Alvydas Jokubaitis. „Atstovaujamoji demokratija gerai gali veikti tik kaip atsitiktinumas“

Pagrindinė tezė skamba taip: atstovaujamoji demokratija gerai gali veikti tik kaip atsitiktinumas, kaip gerai susiklosčiusių aplinkybių padarinys, o ne kaip būtinumas. Visada egzistuoja žymiai didesnė tikimybė, kad atstovaujamoji demokratija veiks blogai, negu priešingas variantas.

Grynai filosofiškai, tai veikti neturintis politinis mechanizmas, kurį kamuoja rimti prieštaravimai, tačiau kuris sugeba veikti. Aiškinant atstovaujamąją demokratiją visada reikia stebėtis, kad ji veikia ne tik kaip ritualas.

Norint suprasti atstovaujamąją demokratiją, reikia prisiminti, kad demokratija ir atstovavimas yra du skirtingi dalykai, kuriuos skiria du su puse tūkstančių metų.

Graikų demokratija nebuvo atstovaujamoji, o atstovavimą išrado ne demokratai, bet monarchistai. Sujungus feodalinio atstovavimo ir antikos demokratijos idėjas iškilo daug naujų politinių problemų.

Demokratijai kaip idėjai atstovavimas nėra geriausias sprendimo variantas. Vien todėl, kad neįmanoma sukurti gerai veikiančio demokratinio atstovavimo.

Rousseau buvo įsitikinęs, kad atstovavimas sugriauna demokratiją. Europos parlamento atvejis rodo, kad mes pakenčiame didžiulius ir net milžiniškus pasityčiojimus iš demokratinio atstovavimo. Panašu, kad Eurovizijos dainų konkursas turi daugiau ryšio su demokratiniu atstovavimu, negu dabartinis Europos parlamentas.

Kalbant apie atstovaujamąja demokratiją, būtina nepasitikėti lietuvišku įpročiu apie atstovaujamąją demokratiją kalbėti tik kaip kaip apie atstovaujamąją demokratiją. Tai blogas įprotis.

Iš tikrųjų atstovaujamoji demokratija yra reprezentacinė demokratija. Žodis representatio reiškia du visiškai skirtingus dalykus: atvaizdavimą (kaip mene) ir atstovavimą. Representatio sąvoka pirmiau atsirado ne politikoje, bet meninio tikrovės reprezentavimo pasaulyje. „Van Gogho paveikslai reprezentuoja autoriaus buitį“.

Reprezentacija yra paradoksali sąvoka. Reprezentuoti – tai reiškia padaryti esančiu tą, kurio nėra, ir kurį matome ne present, o represent. Ar naujai išrinktas parlamentas atvaizduoja visuomenę, ar atstovauja rinkėjams? Nėra aiškaus atsakymo į šį sunkų klausimą.

Atstovaujamoji demokratija nesugeba įgyvendinti jai keliamų tikslų, tai yra, ji iš principo negali sėkmingai atstovauti rinkėjams. Tik rinkimų naktį atrodo, kad triumfuoja demokratija.

Triumfuodama rinkimų naktį demokratija iškart pradeda šlubuoti. Piliečiai jaučia, kad išrinko nevykusius savo atstovus, ir net patys nenori būti atstovais, nes supranta, kad neįmanoma būti geru atstovu, kuriam žmonės būtų dėkingi.

Rousseau buvo teisus, sakydamas, kad atstovaujamoji demokratija yra ne demokratija, o oligarchija. Mūsų išrinkti demokratiniai atstovai po rinkimų tampa mus valdančiais oligarchais, kaip tai suprato graikai.

Po rinkimų demokratiškai išrinkti politikai tampa elitu ir oligarchais, kurie turi savo valdymo ir išlikimo logiką, besiskiriančią nuo piliečių interesų.

Atstovaujamosios demokratijos piliečiai retai būna patenkinti savo išrinktaisiais. Pakartojus garsųjį vox populi, vox dei, reikia pridurti, kad tauta yra keistas dievas. Tai nuolatos rinkimuose klystantis dievas. Tačiau tikras Dievas, kaip pasakytų teologai, niekada neklysta.

Piliečiai į savo atstovus žiūri su tam tikra ironija, kaip į negalinčius rimtai atlikti atstovavimo funkcijos. Parlamentas suvokiamas daugiau kaip nemaloni visuomenės gyvenimo aplinkybė, kaip kažkas panašaus į lietų, kainų kilimą ar neplanuotą nėštumą.

Žmonės dažniausiai jaučiasi svetimi savo atstovams, o didelė dalis jų net neateina į rinkimus. Rinkimų dieną jau net nepastebime, kaip neveikia demokratinis atstovavimas. Tai, kad į rinkimus neateina pusė rinkėjų, yra didelė atstovavimo problema.

Atstovaujamoji demokratija nėra savivalda, kaip dažnai apie tai kalbama. Piliečiai patys savęs atstovaujamoje demokratijoje nevaldo, bet šią funkciją atiduoda savo atstovams. Piliečiai tarp rinkimų yra tik stebėtojai, ir labiau rūpinasi atstovų suvaldymu, o ne savivalda.

Demokratiniai atstovai bando vaizduoti, kad turi tikrą valdžią, bet iš tikrųjų jie yra tik pavidalas tų, kuriais tikėta rinkimų dieną. Mūsų parlamentarai šiandien yra atstovavimo simuliakras, o ne rimtos ir atsakingos politikos pagrindas. Atstovai turi veikti pagal savo sąžinę ir kartu reprezentuoti kitų sąžines.

Parlamentas šiandien reprezentuoja ne tautą, bet eilinę sociologinę apklausą, vadinamą rinkimais. Prie kiekvienos sociologinės apklausos pridėkime vis naujas partijų atstovų konfiguracijas, ir po pusės metų turėsime daug tikslesnį parlamentą atstovavimo požiūriu, negu dabar sudarytas.

Parlamento rinkimai yra tam tikros labai konkrečios dienos žmonių nuotaikų atspindys, ir tikrai nėra geriausių atstovų rinkimai.

Neįgyvendintas liko senas demokratų pažadas, kad išsirinksime dvasios aristokratus. Didesnė dalis piliečių po rinkimų jaučiasi nieko pakeisti negalinčiais stebėtojais. Politinis elitas žaidžia savo kalbinius žaidimus, kurie yra jų, o ne rinkėjų interesas.

Nuo pat atstovaujamosios demokratijos atsiradimo sunku pasakyti, ką parlamentas atstovauja:

1. Parlamentas negali atstovauti visai tautai, nes didelė jos dalis net nepasirodo rinkimuose.

2. Parlamentas nepajėgus sėkmingai atstovauti net vienam atskiram individui, nes vienas parlamentaras negali vienu metu sėkmingai atstovauti tūkstančiui skirtingų ir nesutariančių rinkėjų.

3. Parlamentas nėra vieningas, bet visada suskaldytas į dalis, į partijas. Todėl neaišku, kaip žmogui atstovauja jo pasirinkimu nebuvusi, bet laimėjusi partija. Kas piliečiams atstovauja – atskiras parlamentaras kaip asmenybė, atskira politinė partija ar visas parlamentas?

Atstovaujamoji demokratija yra taiką kurianti, bet mažai efektyvi valdymo forma, nes valdantieji iš tikrųjų neturi valdžios. Pastaroji priklauso tautai, o jie yra tik jos atstovai.

Atstovaujamoji demokratija veikia be ilgalaikės perspektyvos, daug jėgų sugaišdama atstovavimo imitacijai, o ne valdymui. Bet kuris politinis klausimas paskandinamas nesibaigiančiose diskusijose, apeliacijose į viešąją nuomonę ir įvairių ilgai diskutuojančių komitetų steigimuose. Atstovai dėl daugybės priežasčių bijo priimti politinius sprendimus.

Atstovaujamoji demokratija neišvengiamai suskyla į dvi dalis: rinkimų demokratiją ir išrinktų atstovų kontrolės ir suvaldymo demokratiją.

Atstovų suvaldymas yra daug sunkesnis uždavinys, negu rinkimų demokratija. Lietuvoje sunkiai veikia ir rinkimų demokratija, nes žmonės nesijaučia tinkamai reprezentuojami, ir atstovų suvaldymo kontrdemokratija, nes piliečiai yra pasyvūs.

Vakarų visuomenės po Antrojo pasaulinio karo taip stipriai pasikeitė, kad demokratinis atstovavimas vis labiau praranda prasmę. Neliko socialinių sluoksnių ir klasių, kurios pačios norėtų būti atstovaujamos. Turime ne sluoksnius ir klases, bet paskirus rinkėjus, kuriems neįmanoma atstovauti, nes jie patys jaučiasi savo geriausiu atstovu.

Demokratijos virtimas liberaliąja demokratija taip pat kenkia atstovavimui, nes demokratija pajungiama vienai ideologijai. Vietoj kitaip galvojančių žmonių tolerancijos, liberalai demokratinėje visuomenėje perėjo prie represinės tolerancijos (Herberto Marcusės terminas).

Neatsitiktinai po Lenkijos ar JAV rinkimų liberalai yra tiesiog pasimetę, nes pralaimėjo ne demokratija, bet jų pasaulėžiūra. Jie paskutiniu metu neleistinai priprato atstovaujamąją demokratiją naudoti savo pasaulėžiūrai įtvirtinti, ir užmiršo, kad galimos kitos demokratijos formos. Atstovaujamąja demokratiją liberalai pavertė į nepažangių homofobų (atkreipkite dėmesį, kas per terminas) perauklėjimo instituciją. Šiuo požiūriu ypač išsiskiria dabartinis Europos parlamentas, virtęs lytinio švietimo namais.

Atstovaujamąją demokratiją stipriai griauna ideologijų pabaiga. Kai nelieka už save rimtai kovojančių ideologijų, kai konservatoriai ir krikščionys demokratai tampa liberalais, o pastarieji tik dėl formos kartoja atsibodusias ideologines klišes, rimtas atstovavimas tampa neįmanomas. Visa visuomenė tampa nežinia kas ir nežinia kam. Tokios visuomenės neįmanoma atstovauti net ir labiausiai norint.

Atstovaujamąją demokratiją smaugia sena problema - iš žemo piliečių skonio neįmanoma išvesti aukšto skonio. Neįmanomas stebuklas, kad išrinktieji taptų geresni už rinkėjus. Iš žemo skonio rinkėjo gali būti išvestas tik toks pat žemas atstovas. Nesuprantamas tampa rinkėjų pasakymas, kad jie nori išrinkti geriausius atstovus. Panašu, kad jie tik renka jų gėrio supratimą atitinkančius atstovus.

Parlamentas vis labiau virsta į estetinį reginį ir performansą, kuris sukuriamas estetinės reprezentacijos principu. Skonis tampa pagrindiniu politinių atstovų atrankos principu. Vadinamosios svarstančiosios demokratijos idėja yra tik utopija. Parlamentas nebėra net rimta diskusijų vieta, nes viskas sutariama užkulisiuose, dar iki parlamentinės diskusijos. Pastarosios virsta tik surežisuotu spektakliu.

Demokratinį atstovavimą šiandien žlugdo galingi nedemokratiniai veikėjai – multinacionalinės korporacijos, verslo interesai, o Lietuvos atveju – nedemokratiška, bet galinga Europos Sąjunga. Į tai laikas atkreipti dėmesį. Europos Sąjunga ne įtvirtina, bet vis labiau darko demokratiją. Jos pozityvus poveikis demokratijai baigėsi prieš dešimt metų. Šiandien ji praranda demokratijos saugotojos autoritetą.

Panašu, kad atstovavimą šiandien iškreipia naujausios informacinės technologijos. Tai atskira didelė tema, kurios nesinori liesti. Rinkėjai nebesugeba susitelkti bendriems veiksmams, ir vietoj to vienas kitą užverčia begale žodžių ir vaizdų. Naujosios technologijos savaime neatlieka atstovaujamosios demokratijos reanimacijos. To ir reikėjo tikėtis nuo pat pradžios. Atstovaujamosios demokratijos problemos yra ne techninės, bet dvasinės.

Nyksta tautos suvereniteto suvokimas, o atstovavimas būtinai suponuoja suvereną. Negali būti tautos atstovavimo be suvereniteto. Europos Sąjunga vis labiau įsigudrina veikti be rimto atstovavimo. Visos pagrindinės Lietuvos problemos vienaip ar kitaip susietos su suvereniteto suvokimo praradimu. Tautos atstovai šiandien neturi rimto (jau net nesakau pagarbaus) požiūrio į tautą kaip suvereną. Už tai reikia mokėti didelę kainą. Nežinia ką atstovaujantis daro bet ką.

Pabaigai norėčiau pasakyti kelis žodžius apie reprezentaciją, o ne atstovavimą. Čia atsiveria ne mažesnės problemos.

Reprezentavimą visiškai sugriovė ekonominio mąstymo apie neekonominius dalykus įsiviešpatavimas. Neįmanoma reprezentuoti save ekonomikos subjektais, tarnautojais ir tik profesijos atstovais pavertusių žmonių. Reprezentuoti galima tik asmenį arba idėją, kuri taip pat reikalauja asmeninio įkūnijimo.

Tarkime, Katalikų Bažnyčia reprezentuoja Kristaus asmenį. Reprezentacija yra ne materialistinės visuomenės sąvoka. Reprezentuoti galima tik kažką didingo, nes tik taip ir atstovas tampa svarbus.

Šiandien neliko reprezentacijos, kurią pakeitė dekoracijos. Rinkimai šiandien atstovauja skaičiams, o ne žmonėms. Net politikos mokslininkai stojo į skaičiaus, o ne žmogaus pusę. Rikimų metu jie bando vaizduoti ateitį nuspėti galinčius aiškiaregius. Visiškai nebeaišku nei kam reikia tų spėjimų, nei kaip jie keičia demokratiją.

Šį atstovaujamosios demokratijos problemų sąrašą būtų galima tęsti toliau. Tačiau gera naujiena yra tai, kad demokratija sugeba išlikti nepaisydama aukščiau išvardintų problemų. Nors tik iki tam tikro taško ir momento.

Atstovaujamosios demokratijos neveikimo momentas yra neapskaičiuojamas, nes viskas sugenda staiga, netikėtai ir lygioje vietoje. Politologai negali nuspėti atstovaujamosios demokratijos krizės, nes net jos sėkmingas veikimas yra atsitiktinumas. Tai, kad demokratija veikia turi aiškinti ne filosofai, bet sociologai.

Stebėtis reikia ne tuo, kad atstovaujamoji demokratija kartais nesuveikia. Stebėtis reikia tuo, kai ji palyginti dažnai veikia pakankamai sėkmingai. Tai yra, iš tikrųjų stebėtis reikia tada, kai atstovaujamoji demokratija mūsų nestebina.