Vidmantas Valiušaitis. Socialinė praraja tampa pavojinga valstybės išlikimui

Veik prieš dešimtį metų – 2007 m. birželio 11 d. – paskelbiau straipsnį „Krikščionių demokratų partija dar turi gimti“. Tada krikščionys ...

Veik prieš dešimtį metų – 2007 m. birželio 11 d. – paskelbiau straipsnį „Krikščionių demokratų partija dar turi gimti“. Tada krikščionys demokratai ir konservatoriai dar veikė skyrium, bet krikdemų vadovu naujai perrinktas Molėtų meras Valentinas Stundys pranešė, kad partijų susijungimo idėją neoficialiai jau aptarinėja su konservatorių partijos pirmininku Andrium Kubilium.

Tada kėliau klausimą: ar tokios „jungtuvės“ naudingos Lietuvos politiniam procesui, ar tai tik politikos kilbuko smalsa patikrinti saulės atokaitoje apmirusios lydekos vikrumą?

Negalima abejoti, kad konsoliduoti politines pajėgas Lietuvoje – svarbu. Niekam nenaudinga, jei sąrašus rinkimuose išstato keliolikos pavadinimų politiniai junginiai, kurių 80 ar 90 proc. neturi nei intelektualinių, nei materialinių, nei organizacinių išteklių, taigi, ir praktinių galimybių, įsiterpti į politinio gyvenimo lauką ir paveikti šalies raidą.

Tačiau tuomet aš abejojau ar krikščionių demokratų ir konservatorių susiliejimas rinkėjų socialinę bazę išties išplėstų. Maniau, kad ne. Ne tie pagrindai, ne ta socialinė bazė.

Taikstėsi į tą patį elektoratą

Kitaip nei krikščioniškosios demokratijos, kurios tradicijos Lietuvoje vien formaliai skaičiuoja jau 113-uosius metus, mūsų konservatyvizmo ideologijos šaknys nėra gilios. Tai, palyginti, naujas reiškinys, atsiradęs ne tiek iš krašto tradicijų, gyvenimo būdo ir socialinių reikmių atstovavimo, kiek iš manifestuotos valios telkti atkaklų politinį frontą prieš Lietuvos demokratinę darbo partiją, buvusius komunistus, 1992 m. triuškinamai laimėjusius rinkimus prieš suskilusį ir susipriešinusį Sąjūdį.

Kaip Laisvosios Europos radijo korespondentas dalyvavau steigiamajame Tėvynės sąjungos-Lietuvos konservatorių suvažiavime 1993 m. Atsispirti vienpusiškam LDDP „buldozeriui“, be skrupulų lamdžiusiam naujai susikūrusios valstybės socialinio teisingumo pamatus, anuomet, be abejo, buvo „socialinė reikmė“. Tačiau politinė platforma, sureikšminanti negatyvumą – labiau pabrėžianti kovą „prieš“, negu „už“ kažką – nėra ir negali būti patikimos, ilgalaikės veiklos pagrindas.

Permanentinė, net jei ir teisinga, bet per dažnai eksploatuojama antirusiška retorika, per didelis įtarumas, priešų medžioklė valstybėje bei savo pačių partijos gretose nuvertino šios partijos politinę valiutą, taip aukštai kotiruotą 1996-ųjų Seimo rinkimuose.

Po ketverių metų – 2000-aisiais – rinkimus konservatoriai jau skaudžiai pralaimėjo, nugramzdindami politinėn nebūtin dar ir savo koalicijos partnerius krikščionis demokratus. Tačiau savo nesėkmių priežastis identifikavo ir tada ne itin preciziškai: viską nurašė „kitiems“, t.y. jų pačių subrandintiems ir į politines aukštumas iškeltiems „vidaus priešams“ – Gediminui Vagnoriui ir Rolandui Paksui.

Kodėl jau tada atsargiai žvelgiau į šių partijų susijungimo perspektyvą?
Buvo akivaizdu, kad konservatoriai turi nusistovėjusią, tačiau gana ribotą socialinę bazę, kuriai išplėsti vidinių partijos resursų akivaizdžiai neužteks. Politinis asistavimas oligarchinės prigimties grupių reikmes aptarnavusiai Gedimino Vagnoriaus vyriausybei tapo rimta sąskaita labiausiai socialiai pažeidžiamų visuomenės sluoksnių akyse.

Susiklosčiusi „visada teisių“ ir savimi patenkintų konservatorių tapatybė akivaizdžiai konkuravo su pasiturimą gyvenimo būdą eksponuojančiu liberalų įvaizdžiu ir taikėsi iš esmės į tą patį „Stiliaus“ skaitytojų sluoksnį, kitaip tarant, į besilukštenančio lietuviško „buržua“ elektoratą.

Laiduodamas politiniam patronažui daugiau ar mažiau pakenčiamą medžiaginį užnugarį, šis sluoksnis turi esminį trūkumą. Jis nėra užtektinai skaitlingas, kad rinkimų metu galėtų užtikrinti tokį palaikymą, kuris leistų partijai, o juo labiau – dviem partijoms, net ir sąlyginės sėkmės atveju, dalyvauti formuojant Vyriausybę.

Todėl politinės jungtuvės su krikdemais, absorbuojant juos ir orkestruojant politinės tapatybės kamertoną labiau priderintą prie Europos liaudies partijos gaidos, pirmiausiai buvo reikalingos konservatoriams.

Krikščionių demokratų rinkėjas – kitas

Tuo metu krikščionių demokratų padėtis buvo dėkingesnė. Nors partija stokojo ryškesnių lyderių ir atsinaujinimo idėjų, tačiau jos potencialas, ypač po valstybę vėliau sukrėtusių VSD, „Leo LT“ ir kitų politinių skandalų, atnešusių didelių reputacijos nuostolių valdžios partijoms, įskaitant ir konservatorius, kurie rėmė Gedimino Kirkilo mažumos Vyriausybę, atrodė didesnis.

Kodėl? Todėl, kad krikščionys demokratai, kitaip nei konservatoriai, nebuvo į visa tai įsivėlę, be to, turėjo į ką atsiremti. Jų istorija, nuosaiki, vidurio kelio ideologija ir į plačiuosius visuomenės sluoksnius orientuota socialinė doktrina buvo ir tebėra svarbiausia šios partijos atsinaujinimo priežastis ir galimybė.

Krikščioniškosios demokratijos raida Lietuvoje ir jos raiškos motyvacija iš dalies skyrėsi nuo jos sklaidos Vakarų Europoje.

Prieš dvidešimt penkerius metus – 1991-aisiais – pasaulyje buvo plačiai paminėtas popiežiaus Leono XIII-ojo enciklikos Rerum novarum šimtmetis. Tuomet visuotinai pripažinta, kad enciklika nubrėžė gaires ir įgalino katalikų integraciją į modernųjį pasaulį. Jei ne ši enciklika, katalikiška mintis, filosofo Kęstučio Skrupskelio žodžiais, „būtų pasilikusi šiuolaikinio gyvenimo užkrosnyje, viešąją erdvę palikdama dviem kraštutinumams – marksistiniam kolektyvizmui ir liberalistiniam individualizmui“. Leono XIII raginimas ir skatinimas katalikams neužsidaryti bažnyčiose, bet krikščioniškos pasaulėžiūros šviesoje formuoti visuomenę – esminis motyvas garsiosios enciklikos, turėjusios juntamos reikšmės XX amžiaus socialinei raidai.

Enciklikoje popiežius skelbė, kad nuosavybės teisė yra prigimtinė: valstybė gali reguliuoti, bet neturi teisės jos panaikinti. Pabrėžiamas reikalas teisingumo ir taikos dvasia ugdyti darbdavius ir darbininkus. Pripažįstamas labdaros vaidmuo. Tačiau svarbiausias veiksnys, įgyvendinant socialinį teisingumą, užtikrinantį žmogaus orumą atitinkantį pragyvenimo lygį, yra darbininkų profesinės sąjungos.

XVIII a. darbininkų gildijos buvo uždarytos. Sparti kapitalizmo plėtra bei didėjanti socialinė atskirtis XIX a. Vakarų Europoje atvėrė didelę socialinę spragą: ištisas darbininkų luomas liko be jokios nuosavybės ir be vilties išbristi iš skurdo. Nebuvo kas juos atstovautų. Popiežiaus nuomone, tai buvo viena iš esminių jų sunkios būklės priežasčių. Todėl katalikai buvo kviečiami ir skatinami padėti darbininkams organizuotis. Kadangi katalikams tylint, jiems vadovauja Bažnyčios priešai ir revoliucijos kurstytojai.

Siekė švelninti socialines įtampas

Iškilę nauji revoliuciniai vadai sugebėjo net tik paimti į savo rankas darbininkų mases, bet ir nuteikti jas prieš krikščionybę, kuriai tuo metu vadovavę asmenys atskiruose kraštuose buvo sutapę su turtingųjų ar valdančiųjų luomais.

Pasikeitę socialiniai žmonių santykiai, išaugęs skurdas, lydimas įvairiopų blogybių, neišvengiamai vertė išnaudojamąjį žmogų apsispręsti: savo gerovės siekti esamos santvarkos griovimu, socialinės revoliucijos keliu ar ieškoti būdų socialiai neteisingą padėti keisti evoliuciniu keliu?

Tarp krikščioniškosios srovės atstovų atsirado daug šviesių žmonių, kurie ryžosi švelninti susipriešinusių socialinių luomų santykius ir kartu siekti susidariusį skurdą naikinti. Pirmieji balsai pasigirdo Prancūzijoje: kun. Lamennais (1782–1854), dominikonas Lacordaire (1802–1861), Fr. Ozanam (1813–1853) ir kt. Vokietijoje iškilo kun. A. Kolpingas (1813–1865), dar 1846 Eberfelde suorganizavęs pirmą katalikų mokinių amatininkų susivienijimą ir per jį sprendęs daugelį socialinių klausimų.

Greta kun. A. Kolpingo, didelės reikšmės turėjo Mainco vysk. W. E. Ketteleris (1811–1877), kuris savo raštais ir veikla laikomas Leono XIII enciklikos „Rerum Novarum“ socialinio teisingumo programos pradininku. Jis skelbė: „Nei spaudos laisvė, nei draugijų laisvė, nei rinkimų laisvė, nei parlamentas, nei gražios kalbos, nei tautų suverenumas negali papenėti alkanųjų, pridengti nuogųjų, paguosti nuliūdusiųjų, pagelbėti ligoniams“.

Ypač dramatiškai krikščioniškosios socialinės idėjos skynėsi kelią Prancūzijos visuomenėje. Lacordaire‘o ir Fr. Ozanamo įsteigtą žurnalą „Naujasis amžius“ (L‘Ere Nouvelle), kuriame buvo bandoma respublikos demokratinę santvarką derinti su krikščionybės branginamomis vertybėmis teisingumu ir meile, ypač aršiai puolė įvairių krypčių konservatoriai ir buržuazija. Barikadų kovų įkarštyje, priešus taikydamas, 1848 m. žuvo Paryžiaus arkivyskupas Affre.

Formavosi ant liaudiškų ir demokratinių pagrindų

Tuo metu Lietuvoje krikščioniškosios demokratijos idėjoms skleistis pagrindo davė ne tiek socialinis, kiek tautinis bei religinis klausimai. Lietuva XIX a. buvo ne tik apleistas ir atsilikęs agrarinis kraštas, galima sakyti, be pramonės, bet dar ir okupuotas bei kryptingai rusinamas ir pravoslavinamas. Lietuvių liaudies sąmonėjimą ir tautinės bendrijos formavimąsi lėmė sunkios priespaudos sąlygos, todėl socialinis klausimas, kitaip nei Vakarų Europoje, reikšminga dalimi sutapo čia su tautiniu bei religiniu.

Lietuvių šviesuomenė, platesniu mastu pradėjusi formuotis tik apie 1870 metus, jokių tradicijų neturėjo. Ji buvo beveik visa kilusi iš neseniai nuo baudžiavos atleistų valstiečių, kurių dabar pirmasis idealas buvo išleisti vaikus į mokslą. Tuo metu absoliuti aristokratijos dalis, Abiejų Respublikų laikais sudariusi Lietuvos valstybininkų ir aukštosios karininkijos sluoksnį, dėl istoriškai susiklosčiusių aplinkybių, su retomis išimtimis, nuėjo ne lietuviškuoju keliu.

Taigi, lietuviškoji krikščioniškoji demokratija formavosi ant išskirtinai liaudiškų ir demokratinių pagrindų. Tie pamatai susiklostė Lietuvoje dar prieš europinę Leono XIII krikščioniškosios demokratijos reformą. Lietuvių tautos vargas grindė demokratines raiškos formas ir todėl visos lietuvių visuomeninės srovės, ne tik krikščioniškoji, skleidėsi daugiau ar mažiau demokratinės visuomenės sanklodos plotmėje.

Krikščioniškosios demokratijos idėjų užuomazgų galima rasti jau tada, kai dar neturėta nei sistemingiau formuluotų programų, nei organizacijų. Tokiomis programomis tada buvo dienos rūpesčiai: liaudies gyvenimo skurdas, tautinis nesusipratimas, okupanto priespauda. Jų tikslas – pažadinti tautą iš miego, pagerinti jos būklę ir išvesti į laisvę.

Šių pirmųjų krikščioniškai demokratiškosios idėjos skelbėjų reikšmė lietuvių tautai buvo didelė. Didžiumai lietuvių, kurie anais laikais daugelis nežinojo net kuriai tautai – lietuvių, lenkų ar gudų – priklausė, nepažino savo skriaudikų ir neįstengė nuo jų gintis, su savo likimu buvo susigyvenę, visa tai pravėrė akis, išmokė suprasti savo padėtį, ginti teises.

Iš didžiųjų XIX a. krikščioniškosios demokratijos pionierių čia paminėsiu tik Motiejų Valančių, vykdžiusį ne tik apaštalavimo darbą, bet kartu pradėjusį ir efektyvų liaudies reformavimo tarpsnį. Rezultatai buvo dideli.

„Vyskupas Valančius išmokė Lietuvą skaityti ir melstis Dievui iš knygų“, – pripažino kovai su klerikalizmu daug rašalo išliejęs aušrininkas ir laisvamanis Jonas Šliūpas.

Ieškojo bendro pagrindo lietuvių inteligentams

Pakilus tautinei sąmonei atsirado reikalas turėti visą krikščioniškąją demokratiją jungiantį spaudos organą, kurio spausdintas žodis galėtų pasiekti plačią lietuvišką visuomenę. 1890 m. buvo pogrindžio sąlygomis pradėta leisti „Žemaičių ir Lietuvos Apžvalga“, kuri ėjo iki 1896 m. pabaigos. Galima sakyti, kad „Apžvalga“ buvo pirmasis lietuvių krikščioniškos ir demokratinės minties laikraštis.

Kad ir neturėdamas smulkiau suformuluotos programos, laikraštis turėjo tačiau aiškiai formuluotą tikslą: „Pirmutinis laikraščio tikslas buvo ir bus ginti katalikybę nuo pravoslavijos ir lietuvybę nuo sumaskolėjimo, antra, pagal mūsų išgales aukštyn kelti medžiaginį ir dorinį Lietuvos būvį; vieninti tikėjimo dalykus su tautiniais; ginti mūsų brolius nuo svetimtaučių kenksmingos įtakos, juos šviesti tikrai krikščioniškoje, tikrai katalikiškoje dvasioje. Mūsų obalsiai buvo ir toliau bus katalikystė ir lietuvystė. Nuo to obalsio nors visos pragaro dvasios sujudėtų, nors savo gyvastį padėtum – neatstosime“ („Apžvalga“, 1890 nr. 1).

Kitur ji skelbia savo svarbiu tikslu „iškariauti tikėjimo ir tautos liuosybę“ („Apžvalga“, 1891 nr. 24, 185-186 p.). Taigi, „Apžvalga“ jau 1891 m. kėlė Lietuvos nepriklausomybės idėją, o jos pagrindai buvo krikščionybė, tautiškumas, demokratiškumas. Laikraščio tikslas – Lietuvos laisvė ir tautos gerovė.

1896 m. pradėto leisti ir iki 1904 m. ėjusio „Tėvynės sargo“ tikslai iš esmės nesiskyrė nuo „Apžvalgos“. Tačiau gabaus publicisto ir judraus laikraštininko kun. Juozo Tumo-Vaižganto redaguojamas, jis pranoko savo pirmtaką įvairiais atžvilgiais. Laikraštis vadovavosi šūkiu: „Mylėk Viešpatį Dievą už visą labiaus, artimą kaipo pats save, o Tėvynę už save daugiaus“.

Tautiškumas čia buvo siejamas su religija, ir tai turėjo didelės reikšmės tautinės sąmonės ugdymui. Beveik kiekviename numeryje buvo aiškinama apie lietuviškos spaudos reikalingumą, viešumon kelti žandarų niekingi darbai, persekiojant knygnešius ir lietuvišką spaudą, nurodyti kovos būdai už savąją spaudą, raginta rašyti atskirus ir kolektyvinius prašymus carui, ministrams, gubernatoriams dėl spaudos draudimo panaikinimo.

„Tėvynės sargas“ lietuvių tautinį sąjūdį glaudžiai siejo su Lietuvos ekonomine gerove. Jis rūpinosi, kad lietuvis nebūtų nuskurdęs, o taptų materialiai pajėgus, savo tėvynėje jaustųsi šeimininkas. Ragino nesmulkinti ūkių, nesibylinėti, neparduoti žemės svetimtaučiams, neemigruoti į užsienius, mokytis įvairių amatų, imtis prekybos, taupyti.

Juozo Tumo redaguojamas „Tėvynės sargas“ ano meto spaudos kontekste išsiskyrė ir tolerantiškumu, ieškojo bendro pagrindo veikti visiems lietuvių inteligentams, nepaisant jų priklausomumo vienai ar kitai ideologinei srovei. Savo recenzijose apie liberalios kairės, su valstiečių liaudininkų platforma siejamus, „Ūkininką“ ir „Varpą“ dažnai atsiliepdavo palankiai. Net aršiai antikatalikiškuose J. Šliūpo „Lietuviškame Balse“, „Apšvietoje“ ar „Naujoje Gadynėje“ rasdavo ir ko nors gero.

Kita vertus, laikydamasis krikščioniškųjų dėsnių, „Tėvynės sargas“ nevengė ir ginti savo idėjinius pagrindus. Kaip pastebi krikščionių demokratų partijos autoritetas ir vienas jos vadovų Mykolas Krupavičius, „Apžvalga“ su „Tėvynės sargu“ „užbaigė demokratijos potencialųjį periodą. Jiedu atidarė kelią į aktualųjį periodą. Aktualusis krikščioniškosios demokratijos veiklos periodas prasidėjo su pirmosios krikščionių demokratų programos parašymu.“

Paskendę „vargų bedugnėse“

Kad geriau suprastume kaip atrodė lietuvių visuomenės padėtis tada, atsiverskime to meto spaudą.

1904 m. atšaukus spaudos lotyniškais rašmenimis draudimą, Lietuvoje pradėjo kurtis periodinė spauda, deja, daug vėliau negu kitur. Europoje ir Amerikoje XIX a. buvo susiformavusi raštinga vidurinė klasė, besidžiaugianti šiokiu tokiu laisvalaikiu. Steigėsi jos poreikius tenkinantys laikraščiai ir žurnalai, dalis jų leidžiami iki šiol.

Lietuvoje viskas vyko gerokai vėliau. Pirmojo atgimimo veikėjas Kipras Bielinis, socialdemokratas, savo atsiminimuose rašė: „Po sunkios kovos, atgavę spaudą, šito laimėjimo akivaizdoje atrodėme, kaip tikri naujagimai – be jokio paruošto kraitelio“. Neturėjome nei spaustuvių, nei spaustuvininkų, nei leidyklų, nei patyrusių žurnalistų. Niekur „pinigingų žmonių nesimatė, o apie savas finansines organizacijas nė sapnuot nesapanavo.“

Iš tiesų neturėjome ne tik spaudos bei skaitytojų, bet ir atitinkamos kalbos. Lietuvių kalba vartota maldaknygėse ir smulkių valstiečių ūkelių gyvenime. Ji nebuvo nei mokslo, nei kultūros, nei prekybos, nei administracijos kalba, vos pradėjusi formuotis kaip laisvalaikio ar pramogos kalba.

Net 1913 m., vadinasi, beveik dešimtmečiui praėjus nuo spaudos atgavimo, lietuvių kalba turėjome vos 20 periodinių leidinių, kai visoje imperijoje tuo metu ėjo 1585 leidiniai rusų kalba, 234 lenkų, 31 žydų (hebrajiškai ir „žargonu“), 47 latvių, 43 estų. Skaičiai atspindi mūsų atsilikimą: už mus mažesni latviai ir estai džiaugėsi dvigubai gausesne spauda.

Justinas Staugaitis, iškilus prieškario laikų dvasininkas, piešia to meto socialinį vaizdelį: motinos dirba laukuose, vaikai paliekami be priežiūros. Dvidešimt-trisdešimt vaikų pulkelis nuo trejų ligi dešimties metų: „Šilta, graži vasaros diena. <...> Viena didesniųjų vaikų kuopa lošia guzikais, slapta išpjaustytais iš tėvo sermėgos.“ Jie pešasi, rauna vienas kitam plaukus, mušasi ligi kraujo. Dvaro užvaizdai atėjus jų raminti, „didesnieji, toliaus pabėgę, iškišę liežuvius rodė.“

„Net turtingesniems ūkinikams vieninteliai žinomos pedagogijinės priemonės – tai kumščia ir rykštė.“ Pasak Staugaičio, tai „verste verčia mus pagalvoti, kas bus iš naujosios kartos, kuri auklėjasi tokiose sąlygose?“

Miestuose darbininkų kvartaluose dar blogiau: „Patekęs tosna gūžtosna, žmogus turi bėgti kuo greičiausia atsikvėpti grynu oru; bjaurus kvapas tartum kokiu kumščiu užkemša gerklę.“

O apie pačius darbininkus taip rašo: „Vyras girtuoklis, nustojęs žmogaus jausmų, nebemoka kitaip paglamonėti savo žmoną, kaip kumščia ir bjauriais keiksmais bei piktžodžiavimais. Motina, neretai ir pati girtuoklė bei paleistuvė, jeigu ne kitaip, tai bent liežuviu atsilygina su savo vyru.“ Ne visos darbininkų šeimos tokios, bet „kad tokių labai daug, tai mes, kunigai, gerai žinome.“

Staugaitis tvirtina, kad dauguma tėvų geriau auklėti nė nemoka. Tačiau jei ir mokėtų, tai paskendę „vargų bedugnėse“, nieko pagerinti negalėtų...

1904 metais Petrapilio dvasinės akademijos profesoriai Pranas Būčys, vėliau vyskupas, Jonas Maciulevičius-Maironis ir Adomas Jakštas-Dambrauskas parašė krikščionių demokratų partijos programą. Toje programoje, laikydamiesi Leono XIII visuomeninių enciklikų, ypač „Rerum novarum“ ir „Graves de communi“, jie nubrėžė aiškias krikščioniškosios demokratijos ideologines linijas, nustatė tikrus principus ir praktinį jų vykdymą, pritaikytą laiko ir vietos sąlygoms. Šios programos principai pasiliko tie patys visose tarpukario Nepriklausomos Lietuvos krikščioniškosios demokratijos programose.

Rezultatai? Rezultatai dideli. Steigiamajame Seime 1922 m. kovo 29 d. vien krikščioniškojo bloko balsais buvo priimtas žemės reformos įstatymas, rugpjūčio 1 d. – demokratinė Lietuvos valstybės konstitucija, rugpjūčio 22 d. – krikščionių ekonomistų intelektualiniu įnašu ir partijos politiniu palaikymu – valiutos įstatymas, padėjęs pamatą vienai stabiliausių tarpukario Europos valiutų litui.

Pasak istoriko Edvardo Gudavičiaus, žemės reforma buvo didžiulis socialinis lūžis, po kurio Lietuva, iš atsilikusio baudžiavinio krašto tapo sparčiai besivystančia savarankiškų ūkininkų tauta. Dėl šių radikalių, istorinės reikšmės socialinių permainų, šią asmenybę istorikas linkęs gretinti net su Vytautu Didžiuoju.

Bet uždavinys buvo sunkus. Reformos priešininkai ministrą praminė „dvarų darkytoju“, „kumečių ministeriu“, tvirtino, kad jis esąs „kunigu pasivadinęs bolševikas“. Jis buvo apkaltintas net atntisemitizmu, nes buvo įtvirtinęs nuostatą, kad žemė tegali priklausyti tiems, kurie ją dirba, bet netapti spekuliacijos objektu, kas atsitiko dabartinėje Lietuvoje. Tačiau Krupavičiaus tai nepaveikė ir neišmušė iš reformų kelio.

Daugelio supratimu, Krupavičius smarkiai rizikavo. Vienas jo artimų bendradarbių, finansininkas, vėliau rašė: „Dvarų žemių dalijimas ano meto jaunutėje, neturtingoje valstybėje buvo labai rizikingas ir galėjo baigtis katastrofa. Jis varė aiškiai neūkišką darbą. Krupavičius, be žemės, naujakuriams nieko daugiau duoti ir negalėjo. Ir visi Lietuvos ekonomistai ir ūkio žinovai sakė, kad Krupavičius galutinai sugriaus ir taip po karo nualintą Lietuvos žemės ūkį.“

O vis dėlto teisus pasirodė jaunasis kunigas-politikas, ne pragmatiškieji ekonomistai. Jis buvo 35-erių, kai rengė Žemės reformos įstatymą, ir 38-erių, kai jį vykdė, eidamas žemės ūkio ministro pareigas. Ir Lietuva kilo. Krupavičiaus pasitikėjimas savo tautos žmonėmis, jų prigimtine išmintimi ir darbštumu, net jo skubėjimas reformą vykdyti netikrumo kupinais laikais, savotiškai nuvylė „ūkinės katastrofos“ pranašus.

„Naujakuriai darė stebuklus“, – vėliau rašė vienas ekonomistas, pastebėjęs, kad tik „labai mažas jų nuošimtis nepajėgė įsikurti.“

Per 20 metų buvo įkurta 140 tūkst. naujų ūkininkų sodybų, aprėpusių daugiau kaipo pusę visos Lietuvos žemės ploto. Tai buvo antrojo po Valakų reformos, kurią Lietuva įvykdė plačiai ir drąsiai.

Vakarai iš pradžių ją vertino kaip labai pavojingą, vos ne „bolševikinį eksperimentą“. Tačiau kai netrukus pasirodė puikūs rezultatai, pakilo gerovė ir gamyba, rezultatus pripažino. Prancūzų publicistas Henry de Chambon knygoje „La Lituanie moderne rašė: „Išmintingai ir kruopščiai paruošta reforma buvo didelis teisingumo ir tolimo numatymo socialinės srities darbas“.

Prieš Pirmąjį pasaulinį karą iš Lietuvos kasmet emigruodavo 30-40 tūkst. žmonių, tuo metu 1935 m. iš jos išvyko tik 1 532, o 1939 m. – vos 706 asmenys, t.y. maždaug tiek, kiek į mūsų kraštą įvažiavo žmonių iš užsienio.

Kai nesiima krikščionys – nišą užpildo kiti

Tai, kad per 17 savo veiklos metų po Kovo 11-osios krikščionys demokratai neįstengė tapti įtakingesne politine jėga ir turėjo šlietis prie konservatorių, liudija ne ideologijos ribotumą, bet to meto partijos lyderių – pavadinkim švelniai – nedrąsą ginti socialiai skriaudžiamus visuomenės sluoksnius ir palyginti kuklų sugebėjimą pasinaudoti nelygstamu istoriniu paveldu, įspūdingu intelektualiniu palikimu (Stasys Šalkauskis, Vladas Jurgutis, Kazys Pakštas, Pranas Dielininkaitis, Antanas Maceina), tauriais praktinės politinės raiškos pavyzdžiais (Motiejus Valančius, Juozas Tumas-Vaižgantas, Aleksandras Stulginskis, Mykolas Krupavičius, Adolfas Damušis), plačiais tarptautiniais ryšiais, Vakarų šalių praktikoje patikrintomis socialinėmis doktrinomis.

Filosofas Antanas Maceina, vienas moderniųjų laikų lietuvių krikščioniškosios politinės doktrinos kūrėjų, savo metu yra pastebėjęs, jog „išlaikyti lietuviškumą yra geras dalykas, tačiau tik formalus. Kas iš to lietuviškumo, jeigu jis bus pripildytas buržuazinės materialistinės dvasios. Kaip mes nepripažįstame lietuviško komunizmo, taip lygiai neturime pripažinti nė lietuviško buržuaziškumo. Lietuviškumo išlaikymas <…> turi būti esmėje idealistiškai nusiteikusios asmenybės išlaikymas. Tokių idėjų mums reikia dabar paskleisti ir pamėginti suorganizuoti formų joms vykdyti.“

Pastarųjų metų politinės krizės atidengė net tik aukščiausiuose politiniuose sluoksniuose klestintį nežabotą savanaudiškumą, bet ir socialinę prarają, atskyrusią vadinamąjį „politinį elitą“ nuo savo rinkėjų. Socialinis neteisingumas šiandien graso Lietuvai tuo, ką Vakarų Europa išgyveno liberalaus kapitalizmo epochoje XIX a. pabaigoje, kai išnaudojamas darbininkų luomas buvo paliktas be perspektyvų ir be vilties.

Idėjos, apsaugojusios Vakarų Europą nuo socialinių sukrėtimų ir revoliucijų, ko neišvengė slaviškieji Rytai, pirmiausiai atėjo būtent iš krikščioniškosios srovės atstovų. Šis rūpestis dabar Lietuvoje itin aktualus. Kadangi socialinės atskirtis, kai kurių ekspertų vertinimu, jau tampa grėsme nacionaliniam saugumui.

Kai krikščionys demokratai nenori, nesiima ar nesugeba imtis misijos, kuriai yra pašaukti, tą nišą kas nors užpildo. Ir tvirtinimai, esą per didelė Lietuvos visuomenės dalis neva ilgisi „sovietinių laikų“, reiškia ne ką kitą, o tik baimę žvelgti į tikrovę atviromis akimis.

Filosofas Juozas Girnius yra pastebėjęs: „Tikrovę visada sunku priimti, bet vargas tas, kad ir kova prieš tikrovę turi remtis jos respektavimu. <…> Tik vieno nusistatymo priėjau: pripažinti rūpesčius, bet paneigti aimanas. Rūpesčiai reiškia veiklos uždavinius, o aimanos – tik neramios sąžinės neteisų teisinimąsi“.

Kur nebelieka tikėjimo tiesa, ten netrunka išblėsti ir tikėjimas laisve. Kadangi atėjus valandai, kurią renka laisvę ginti, ne vien ja džiaugtis, pasijuntama be atsakymo į klausimą: laisvė – kam?

Pranešimas skaitytas konferencijoje „Konservatizmo ir krikščioniškosios demokratijos misija šiuolaikinėje Lietuvoje“ LR Seimas, 2016 m. gruodžio 14 d.


Susiję

Vidmantas Valiušaitis 8980128985243107953

Rašyti komentarą

  1. Anonimiškas2017-01-08 17:08

    Išradinėti dviratį, tai gaišti laiką, krikščionys demokratai gali būt stiprūs tik tada, kada yra stipri krikščioniška Tauta, jei tokios nėra tai visos pastangos stiprios tokios partijos sukūrimą, yra pasmerktos, nėra daugumos tikrų krikščionių, nebus ir stiprios krikščionių partijos.

    AtsakytiPanaikinti

emo-but-icon

NAUJAUSI

Komentarai

KVIEČIAME PALAIKYTI

SEKITE MUS FACEBOOK

REKOMENDUOJAME

KVIEČIAME ĮSIGYTI

Naujienų prenumerata

item