Česlovas Laurinavičius. Nuspręs Briuselis, ar reikia Basanavičiaus

Atsakymai gali būti tiesūs. Tiems, kurie pasisako prieš tautinę valstybę ir artina jos pabaigą, paminklas Jonui Basanavičiui yra nereikal...

Atsakymai gali būti tiesūs. Tiems, kurie pasisako prieš tautinę valstybę ir artina jos pabaigą, paminklas Jonui Basanavičiui yra nereikalingas. Jiems J.Basanavičius - tik kultūrininkas, tautosakos rinkėjas. Negi tik tiek? - Danutė Šepetytė klausia Lietuvos istorijos instituto vyriausiojo mokslinio darbuotojo dr. Česlovo Laurinavičiaus.

- Šiame kontekste net girdėti siūlymų išlaisvinti žmogaus protą nuo asmenybių garbinimo. Gal nė nereikia paminklo J.Basanavičiui?

- Gal ne apie garbinimą turėtų būti kalbama, o apie atmintį. Paminklas yra istorinės atminties simbolis, kuris trumpai ir aiškiai perteikia svarbius bendruomenės praeities įvykius ar procesus, padeda lengviau ir paprasčiau juos prisiminti. Tai jokiu būdu ne perdėta ar dirbtinė pompastika, o tiesiog ženklas, pagarbos ir atminimo ženklas. Kiekvienai visuomenei, jeigu ji yra civilizuota, jei ji turi kažką bendra prisiminti, tai - elementarus poreikis. Toji bendra atmintis jai padeda gyventi šiandien ir teikia viltį ateičiai.

- Tik galbūt žmogui, nebesiejančiam savo ateities su Lietuva, tai nė nesvarbu?

- Galbūt, bet tai nereiškia, kad amžinai. Tarp kitko, J.Basanavičius, atrodo, ne iš karto pajuto prasmę ir vertę siekio, kuriam paskui paskyrė visą savo gyvenimą. Tiesiog taip susiklostė aplinkybės, kad vienu iš jo mokytojų buvo Petras Kriaučiūnas, irgi unikali asmenybė, pažadinusi J.Basanavičiui tas vertybes, kurios, matyt, tūnojo jame kaip žmoguje to krašto, paprastai jas visada reikia pažadinti. Reikia impulso.

- O gal impulso reikia ir tiems, kurie mini J.Basanavičių vien kaip tautosakininką, kultūros veikėją?

- Iš tikrųjų, keistoka situacija: daug kur jis minimas, apie jį kalbama, bet, sakyčiau, vis aplink. Ir tas aplink, matyt, dėl to, kad jis iš tiesų buvo tautosakininkas (rinko lietuviškas dainas, pasakas, priežodžius), jisai buvo kalbotyrininkas (skaičiavo, kiek kurioje kalboje yra žodžių, lygino, kur daugiau, ieškojo bendrų šaknų tuose žodžiuose), užsiėmė labdaros, organizacine, leidybine veikla, bet, man regis, čia yra tik jo gyvenimo credo įvairūs atspalviai. O tas tikrasis sinkretinis veiklos turinys ir prasmė buvo - kaip padaryti, kad lietuviai įgytų normalias gyvenimo sąlygas, kokias turi kitos tautos. Tad čia turėtume ne tik sintetinti visas jo veiklos kryptis į vieną tautinę visuomeninę veiklą, bet kartu turėtume įžvelgti jo veikloje ir politinį turinį. Kaip etnografą, kaip kalbotyrininką visi labai mielai mini, bet kai tik prieina prie politikos, - reikalai keičiasi. Pavyzdžiui, kolega istorikas Algis Kasparavičius iš esmės neneigia, kad J.Basanavičius turėjo politiko statusą, bet daro tai tarytum su kažkokia išlyga, tarytum politikas buvo netikras. Nors rašė kolega apie tai, kaip 1905 metais J.Basanavičius organizuoja Didįjį Seimą Vilniuje. Šimtai lietuvių iš visos Lietuvos suvažiuoja į Vilnių, susirenka į dabartinę filharmoniją ir po ilgų diskusijų priima šūsnį svarbių dokumentų, kurių esmė - reikalauti Lietuvai autonomijos su teise lietuviams turėti savo kalbą, savo raštą, savo jurisdikciją, savo kultūrą. Tai kas čia yra? Čia ne politika? Aš linkęs manyti, kad čia pasireiškia atsargumas, galbūt istoriškai lietuviškos diplomatijos užkoduotas.

- Galima susivokti, kad J.Basanavičiaus, kaip nacionalinės valstybės kūrėjo, paveikslas aiškiai disonuoja su liberalizmo ideologija. Kam šiandien J.Basanavičius galėtų kelti pavojų Lietuvoje?

- Dabartiniam elitui, kuris de facto valdo Lietuvą, - be jokios abejonės. Bet tas siauras sluoksnis, sakyčiau, yra mūsų visuomenės paviršėlio putos, o visuomenė kaip visada didžia dalimi yra inertiška. Bet yra ir nemaža dalis save visuomenėje ir visuomenės prasmę suvokiančių žmonių, ir, manau, kad jos, šios apsisprendusios dalies, yra daugiau negu tų, kurie čiauška per visas „mass medijas“ pagal gautas instrukcijas.

- ...vis dėlto darydami nemenką įtaką jų vartotojams...

- Dabar taip sukonstruotas politinis gyvenimas, kad iš esmės jis gali būti valdomas tam tikru informacinės masės kiekiu, kuris daro visiškai nereikšmingą kitą balsą. Sovietmečiu kiekvienas tiesos balsas buvo aukso vertės, nes jis buvo draudžiamas ir žmonės gaudyte gaudė kiekvieną jo pasireiškimą. Dabar gi viskas atvira, viskas laisva, vadinasi, žmonės laisvai ir plaukia, nebėra reikalo kažko ieškoti. Tas tikrai gąsdina. Gal net į neviltį tai varytų, bet aš, kaip žmogus jau pagyvenęs, kažką panašaus mačiau ir per sovietmečio agoniją. Tada matėsi, kad sistema, aiškiai klibanti, visais atžvilgiais atgyvenusi, elgėsi visiškai neracionaliai, net primityviai, o tam tikra dalis ją aptarnaujančių „mass medijų“ tarškėjo su entuziazmu, keldami ir neviltį, ir pasišlykštėjimą, bet staiga kaip šluota švyst, ir griuvo sistema per kelias dienas, jei ne per dieną, - kai 1988 metų birželio 24-ąją Katedros aikštėje įvyko pirmas Sąjūdžio mitingas. Šiaip žmogus paprastai juk užsiėmęs daugiausia savo gyvenimu, pinigų „darymu“, vaikų auginimu ir taip toliau, bet ateina laikas, kuris įduoda jam kažkokį ženklą kaip perspėjimą, grėsmę, ir jis persiorientuoja į visuomeninę programą. J.Basanavičiaus paminklas galėtų būti toks ženklas: ir priminimas, ir perspėjimas, galų gale - sąžinės balsas...

- Apskritai, ar mūsų valstybė atitinka J.Basanavičiaus suformuluotos nacionalinės valstybės principą?

- Formaliai žiūrint, taip. Teritorinį principą atitinka idealiai. Kaip žinome, laikui bėgant teritorija, kur lietuvių gyventa, susiaurėjo, bet principinė teritorija, kuri potencialiai gali būti valstybe, išliko. Čia yra pats didžiausias, mano supratimu, J.Basanavičiaus nuopelnas, kad jis dar iki „Aušros“ apibrėžė lietuvių teritoriją, kad čia gali būti valstybė. Drįstu manyt, kad jis jau tada įžvelgė ne tik etnografinius, ne tik kultūrinius, bet ir politinius ir net geopolitinius aspektus, nes valstybei kurtis jie labai svarbūs ir toli gražu ne taip lengvai suvokiami. Toli gražu. Kelias buvo labai sunkus, bet valstybės idėja realizuota. O dabar kas? O dabar - masinis bėgimas nuo to, kas jau sukurta.

- Anuomet irgi bėgta į amerikas...

- Tuomet bėgo neapsikęsdami sunkaus būvio, negalėdami išmaitinti šeimų, galima sakyt, turėdami tik rankas ir kojas, dabar bėga baigę aukštąsias, tarp kitko, baigę mokslus jau ne sovietmečiu, gaudami tikrą, nepadailintą, cenzūros nenutarkuotą informaciją. Yra dvi ideologijos: viena ideologija teigia, kad žmogus turi gyvent bendruomenėje, o ta bendruomenė ne tik de facto susijusi tarpusavyje, bet susijusi ir su tėvais, protėviais, su juos maitinusia žeme, su tradicijomis; kita ideologija teigia priešinga - nereikia jokių tėvynės saitų, tradicijų, kur man gerai, ten ir bus „tėvynė“. Laimei, šita filosofija akivaizdžiai patiria smūgį po smūgio, bliūkšta panašiai kaip sovietmečio sistema, kurios atšaka, tarp kitko, yra ši dabartinė ideologija. Tuomet visi turėjo būti lygūs, šiandien - visi laisvi. Nuo ko laisvė, kur, kuriems galams ta laisvė? Nesvarbu. Ir vienu, ir kitu atveju iš tam tikros žmonijos patirties iščiulptas vienas labai svarbus aspektas, ir, žinoma, pragaištingai.

- Viename jūsų straipsnyje skaičiau: „vis dažniau galima matyti ir fiksuoti bandymų nuneigti ir lietuvius kaip tautą, ir pačią Lietuvos valstybę apraiškas. Tiesa, tai vyksta palyginti lėtai, bet kartu vis auga nuojauta, kad artėja kažkas panašaus į cunamio bangą, grasinančią nušluoti visą Lietuvą...“ Ar ši nuojauta neišnyko?

- Šitas jausmas nepalieka manęs ir šiandien. Cunamio pavojus akivaizdus, jis susijęs su valstybės politiniu kodu, kuris, manau, yra neprotingas.

- Sakėt, kad liberalizmas bliūkšta...

- Taip, bet ne mūsų dėka, mes esam kaip skiedra nešami... Gal cunamis vėl praslinks pro šalį, o mes vėl rasim kur prisiglaust... Čia nieko nauja neišrandu: garsus mūsų istorikas Edvardas Gudavičius senąją Lietuvos valstybę yra pavadinęs šakalu. Įvaizdžio logika tokia: prisiglaust prie didelio, prie galingo ir egzistuot. Jeigu ir iškils didelių problemų, prisistatys konsultantų ir pakonsultuos...

- Iš Europos Sąjungos, turit galvoje?

- Ir iš ten, ir dar iš kažkur, ir ne šiaip sau konsultantų, bet konsultantų, nuo kurio priklauso dar ir kai kieno gerovė. Juo uoliau vykdys jų rekomendacijas, tuo geriau gyvens. (Nesitikėjau, kad gali būti toks rafinuotas, toks gudrus spaudimas įvairiais sirenų balsais.) Ne visai garbinga situacija, bet ir ne visai protinga. Nelabai protingai gyvenam ir užtat toks rezultatas, užtat ir dėl ekonomikos, ir dėl demografijos, ir dėl saugumo beveik kybome ant plauko. Žinoma, atkūrus valstybę kurį laiką, matyt, neišvengiamai reikėjo konsultantų, bet atėjo laikas parodyt, ar sugebame savarankiškai protauti. Iš esmės buvome patys savimi labai trumpai, istorijos požiūriu gal tik akimirką, gal tik Sąjūdžio laikais, kai griuvo sovietmečio sistema, kai nusimetę varžtus pradėjom gyventi savimi. Kai dar nežinojom, kokiais rūbais apsirengt.

- Dabar jau žinom - iš Vakarų...

- Taip, žmogus vis tiek yra lyg beždžionė, jam reikia mėgdžioti. Kiek jis sugeba išlaikyti savąjį aš, tiek jis atsparus visoms madoms, kurioms impulsą, kaip ir apskritai visai mūsų padėčiai, duoda ne istorikai, ne filologai, - iš esmės lemia jėgos, esančios jau už Lietuvos ribų. Ot, jei turėt didelį norą stiprioj srovėj išsilaikyt, ot, jei sugebėt už kažko užsikabint... Tada galėtum sakyti įvairaus plauko konsultantams: taip, ponai, jūs sakot tiesą, bet ne visą, arba: jūs sakot tiesą, pusiau naudingą mums, o daugiau naudingą jums; o jei karpai ausim ir abejoji, vadinasi, tu nežinai. Tu nežinai, jie žino. Taip ir neša mus toji srovė. Bet ne mūsų srovė.


Susiję

Politika 2956453470367050096
item