ir daugelis kitų iškilių Lietuvos veikėjų. Nors Tėvynė, ko gero, skleidžiant krikščioniškas vertybes ir žmogiškąjį orumą, negali būti išduota… Tardytojai, tardę A. Dirsytę, įvairiais būdais stengėsi išgauti „patogią tiesą“. Galima būtų pacituoti vieną protokolų, kuriame užrašyti tokie žodžiai: „Taip, aš dalyvavau fašistinės ateitininkų organizacijos veikloje“. Tačiau tai nėra Dirsytės žodžiai.

Viltis tamsoje

Tremtyje, toli nuo Lietuvos, ryškiausiai sužibo Adelės šventumo šviesa. Ji  nuteisiama 10 metų. Ta kelionė į tremtį apvainikuoja visą Adelės tikėjimo ir gyvenimo kelionę. A. Dirsytei teko patirti kančią tolimoje Užpoliarėje, Taišete, Kolymoje... Net ir čia, rodos, pačiomis nedėkingiausiomis sąlygomis, ji tęsia savo, kaip mokytojos, misiją. Viena iš kartu tremtų mergaičių, dabar jau senyvo amžiaus, yra užrašiusi tokius žodžius: „Mes buvom nusiminusios. Palikom Lietuvą. Mūsų laukia nežinia. Mes nežinome, ar kada begrįšime. O traukinys vis dunda… Mes tolstam nuo gimtosios žemės, nuo gimtųjų namų. Kažkas sušunka: „Jau Rusija“. Pasidaro taip baisu. Nes pravirkstam. Tuomet Dirsytė mums pradeda pasakoti apie tautos didvyrius, jų drąsą, kančias, pasiaukojimą, skatina mus prisiminti istoriją, pasakoja mums apie mūsų rašytojus, poetus, ragina čia pat, važiuojant, pasimokyti eilėraščių. Ji daug jų mokėjo. Ir mes, monotoniškai dundant traukiniui, kartojam eiles apie tėvynę, ilgesį, meilę. Kartojom, kartojom. Ir – stebuklas! Kur baimė dingo? O prieš akis – mūsų sodas, besileidžianti saulė, mano mėgstamiausias serbentų krūmas. Mokytoja žinojo, kaip mus išblaškyti, nuvyti baimę, kaip nušluostyti ašaras.“

Adelė visuomet matydavo artimą, kuris kenčia, kuriam reikia padėti. Ji visuomet surasdavo būdą, kaip pasiekti žmogų. Liudytojos pasakoja, kad Adelės žodžiai eidavo tiesiai į širdį, jas atgaivindavo, sustiprindavo. Jos tiesiog glausdavosi prie Adelės, nes nuo jos sklido neapsakoma šviesa. Adelė, kaip minėta, bendravo ir su kunigu Alfonsu Lipniūnu, Dievo tarnu, kuris ypatingai mylėjo Eucharistiją. tikriausiai iš jo ji ir perėmė tą meilę Eucharistijai. Be galo išraiškingi vienos liudytojos žodžiai: „Buvo Kolymos pūga, verpetais sukdama sniego sūkurius. Mus, einančias į darbą, surikiuodavo po penkias ir skaičiuodavo. Skaičiuodavo tuos penketus be galo. Kai trūksta, ar vienu per daug – vėl iš naujo. Šaukia pavarde. Mes turime pasakyti numerį, prisiūtą prie nugaros ar skverno. Nuo šalčio kalena dantys. Nejaučiame nei rankų, nei kojų. O jei kuri išdrįsdavo pusbalsiu atsidusti, reikėdavo sėst ar gult, nesvarbu į sniegą ar į purvyną. Viską turėdavom nuleisti tylomis. „Mergaitės“, - sakydavo mūsų geroji mokytoja, - „Dabar – jų valia. Turime klausyti. O jei atodūsis veržiasi iš širdies – kalbėkit su Dievuliu mintimis. Niekas nežinos, o Jis – išgirs“. Ir išmokė ji mus maldelių, kurias kalbėdavom eidamos į darbą ir grįždamos į zoną, tuometinius savo namus. Ji išmokė, kaip prieiti dvasinės išpažinties ir dvasiškai priimti Švenčiausiąjį Sakramentą“.  Labai svarbus akcentas kalbant apie A. Dirsytę yra tai, jog ji  buvo maldos ir vilties mokytoja artimui sunkiausiais momentais.  

„Marija, gelbėk mus“

Tikriausiai visai neatsitiktinai toli nuo Lietuvos, 1953 metų vasario 16–ąją, dienos šviesą išvydo maldų rinkinėlis „Marija, gelbėk mus“. Ši knygelė buvo kaip mažas Dovydo akmenėlis prieš milžiną Galijotą. Vien tas pavadinimas „Marija, gelbėk mus“ simbolizuoja begalinę viltį, kad per galingą Marijos užtarimą mes galim gauti viską – stiprybės, vilties. Galų gale, Marija toji, kuri gali iš Viešpaties išprašyti net Laisvę. Ši knygelė spinduliuoja paprasčiausiu nuoširdumu. Joje išlaikoma Valandų liturgijos struktūra. Čia juk galima rasti ryto, vakaro maldas, maldas prieš darbą ir po jo, švenčių maldas, Mišių apmąstymus. Ten surašytos visos maldos, kurias kas nors atsiminė. Išgyventos ir paprastos maldos. Daugelyje jų Kristaus prašoma vilties, jėgų ir užtarimo. Meldžiamasi net už persekiotojus. 

Ši knygelė, galima sakyti, pralenkė laiką. Joje, šalia kitų maldų, galima rasti be galo nuoširdžią maldą ir Dievo Gailestingumui, nors, kaip prisimename, Bažnyčioje Dievo Gailestingumo kultas labiausiai išplito popiežiui Jonui Pauliui II seserį Faustiną Kovalską paskelbus šventąja ir Atvelykio sekmadienį pradėjus švęsti kaip Dievo Gailestingumo šventę.

Pats knygelės „išleidimas“ vyko  slapta. Jei kas iš prižiūrėtojų būtų sužinoję, visas, kurios tik prisidėjo prie šios knygelės, būtų nubaudę. Dabar ši knygelė paplitusi po visą pasaulį šimtatūkstantiniu egzempliorių tiražu. Išversta į daugybę pasaulio kalbų. 1959 metais ši knygelė buvo lietuvių vienuolių išspausdinta Putname. Iki 1963 metų knyga buvo pasirodžiusi anglų kalba (60000 egzempliorių tiražu), vokiečių (45000 egzemliorių tiražu), olandų (450000 egzempliorių tiražu), italų (10000 egzempliorių tiražu), ispanų, portugalų, prancūzų, lenkų, kinų kalbomis. Jau 1963 metais – praėjus dešimčiai metų po sudarymo – knyga buvo paplitusi po visą pasaulį. To, ko gero, nė viena lietuviška knyga nėra sulaukusi. 

Pati Adelė savo kančias, savo aukas aukodavo už Lietuvą. Galima būtų  pacituoti dar vieną liudytoją. Ji rašo, jog dažnai Adelę kviesdavo tardyti, dažnai jai tekdavo pabuvoti ir karceryje, kur ją tiesiog daužydavo budelis tiek, kiek norėdavo. Ji niekam nesiskųsdavo, nesakydavo, kad ją taip kankina. Nuėjusios į pirtį kartu kalinčiosios matydavo vis naujas dėmes ant Adelės kūno. Dirsytė visas savo kančias aukodavo Dievo Motinai Marijai už Lietuvą. 

Kankinystės vainikas

Viena liudytojų, Kazimiera Dambrauskienė, pasakoja: „Akyse stovi vienas vaizdas. Mes prie tiesiamo kelio. Gale geležinkelio. Dirsytė stovi prie akmenų krūvos. O iš po skarelės nutekėjusios kraujo srovelės. Tačiau akyse – lengva šypsenėlė. Į Magadaną atplaukėm rudenį, spalio mėnesį. Gyvenom palapinėje. Atsimenu, Dirsytė vieną rytą niekaip negalėjo atplėšti plaukų, prišalusių prie palapinės. Tuo metu į darbą ėjom tik norinčios. Pagalvojau, kad Dirsytei būtų geriau truputį pajudėti, padirbėti. Tačiau ji liko palapinėje. Netrukus buvo ruošiamas etapas. Mus išvežė nuo Magadano. Būdavo, gaudavau laiškelių iš mylimos mokytojos. Paskutinį gavau, kai buvo gavėnia. Klausė, koks momentas iš Kristaus kančios man daro didžiausią įspūdį?“. Adelė, kai tik galėdavo, bendraudavo su visomis ten esančiomis. Kai negalėdavo bendrauti gyvu žodžiu, bendraudavo laiškeliais. Kviesdavo kartu mąstyti. Žmogus gali daug daryti, veikti, bet labai svarbu yra ir žmogaus mintis, jo vidinis pasaulis, į kurį Adelė visada kreipdavo dėmesį. Ji užvesdavo „ant tokios paguodos“, kuri nustebina. Pavyzdžiui, Adelė drauge kenčiančių rate iškelia klausimą, kas yra geriau: laisvė ar laisvės ieškojimas? Jos, visos susirinkę, duoda atsakymą: „Mes nusprendėme, kad geriau – laisvės ieškojimas, taigi, mūsų dalia – rinktinė“. Liudytoja sako gerai prisimenantį tą dvasios pakilimą. Ši mintis apie laisvės ieškojimą šildė dar ilgai. Įdomu: „Neturiu laisvės, bet laisvės ieškojimas – geriau…“

Adelė drauge kalinčioms moterims, kurioms per tą laiką gal ir piktumas kildavo, išgyvenimai, didžiulis stresas, pyktis ant prižiūrėtojų, kurie niekindavo, tyčiodavosi, žemindavo, nuolat primindavo: „Keršto kelias – ne mūsų kelias. Mes galime tik atleisti.“

1954–1955 m. žiemą ji buvo kažkur išvešta, kankinta, mušama, patyrė daugybinius sužalojimus. Buvo grąžinta pašlijusia sveikata ir psichika. Tada vėl išvešta. Oficialiame dokumente užrašyta, kad ji mirė Chabarovske 1955 m. rugsėjo 26 d. Adelės Dirsytės palaidojimo vieta nežinoma.

Malda prašant Adelę Dirsytę paskelbti palaimintąja

 Visagali Viešpatie Dieve, Tikėjimo, Vilties ir Ištvermės šaltini! Tu palaikai ir stiprini pasitikinčius ir sekančius Tavimi. Žiauriuose Sibiro lageriuose daugelį metų stiprinai mokytoją Adelę Dirsytę, kad liktų ištikima Tavo valiai ir būtų pamokančiu pavyzdžiu artimui. Viešpatie, suteik malonę, kad Tavo tarnaitė, mokiusi žodžiu ir savo gyvenimu, o tikėjimu paliudijusi kankinystę, galėtų tapti mūsų Užtarėja Danguje. Amen.


Susiję

Straipsniai 1280320096785164713

Rašyti komentarą

  1. Anonimiškas2017-02-08 16:46

    Juozas Brazauskas (ne Brazaitis). Jis po Sibiro lagerių grįžęs gyveno Kaune, Šančiuose.
    Sode prie namų jų šeima augino daugybę gėlių.
    Dirbo "Pramprojekte", viename kabinete kartu su mano tėte. Abu buvo grįžę iš lagerių, abu ateitininkai. Malonus, šiltas žmogus. Gerai žaidė šachmatais.

    AtsakytiPanaikinti
  2. "1953 metų vasario 16–ąją dienos šviesą išvydo maldų rinkinėlis „Marija, gelbėk mus“"

    Taip, tai pasaulyje labiausiai paplitusi lietuviška knyga! Autorei reiktų paminklo.
    O (lietuviškose) mokyklose ar kas pamini?..


    "Adelė Dirsytė gimė 1909 metų balandžio 15 dieną Pramislavos vienkiemyje..."

    O kas šiais laikais gimsta vienkiemiuose? Tie, kuriuos meta į šulinius...

    AtsakytiPanaikinti

emo-but-icon

NAUJAUSI

Komentarai

KVIEČIAME PALAIKYTI

SEKITE MUS FACEBOOK

REKOMENDUOJAME

KVIEČIAME ĮSIGYTI

Naujienų prenumerata

item