Emilis Astikas. Atlikęs tarnybą kariuomenėje pakeičiau nuomonę

Rudenį grįžau namo atlikęs 9 mėnesių tarnybą Lietuvos Respublikos kariuomenėje. Grįžau atlikęs pareigą Tėvynei, pasitempęs ir pasitikinti...

Rudenį grįžau namo atlikęs 9 mėnesių tarnybą Lietuvos Respublikos kariuomenėje. Grįžau atlikęs pareigą Tėvynei, pasitempęs ir pasitikintis savimi, labiau vertinantis paprastus dalykus, kaip kad ir patį gyvenimą. Grįžau nusiteikęs veikti, kupinas energijos, motyvacijos bei tikslų!

Prašymo pasirašymas

Anksčiau rašiau apie tai, kodėl stabdžiau studijas akademinėmis atostogomis ir savo noru rinkausi šauktinio gyvenimą 9 – iems mėnesiams. Priežastis priimant šį sprendimą, dabar atrodo, kaip neišvengiama mano gyvenimo kelio dalis, kuriuo eiti pradėjau 12 – os ir, žinoma, mamos paskatintas.

Tai buvo mano pirmasis apsilankymas jaunųjų šaulių užsiėmime, nuo kurio netrukus bus praėję dešimt metų. Tuomet buvau labai aktyvus, trykštantis energija vaikas, nuo ryto iki vakaro praleisdavęs lauke ir, ko gero, ne toks jau „geras“, kaip kad visiems teigdavo mano močiutė. Tad, jaunųjų šaulių užsiėmimai, pasak mamos, turėjo mane sudominti bei būti ta vieta, kurioje išliečiau savo energiją. O patikėkit, taip ir buvo!

Drausmė, rikiuotė, karyba, UNIFORMA!!!, stovyklos, žygiai, ekskursijos, įvairios šventės bei minėjimai, visuomeninė savanoriška veikla, sportas, šaudymas, draugai ir svarbiausia – patriotizmas, tautiškumas bei meilė Tėvynei, būtent tai, ką man suteikė Lietuvos šaulių sąjunga. Ne veltui šauliai vieni į kitus kreipiasi kaip į brolius ar seseris – prisijungimas prie šios šeimos pakeitė mano gyvenimą ir mane.

Dabar, jau net sunku suskaičiuoti, kiek skirtingų stovyklų esu dalyvavęs būdamas jaunuoju šauliu. Ir visos jos – sukarintos, kariniuose daliniuose su instruktoriais kariais – savo sričių profesionalais. Tad rašydamas prašymą būti pašauktam į kariuomenę, puikiai žinojau, kur eisiu ir ką ten veiksiu.

Kariuomenė pakeitė nuomonę

Dar iki grąžinant šauktinių kariuomenę, planavau atlikti privalomąją pradinę karo tarnybą, kuri tuomet truko 3 mėnesius Rukloje. Sugrąžinus šauktinių tarnybą, tokios galimybės neliko, bet ir nenuogąstauju, juk mūsų tėvai, seneliai atliko tarnybą ir po vienerius metus, ir po dvejus, ir po trejus, tad 9 mėnesiai tikrai negąsdino.

Savo ankstesniame pamąstyme, kurį rašiau tuoj po pasirašyto prašymo būti pašauktam, laikiausi dviprasmės nuomonės: tarsi ir esu vienas pirmųjų savanorių, bet tuo pačiu esu ir prieš šauktinių gražinimą valstybėje. Su tokiomis paradoksaliomis mintimis ir pradėjau tarnybą. Ar pakeičiau nuomonę po tarnybos? Taip! Galutinį nuomonės pakeitimą lėmė asmeninė patirtis. Žinoma, sutinku, kad vis dar galiojanti tvarka – ydinga ir reikia ieškoti geresnių sprendimų. Tačiau jau geriau tokia tvarka, nei kad visai neturėtume šauktinių.

Tarnyba ne tik padėjo sustiprinti sveikatą ar išmokti apginti save, savo artimą, ar Tėvynę, bet ir buvo tam tikra gyvenimo mokykla padėjusi geriau pažinti save, savo norus, savo silpnybes. Jaunas vaikinas ar mergina iš savo nevaržomo bei laisvo gyvenimo patenkantys į griežtos tvarkos, disciplinos, pagarbos bei patriotiškumo vertybėmis grįstą tarsi kitą pasaulį – kariuomenę. Turi galimybę į gyvenimą pažiūrėti kitu kampu, galimybę susidėlioti prioritetus bei pasikeisti.

Rašydamas apie šauktinius negaliu nepaminėti mano didelės vilties, vilties, jei ji išties pasitvirtintų, pakaktų pateisinti ydingai tvarkai bei tokiems kiekiams investuojamų valstybės lėšų, tai – galimybė jauniems vaikinams bei merginoms įsisavinti jau anksčiau mano minėtas teigiamas kariuomenės vertybes bei suvokti, kokia svarbi yra Tėvynė Lietuva. Dažnai bendraminčiams draugams užduodu klausimą iš dviejų pasirinkimų: ką pasirinktum? Ar sotesnį, materialiai turtingesnį gyvenimą, kuriuo atsiribotum nuo savo šaknų, savo kultūrinio, tautinio identiteto ar saikingesnį, paprastesnį gyvenimą savo Tėvynėje puoselėjant per amžius sukauptas tautines vertybes bei jas perduodant ateities kartoms? Ir ta viltis, kurią minėjau ir yra ta, kad tarnyba padėtų jaunam žmogui apsispręsti tarp šių klausimų ir, tikiuosi, pasirinkti antrąjį variantą.

Tarnyba

Rašiau, jog į kariuomenę užsirašiau tam, kad „paragaučiau tikro kario duonos“. Duonos paragavau – atliekant tarnybą kaip pėstininkui lengva nebuvo. Tačiau dabar visi sunkiausi išgyvenimai liko tik prisiminimuose, prisiminimuose, kuriuos labiausiai ir vertinu. Pasidalinsiu keletu įsimintiniausių nutikimų bei periodų iš tarnybos:

Rutina – apibrėžiama, kaip ilgą laiką nekitęs įprotis arba veiklos būdas. Taip ir buvo atėjus pavasariui su kuriuo prasidėjo ilgiausiai trukęs skyriaus rengimo tarnybos etapas, tuomet buvo laikas (daugiau nei mėnuo), kai atrodė, kad gali tiesiog „atjungti“ smegenis ir daryti tą patį, tuo pačiu laiku kiekvieną dieną. Kad šiek tiek įsivaizduotumėte, tai atrodė maždaug taip: keliesi, eini į mankštą, grįžęs iš mankštos stoji į eilę prie ginklinės, pasiėmęs ginklą eini praustis, tvarkytis, klotis lovos ir galiausiai pusryčiauti. Po pusryčių ruošiesi pratyboms, eini į pratybas, grįžti iš pratybų, pietauji, vėl eini į pratybas, grįžti, tvarkaisi arba sportuoji, vakarieniauji, sportuoji arba „maigai“ mobilųjį, rikiuojiesi lauke vakariniam patikrinimui, pagerbi nuleidžiamas Lietuvos Respublikos valstybinę, istorinę, sausumos pajėgų bei bataliono vėliavas. Ruošiesi miegui, KUOPA MIEGAS! – miegi. KUOPA KELK! – keliesi ir viską pradedi nuo pradžių. Tokia buvo rutina – dienos rėžimas.

Miegas – pats maloniausias paros laikas. Atrodydavo, kad net ir pinigus mokėčiau, jei būtų galimybė ilgiau pamiegoti. Taip pat, su kolegomis vieningai sutarėm, kad tarnyboje ko jau ko, bet kad miegoti bet kur ir bet kokiomis aplinkybėmis tikrai išmokome. Ir turiu omenyje ne nuobodžiavimą, o nuovargio sukeltą būseną, kai gali užmigti sėdėdamas, bet kur nukritęs ant žemės ar net stovėdamas. Žinoma, tokios būsenos nebuvo labai dažnas reiškinys, bet tam tikrų pratybų metu jis neišvengiamas. Ypač esant pėstininku.

Stresas – nesugalvojau ir nežinau kito apibrėžimo būsenai, kuomet dėl jaučiamo nuovargio, nepalankių oro sąlygų bei įvairių papildomų nepatogumų, apsunkinančių pratybas, pasiekiama būsena, kada visi vieni kitiems kimba į atlapus dėl menkiausios smulkmenos, kada vienas žodis, netyčinis veiksmas sukelia tokią nervų audrą, kad vos įstengi susilaikyti nuo fizinės jėgos. Tokiomis akimirkomis supranti, kokią svarbą turi poilsis ir kaip svarbu stiprinti ne tik kūną, bet ir psichiką.

Metų laikai – nėra idealaus metų laiko: tai per šalta, tai per šlapia, tai per karšta. Šiuo kartu daugiau apie karštį: pavasariui pereinant į vasarą jau buvome be įprantą prie nuolatinio karščio bei prakaito. Įpusėjus vasarai į prakaitą nebekreipėme dėmesio, nes tai buvo nuolatinė būsena. Koks jausmas būti nuolat šlapiam bei lipniam? Tiesiog jausmas apie kurį net ir nebegalvoji, nes jis yra nuolatinis.

Pavasaris – pasidalinsiu užrašais iš savo asmeninio dienoraščio, kurį karts nuo karto rašiausi atlikinėdamas tarnybą:„ Balandžio 26d. – … šiandien per pratybas į galvą atėjo mintis, jog, ko gero, pirmą kartą gyvenime turiu tokią galimybę – diena iš dienos stebėti pavasarį, stebėti atgimstančią gamtą, besikeičiančias spalvas …”. Ir tikrai tai buvo pirmasis ir vienintelis toks pavasaris, kai nuo ryto iki vakaro kiekvieną dieną praleisdavau gamtoje. Anksčiau mano aprašomoje rutinoje šis atgimstančios gamtos stebėjimas buvo ko gero vienintelis iš esmės besikeičiantis faktas. Stebėjau, kaip sprogsta pirmieji labai, kurie krūmai, medžiai pirmieji pasitinka pavasarį ir tiesiog diena iš dienos grožėjausi mūsų nuostabiąja gamta, kurią ko gero tik dar labiau įsimylėjau.

Apsisprendimas dėl ateities

Kaip, kad ir rašiau anksčiau: viena iš priežasčių, kodėl pasirinkau šauktinio tarnybą buvo savęs paieškos. Paieškos tarp užtikrinto, saugaus, stabilaus, įdomaus, atsakingo, ne lengvo bet garbingo kario gyvenimo kelio pasirinkimo ir tarp studijų universitete: neatrastų žinių klodų, neužtikrintumo bei nerimo dėl ateities, finansinio nestabilumo, tačiau gyvenimo „šia“ akimirka, mėgavimosi akademine, visuomenine veikla ir svarbiausia - gėrio paieškų bei kūrimo ir laisvo gyvenimo kelio. Pasirinkau grįžti į universitetą. Nors ilgai mąsčiau ir nuomonės keitėsi dienomis, kai dar užmigdamas nutari, kad geriausias pasirinkimas sieti savo gyvenimą su kariuomene, o nubudęs jau manai atvirkščiai. Ir taip begalę kartų... Vis dėlto, sprendimą pajaučiau ilgesnėje perspektyvoje stebėdamas save, stebėdamas savo pomėgius bei tai kas mane labiau vilioja, domina ir traukia. Pajaučiau, kad laisvu laiku domiuosi labiau savo pasirinktos studijų krypties naujienomis, aktualijomis nei kad karybos.

Grįžimas į įprastą gyvenimą

Grįžęs planavau aktyviai imtis įvairios veiklos, tiek akademinės, tiek visuomeninės, šauliškos bei rimčiau, nei anksčiau, kibti į mokslus. Tačiau dar nebaigęs tarnybos sulaukiau kvietimo savanoriauti bei tuo pačiu atlikti universitetinę praktiką nepartinio kandidato rinkiminėje kampanijoje, jam siekiant būti išrinktu į Seimo nariu. Man, kaip siekiančiam politikos mokslų bakalauro laipsnio, tokia patirtis pasirodė neįkainojama. Tad nė nespėjęs atsipūsti po tarnybos ėmiausi atlikinėti praktiką, kuri per pusantro mėnesio suteikė daug naudingos gyvenimiškos bei mokslinės patirties ateičiai.

Kandidatas taip pat pasirodė priimtinas ir vertas savo apylinkės rinkėjų balsų ir buvo išrinktas savo vienmandatės apygardos atstovu Lietuvos Respublikos Seime. Rinkiminės kampanijos metu jau geriau pažinus patį kandidatą, tai kėlė didelį džiaugsmą. Džiaugsmą, kad jauni savo srities profesionalai keičia užsisėdėjusius „perdylas“ ir su savimi atsineša kitokį požiūri, kitokios Lietuvos idėjas. Nuoširdžiai linkiu Seimo „naujokams“ nemesti kelio dėl takelio, kuriuo buvo žadėję eiti sulaukę piliečių palaikymo bei dirbti Tėvynės ir tautiečių labui.

Šiuo metu toliau mokausi bei stengiuosi būti aktyvus visuomeninėje savanoriškoje veikloje, tiek šaulių sąjungos veiklose, tiek naujai atrastoje asociacijoje „Rytojaus Lietuva“ buriančioje jaunus, pozityvius žmones geriems darbams bei įvairiai pilietinei savanoriškai veiklai.

Kreipimaisi į moksleivius bei suaugusiuosius

Savo ruožtu norėčiau kreiptis į 11 – 18 metų moksleivius. Kaip jau žinoma, praėjusiųjų metų birželį, Seimas vieningai priėmė sprendimą įtvirtinantį anksčiau tik „laikina priemone“ linksniuotus šauktinius – neribotam laikui. O pastarojo mėnesio ministro pirmininko Sauliaus Skvernelio bei krašto apsaugos ministro Raimundo Karoblio pareiškimai aiškiai nusako, kad greitu metu gali būti pereita ir prie visuotinio šaukimo tvarkos, šaukiant visus atitinkančius sveikatos reikalavimus vaikinus iškart po gimnazijos baigimo.

Manau, kad pamažu tarnybą Lietuvos kariuomenėje, kaip kad pareigą savo Tėvynei, turėtume suprasti kaip neišvengiamą gyvenimo periodą. Suprantančius šią pareigą, šią atsakomybę bei garbę ir norinčius geriau pasiruošti šiam 9 mėnesių gyvenimo periodui, kviečiu prisijungti prie Lietuvos šaulių sąjungos. Tapti šios didelės šeimos nariais, kad kitą kartą susitikus galėtume vienas į kitą kreiptis brolio ar sesers vardu.

Noriu paminėti, kad Šaulių sąjunga yra ne kas kita, o sukarinta visuomeninė organizacija. Organizacija, kuri suteiks pasitikėjimo, žinių, be galo daug gerų išgyvenimų ir emocijų. Padės atrasti naujus dalykus, geriau pažinti save ir susirasti daug draugų iš visos Lietuvos. Šį kreipimąsi skiriu ne išskirtinai vaikinams, bet ir merginoms, jau įprasta, kad skaičiumi merginos nenusileidžia, o kai kur net ir lenkia vaikinus, tiek aktyvumu, tiek anksčiau paminėtų pareigų Tėvynei suvokimu.

Taip pat, labai noriu kreiptis ir į suaugusiuosius šio straipsnio skaitytojus. Jei skaitėte šį pamąstymą nuo pradžių ir pasiekėte šią vietą, spėju, kad Jums nesvetimos vertybės ar jausmai, kuriais norėjau pasidalinti. Todėl, jei norime daugiau savanorių šauktinių, daugiau pilietiškai bei patriotiškai nusiteikusio jaunimo, kuriam būtų svarbi Lietuva ir jos ateitis. Jei norime daugiau dorų, nuoširdžių, savo gyvenimus vertybėmis puoselėjančių asmenybių. Padėkime sau – padėkime Lietuvai, padėkime jaunimui atrasti Lietuvos šaulių sąjungą. Ir patys atraskime!

Viltis

Baigdamas šį savo, kaip kad pats vadinu, rašinį – pamąstymą, norėčiau grįžti prie svarbiausios teksto minties, tai – viltis. Viltis, kad jaunimas šiuo metu vis dar trinantis mokyklos suolus į tarnybą žvelgs ne kaip į prievolę, o kaip į pareigą bei atsakomybę. Pareigą Tėvynei, atsakomybę – Tautai, šeimai ir sau. Pareigą, nes valstybė – Tėvynė, turinti atsakomybę už kiekvieno iš mūsų gyvenimą (saugumą, sveikatą, mokymąsi ir t.t.) reikalui esant turės būti apginta, o ją apginti ir yra mūsų pareiga, ne tik išmokti bei mokėti, bet ir ginti. Atsakomybę, nes tik nuo mūsų priklauso Tautos likimas, nes mes, reikalui esant, galime lemti, kas gyvens, o kas ne – ar mokėsim apginti save, savo šeimą, draugę(-ą) ar kaimyną?

Turime suvokti esantys atsakingi ne tik už save ar savo šeimą. Esame atsakingi savo protėviams kūrusiems mūsų Tautą, jos istoriją bei kultūrą, esame Jiems atsakingi už jų sukurtą identitetą ir atsakome, kaip jį išnaudosime. Ar sustiprinsime, ar susilpninsime? Ar prisidėsime prie jo išsaugojimo, jo kaip vertybės puoselėjimo ir perdavimo ateities kartoms. Ar mes būsime tie, kurie taip ilgai kurtą istoriją užbaigsime. Mano viltis – išsaugoti Lietuvą, jos tautinį identitetą ateities kartoms, kad ir po šimto metų čia – Lietuvoje, gyventų lietuviai kalbantys lietuviškai, puoselėjantys savo kultūrą, papročius bei istoriją.

„Sunku mums būtų be vilties! Be jos skausme kas nuramintų, kas širdžiai duotų tiek ugnies? Kas ištvermę varge gamintų?“ – Maironis.


Susiję

Politika 7277084588666810668

Rašyti komentarą

emo-but-icon

NAUJAUSI

Komentarai

KVIEČIAME PALAIKYTI

SEKITE MUS FACEBOOK

REKOMENDUOJAME

KVIEČIAME ĮSIGYTI

Naujienų prenumerata

item