Ana Maria Dumitru. Mokslas, embriono savarankiškumas ir klausimas, kada prasideda gyvybė

Naujausi tyrimai rodo, kad žmogaus embrionai savarankiškai kontroliuoja savo vystymąsi jau nuo pirmųjų savo gyvenimo akimirkų – netgi tada, kai nėra motinos įsčiose.

Kada prasideda gyvybė? Remiantis JAV Aukščiausiojo teismo, kai kurių politikų, tarp kurių – ir Prezidentas B. Obama, pasisakymais ir įvairiais šaltiniais, mokslo ir medicinos srityse vis dar daug diskutuojama dėl to, kaip atsakyti į šį keblų klausimą. Populiarus tiesaus atsakymo vengimo būdas yra sakyti „ne man spęsti, ar galiu atsakyti į šį klausimą“ arba „jeigu mokslininkai vis dar diskutuoja šiuo klausimu, kas aš toks, kad spėliočiau“.

Iš tiesų mokslas jau atsakė į šį klausimą garsiai ir aiškiai. Tai – išties paprasta. Tereikia iš moters paimti kiaušinėlį, o iš vyro – spermos. Spermatozoidas apvaisina kiaušinėlį. Ir štai – turime ląstelę su visa reikiama genetine medžiaga, kurios kada nors galėtų prisireikti žmogui.

Tačiau netgi to gali neužtekti įtikinti skeptikams. Prieš kelis mėnesius su kolegomis diskutavau apie gyvybės pradžią ir ankstyvosios stadijos embriono autonomiją. Mane nustebino tai, kad jie vis dar pasitiki šiuo lozungu: „Anksti, tai yra dar viso labo ląstelių gniužulas“. Laboratorijoje, kurioje aš dirbu, tiriamas ląstelių dalijimasis. Būdami mokslininkais, mano kolegos turėtų pripažinti, kad embrionai sudaryti iš gyvų ląstelių, tačiau jie nepripažįsta embriono kaip gyvo organizmo. Jei ankstyvosios stadijos embrionas yra tik „ląstelių gniužulas“, tuomet abortas yra pateisinamas. Remiantis tokia logika, tai dar nėra autonomiška būtybė, o juo labiau – žmogiška asmenybė. Tai yra tik saujelė ląstelių, besivystančių moters organizme. Taigi panorėjusi, moteris gali nuspręsti atsikratyti šių ląstelių.

Tačiau kada nauja ląstelė tampa savarankišku organizmu? Jeigu embrionas išties yra tik „ląstelių gniužulas“, tokiu atveju tam, kad šios ląstelės išgyventų, jos reikalingos išorinės jėgos įsikišimo, tiesa? Jei tai tikrai tik „ląstelių gniužulas“, tuomet tos ląstelės neturi savikontrolės ir autonomiškumo. Paprasčiausią primityvių ir padrikų ląstelių gniužulą atitiktų atsitiktinis diferencijuotų ląstelių, auginamų ant plastikinės lėkštutės, rinkinys: jos gali dalintis, tačiau neturi jokios vidinės struktūros ar organizuotumo.

Embriono autonomiškumas

Jei organizmo autonomiją suprantame kaip laisvę nuo išorinės kontrolės, tai reiškia, kad galima aiškiai apibūdinti, kada embrionas atitinka autonomijos apibūdinimą – nuo pat pradžių. Neseniai Martos N. Shahbazi ir kolegų iš Jungtinės Karalystės atliktas tyrimas parodo, jog ši naujai susiformavusi ląstelė žino, kaip vystytis po apvaisinimo nepriklausomai nuo to, ar sulaukia signalų iš gimdos. Tyrime pademonstruojama, kad apvaisintas kiaušinėlis – dar žinomas kaip zigota, „apvaisinimo produktas“, ankstyvos stadijos embrionas ar objektas, apibūdinamas vienu iš kitų galimų terminų – yra autonomiška gyva būtybė. Ši viena mažytė ląstelė su visu baigtiniu genetiniu rinkiniu gali dalintis ir augti – ir tai daro – netgi ant eksperimentinės lėkštelės, esančios inkubatoriuje, drabužinės dydžio laboratorijoje.

M.N. Shahbazi su kolegomis atšildė šaldytus embrionus, kuriuos tyrimams buvo paaukojusi tiriamųjų grupė iš vienos vaisingumo klinikos. Embrionai buvo užšaldyti po apvaisinimo, o atšildžius buvo skirtingose pirmos savaitės (preimplantacinėse) vystymosi stadijose. Vėliau M.N. Shahbazi su kolegomis, naudodami savo pačių sukurtą in vitro auginimo sistemą, brandino šiuos embrionus tol, kol jie peržengė stadiją, kurioje jie įprastai turėtų implantuotis kiaušintakyje. Tyrėjai pastebėjo, kad šios ląstelės gali sėkmingai orientuotis, nors ir nėra implantavusiosis gimdoje. Tai reiškia, jog, kaip ir buvo tikėtasi, embrionai žino, ką turėtų daryti tam, kad išgyventų, ir jie bando išgyventi, nepriklausomai nuo to, ar jau yra motinos organizme. Kaip autoriai rašo tyrimo apžvalgoje, jų auginimo sistema „leidžia žmogaus embrionams ištverti implantacinį periodą esant mėgintuvėlyje, kuomet viso laikotarpio metu šalia nėra jokių motinos audinių.

Užprogramuoti išgyvenimui

M.N. Shahbazi tyrimas labai reikšmingas dėl to, kad jį atlikdami tyrėjai nei skatino embrionų dalijimąsi, nei sufleravo jiems, kaip išgyventi. Kai savo laboratorijoje dirbame su ne embriono ląstelėmis, jas vadiname „tapusiomis nemirtingomis“, nes su jomis tiek daug manipuliuojama, jog jos ir toliau dalinasi, auginant jas inkubatoriuose ant plastikinių lėkštelių. Tačiau embrionais, kurie buvo auginami aptariamame eksperimente, nebuvo manipuliuojama, jie nebuvo verčiami dalintis. Jie augo savarankiškai.

Naujai apvaisintas embrionas nesužinos, ar yra „pageidaujamas“, tačiau žino, kad nori išgyventi. Embrionas nuo apvaisinimo momento turi dvi esmines misijas: viena iš jų – pradėti dalintis, kita – patekti iš motinos kiaušintakio į gimdą. Embrionui reikia sėkmingai implantuotis, nes pats išgyvenimui reikalingų organizmo resursų turi tik ribotam dienų skaičiui: tam, kad gautų daugiau maisto kelionei, jam reikia priglusti prie gausių maisto medžiagomis motinos gimdos sienelių. Štai kodėl dauguma „kontraceptinių“ vaistų ir kitų priemonių išties veikia kaip abortą skatinančios medžiagos. Užuot užkirtusios kelią pačiam apvaisinimui, jos neleidžią embrionui tinkamai implantuotis. Be maisto medžiagų, kurios gaunamos implantavusis, embrionas žus. Tačiau, kaip patvirtino M.N. Shahbazi su kolegomis, jei embrionas aprūpinamas maisto medžiagomis, jis toliau kovos dėl išgyvenimo.

Jau anksčiau žinojome, jog besivystantis embrionas su motina bendrauja signalais, kurie perduodami krauju su maisto medžiagomis, tačiau dabar sužinota, kad embrionas jau nuo pirmosios dienos užprogramuotas išgyvenimui. Nepriklausomai nuo to, kur yra mama, embrionas turi visas priemones, kurių reikia, kad jis sėkmingai vystytųsi.

Laikas iš naujo įvertinti embrionus naikinančių tyrimų reikalingumą

Gana skandalingos šių atradimų išvados turėtų skatinti iš naujo pergalvoti prielaidas, kuriomis remiantis leidžiami tyrimai su žmogaus embrionais. Atliktas darbas eliminuoja galimybę sakyti, jog ankstyvos stadijos embrionas nėra organizmas ar nėra savarankiškas. Be to, autoriai referuoja į būtiną šių embrionų statuso pakeitimą, juos pradedant laikyti „savarankiškais embrionais“.

Ir visgi, netgi šiame aprašyme, straipsnio pavadinimo ir jo sąžiningumo deklaracijos sugretinimas yra skandalingas. Toks kontrastas ryškiai iliustruoja prieštaravimą tarp to, ką sako mokslas, ir to, ką žmonės nori girdėti. „Implantacija yra žmogaus vystymosi etapas“, –  autoriai rašo diskusijos skiltyje. „Sutikimas buvo gautas iš visų porų, kurios nusprendė tyrimams paaukoti laisvus embrionus, sukurtus dirbtinai apvaisinant“, – rašoma sąžiningumo deklaracijoje. „Esame dėkingi pacientams, kurie paaukojo embrionus“, – autoriai rašo padėkos skiltyje.

Viena vertus, duomenys rodo, kad šie embrionai yra savarankiškos žmogiškos būtybės, kurios tiesiog yra pradiniame savo vystymosi etape.  Kita vertus, licencijas teikiančios etikos komisijos ir net patys autoriai pateisina šių embrionų sunaikinimą, juos laikydami porų donorių nuosavybe. Autoriai laikosi tokios pozicijos, jog empirinis embrionų gebėjimo savarankiškai vystytis pagrindimas nebūtinai įpareigoja pripažinti žmogaus embriono savarankiškumą.

Nė vienas mokslininkas, kada nors tyręs ląsteles, nedrįstų teigti, jog besidalinanti ląstelė nėra gyva. O nuo šiol nė vienam mokslininkui nederėtų tvirtinti, kad augantis embrionas stokoja savarankiškumo. Kitas klausimas susijęs su tuo, ar organizmo autonomiškumas papildo mūsų teisinius ir etinius žmogiškumo apibūdinimus.

Dar 2008-aisiais, gerokai anksčiau nei pasirodė šis M.N. Shahbazi tyrimas, Robertas P. George‘as ir Christopheris Tollefsenas savo knygoje „Embrionas: žmogaus gyvybės apsauga“ rėmėsi kitais embriologijos tyrimais. Knygoje jie rašė: „Joks pašalinis veiksnys, kuriuo veikiamas besivystantis organizmas, negali jam suteikti naujų bruožų ar suteikti naujos augimo krypties“. Toks teiginys greitai suerzino kritikus, pavyzdžiui, Williamą Saletaną, kuris reaguodamas New York Times Sunday Book Review skiltyje rašė: „Nė vienas žmogus, kuris turi įsčias, taip neapibūdintų nėštumo“. W. Saletanas darė prielaidą, kad R.P. George‘as ir Ch. Tollefsenas iš embriologijos knygų selektyviai atrinko reikiamą informaciją, kad įspraustų mokslinius faktus į savo argumentaciją. Tuo metu daugelis mokslininkų ankstyvos stadijos embrioną laikė sistemos, kuri kontroliuojama motinos, dalimi. Taigi, R.P. George‘o ir Ch. Tollefseno įžvalgos buvo daugelio nesuprastos ir nurašytos.

Tačiau, kaip paaiškino R.P. George‘as bei Ch. Tollefsenas ir kiti (tokie kaip Johnas Finnisas ar Patrickas Lee), gyvūnų bei žmonių organizmų savarankiškumas nėra lygiavertės sąvokos. Galų gale, ne visi gyvūnai yra žmonės, nors ir laikomi savarankiškomis būtybėmis. Bet autoriai pažymi, kad organizmas, gebantis tapti atpažįstamu žmogumi, jau faktiškai yra žmogus, nes net jei organizmo gebėjimai dar nėra pakankamai išsivystę, jie vis vien pastebimi jau ankstyvosios stadijos embrione. Anot jų, žmogiškumą nulemia ne tuoj pat galimi pademonstruoti ir panaudoti gebėjimai, o prigimtiniai gebėjimai. Taigi, žmogaus embrionas turi tuos pačius prigimtinius gebėjimus kaip ir visiškai išsivystęs suaugęs žmogus. Jie abu yra žmogiškosios būtybės.

W. Saletano atsakymas iliustruoja dažną šio skirtumo nesupratimą. Jis galvoja, kad embrionas nenusipelno žmogiškumo statuso. Jis nemato skirtumo tarp tiesioginio biologinio funkcionavimo ir žmogiškumo. Todėl W. Saletanas teigia, kad „embrionas iš mūsų nenusipelno tokios pagarbos, kokią turėtume rodyti vienas kitam“. Šios išvados jis prieina per aiškinimą, pagrįstą gilės ir ąžuolo analogija, pasiūlyta Michaelo Sandelo (trumpai: nors kiekvienas ąžuolas kažkada buvo gile, niekas pernelyg nesisieloja praradęs gilę, nors ji ir galėjo tapti tvirtu ąžuolu).

Tačiau, kaip pažymi Robertas P. George‘as ir Patrickas Lee, vertiname ąžuolus dėl instrumentinės šio augalo vertės, taigi, ąžuolą vertiname labiau nei gilę, nors jie yra tos pačios kilmės. Tačiau žmogų vertiname dėl jo prigimtinių savybių, taigi, vertiname visus žmones visose vystymosi stadijose vienodai . Žmonės neįgyja žmogiškumo kažkurioje iš vystymosi stadijų.

Dabar, kai M.N. Shahbazi tyrimas patvirtino  R.P. George‘o ir Ch. Tollefseno prielaidas ir argumentus, jog ankstyvosios stadijos embrionas visiškai geba savarankiškai vystytis, būtų įdomu sužinoti, ar pakaktų įrodymų W. Saletanui permąstyti savo požiūrį į žmogiškumą. Klausimas, į kurį turime atsakyti – ar sutiksime, kad embrionų biologinė autonomija turėtų būti etiškai ir teisiškai pripažinta kaip žmogiškumo indikatorius.

Taigi, nustokime išsisukinėti. Laikas pripažinti tiesą. Mokslas jau patvirtino seniai iškeltą hipotezę: galime juos vadinti šaldytais kiaušinėliais, zigotomis, morulomis, blastocistomis, apvaisinimo produktais, embrionais ar vaisiais, tačiau tai nekeičia fakto – nuo pat pradžių jie yra savarankiški žmonės.

Ana Maria Dumitru yra šešto kurso medicinos studijų doktorantė Geiselio Medicinos mokykloje, Dartmoutho Koledže, JAV

Versta iš Thepublicdiscourse.com

www.laisvavisuomene.lt