Pirmadienis prieš Epifaniją – Šventieji Bazilijus Didysis ir Grigalius Nazianzietis

Jėzau, visų Atpirkėjau, * kurį prieš patekant šviesai, * 

lygų Tėvo garbei, * išleido aukščiausiasis Tėvas.

 Tu šviesa ir Tėvo spindesys, * Tu amžina visų viltis, * 

pažvelk į maldas, kurias lieja * 

Tavo tarnai visame pasaulyje. 

(Iesu Redemptor omnium)

Liturginiai skaitiniai:

1 Jn 2, 22–28 – Pasilikime Kristuje, kad nebūtume suklaidinti.

Jn 1, 19–28 – Jono Krikštytojo tiesa ir nuolankumas: aš ne mesijas – jis jau yra tarp jūsų.

Šv. Bazilijus Didysis buvo Kapadokijos Cezarėjos vyskupas. Jis, santūrus vienuolis, sielų ganytojas, dėmesingas vargšams bei ligoniams, buvo ir valdžios žmogus, ir oratorius, egzegetas, moralistas, atkaklus tikėjimo gynėjas nuo pavojų, kilusių dėl arijonų intrigų, ir žymus teologas. Jam būdingas veržlumas, bet kartu ir pusiausvyros bei saiko pojūtis. Jo veikalams netrūksta ir užsidegimo, ypač kai jis aukština Įsikūnijimo slėpinį.

Šv. Grigalius Nazianzietis kartu su savo draugu šv. Bazilijumi ir jo broliu šv. Grigaliumi Nysiečiu yra vienas iš trijų didžiųjų kapadokiečių. Šio mąstytojo ir poeto gyvenimas buvo labai audringas. Vienuolis, kaip ir šv. Bazilijus, prieš savo valią tapo vyskupu ir vėliau buvo pakeltas į Konstantinopolio Patriarcho sostą. Išvargintas šio miesto intrigų, pasitraukė iš pradžių į Nazianzą, po to – į vienumą, kur parašė savo pagrindinius veikalus.

Bažnyčios žodis:

O, Dieve! Jei tikėjimas mums apie tai neskelbtų, kas galėtų kada nors patikėti, jog Dievas, dėl tokio kirmino, kaip žmogus, meilės, taps tokiu pačiu kirminu kaip ir jis? Vienas dievobaimingas autorius pateikia tokį palyginimą: Įsivaizduok, kad kartą eidamas keliu netyčia užmynei ir sutraiškei kažkokį kirminą, ir kas nors, matydamas tavo užuojautą vargšui šliužui, tartų tau: Na, jei nori atgaivinti šį mirusį kirminą, turi pirmiausia tapti tokiu pat kirminu, kaip ir jis, tada išlieti visą savo kraują ir juo nuplauti kirminą, tik tada jis atgis. Ką tu į tai atsakytum? Žinoma, tu tartum: O kas man rūpi, ar tas kirminas bus gyvas ar miręs, jei aš turiu užmokėti už jo gyvastį savo paties mirtimi? Dar labiau tu taip kalbėtum, jei tai būtų ne nekaltas kirminėlis, o nedėkinga nuodinga gyvatė, kuri atsilygindama už tai, ką tu jai gero padarei, dar kėsintųsi į tavo gyvybę. Bet jei tavo meilė šiam šliužui būtų tokia didelė, kad paskatintų tave atiduoti gyvybę už jį, kaip į tai reaguotų kiti žmonės? Ir ką ši gyvatė nepadarytų dėl tavęs, kurio mirtis išgelbėjo ją, jeigu ji turėtų protą? Tačiau būtent tai Jėzus Kristus yra padaręs dėl tavęs, begėdiškas kirmine. Ir tu, būdamas nepaprastai nedėkingas, dažnai mėgindavai atimti jam gyvybę, ir tavo nuodėmėms tai būtų pavykę, jei Jėzus galėtų dar kartą mirti. Kiek bjauresnis tu esi Dievo akyse, nei kirminas tavo akyse! Ką reikštų Dievui, jei tu pasiliktum miręs ir amžinai pasmerktas savo nuodėmėse, ko ir nusipelnei? Vis dėlto šis Dievas taip myli tave, jog tam, kad išgelbėtų tave iš amžinosios mirties, jis pirmiausia tapo tokiu kirminu kaip tu; o po to, dėl tavo išganymo, jis išliejo ant tavęs savo širdies kraują, net iki paskutinio lašo, ir iškentė mirtį, kurios tu pagrįstai nusipelnei.

Šv. Alfonsas Liguoris

Melskimės

Gailestingiausias Jėzau, visuomet linkęs mūsų pasigailėti ir mums atleisti, žiūrėk ne mūsų nuodėmių, o mūsų pasitikėjimo begaliniu Tavo gerumu. Priimk mus į savo gailestingiausios Širdies buveinę ir neišleisk mūsų iš jos per amžius. Meldžiam Tave dėl tos meilės, kuri jungia Tave su Tėvu ir Šventąja Dvasia.

Parengė kun. Robertas Urbonavičius.