Vygantas Malinauskas. Išplėtusi smurto savoką valstybė žalos ir tėvus, ir vaikus

Žinomas posakis „gerais norais pragaras grįstas“. Paprastai jis taikomas, turint omenyje anapusinį pragarą. Tačiau posakis gali turėti ir kitą prasmę. Aistringai įgyvendinami geri norai, kurie nepaiso nei protingumo, nei teisingumo, gali sukurti pragarą jau šiame pasaulyje.

Šią mintį kitais žodžiais yra išsakęs mąstytojas G.K.Chestertonas. Pasak jo, pasaulyje žalą daro laisvėn ištrūkusios žmonių ydos. Tačiau dar didesnę žalą daro išprotėjusios dorybės. Dorybės tampa išprotėjusiomis, kai siekiama bet kokia kaina puoselėti vieną dorybę ar vertybę, ignoruojant visas kitas. Lietuvoje tiek smurtas prieš vaikus, tiek vaikų nepriežiūra yra rimtos ir neatidėliotinai spręstinos problemos. Ir atrodo, kad jokia kaina nėra per didelė, siekiant užtikrinti vaikų gerovę bei saugumą. Tačiau nereikia turėti iliuzijos, kad dėl gero tikslo atsisakę protingumo ir teisingumo, mes to tikslo pasieksime. Protingumo ir teisingumo nepaisymas gali duoti trumpalaikį efektą. Tačiau ilgainiui jis padarys daug didesnę žalą ir atsigręš tiek prieš šeimas, tiek prieš pačius vaikus. Pralaimėję būsime mes visi. O labiausiai – vaikai.

Tokių „išprotėjusių“ dorybių pavyzdys yra Seimo narių M.Majausko ir D.Šakalienės, grasinant piketais bei akcijomis, skubos tvarka stumiamos Vaiko apsaugos pagrindų įstatymo pataisos, siūlančios išplėsti smurto sąvokos ribas taip, kad net nedidelis incidentas šeimoje, nekeliantis realaus pavojaus vaiko sveikatai ar gerovei, būtų pripažintas smurtu. Dar daugiau, smurtu siūloma laikyti dalykus, kurių turinio negali suvokti ne tik dauguma Lietuvos tėvų, bet taip pat dėl kurių nėra vieningos nuomonės ir tarp specialistų. 

Galiausiai net patys įstatymo pataisų teikėjai negali aiškiai atsakyti – kas, pavyzdžiui, laikytina vaiko individualumo nepripažinimu? O tam, kad Lietuvos tėvams, nesuprantantiems apie ką čia eina kalba, būtų galima nesunkiai pritaikyti smurtautojų etiketę, Seimo žmogaus teisių komitetas prie M.Majausko ir D.Šakalienės teikiamo projekto dar pridėjo papildomų nuostatų, įteisinančių skundimo ir persekiojimo sistemą už visas šias smurto formas. Žodžiu, siūloma taip miglotai apibrėžti, kas yra smurtas, kad joks specialių mokslų nebaigęs tėtis ar mama negalės būti ramus, kad „ekspertai” jo kada nors nepripažins smurtautoju. 

Savo laiku teisės filosofijos klasikas L.L.Fulleris, siekdamas paaiškinti studentams, kaip gali būti sužlugdoma teisinė sistema, o tuo pačiu ir teisinė valstybė, parašė istoriją apie vieną valdovą, kuris kupinas geriausių norų ėmėsi gerinti teisinę sistemą. Tačiau galiausiai baigė visišku jos sužlugdymu. Šią istoriją iki šiol studijuoja Harvardo ir Oksfordo studentai būsimieji teisininkai. Ji dar žinoma, kaip aštuoni keliai į teisės žlugimą. Vienas iš tokių kelių – įstatymų parašymas kalba, kurios prasmės negali suvokti paprasti piliečiai. Jei šiandien paklaustume statistinio piliečio, kas yra vaiko individualumo nepripažinimas, turbūt išgirstume kuo įvairiausius atsakymus. Tai natūralu, nes kiekvienas tai gali įsivaizduoti ir įsivaizduoja (įskaitant Seimo narius ir valstybės pareigūnus) skirtingai.

Pavyzdžiui, ar draudimas vaikui nusidažyti plaukus ar nusiskusti galvą yra laikytinas individualumo nepripažinimu? Koks skirtumas? Skirtumas yra. Nes nuo to, koks bus atsakymas į šį klausimą, gali grėsti smurtautojo statusas ir baudžiamoji atsakomybė. Vienas iš pamatinių konstitucinių teisinės valstybės principų yra teisinio apibrėžtumo (saugumo) principas. Tačiau Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo pataisų teikėjai kaip tik šį principą ignoruoja. Priėmus siūlomas pataisas, nei viena šeima negalės būti tikra, kad nebus „specialistų“ ar D.Šakalienės tipo „žmogaus teisių aktyvistų“ apkaltinta smurtu. Vienintelė santykinai saugi išeitis tėvams – kuo mažiau imtis aktyvių vaiko auklėjimo bei drausminimo priemonių ir kuo labiau stengtis, kad jis liktų viskuo patenkintas. Bus saugiau tenkinti vaiko užgaidas, nei ugdyti jo suvokimą apie gėrį ir norų ribas. Žmogaus teisių teismas tokį teisinio neapibrėžtumo keliamą efektą vadina stingdančiu efektu (chilling effect), kuomet bijodami teisinio persekiojimo piliečiai atsisako elgtis taip, kaip juos skatintų sveikas protas ir teisingumo jausmas. 

Neatsitiktinai totalitariniai režimai ypač mėgsta savo teisėje tokias neapibrėžtas sąvokas (Rusijoje šiuo metu tai yra įstatymas, baudžiantis už „ekstremizmą“). Kai žmonės nustoja teisinio saugumo, demokratija lengvai tampa „valdoma demokratija“. Kai kurie piliečiai čia galėtų pareikšti – „o kodėl turėtume rūpintis smurtautojų saugumu bei ramybe?“. Iš tiesų, smurtautojų saugumu bei ramybe tikrai neturime rūpintis. Tačiau turime rūpintis padorių šeimų saugumu ir ramybe. 

Tėvų patiriamas nesaugumas bei baimė ir iš to kylantis pasyvumas ar pataikavimas neišvengiamai paliečia ir pačius vaikus. Ir tai jų raidai padaro kur kas didesnę žalą, nei miglotas „individualumo nepripažinimas“. Įstatymo pataisų teikėjai ypač aktyviai siekia, kad bet kokios fizinės bausmės, nepaisant jų sunkumo, būtų pripažintos smurtu ir tuo pagrindu uždraustos. Psichologai pateikia įvairius argumentus apie tai, kodėl vaikams geriau netaikyti fizinių bausmių. Didelė dalis visuomenės su tuo sutinka.

Tačiau nepritarimas fizinėms bausmėms savaime nepateisina drakoniškų priemonių taikymo mylinčių tėvų atžvilgiu. Teisingumas reikalauja, kad žmogui taikoma atsakomybė būtų adekvati – tokia, kurios jis nusipelno. Net ir geras tikslas ar noras siekti visuomenėje socialinių pokyčių nepateisina teisingumo ir protingumo reikalavimų nepaisymo.

Nepaisanti šių reikalavimų, valstybė nustoja būti iš tiesų teisine valstybe. Pavyzdžiui, įstatymų leidėjai, norėdami kovoti su nelaimėmis keliuose, galėtų priimti įstatymo pataisą nustatančią, kad bet koks greičio viršijimas (kad ir koks nedidelis jis būtų) kvalifikuotinas, kaip pasikėsinimas nužudyti ir atitinkamai pažeidėjams turi būti taikomos sankcijos numatytos BK 129 straipsnyje (nužudymas). Toks drakoniškas įstatymas ne tik nepaisytų pamatinių teisinės valstybės principų, bet ir greičiausiai neigiamai paveiktų vaikų, kurių tėtis ar mama buvo įkalinti už šiuos nusikaltimus, raidą. 

Pati smurto sąvoka nurodo į didelį pavojų keliantį nusikalstamą elgesį, kuris pateisina ypač griežtų valstybės sankcijų taikymą. Atrodo, tai ir yra pataisų autorių strategija – kai veiksmą įvardini kaip smurtą, lengva pateisinti bet kokias poveikio priemones, kad ir pačias griežčiausias – vaikų atėmimą, baudžiamąją atsakomybę. Juk tai SMURTAS! Tačiau tokia strategija, nors trumpalaikėje perspektyvoje gali politikams pelnyti taškų, ilgainiui duos priešingą rezultatą. Arba visuomenė nustos pasitikėti valstybės taikomų bausmių teisingumu, arba teisinė sistema turės pradėti laipsniuoti smurtą. Suprantama, kad smurtas gali būti žiaurus ir labai žiaurus. Tačiau jis iš principo negali būti „lengvas“ ar „nepavojingas“. 

Kai kurie piliečiai, socialiniuose tinkluose palaikantys Majausko ir Šakalienės pataisas, ramina – svarbu pripažinti, jog tai smurtas, t. y. nusikaltimas. O vėliau, atsižvelgus į aplinkybes, bus galima pritaikyti ir švelnesnes bausmes. Kitaip tariant, užuot dalykus pavadinus tikrais vardais – smurtą – smurtu, nepriežiūrą – nepriežiūra, pavojingą elgesį – pavojingu elgesiu, nepageidaujamą elgesį – nepageidaujamu elgesiu, siūloma de facto įteisinti tokius oksimoronus, kaip „lengvas smurtas“, „švelnus smurtas“ „nepavojingas smurtas“. Nereikia būti aiškiaregiu, kad suprastum, jog tokių oksimoronų įvedimas į teisinę praktiką galiausiai paskatins visuomenę nustoti rimtai vertinti ir patį smurtą. Nes išgirdęs, kad kažkas buvo apkaltintas smurtu prieš vaiką, negalėsi žinoti, ar čia kalba eina apie žiaurų, ar tiesiog „švelnų“ ir „nepavojingą“ „smurtą“.

Įstatymo pataisų rengėjai prie smurto formų siūlo priskirti ir nepriežiūrą. Niekas neabejoja, kad nepriežiūra gali kelti ir dažnai kelia pavojų vaikams. Tačiau nepriežiūra gali turėti įvairių socialinių, psichologinių ir medicininių priežasčių. Ji gali pasireikšti ir dėl nepakankamo tėvų išprusimo, ir dėl jų sunkios materialinės padėties, ir dėl tėvų ligos. Tačiau įstatymo pataisų rengėjai siūlo į visus šiuos niuansus nekreipti dėmesio. Jie siūlo paprastą sprendimą – visus, kurie nepakankamai prižiūri vaikus, paskelbti smurtautojais ir taikyti atitinkamas sankcijas, kaip ir tiems, kurie tyčia ir žiauriai žaloja vaikus. 

Be abejo, toks teisinis reguliavimas valstybės institucijoms yra patogesnis. Valdininkams viską pavadinti smurtu ir taikyti griežčiausias sankcijas būtų iš tiesų paprasta. Priėmus siūlomas pataisas nebeliks skirtumo tarp smurtaujančios patėvio ir vienišos mylinčios vaikus motinos, kuri dėl ligos yra nepajėgi pasirūpinti savo vaikais. Vaikui yra svarbus ir saugumas, ir ryšio su motina išlaikymas. Ir nėra tas pats, ar paimti vaiką iš asmens, kuris negali pilnai pasirūpinti jo poreikiais, ir paimti vaiką iš asmens, kuris iš tiesų smurtauja. Tačiau užuot sprendę, kaip užtikrinti vaikų priežiūrą bei saugumą, tuo pačiu išsaugant (kiek tai protingai įmanoma) jų ryšį su motina, priėmus naujas įstatymo pataisas valdininkai tiesiog galės apkaltinti motiną smurtu prieš jos pačios vaikus ir taikyti griežčiausias sankcijas. 

Keista, kad tokias įstatymo pataisas siūlo M. Majauskas – Seimo savižudybių prevencijos komisijos pirmininkas. Įdomu, kaip prie savižudybių mažėjimo Lietuvoje prisidės nelaimingų motinų baudimas už smurtą prieš vaikus, kuriuos jos iš tiesų myli ir kuriais negali pakankamai pasirūpinti dėl savo psichologinės ir socialinės negalios?

Niekas neteigia, kad smurto nereikia apibrėžti. Taip pat niekas neprieštarauja, kad vaikų nepriežiūra yra rimta problema. Tačiau M.Majausko ir D.Šakalienės pataisos iš tiesų yra pavojingos visuomenei. Jos atveria kelią ne tik nepaisyti sveiko proto, teisingumo, bet taip pat ir traumuoti to nenusipelniusias šeimas. O ypač – jų vaikus. Todėl visi sveiko proto nepraradę Seimo nariai turėtų jas atmesti. Užuot bandę viską sudėti į smurto sąvoką ir pateisinti drakoniškų sankcijų taikymą tėvams, įstatymų leidėjai turėtų pritarti tiems pasiūlymams, kurie siūlo situaciją vertinti ne pagal formalius požymius, bet orientuojasi į vaiko apsaugą nuo tikros grėsmės bei iš tiesų galinčios kilti žalos. 

Jei bandysim viską sudėti į smurto sąvoką (įskaitant realios žalos vaikui nedarančius incidentus, kurių neišvengia jokia normali šeima), tai ilgainiui taip išplauta smurto sąvoka nustos atrodyti kažkas iš tiesų grėsmingo (visuomenė tiesiog taps nebejautri "smurtui"). Tačiau iki to laiko (iš didelio uolumo, ideologinio angažuotumo ar noro pelnyti politinius taškus) bus sugriautas ne vieno tėčio, mamos ir vaiko gyvenimas. O Lietuva dar labiau taps šalimi, kurioje turėti vaikų yra rizikinga.