Jacek Matysiak. Dvi Trumpo prezidentavimo savaitės... Jo vykdomų permainų greitis stulbina

Amerikoje daugėja vilties, chaoso ir isterijos. Ar Amerika pajėgs persiorientuoti nuo globalizmo vietos patriotizmo kryptimi? O Donaldas ...

Amerikoje daugėja vilties, chaoso ir isterijos. Ar Amerika pajėgs persiorientuoti nuo globalizmo vietos patriotizmo kryptimi? O Donaldas Trumpas liko savimi, nėra kieno nors lėlė. Primena prezidentus svajotojus, tokius kaip Ronaldas Reaganas, arba Johnas F. Kennedy. Bet tai tik pradžia.

Prezidento Trumpo šalininkai po dviejų jo valdymo savaičių yra juo susižavėję, o jo priešininkams jau gana, jie yra tiesiog apimti baimės. Jo vykdomų permainų greitis stulbina, stebėtojams labiausiai neįtikima yra tai, kad jis iš tiesų vykdo, ką pažadėjo per rinkimų kampaniją. Ir tai reiškia būti politiku!?

Savo kritikams prezidentas neieško žodžių kišenėje, jiems ne atleidžia, o puola, ironizuoja, mala į miltus. Kairiųjų medijų oro kavalerijos dronai, dar neseniai užtikrinti savo stovyklos pergale, besiruošę Hillary Clinton karūnacijai, kaip kamikadzės ieško bet kokio naujojo prezidento slystelėjimo, pasiruošę jį išjuokti, sukritikuoti. Jiems artimi vienetai (Moterų maršas) protestuoja pritariamai linksint vadovaujančiam kairiųjų šimtinėms finansų spekuliantui (kaip kai kurie nori vadinti – Belzebubui) George'ui Sorosui.

Koservatoriams ir žmonėms, pripažįstantiems sveiko proto taisykles, Trumpas yra kažkas taip akivaizdu ir tikra, kaip kairiųjų skelbtas pasaulinis atšilimas; pasak naujausių apklausų, naujojo prezidento palaikymo reitingas šoktelėjo net iki 59 proc.! Tiek, kad pasaulinį atšilimą Trumpas laiko kinų išmone, paskleista globalistinių žiniasklaidos priemonių, kurios tikslas yra Amerikos deindustializacija. Po feminisčių eitynių matėme kasmetinį Žygį už gyvybę, kuriose pirmą kartą dalyvavo ir kalbą pasakė ne kas kitas, o viceprezidentas Mike'as Pence'as. Susidariusiame katile vieni renkasi šypseną ir viltį, kiti verda neapykanta, šaukdami apie tolerancijos ir demokratijos trūkumą!

Pagyvėję konservatoriai naujoje situacijoje tiki, kad Trumpas yra Mesijas, kuris baigs Amerikos kelionę į niekur, kupiną nereikalingų ir brangių karų beprotiškuose užsienio pakraščiuose; kaip ir tuo, kad jis bus ištikimas savo rinkimų šūkiui: „Visų pirma – Amerika!“. Tačiau virš vis mažiau oranžinių valstybės vadovo karčių renkasi juodi debesys. Vieni temdo jau silpstančios globalios supervalstybės galią ir įtaką, kiti meta šešėlį ant pačios Amerikos ateities.

Istorikai sako, kad ištyrus buvusių imperijų liekanas paaiškėja, kad jų galas paprastai nulemtas savižudybės. Praėjusius 250 metų matėme nuolatinį Amerikos galių ir reikšmės augimą tarptautinėje arenoje. Abu naminiai Europos karai, vėliau išplitę po visą pasaulį, suteikė Amerikai progą pasiekti supervalstybės vaidmenį. Tačiau vėliau „tautiniai reikalai“ ėmė užleisti vietą globalių tarptautinių korporacijų ir banksterių interesams. Tai globalistai užkariaudami pasaulio rinkas savo kontrolę joms sutvirtino Amerikos vaikinų krauju daugelyje intervencijų ir karų. Tai jie vaikydamiesi maloniai skambančių sidabrinių atėmė iš Amerikos gyventojų oraus atlyginimo ir oraus gyvenimo galimybę, perkeldami fabrikus ir darbo vietas į pigiausius kraštus Kinijoje arba kitose Azijos šalyse. Dabar nuotraukuose ir filmuose gąsdina tušti, apleisti ir nugriovimo laukiantys kadaise pilni gyvybės viduriniosios klasės namai kažkur pamirštame Detroite arba Čikagoje...

Partiniai politikai, skubėdami pirmyn ir sėsdami į stebuklingą pinigų traukinį, greitai tolo nuo savo rinkiminių pažadų ir vakarykščių rinkėjų poreikių, tarnaudami lobistams, aptarnaujantiems banksterių ir korporacijų imperijas. Taip nebeliko tradicinės Amerikos, krašto laisvų ir nepriklausomų žmonių, saugančių savo pilietines teises, steigėjų įtvirtintas Kostitucijoje. 

Tikras globalistų, oligarchijos ir tarptautinių korporacijų priešas yra Amerikos vidurinioji klasė, laisvi ir nepriklausomi žmonės, su savo vertybėmis, puoselėjamomis tradicijomis, etika, tiesos ir pilietinio teisingumo pajauta, išvedama iš religijos, Konstitucijos ir sveiko proto dėsnių. Kaip tik ši klasė pastaruosius 8 metus daugiausiai gavo į kaulus, buvo slopinama ir naikinama profesinių perspektyvų trūkumo, vis didėjančio reguliavimo cunamio, deformuota ir pribaigta marksizmo persunktose mokyklose. Kita vertus, Holivudo ir medijų farširuota beprotiškų naujojo „normalumo“ projekcijų, gundyta ištvirkavimų, nuodijančių pašvęstą tradicinio modelio šeimos gyvenimą...

Tradicinio šeimos modelio išardymas, išjuokimas, išniekinimas ir apspjaudymas žmogaus ateičiai gali būti toks pavojingas ir yra toks absurdiškas, kaip kad bandymas įkalbėti, kad šiuolaikiniame pasaulyje vanduo nėra šlapias. Arba kartojimas, kad esi pats svarbiausias, daryk tik tai, kas tau malonu ir sukelia pasitenkinimą, keisk pasaulį ir atmink: tavo tėvai yra atsilikę ir, tiesą sakant, nieko neišmano... Apskritai, sunku dar stebėtis globalistais. Ironiškai galima tik pastebėti, kad ne vien pinigais žmogus gyvas. Tad kai jau pagauna savo „toną“, prieš juos atsiveria nauji horizontai, o visų pirma supratimas, kad savo statusui užtikrinti, išlaikyti ir net išpūsti, reikia įgyti visišką valdžią, kuri leis jiems kontroliuoti ateitį.

Problema tai, kad nepaisant to, jog taip greitai saujelė [žmonių] tiek daug pasiekė ir jų apetitas auga bevalgant, žiūrėdami į Soroso, Brzezinskio arba Rockefellerio veidus matome, kad tie globalizmo genijai ir architektai, deja, irgi sensta. Gal iš čia ta skuba tėvynės, religijos, patriotizmo ir nacionalizmo sunaikinimo projektuose?

Galbūt todėl Soroso organizacija „W2E“ (Witajcie w Europie) aprūpina ir koordinuoja jaunų islamistų invaziją, maršą ir Europos užkariavimą, siųsdami juos, kad sunaikintų Europos pamatus ir tradicines vertybes? Juk plika akimi matyti, kad tie žmonės negali ir neketina asimiliuotis su Vakarų visuomenėmis ir gausinti jų gerovės (alio, Angela Merkel!).

Apskritai, globaliųjų banksterių svajonė yra įvairiais keliais sukelti tokią savivaldžių benruomenių vertės ir galimybių sumaištį, kad žmonės patys atsisakytų savo pilietinių teisių bei laisvių dėl bet kokių (?) stiprios (globalios) valstybės saugumo garantijų.

Tačiau kaip matome, niekas šiame pasaulyje nėra nekintama, kiekvienas veiksmas sukelia atoveiksmį. Tiek Europoje, tiek ir Amerikoje didėjantis spaudimas stumia žmones reaguoti į beatodairišką, visa naikinantį ir iki šiol pergalingą globalizmo žygį. Žinoma, jo architektai, vadovaudami medijoms bei [dirbtinai] sukurtiems „visuomenės autoritetams“, patys įkvepia [įvairias] grupes (pavyzdžiui, BLM [„Black Lives Matter“]), platindami visuomeninius neramumus ir žeisdami piliečių saugumo jausmą. Tačiau šiandien yra neginčijamai daugiau vilties, tiek kai kuriose Europos šalyse, tiek ir Amerikoje. Dvi savaites Amerikai vadovaujantis Donaldas Trumpas, atrodo, supranta tuos pavojus bei dilemas ir, būdamas labai veiklus, žaibiškai vykdo permainas, turinčias sustabdyti pergalingą globalizmo banksterių žygį. 

Jo rinkėjai su pasitenkinimu stebi, kaip Trumpas vykdo eilinius rinkiminius pažadus. Tačiau tie, kurie tikisi sėkmės, turi būti pasirengę ir netektims. Demokratų partija JAV maždaug nuo George'o Kennedy laikų perdavė savo programą Respublikonams, ir šiandien tapo socialistine partija. Negalima tikėtis, kad gausiai remiama globalistinė Soroso kairė tiesiog taip nuleis bures tik todėl, kad pralošė rinkimus. Galime būti tikri, kad po trumpalaikio apstulbimo tos jėgos, be kita ko labai gausios, nedelsiant pereis į puolimą ir pasistengs įklampinti iki šiol laimintį Trumpą į nesuskaičiuojamą daugybę dvikovų ir mūšių. 

Tie, kurie domisi Amerikos politika, žino, kad apie 2004 m. kairuolis finansinis spekuliantas ir milijardierius, pagal kilmę Vengrijos žydas, George'as Sorosas nusprendė JAV, o galbūt ir pasaulyje, įvesti savo tvarką. Jam įvairiai sekėsi realizuoti savo planus, bet tai jo mintis buvo Barackas Huseinas Obama (Indonezijos pase – Barry Soetoro). Tai leido Sorosui savo idėjas įgyvendinti visame pasaulyje. Žirgas, už kurį pastatė jis pastaruosiuose prezidento rinkimuose, buvo visiškai korumpuota Hillary Clinton. Rinkimus Sorosas pralaimėjo, bet įdėjo į juos ir į Demokratų partiją mažiausiai 100 mln. Amerikos dolerių. Mūšio lauke jis vis dar turi svarbių aktyvų, apie ką kartkartėmis sužinome. Tai jis finansuoja revanšistinį rasistinį sąjūdį Black Lives Matters, žinomą iš gatvės protestų, siaubiančių Amerikos miestus; tai jis mokėjo po 15 dolerių už valandą aktyvistams, trukdžiusiems Trumpo rinkiminius mitingus. Po to rėmė 50 grupių, dalyvavusių protestuose per Trumpo prezidentinę inauguraciją.

Viena vertus, naivu būtų tikėtis, kad Sorosas daugiau nerengs Trumpo prezidentavimą destabilizuojančių akcijų. Lygiai kaip naivu būtų tikėtis, kad dinamiškas ir problemas spręsti pasiryžęs Trumpas nebandys jo užkardyti ir leis jam sau kenkti. Atrodo, kad panašiai elgiasi vengrų Orbanas ir, tikėkimės, Kaczynskis, taip pat turėtų prisidėti britai ir Malaizijos politikai, kurių valiutas tas hiena, be abejo, bandė smarkiai destabilizuoti. Jau dvi savaitės Demokratų partija Senate kaip tik gali blokuoja (net klausymus) Trumpo nominuotus kandidatus į ministrus. Jos tikslas yra nuolatinės opozicinės kovos. Pastaruoju metu tos partijos senatoriai net nepasirodo atskirų komisijų klausymuose.

Trumpo pergalė taip pritrenkė kairiuosius, kad Rosa Brooks, aukšto lygio Gynybos ministerijos darbuotoja, buvusiai Obamos administracijai pataria, kad likusi vienintelė reali galimybė, ir ji yra... Obamai lojalių karininkų pasikėsinimas į prezidentą Trumpą. Štai ką skelbia „Washington Post“: „ʼForeign Policy‘ redakcijos vedamajame vyresnioji Pentagono patarėja Rosa Brooks viešai siūlo, kad bene vienintelė galimybė pašalinti istorijoje labiausiai amerikiečius supriešinusį prezidentą gali likti tik karinis perversmas prieš Trumpo administraciją“.

Įsivaizduojate tai? Reikia pripažinti, kad Trumpas iš tiesų nuosekliai vykdo savo rinkiminius pažadus, parinkdamas ir nominuodamas į savo vyriausybę daugybę konservatyvių pažiūrų žmonių. Prieš kelias dienas aidu atsimušė jo pasiūlyta Neilo Gorsucho kandidatūra į laisvą vietą, neaiškiomis aplinkybėmis mirus Aukščiausiojo Teismo teisėjui, konservatyviajam Antoninui Scalia. Ir čia Trumpas laikėsi žodžio parinkdamas jauną (49 metų) konservatyvų konstitucionalistą, o tai kairiuosius įsiutino iki bejėgio pykčio ribų. Pažiūrėsime, kiek Senate truks nominanto klausymų procesas ir kokios kliūtys bus jam sudarytos.

Matydami, kad priešingai „tradicijai“ rinkimus laimėjęs Trumpas neparsidavė elitams, o tvirtai siekia pagerinti piliečių ir valstybės būklę, daugelis amerikiečių baiminasi dėl jo gyvybės ir sveikatos. Tačiau atrodo, kad išsirinkęs Mike'ą Pence'ą į viceprezidentus, Trumpas tarsi išsipirko sau gyvybės draudimo polisą. Pence'as, išauklėtas Airijos katalikų šeimoje (vėliau tapo evangeliku) yra gerokai konservatyvesnis ir pamaldesnis už Trumpą, tad kairieji nesidžiaugtų, jeigu jis taptų prezidentu...

Didžioji dauguma viešpataujančių kairiųjų medijų pateikia amerikiečiams atrankinius vaizdus, kurie ne visada atitinka tikrovę. Manoma, kad Amerikos visuomenėje tik 25 proc. rinkėjų laiko save liberalais arba kairiaisiais, iš jų maždaug 3–5 proc. tapatinasi su gėjais ir lesbietėmis. Tyrimai rodo, kad maždaug 36 proc. rinkėjų laiko save konservatoriais. Akivaizdu, kad vadovaudami medijoms ir griaunamajai Holivudo jėgai kairieji sudaro įspūdį, kad yra kur kas didesnė galia, bet ši propaganda kartkartėmis patikrinama prie rinkimų urnos... 

Įdomu, koks žodis labiausiai atitinka Soroso liberalų programą ir mintis? Tai bus jų pamėgtas raktažodis: abortas. Motinoje Žemėje gyvena daugiau kaip 7 mlrd. žmonių, taigi jų yra aiškiai per daug (Romos klubo pranešimas, 1970). Globalistai banksteriai sako, kad yra išeitis: abortas, tik medijose reikia jį patraukliai supakuoti, apginkluoti ir perduoti, ypač jaunimui. Jie nenusideda vaizduotėje, nes lengviau yra tiesiog nusidėti... 

Tad iš tiesų – ABORTAS, ir mums visiškai pasiseks! Šiandien numatomas vaikų, tautų, patriotizmų, religijų, tradicijų, tėvynės abortas; trumpai sakant, reikia abortuoti senąjį pasaulį! Ir tada gims naujasis žmogus ir naujasis pasaulis, kaip Aldouso Huxley kūryboje. Tai jau bandė sovietai su homo sovieticus, bet tai buvo lokali brutaliai asketiška versija, ir, sorry, kažkaip nepavykusi. [...] Komunizmas pražudė tik 100 mln. žmonių. Suteikime galimybę jo naujai versijai – nebent norime būti fašistai, rasistai, antisemitai ar islamofobai...

Čia, Kalifornijoje, taip pat karšta, kairieji smarkiai isterikuoja. Apsimeta, kad kalba apie toleranciją ir prieš dešiniuosius fašistus, bet iš tiesų patys yra velniškai netolerantiški, o jų elgesys kaip tik atsiduoda fašizmu! Situacija ima šiek tiek priminti 20-ųjų ir 30-ųjų Veimaro respubliką, kai gatvėse siautėjo raudonųjų komunistų ir anarchistų bandos, kovojančios su kaip atsakas atsirandančiais tautiniais socialistais. Ponai, socializmas tai tik forma! 

Tiesiog laimė, kad grumtynėse Amerikoje dalyvauja šiandien vis dar svarbūs, bet tik pavieniai, raudonieji internacionalistai. Arba tie klasės išrinktieji (nors ir be klasės!), bet gatvėse jie dar neturi atitinkamai rasės (tautos) išrinktųjų. Kas žino, ar neteks to patirti dar kartą?

Galbūt kitą kartą parašysiu ką nors apie Kalifornijos atsiskyrino muo JAV grėsmę (!). Trečiadienio vakarą kadaise garsiame libertarizmo sąjūdžiu (antroje 7-ojo dešimtmečio pusėje) Berklio universitete (įlankoje šiauriau San Francisko) neįvyko žadėtasis susitikimas su dešiniuoju žurnalistu ir komentatoriumi (gėjumi) Milo Yiannopoulos. Akademinė kairioji ir 150 užsimaskavusių anarchistų suorganizavo protestą, degindami ir siaubdami universiteto objektus, metalinėmis lazdomis mušdami politinius priešininkus, padarydami žalos maždaug už 100 000 dolerių. Miela žinomiems libertarams, kritikuojantiems autoritarines kairiųjų tendencijas, politinį korektiškumą ir femonacizmą. Riaušės ir demonstracijos čia tęsiasi jau antrą dieną. Universiteto kairieji skandavo šūkį: „No borders, no nations! Fuck deportations!” (Nenorime sienų, nei tautų! Lauk deportacijas!)

Jau gerokai anksčiau krikščioniškame pasaulyje pavojingi padariniai grėsė tam, kuris būdavo apibrėžiamas kaip eretikas, arba musulmoniškame pasaulyje – kaip netikintis (infidelis; čia niekas nepasikeitė). Stalino laikais priešus vadindavo fašistais, po to išskirtinę karjerą padarė terminas „antisemitas“, taip pat, bent jau šiandien, Amerikoje vis madingas „rasistas“. Ir ko tik tie žmonės neišgalvoja, kad (jiems) gyventi būtų geriau...

Trumpo pergalė panaikino galimybes sunkiai ir sistemingai kurtam raudonajam voratinkliui. Vargšas Obama, savo politinių dienų pabaigoje po Trumpo nebesitikėdamas nieko gero, kaip savo įpėdinę patepė Angelą Merkel. Juk taip, naująja Hillary Clinton socialistiniams pasaulietiniams elitams tapo senoji Angela Merkel. Tai jos agentas, „Oskaro“ herbo kilmingasis Donaldas Tuskas oficialiai pavadino Trumpą svarbia grėsme kairiųjų mafijai visame pasaulyje. O kaipgi, tai juk tik verslas: Sorosas moka ir reikalauja. O ir kiekvienas turi savų rūpesčių... 

Neturime šiandien vietos aptarti tai tarptautinei situacijai, kurioje atsidūrė Trumpo Amerika, bet naujajam prezidentui patinka iššūkiai, jis yra veiksmo žmogus, kuris laiko, kad globalistai nuvedė Ameriką patarlės klystkeliu. Tarsi sakytų: „aš visa tai sutvarkysiu“. Daugelis laukia naujojo prezidento naivumo, silpnumo ir patirties trūkumo, kai mini Putino Rusiją, raumenis įtempiančius kinus, Meksikos narkotikų prekeivius, arba Teherano ajatolas...

Tačiau Trumpas visų pirma žiūrės Amerikos ateities. Putinas negaus lengvatinio tarifo. Trumpas gali apžavėti komplimentais ir plačia šypsena, tačiau jis vis vien tiki savo naująja tvirta generolų gvardija su generolu Mattisu, „pasiutusiu šunimi“, priešakyje. Trumpas yra vadybininkas, kuris pasitiki tik specialistais.

Oficialiai į pirmąją ugnį turi patekti islamistai-teroristai, čia Trumpas norėtų Putino pagalbos ir bendradarbiavimo, kuris būdamas KGB pulkininkas, kelia kainą ir nori patikrinti Trumpo reakciją į kovinių veikmų rytų Ukrainoje sustiprėjimą. Tačiau Trumpo iniciatyvoms grasina ne tik pasaulyje besiformuojantis naujas jėgų išsidėstymas, bet ir globalistinių pajėgų pasipriešinimas Kongrese. 

Musulmonus ir kairiuosius vienija neapykanta krikščionybei, kurios vaidmenį savo kalbose Trumpas kaip tik ima pabrėžti. Ankstesnė Obamos administracija bandė papirkti Iraną (150 mlrd. ir Babilono vaidmuo Irake), kad atskirtų jį nuo Rusijos. Visa tai tam, kad būtų laiko operacijoms prieš didėjantį teritorinį kinų apetitą.

Tačiau geram žaidimui su Kinija Trumpui reikės Rusijos, žinoma, už tam tikrą kainą. Kinai be Rusijos (kaip japonai XX a. 4-ame ir 5-ame dešimtmečiais) taptų strateginiais našlaičiais. Rusijai, savo ruožtu, kaip tik darosi tikrai nesaugu dėl kinų.

Šiandien Trumpas kelia sąlygas Rusijai, grasina Iranui (Iranas atakavo Saudo Arabiją) ir net peikia Izraelį, tuo pačiu metu numato rūpintis JAV darbo bei kapitalo rinka (reguliavimo ir išmokų sumažinimas) ir tuo netiesiogiai nuteikia prieš save kinus. Tarp Trumpo sąjungininkų esama nuomonių, kad imasi per greitai ir aria per giliai...   

Jeigu istorinės analogijos turi kokią nors prasmę, tai Trumpas, atėjęs po vargano ir Amerikos vidaus, ir išorės reikaluose Obamos, primena Reaganą, perimantį valstybės vairą po Carterio. Tačiau šiandien esame kitame Hegelio laiko spiralės etape ir, be abejo, neilgai trukus sužinosime, ar tiesa, kad istorija mėgsta kartotis, ar ji, nors ir kartojasi, bet tik kaip farsas...

Iš lenkų kalbos išvertė Artūras Judžentis

Versta iš wpolityce.pl


Susiję

Užsienio politika 647908610514015989
item