Thomas F. Madden. Tiesa apie Ispanijos inkviziciją

Dabartinis Ispanijos inkvizicijos įvaizdis yra palankus tiems, kurie jaučia mažai meilės Katalikų Bažnyčiai. Bet kas, norėdamas aptalžyti...

Dabartinis Ispanijos inkvizicijos įvaizdis yra palankus tiems, kurie jaučia mažai meilės Katalikų Bažnyčiai. Bet kas, norėdamas aptalžyti Katalikų Bažnyčią, ilgai nedvejodamas griebiasi dviejų mėgstamiausių temų: kryžiaus žygių ir Ispanijos inkvizicijos. Kryžiaus žygius jau esu aptaręs anksčiau, dabar atėjo metas kitai temai. 

Nereikia būti skaičius Edgaro Alano Po The Pit and the Pendulum („Duobė ir švytuoklė“), kad būtum girdėjęs apie tamsius požemius, sadistinius dvasininkus ir baisiuosius Ispanijos inkvizicijos kankinimus. Kankinimo suolas, adatomis išklotos mašinos, laužai, į kuriuos Katalikų Bažnyčia mėtė savo priešus milijonais – tai gerai pažįstami Ispanijos inkvizicijos įvaizdžiai, giliai įsirėžę į mūsų kultūrą.

Norint suprasti Ispanijos inkviziciją, kuri prasidėjo 15 a. pabaigoje, būtina trumpai pažvelgti į jos pirmtakę, Viduramžių inkviziciją. Visgi prieš tai darant, svarbu pabrėžti, kad viduramžiškas pasaulis nebuvo modernus pasaulis. Viduramžių žmonėms religija nereiškė tik to, ką žmogus veikia bažnyčioje. Tai buvo jų mokslas, filosofija, politika, identitetas ir išganymo viltis. Erezija, nenuostabu, šiai tiesai kėlė pavojų. Ji kėlė pavojų pačiam eretikui, šalia esantiems ir kenkė bendruomenei. Viduramžių europiečiai ne vieni pasižymėjo tokiu supratimu, taip gyvenimą suprato daugybė kultūrų visame pasaulyje. Moderni universalios religinės tolerancijos praktika yra gana naujas ir unikaliai vakarietiškas dalykas.

Pasaulietiniai ir bažnytiniai Viduramžių Europos lyderiai skirtingai žiūrėjo į ereziją. Romėnų teisė prilygino ereziją išdavystei. Kodėl? Nes karaliaus valdžia buvo gauta iš Dievo ir tai reiškė, kad erezija buvo aiškus įššūkis karališkam autoritetui. Eretikai skaldė žmones, keldami neramumus ir maištus. Joks krikščionis neabejojo, kad Dievas nubaus bendruomenę, kuri leis erezijai įsišaknyti ir plisti. Taigi tiek karaliai, tiek praščiokai turėjo svarių priežasčių surasti ir sunaikinti eretikus, kur tik jų rado.

Vienas iš gajausių mitų apie inkviziciją yra tas, kad tai esą buvo valdžios ištroškusios Bažnyčios priespaudos įrankis, naudotas prieš to nenorinčius europiečius. Negalėtų būti nieko klaidingesnio. Tiesa yra ta, kad inkvizicija atnešė tvarką, teisybę ir pasigailėjimą kovoje su nesuvaldomu eretikų persekiojimu. Kaimo žmonėms apsupus įtariamą eretiką ir nutempus jį pas vietinį valdytoją, kaip jis būtų teisiamas? Kaip neraštingas vietinis bažnyčios atstovas nuspręs, ar kaltinamojo tikėjimas yra eretiškas ar ne? Kaip bus išklausyti ir ištirti liudytojai?

Viduramžių inkvizicija prasidėjo 1184 m., kai Popiežius Liucijus III nusiuntė Europos vyskupams erezijų sąrašą ir liepė jiems aktyviai dalyvauti nusprendžiant, ar kaltinamieji erezija iš tikro yra kalti. Vietoje pasitikėjimo pasaulietiniais teismais, vietiniais valdytojais ar tiesiog miniomis, vyskupai turėjo užtikrinti, kad kaltinamieji eretikai savo vyskupijoje būtų apklausti išmanančio dvasininko, naudojant Romos įrodymų teisę. Kitaip tariant, šie dvasininkai turėjo atlikti tyrimą, iš to ir kilo terminas inkvizija (angl. inquire - tirti, iš to kilo žodis inquisition).

Pasaulietinių valdovų akimis eretikai buvo Dievo ir karaliaus išdavikai ir dėl to nusipelnė mirties. Tačiau Bažnyčios akimis eretikai buvo pasimetusios avys, kurios nuklydo nuo būrio. Kaip piemenys popiežius ir vyskupai turėjo pareigą šias avis grąžinti į aptvarą, kaip Gerasis Ganytojas jiems nurodė. Taigi, kol viduramžių pasaulietiniai lyderiai siekė garantuoti saugumą savo karalystėms, Bažnyčia stengėsi išgelbėti sielas. Inkvizicija davė eretikams priemones išsigelbėti nuo mirties ir sugrįžti į savo bendruomenę.

Dauguma žmonių, Viduramžių inkvizicijos apkaltintų erezija, buvo arba išteisinti, arba jų bylos buvo nutrauktos. Tiems, kurie buvo pripažinti kaltais dėl didelių klaidų, buvo leista išpažinti savo nuodėmes, atlikti atgailą ir vėl tapti Kristaus Kūno dalimi. Pagrindinė inkvizicijos prielaida buvo ta, kad eretikai, kaip ir paklydusios avys, yra tik nutolę. Tačiau jei inkvizitorius nuspręndė, kad tam tikra avis yra sąmoningai nutolusi nuo būrio iš priešiškumo, nieko nebuvo galima padaryti. Neatgailaujantys ar užsispyrę eretikai buvo ekskomunikuoti ir perduoti pasaulietiniams valdytojams. Nepaisant populiaraus mito, Bažnyčia nedegino eretikų. Paprasta tiesa yra ta, kad viduramžių inkvizicija gelbėjo nesuskaičiuojamus tūkstančius nekaltų (ir ne tokių jau nekaltų) žmonių, kurie kitaip būtų pačirškinti pasaulietinių valdytojų ar minios.

Kylant Viduramžių popiežių galiai, inkvizicija taip pat plėtėsi ir darėsi pažangesnė. 13 a. pradžioje pranciškonų ir dominikonų atsiradimas lėmė religinio pasiaukojimo išaugimą ir pasiryžimą paaukoti savo gyvenimus pasaulio išgelbėjimui. Kadangi jų regula buvo sukurta polemikai su eretikais ir katalikų tikėjimo stiprinimui, dominikonai aktyviai įsitraukė į inkvizicijos veiklą. Remdamasi pažangiausia to meto teise, Bažnyčia 13 a. sukūrė inkvizicinius tribunolus, atskaitingus labiau Romai nei vietiniams vyskupams. Norint užtikrinti teisingumą ir vienodumą, inkvizicijos pareigūnams buvo rašomi vadovai. Bernardas Gui, šiandien geriausiai žinomas kaip fanatiškas ir žiaurus inkvizitorius, veikale The Name of Rose parašė itin įtakingą tuo metu vadovą. Paskaičius jį, tampa aišku, jog nėra jokios priežasties manyti, kad Gui buvo bent kiek panašus į dabar kuriamą jo kaip fanatiko įvaizdį.

14 a. inkvizicija atstovavo geriausias to meto teisines praktikas. Inkvizicijos pareigūnai buvo universitetą baigę teisės ir teologijos specialistai. Vykdomos procedūros buvo panašios į mūsų laikų pasaulietines inkvizicijas, kurias vadiname tardymais ar apklausomis (angl. inquest).

Viduramžiais dramatiškai išaugo karalių galia. Pasaulietiniai valdovai stipriai rėmė inkviziciją, nes jie matė tai kaip efektyvų būdą užtikrinti savo karalysčių religinę sveikatą. Įdomu, kad karaliai kaltino inkviziciją esant per atlaidžią eretikams. Dalinai dėl to vėlyvųjų Viduramžių metu kai kuriose dvasininkų valdomose vietose pasaulietiniai pareigūnai pradėjo perimti inkviziciją, norėdami užkirsti kelią popiežiaus neapsižiūrėjimui. Pavyzdžiui, Prancūzijoje karaliaus pareigūnai padedami Paryžiaus universiteto profesorių perėmė Prancūzijos inkvizicijos kontrolę. Karaliai teisino tai tuo, kad jie geriau nei toli esantis popiežius žino, kaip kovoti su erezija savo pačių karalystėse.

Šios dinamikos padėjo suformuoti Ispanijos inkviziciją, tačiau būta ir kitų. Ispanija daugeliu atžvilgiu buvo kitokia nei likusi Europa. Nugalėtas musulmonų džihado 8 a., Pirėnų pusiasalis buvo beveik pastovaus karo vieta. Kadangi sienos tarp musulmonų ir krikščionių karalysčių bėgant amžiams greitai kito, dauguma valdytojų buvo suinteresuoti palaikyti tam tikrą toleranciją kitoms religijoms. Musulmonų, krikščionių ir žydų sugebėjimas sugyventi kartu, ispaniškai vadinamas convivencia, buvo retenybė Viduramžiuose. Iš tiesų, Ispanija buvo margiausia ir tolerantiškiausia vieta viduramžiškoje Europoje. Anglija visus savo žydus ištrėmė 1290 m., Prancūzija tai padarė 1306 m.. Tačiau Ispanijos žydai klestėjo visuose visuomenės sluoksniuose.

Tačiau turbūt buvo neišvengiama, kad antisemitizmo bangos, ėjusios per viduramžišką Europą, pagaliau pasiektų ir Ispaniją. Pavydas, godumas ir patiklumas 14 a. lėmė didėjančią įtampą tarp krikščionių ir žydų. 1391 m. vasarą miesto minios Barselonoje ir kituose miestuose įsiveržė į žydų kvartalus, apsupo ir liepė pasirinkti krikštą arba mirtį. Dauguma pasirinko krikštą. Aragono karalius, stengęsis sustabdyti išpuolius, vėliau priminė savo pavaldiniams gerai įtvirtintą Bažnyčios doktriną apie priverstinį krikštą – jis negalioja. Karalius paskelbė, kad bet koks žydas, priėmęs krikštą dėl pavojaus savo gyvybei, gali grįžti į savo religiją.

Tačiau dauguma šių naujų atsivertėlių arba conversos nuspręndė likti katalikais. Tam buvo daugybė priežasčių. Kai kurie tikėjo, kad atsimetimas padarė juos nebevertus vėl tapti žydais, kiti bijojo, kad grįžimas prie judaizmo padarys juos pažeidžiamais ateities puolimų metu, treti matė krikštą kaip būdą išvengti didėjančių žydams suvaržymų bei mokesčių. Laikui bėgant conversos įsigyveno į naująją religiją ir dalis jų tapo tiek pat pamaldūs kaip ir kiti katalikai. Jų vaikai buvo krikštijami iškart po gimimo ir auginami katalikais, tačiau kultūriškai jie liko atskirti. Nors ir krikščionys, dauguma conversos vis dar kalbėjo, rengėsi ir valgė kaip žydai. Daug jų liko gyventi žydų kvartaluose, kad galėtų būti netoli šeimos narių. Conversos buvimas darė įtaką Ispanijos judaizmo krikščioniškėjimui. Tai dalinai lėmė pastovų savanoriškų atsivertimų į katalikybę skaičių.

1414 m. Tortosoje vyko krikščionių ir žydų lyderių susitikimas, dalyvavo pats popiežius Benediktas XIII. Krikščionių pusėje buvo popiežiaus gydytojas, Jeronimas de Santa Fe, neseniai atsivertęs iš judaizmo. Debatai sukėlė naują savanoriškų atsivertimų bangą. Vien Aragone 3000 žydų priėmė krikštą. Visa tai kėlė didelę įtampą tarp tų, kurie liko judėjais, ir tų, kurie tapo katalikais. Ispanų rabinai po 1391 m. paskelbė conversos žydais, kadangi šie buvo priversti pasikrikštyti. Tačiau 1414 m. rabinai ne kartą pabrėžė, kad conversos iš tikro yra krikščionys, kadangi paliko judaizmą savanoriškai.

15 a. viduryje Ispanijoje suvešėjo nauja conversos kultūra – etniškai ir kultūriškai žydų, tačiau religiškai katalikų. Conversos, tiek naujai atsivertę, tiek atsivertusiųjų palikuonys, labai šia kultūra didžiavosi. Buvo ir teigiančiųjų, kad jie yra geresni nei „senieji krikščionys“, kadangi žydai buvo susieti su Kristumi krauju. Kai conversos Burgoso miesto vyskupas Alonso de Cartagena meldėsi „Sveika, Marija“, jis išdidžiai kalbėjo: „Sveika, Marija, Dievo Motina ir mano kraujo gimine, melski už mus, nusidėjėlius...“.

Conversos turto ir galios išplitimas Ispanijoje kėlė nepasitenkinimą, ypatingai tarp aristokratų ir vidurinės klasės senųjų krikščionių. Jie piktinosi conversos arogancija ir pavydėjo jų sėkmės. Buvo parašyta nemažai traktatų, parodančių, kad praktiškai kiekvienoje kilmingesnio kraujo Ispanijos giminėje buvo įsiskverbusių conversos. Buvo tvirtinama, kad conversos yra sudėtingo žydų plano perimti Ispanijos kilminguosius ir Katalikų Bažnyčią, sunaikinant abu iš vidaus, dalis. Pagal šią logiką conversos buvo ne nuoširdūs krikščionys, tačiau užsislaptinę žydai.

Šiuolaikiniai autoriai parodė, kad kaip ir didžioji dauguma konspiracinių teorijų, ši buvo tik vaizduotės vaisius. Dauguma conversos buvo geri katalikai, kurie tiesiog didžiavosi savo žydų paveldu. Stebėtina, tačiau daug modernių autorių, net ir žydų, laikosi šių antisemitinių fantazijų. Šiandien yra įprasta girdėti, kad conversos iš tikrųjų buvo slapti žydai, siekiantys išlaikyti savo tikėjimą užslėptą esant katalikų tironijai. Netgi Amerikos paveldo žodynas aprašo „converso“ kaip „Ispanijos arba Portugalijos žydą, išoriškai atsivertusį į krikščionybę baigiantis viduriniesiems Viduramžiams, siekiant išvengti persekiojimų ar ištrėmimo, tačiau dažnai praktikuojantį judaizmą slapta.“ Tai tiesiog netiesa.

Tačiau pastovūs kaltinimai įtikino karalių Ferdinandą ir karalienę Izabelę, kad užsislapstinusių žydų reikalas turėtų bent jau būti ištirtas. Atsakydamas į karalių prašymą, popiežius Sikstas IV 1478 m. lapkritį išleido bulę, leidžiančią karūnai suformuoti inkvizicinį tribubolą, sudarytą iš dviejų ar trijų kunigų virš 40 metų. Kaip tuo metu jau buvo tapę norma, inkvizitoriai ir inkvizicija turėjo atsidurti visiškoje monarchų valdžioje. Ferdinandas, savo karališkajame dvare turėjęs daug žydų ir conversos, iš pat pradžių nebuvo per daug entuziastingas dėl šio reikalo. Pirmieji du vyrai buvo paskirti tik po dviejų metų. Taip prasidėjo Ispanijos inkvizicija.

Karalius Ferdinandas, atrodo, tikėjo, kad tyrimas bus mažai reikšmingas, tačiau jis klydo. Įsiūčio ir nepasitenkinimo parako statinė susprogo visoje Ispanijoje conversos priešams - tiek krikščionims, tiek žydams, kurie pradėjo conversos įdavinėti. Sąskaitų suvedinėjimas ir oportunizmas buvo pagrindiniai to stimulai. Vis dėlto, pats kaltinimų skaičius pribloškė inkvizitorius. Jie prašė ir gavo daugiau padėjėjų, tačiau kuo didesnė inkvizicija tapo, tuo daugiau įdavimų sulaukė. Pagaliau net Ferdinandas tapo įsitikinęs, kad užsislėpusių žydų problema yra tikra.

Šioje ankstyvojoje Ispanijos inkvizicijos fazėje senieji krikščionys ir žydai naudojo tribunolus kaip ginklą prieš savo conversos priešus. Kadangi vienintelis inkvizicijos tikslas buvo išrtirti conversos, senieji krikščionys neturėjo ko bijoti. Jų ištikimybė katalikų tikėjimui nebuvo tiriama (nors ir ne visų ji buvo tvirta). Tuo tarpu žydai buvo atleisti nuo inkvizicijos. Prisiminkime. Inkvizicijos tikslas buvo surasti ir pataisyti pasiklydusias Kristaus būrio avis. Ji neturėjo valdžios kitiems būriams. Tie, kurie mokosi istorijos iš Mel Brooks „Pasaulio istorijos“ I dalies, bus nustebę sužinoję, kad visi žydai, Ispanijos inkvizicijos požemiuose patyrę įvairių kankinimų, yra ne kas kita, kaip lakios Brooks vaizduotės produktas. Ispanijos žydai neturėjo jokio pagrindo bijoti Ispanijos inkvizicijos.

Ankstyvaisiais metais, įvykiams greitai rutuliojantis, buvo daug piknaudžiavimų ir sutrikimo. Didžioji dalis apkaltintųjų conversos buvo išteisinti, bet ne visi. Gerai išreklamuoti deginimai – dažnai neteisingai apkaltinus – suprantama, išgąsdino kitus conversos. Turėję priešų dažnai pasitraukdavo iš miesto, kad nebūtų apkaltinti. Kur tik žiūrėjo, inkvizitoriai rado vis daugiau kaltintojų. Kai jie persikėlė ir į Aragoną, isterija pasiekė naujas aukštumas. Popiežius Sikstas IV siekė tai sustabdyti. 1482 m. balandį jis rašė Ispanijos vyksupams:

„Aragone, Valencijoje, Maljorkoje ir Katalonijoje inkvizicija jau kurį laiką yra iš šalies patarinėjama ne vedant tikėjimo uolumo ir sielų išganymo, bet aistrų ir turtų troškimo. Daug tikrų ir ištikimų katalikų, tvirtinant jų priešams, varžovams ir vergams, ir netgi žemesnio rango ir mažiau iškilūs žmonės be tikresnio įrodymo buvo įmesti į pasaulietinius kalėjimus, kankinti it nuteisti kaip atkritę ertikai, neteko savo turto bei nuosavybės ir buvo perduoti pasaulietiškajai valdžiai, kad būtų nuteisti, statant į pavojų sielas, duodant pražūtingą pavyzdį ir sukeliant daugeliui pasipiktinimą.“

Sikstas nurodė vyskupams ateities tribunoluose imtis tiesioginio vaidmens. Jie turėjo užtikrinti, kad yra įgyvendinamos Bažnyčios aiškiai įtvirtintos teisingumo normos. Kaltinamieji turėjo gauti advokatą ir teisę teikti savo bylą Romai.

Viduramžiuose popiežiaus paliepimų būtų buvę klausoma. Tačiau šios dienos buvo baigtos. Karalius Ferdinandas, išgirdęs apie laišką, įsižeidė ir pasipiktino. Jis parašė laišką Sikstui, aiškiai kaltindamas popiežių esant nupirktą conversos auksu.

„Jūsų papasakoti dalykai, Šventasis Tėve, jei būtų tiesa, būtų verti didžiausios nuostabos. Tačiau šių gandų mes nelaikome vertais pasitikėjimo, nes panašu, kad tai dalykai, kurie jokiu būdu nebus pripažinti teisingais Jūsų Šventenybės, kuris turi pareigą inkvizicijai. Tačiau jei šios nuolaidos buvo padarytos dėl įkyraus ir klastingo conversos įtikinėjimo, aš nežadu leisti joms įsigalioti. Taigi pasistenkite neleisti reikalui pasistūmėti ir neprisižadėkite jiems gauti kokių nors nuolaidų bei palikite šį klausimą mums.“

Tai buvo popiežiaus vaidmens Ispanijos inkvizicijoje pabaiga. Nuo šiol tai taps Ispanijos monarchijos įrankiu, atskirtu nuo bažnytinės vyresnybės. Taigi, stebina, kad Ispanijos inkvizicija šiandien taip dažnai apibūdinama kaip viena iš didžiausių Katalikų Bažnyčios nuodėmių. Katalikų Bažnyčia kaip institucija praktiškai neturėjo su tuo nieko bendro.

1483 m. Ferdinandas vyriausiuoju didžiosios Ispanijos dalies inkvizitoriumi paskyrė Tomą de Torquemadą. Torquemados darbas buvo įtvirtinti įrodymo bei tinkamos procedūros praktiką inkvizicijoje, taip pat įkurti skyrius didžiuosiuose miestuose. Popiežius patvirtino paskyrimą, tikėdamasis, kad tai į situaciją įneš tvarkos.

Deja, problema tik išaugo. Tai buvo tiesioginis ankstyvosios Ispanijos inkvizicijos vykdytų metodų, labai nutolusių nuo Bažnyčios standartų, rezultatas. Inkvizitoriams atvykus į tam tikrą vietą, jie turėdavo paskelbti Pasigailėjimo ediktą. Tai buvo trisdešimties dienų laikotarpis, kurio metu užsislaptinę žydai galėjo savanoriškai prisistatyti, išpažinti savo nuodėmę ir atlikti atgailą. Taip pat šiuo laikotarpiu žinantys apie krikščionis, slapta praktikuojančius judaizmą, galėjo pranešti apie juos tribunolui. Tie, kurie buvo pripažinti kaltais ir nenorėjo daryti atgailos, praėjus tridešimčiai dienų būdavo sudeginami.

Inkvizicijos atvykimas atkreipdavo conversos dėmesį. Paprastai jie turėjo daug priešų, iš kurių bet kuris galėjo nuspręsti melagingai liudyti. O galbūt jų kultūrinės praktikos galėjo būti pakankama priežastis nuteisimui? Kas žino? Taigi dauguma conversos arba paspruko, arba rikiavosi prisipažinimui. Tie, kurie nedarė nė vieno, rizikavo apklausa, kurioje bet koks liudijimas ar nuogirdos, kad ir senos ar įtartinos, būdavo priimamos.

Katalikų Bažnyčios hierarchijos pasipriešinimas Ispanijos inkvizicijai tik išaugo. Dauguma dvasininkų priminė, kad eretikų deginimas be tikėjimo pamokymo prieštarauja visoms tinkamoms praktikoms. Jei conversos ir buvo kalti, tai ne dėl sąmoningos erezijos, tačiau dėl nežinojimo. Daugybė aukščiausio lygio dvasininkų skundėsi Ferdinandui. Opozicija Ispanijos inkvizicijai tęsėsi ir Romoje. Siksto įpėdinis, Inocentas VIII, dukart rašė karaliui, prašydamas didesnės užuojautos, pasigailėjimo ir švelnumo conversos, tačiau veltui.

Ispanijos inkvizicijai įsivažiavus, įsitraukę į ją tapo visiškai įtikinti, kad Ispanijos žydai aktyviai įtikinėja conversos grįžti į senąjį tikėjimą. Tai buvo paika idėja, ne daugiau teisinga nei praėjusios konspiracinės teorijos. Tačiau Ferdinandui ir Izabelei jos padarė įtaką. Abu monarchai turėjo žydų draugų ir patikėtinių, tačiau jie jautė pareigą savo katalikams pavaldiniams pašalinti juos dėl saugumo užtikrinimo. 1482 m. pradžioje žydai buvo išvaryti iš tam tikrų vietų, kuriose problema atrodė didžiausia. Tačiau kitame dešimtmetyje spaudimas tik padidėjo. Ispanijos inkvizicija teigė negalinti sėkmingai sugrąžinti visų conversos į tikėjimą, kol žydai gadina jų darbą. Galiausiai 1492 m. kovo 31 d. monarchai išleido ediktą, ištremiantį visus žydus iš Ispanijos.

Ferdinandas ir Izabelė tikėjosi, kad jų ediktas lems žymios dalies likusių jų karalystėje žydų atsivertimą ir didžiaja dalimi jie buvo teisūs. Daug aukštesnių postų žydų, įtraukiant ir esančius karališkuose rūmuose, tuoj pat priėmė krikštą. 1492 m. žydų populiacija Ispanijoje buvo apie 80 000. Apie pusė jų buvo pakrikštyti ir taip išlaikė savo nuosavybę ir pragyvenimo šaltinį. Likusieji iškeliavo, tačiau daug iš jų galiausiai grįžo į Ispaniją, kur priėmė krikštą ir atgavo savo nuosavybę.

Pirmieji 15 Ispanijos inkvizicijos metų buvo mirtiniausi. Maždaug 2000 conversos buvo sudeginti (apie 133 žmonės per metus). 1500–aisiais isterija nurimo. Torquemados įpėdinis, Toledo arkivyskupas Francisco Jimenez de Cisneros, sunkiai dirbo reformuodamas inkviziciją, šalindamas blogumus ir tobulindamas procedūras. Kiekvienam tribunolui buvo suteikti du dominikonų inkvizitoriai, advokatas, policininkas, ieškovas ir daug padėjėjų. Visi, išskyrus dominikonus, buvo karališkieji sekuliarūs pareigūnai. Ispanijos inkvizicija gaudavo finansų ir iš konfiskacijų, tačiau jos nebuvo dažnos ar žymios. Netgi inkvizicijos veikimo viršūnėje ji vos sudurdavo galą su galu.

Po reformų Ispanijos inkvizicija sulaukė labai mažai kritikos. Pilna gerai apmokytų profesionalų, ji buvo viena efektyviausių, tačiau tuo pačiu užjaučiančių teisinių darinių Europoje. Joks didesnis teismas Europoje nenuteisė mažiau žmonių nei Ispanijos inkvizicija. Tai vis dėlto buvo laikas, kuomet krūmų sugadinimas viešuosiuose Londono parkuose būdavo baudžiamas mirties bausme. Visoje Europoje egzekucijos buvo kasdienis reiškinys, tačiau kitaip buvo Ispanijos inkvizicijoje. Per 350 metų jos gyvavimo metų buvo sudeginta tik apie 4000 žmonių. Palyginkite tai su raganų medžioklėmis, kurios siautėjo daugiausia protestantiškoje Europoje, kurių metu buvo sudeginta apie 60 000 žmonių, daugiausia moterų. Ispaniją ši isterija aplenkė būtent dėl to, kad Ispanijos inkvizicija sulaikė ją prie šalies sienų. Kai šiaurės Ispanijoje pasirodė pirmieji pranešimai apie raganavimus, inkvizicija nusiuntė savo atstovus tai ištirti. Šie kvalifikuoti specialistai nerado jokių įtikinamų raganavimų, juodosios magijos ar kūdikių kepimo įrodymų. Taip pat buvo pastebėta, kad kaltinamieji net ir prisipažinę raganyste kažkaip jau visai nesugebėjo įskristi per rakto skylutę. Europiečiams gana laisvai deginant moteris laužuose, Ispanų inkvizicija šiai beprotybei užvėrė duris (pažymėtina, kad Romos inkvizicija tą patį padarė Italijoje).

O kaip gi tamsūs požemiai ir kankinimo kambariai? Ispanijos inkvizicija, be abejo, turėjo kalėjimus. Tačiau jie nebuvo nei ypatingai tamsūs, nei panašūs į požemius. Iš tiesų, kalbant apie kalėjimus, jie plačiai buvo pripažinti kaip geriausi Europoje. Netgi pasitaikydavo atvejų, kai nusikaltėliai specialiai piktžodžiaudavo, kad būtų perkelti į inkvizicijos kalėjimus. Ispanijos inkvizicija, kaip visi Europos teismai, naudojo kankinimus. Tačiau ji jų naudojo gerokai mažiau nei kiti. Šiuolaikiniai tyrinėtojai įrodė, kad Ispanijos inkvizicija taikė kankinimus tik 2 procentams savo bylų.

Kiekvienam kankinimui buvo skirta daugiausia 15 minučių. Tik 1 procentui visų bylų kankinimas buvo naudojamas antrą kartą ir nė vienai trečią.

Neišvengiama išvada yra ta, kad savo laikų standartais, Ispanijos inkvizicija buvo pažangi. Tai buvo ir daugumos europiečių iki 1530 m. požiūris. Tais metais Ispanijos inkvizicija nukreipė savo dėmesį nuo conversos prie kilusios protestantų revoliucijos. Ispanijos žmonės ir karaliai buvo pasiryžę neleisti protestantizmui išplisti savo šalyje, kaip tai nutiko Vokietijoje ir Prancūzijoje. Inkvizicijos metodai nesikeitė. Egzekucijos ir kankinimai liko reti, tačiau pasikeitė taikinys, kuris visam laikui pakeis inkvizicijos įvaizdį.

16 a. viduryje Ispanija buvo turtingiausia ir stipriausia valstybė Europoje. Karalius Filipas II matė save ir savo pavaldinius kaip ištikimus Katalikų Bažnyčios gynėjus. Mažiau turtingos ir galingos buvo Europos protestantiškos vietovės, tarp jų Nyderlandai, šiaurės Vokietija ir Anglija. Tačiau jie turėjo galingą naują ginklą – spausdintą žodį. Nors ispanai nugalėjo protestantus karo lauke, jie pralaimėjo propagandinę kovą. Tais metais apie Ispaniją buvo sukurta žymioji „Juodoji legenda“. Iš šiaurės pasipylė nesuskaičiuojama galybė knygų ir pamfletų, kaltinančių Ispanijos imperiją nežmoniškais suvaržymais ir baisiais žiaurumais Naujajame Pasaulyje. Pasiturinti Ispanija buvo piešiama kaip tamsos, nemokšiškumo ir blogio vieta. Nors šiandieniniai mokslininkai jau seniai atsisakė Juodosios legendos, tarp likusių žmonių ji vis dar gyva.

Protestantų propaganda kovojo su Ispanijos inkvizicija labai gerai išplėtodama Juodąją legendą, tačiau ji turėjo ir kitų šaltinių. Nuo pat Reformacijos pradžios protestantai turėjo problemų aiškindami 15-os šimtmečių spragą tarp Kristaus įsteigtos Bažnyčios ir protestantų bažnyčių įkūrimo. Katalikai natūraliai atkreipė dėmesį į šią problemą, kaltindami protestantus sukūrus naują bažnyčią, atskirą nuo Kristaus. Protestantai gynėsi, kad jų bažnyčia yra vienintelė įsteigta Kristaus, tačiau Katalikų Bažnyčios priverstinai nustumta į pogrindį. Jie aiškino, kad kaip Romos imperija persekiojo krikščionis, jos įpėdinė Romos Katalikų Bažnyčia toliau persekiojo juos Viduriniaisiais amžiais. Nepalanku šiam tvirtinimui buvo tai, kad Viduramžiais protestantų nebuvo. Tačiau protestantų autoriai vis tiek rado jų užsislėpusių po įvairiomis Viduramžių erezijomis (juk šie, visgi, buvo pogrindyje). Šioje šviesoje Viduramžių inkvizicija buvo ne kas kita, o tik pastanga sutriuškinti užsislaptinusią tikrąją bažnyčią. Ispanijos inkvizicija, vis dar aktyvi ir visiškai sėkmingai laikiusi protestantus už Ispanijos ribų, protestantų autoriams buvo paskutinis tokio persekiojimo pavyzdys. Sumaišykite ją su Juodąja legenda ir turite medžiagos daugybei traktatų apie esą baisią ir žiaurią Ispanijos inkviziją. Būtent tą protestantai ir darė.

Ispanijos žmonės mylėjo savo inkviziciją. Todėl ji taip ilgai ir gyvavo. Ji saugojo nuo klaidos ir erezijos, saugodama Ispanijos tikėjimą ir užtikrindama Dievo malonę. Tačiau pasaulis keitėsi. Greitai Ispanijos imperija žlugo. Turtas ir galia pasislinko į šiaurę, ypatingai į Prancūziją ir Angliją. 17 a. pabaigoje naũjos religijos tolerancijos idėjos kunkuliavo Europos salonuose ir kavinėse. Inkvizicijos, tiek katalikų, tiek protestantų, sunyko. Ispanai užsispyrusiai nenorėjo paleisti savosios ir už tai buvo pašiepiami. Prancūzų filosofai kaip Volteras matė Ispanijoje Viduramžių modelį: silpna, barbariška, prietaringa. Ispanijos inkvizicija, jau vaizduotėje įsitvirtinusi kaip esą kraujo ištroškęs religinio persekiojimo įrankis, Apšvietos epochos mąstytojų buvo laikoma brutaliu netolerancijos ir neišmanymo ginklu. Buvo sukurta nauja, pramanyta Ispanijos inkvizicija, sukonstruota Ispanijos ir Katalikų Bažnyčios priešų.

Kadangi ji buvo tiek profesionali, tiek efektyvi, Ispanijos inkvizicija savo veiklą labai detaliai dokumentavo. Įrašais yra užpildyti didžiuliai archyvai. Šie dokumentai buvo įslaptinti, taigi inkvizicijos raštininkams nebuvo jokios priežasties netiksliai dokumentuoti inkvizicijos veiksmus. Šie dokumentai yra aukso gysla šiuolaikiniams istorikams, kurie godžiai į juos paniro. Be kitų šių tyrinėjimų vaisių vienas dalykas tampa visiškai aiškus – žiauriosios Ispanijos inkvizicijos mitas neturi nieko bendro su realybe.

Thomas F. Maddenas yra JAV Sent Luiso universiteto profesorius ir istorijos departamento vadovas.

Versta iš Crisismagazine.com


Susiję

Thomas F. Madden 2995639553964838628

Rašyti komentarą

  1. Šiais demokratijos paradigmos vyravimo laikais reiktų pabrėžti, kad žodis "erezija" yra kilęs iš graikų žodžio "hairesis".(TŽŽ)"erèzija 〈lot. haeresis < gr. hairesis – pasirinkimas〉; (biblehub.com/greek/139.htm) - hairesis: choice, opinion; Definition: a self-chosen opinion, a religious or philosophical sect, discord or contention. Lietuviškai tai reiškia "pasirinkimas", "atskira nuomonė", "ginčas, nesutarimas, kova".
    Nereiktų painioti su "klaida" angl. "error"!

    AtsakytiPanaikinti

emo-but-icon

NAUJAUSI

Komentarai

KVIEČIAME ĮSIGYTI!

SEKITE MUS FACEBOOK

KVIEČIAME ĮSIGYTI

Naujienų prenumerata

item