Alvydas Jokubaitis. „Atstovaujamoji demokratija gerai gali veikti tik kaip atsitiktinumas“

Pagrindinė tezė skamba taip: atstovaujamoji demokratija gerai gali veikti tik kaip atsitiktinumas, kaip gerai susiklosčiusių aplinkybių p...

Pagrindinė tezė skamba taip: atstovaujamoji demokratija gerai gali veikti tik kaip atsitiktinumas, kaip gerai susiklosčiusių aplinkybių padarinys, o ne kaip būtinumas. Visada egzistuoja žymiai didesnė tikimybė, kad atstovaujamoji demokratija veiks blogai, negu priešingas variantas.

Grynai filosofiškai, tai veikti neturintis politinis mechanizmas, kurį kamuoja rimti prieštaravimai, tačiau kuris sugeba veikti. Aiškinant atstovaujamąją demokratiją visada reikia stebėtis, kad ji veikia ne tik kaip ritualas.

Norint suprasti atstovaujamąją demokratiją, reikia prisiminti, kad demokratija ir atstovavimas yra du skirtingi dalykai, kuriuos skiria du su puse tūkstančių metų.

Graikų demokratija nebuvo atstovaujamoji, o atstovavimą išrado ne demokratai, bet monarchistai. Sujungus feodalinio atstovavimo ir antikos demokratijos idėjas iškilo daug naujų politinių problemų.

Demokratijai kaip idėjai atstovavimas nėra geriausias sprendimo variantas. Vien todėl, kad neįmanoma sukurti gerai veikiančio demokratinio atstovavimo.

Rousseau buvo įsitikinęs, kad atstovavimas sugriauna demokratiją. Europos parlamento atvejis rodo, kad mes pakenčiame didžiulius ir net milžiniškus pasityčiojimus iš demokratinio atstovavimo. Panašu, kad Eurovizijos dainų konkursas turi daugiau ryšio su demokratiniu atstovavimu, negu dabartinis Europos parlamentas.

Kalbant apie atstovaujamąja demokratiją, būtina nepasitikėti lietuvišku įpročiu apie atstovaujamąją demokratiją kalbėti tik kaip kaip apie atstovaujamąją demokratiją. Tai blogas įprotis.

Iš tikrųjų atstovaujamoji demokratija yra reprezentacinė demokratija. Žodis representatio reiškia du visiškai skirtingus dalykus: atvaizdavimą (kaip mene) ir atstovavimą. Representatio sąvoka pirmiau atsirado ne politikoje, bet meninio tikrovės reprezentavimo pasaulyje. „Van Gogho paveikslai reprezentuoja autoriaus buitį“.

Reprezentacija yra paradoksali sąvoka. Reprezentuoti – tai reiškia padaryti esančiu tą, kurio nėra, ir kurį matome ne present, o represent. Ar naujai išrinktas parlamentas atvaizduoja visuomenę, ar atstovauja rinkėjams? Nėra aiškaus atsakymo į šį sunkų klausimą.

Atstovaujamoji demokratija nesugeba įgyvendinti jai keliamų tikslų, tai yra, ji iš principo negali sėkmingai atstovauti rinkėjams. Tik rinkimų naktį atrodo, kad triumfuoja demokratija.

Triumfuodama rinkimų naktį demokratija iškart pradeda šlubuoti. Piliečiai jaučia, kad išrinko nevykusius savo atstovus, ir net patys nenori būti atstovais, nes supranta, kad neįmanoma būti geru atstovu, kuriam žmonės būtų dėkingi.

Rousseau buvo teisus, sakydamas, kad atstovaujamoji demokratija yra ne demokratija, o oligarchija. Mūsų išrinkti demokratiniai atstovai po rinkimų tampa mus valdančiais oligarchais, kaip tai suprato graikai.

Po rinkimų demokratiškai išrinkti politikai tampa elitu ir oligarchais, kurie turi savo valdymo ir išlikimo logiką, besiskiriančią nuo piliečių interesų.

Atstovaujamosios demokratijos piliečiai retai būna patenkinti savo išrinktaisiais. Pakartojus garsųjį vox populi, vox dei, reikia pridurti, kad tauta yra keistas dievas. Tai nuolatos rinkimuose klystantis dievas. Tačiau tikras Dievas, kaip pasakytų teologai, niekada neklysta.

Piliečiai į savo atstovus žiūri su tam tikra ironija, kaip į negalinčius rimtai atlikti atstovavimo funkcijos. Parlamentas suvokiamas daugiau kaip nemaloni visuomenės gyvenimo aplinkybė, kaip kažkas panašaus į lietų, kainų kilimą ar neplanuotą nėštumą.

Žmonės dažniausiai jaučiasi svetimi savo atstovams, o didelė dalis jų net neateina į rinkimus. Rinkimų dieną jau net nepastebime, kaip neveikia demokratinis atstovavimas. Tai, kad į rinkimus neateina pusė rinkėjų, yra didelė atstovavimo problema.

Atstovaujamoji demokratija nėra savivalda, kaip dažnai apie tai kalbama. Piliečiai patys savęs atstovaujamoje demokratijoje nevaldo, bet šią funkciją atiduoda savo atstovams. Piliečiai tarp rinkimų yra tik stebėtojai, ir labiau rūpinasi atstovų suvaldymu, o ne savivalda.

Demokratiniai atstovai bando vaizduoti, kad turi tikrą valdžią, bet iš tikrųjų jie yra tik pavidalas tų, kuriais tikėta rinkimų dieną. Mūsų parlamentarai šiandien yra atstovavimo simuliakras, o ne rimtos ir atsakingos politikos pagrindas. Atstovai turi veikti pagal savo sąžinę ir kartu reprezentuoti kitų sąžines.

Parlamentas šiandien reprezentuoja ne tautą, bet eilinę sociologinę apklausą, vadinamą rinkimais. Prie kiekvienos sociologinės apklausos pridėkime vis naujas partijų atstovų konfiguracijas, ir po pusės metų turėsime daug tikslesnį parlamentą atstovavimo požiūriu, negu dabar sudarytas.

Parlamento rinkimai yra tam tikros labai konkrečios dienos žmonių nuotaikų atspindys, ir tikrai nėra geriausių atstovų rinkimai.

Neįgyvendintas liko senas demokratų pažadas, kad išsirinksime dvasios aristokratus. Didesnė dalis piliečių po rinkimų jaučiasi nieko pakeisti negalinčiais stebėtojais. Politinis elitas žaidžia savo kalbinius žaidimus, kurie yra jų, o ne rinkėjų interesas.

Nuo pat atstovaujamosios demokratijos atsiradimo sunku pasakyti, ką parlamentas atstovauja:

1. Parlamentas negali atstovauti visai tautai, nes didelė jos dalis net nepasirodo rinkimuose.

2. Parlamentas nepajėgus sėkmingai atstovauti net vienam atskiram individui, nes vienas parlamentaras negali vienu metu sėkmingai atstovauti tūkstančiui skirtingų ir nesutariančių rinkėjų.

3. Parlamentas nėra vieningas, bet visada suskaldytas į dalis, į partijas. Todėl neaišku, kaip žmogui atstovauja jo pasirinkimu nebuvusi, bet laimėjusi partija. Kas piliečiams atstovauja – atskiras parlamentaras kaip asmenybė, atskira politinė partija ar visas parlamentas?

Atstovaujamoji demokratija yra taiką kurianti, bet mažai efektyvi valdymo forma, nes valdantieji iš tikrųjų neturi valdžios. Pastaroji priklauso tautai, o jie yra tik jos atstovai.

Atstovaujamoji demokratija veikia be ilgalaikės perspektyvos, daug jėgų sugaišdama atstovavimo imitacijai, o ne valdymui. Bet kuris politinis klausimas paskandinamas nesibaigiančiose diskusijose, apeliacijose į viešąją nuomonę ir įvairių ilgai diskutuojančių komitetų steigimuose. Atstovai dėl daugybės priežasčių bijo priimti politinius sprendimus.

Atstovaujamoji demokratija neišvengiamai suskyla į dvi dalis: rinkimų demokratiją ir išrinktų atstovų kontrolės ir suvaldymo demokratiją.

Atstovų suvaldymas yra daug sunkesnis uždavinys, negu rinkimų demokratija. Lietuvoje sunkiai veikia ir rinkimų demokratija, nes žmonės nesijaučia tinkamai reprezentuojami, ir atstovų suvaldymo kontrdemokratija, nes piliečiai yra pasyvūs.

Vakarų visuomenės po Antrojo pasaulinio karo taip stipriai pasikeitė, kad demokratinis atstovavimas vis labiau praranda prasmę. Neliko socialinių sluoksnių ir klasių, kurios pačios norėtų būti atstovaujamos. Turime ne sluoksnius ir klases, bet paskirus rinkėjus, kuriems neįmanoma atstovauti, nes jie patys jaučiasi savo geriausiu atstovu.

Demokratijos virtimas liberaliąja demokratija taip pat kenkia atstovavimui, nes demokratija pajungiama vienai ideologijai. Vietoj kitaip galvojančių žmonių tolerancijos, liberalai demokratinėje visuomenėje perėjo prie represinės tolerancijos (Herberto Marcusės terminas).

Neatsitiktinai po Lenkijos ar JAV rinkimų liberalai yra tiesiog pasimetę, nes pralaimėjo ne demokratija, bet jų pasaulėžiūra. Jie paskutiniu metu neleistinai priprato atstovaujamąją demokratiją naudoti savo pasaulėžiūrai įtvirtinti, ir užmiršo, kad galimos kitos demokratijos formos. Atstovaujamąja demokratiją liberalai pavertė į nepažangių homofobų (atkreipkite dėmesį, kas per terminas) perauklėjimo instituciją. Šiuo požiūriu ypač išsiskiria dabartinis Europos parlamentas, virtęs lytinio švietimo namais.

Atstovaujamąją demokratiją stipriai griauna ideologijų pabaiga. Kai nelieka už save rimtai kovojančių ideologijų, kai konservatoriai ir krikščionys demokratai tampa liberalais, o pastarieji tik dėl formos kartoja atsibodusias ideologines klišes, rimtas atstovavimas tampa neįmanomas. Visa visuomenė tampa nežinia kas ir nežinia kam. Tokios visuomenės neįmanoma atstovauti net ir labiausiai norint.

Atstovaujamąją demokratiją smaugia sena problema - iš žemo piliečių skonio neįmanoma išvesti aukšto skonio. Neįmanomas stebuklas, kad išrinktieji taptų geresni už rinkėjus. Iš žemo skonio rinkėjo gali būti išvestas tik toks pat žemas atstovas. Nesuprantamas tampa rinkėjų pasakymas, kad jie nori išrinkti geriausius atstovus. Panašu, kad jie tik renka jų gėrio supratimą atitinkančius atstovus.

Parlamentas vis labiau virsta į estetinį reginį ir performansą, kuris sukuriamas estetinės reprezentacijos principu. Skonis tampa pagrindiniu politinių atstovų atrankos principu. Vadinamosios svarstančiosios demokratijos idėja yra tik utopija. Parlamentas nebėra net rimta diskusijų vieta, nes viskas sutariama užkulisiuose, dar iki parlamentinės diskusijos. Pastarosios virsta tik surežisuotu spektakliu.

Demokratinį atstovavimą šiandien žlugdo galingi nedemokratiniai veikėjai – multinacionalinės korporacijos, verslo interesai, o Lietuvos atveju – nedemokratiška, bet galinga Europos Sąjunga. Į tai laikas atkreipti dėmesį. Europos Sąjunga ne įtvirtina, bet vis labiau darko demokratiją. Jos pozityvus poveikis demokratijai baigėsi prieš dešimt metų. Šiandien ji praranda demokratijos saugotojos autoritetą.

Panašu, kad atstovavimą šiandien iškreipia naujausios informacinės technologijos. Tai atskira didelė tema, kurios nesinori liesti. Rinkėjai nebesugeba susitelkti bendriems veiksmams, ir vietoj to vienas kitą užverčia begale žodžių ir vaizdų. Naujosios technologijos savaime neatlieka atstovaujamosios demokratijos reanimacijos. To ir reikėjo tikėtis nuo pat pradžios. Atstovaujamosios demokratijos problemos yra ne techninės, bet dvasinės.

Nyksta tautos suvereniteto suvokimas, o atstovavimas būtinai suponuoja suvereną. Negali būti tautos atstovavimo be suvereniteto. Europos Sąjunga vis labiau įsigudrina veikti be rimto atstovavimo. Visos pagrindinės Lietuvos problemos vienaip ar kitaip susietos su suvereniteto suvokimo praradimu. Tautos atstovai šiandien neturi rimto (jau net nesakau pagarbaus) požiūrio į tautą kaip suvereną. Už tai reikia mokėti didelę kainą. Nežinia ką atstovaujantis daro bet ką.

Pabaigai norėčiau pasakyti kelis žodžius apie reprezentaciją, o ne atstovavimą. Čia atsiveria ne mažesnės problemos.

Reprezentavimą visiškai sugriovė ekonominio mąstymo apie neekonominius dalykus įsiviešpatavimas. Neįmanoma reprezentuoti save ekonomikos subjektais, tarnautojais ir tik profesijos atstovais pavertusių žmonių. Reprezentuoti galima tik asmenį arba idėją, kuri taip pat reikalauja asmeninio įkūnijimo.

Tarkime, Katalikų Bažnyčia reprezentuoja Kristaus asmenį. Reprezentacija yra ne materialistinės visuomenės sąvoka. Reprezentuoti galima tik kažką didingo, nes tik taip ir atstovas tampa svarbus.

Šiandien neliko reprezentacijos, kurią pakeitė dekoracijos. Rinkimai šiandien atstovauja skaičiams, o ne žmonėms. Net politikos mokslininkai stojo į skaičiaus, o ne žmogaus pusę. Rikimų metu jie bando vaizduoti ateitį nuspėti galinčius aiškiaregius. Visiškai nebeaišku nei kam reikia tų spėjimų, nei kaip jie keičia demokratiją.

Šį atstovaujamosios demokratijos problemų sąrašą būtų galima tęsti toliau. Tačiau gera naujiena yra tai, kad demokratija sugeba išlikti nepaisydama aukščiau išvardintų problemų. Nors tik iki tam tikro taško ir momento.

Atstovaujamosios demokratijos neveikimo momentas yra neapskaičiuojamas, nes viskas sugenda staiga, netikėtai ir lygioje vietoje. Politologai negali nuspėti atstovaujamosios demokratijos krizės, nes net jos sėkmingas veikimas yra atsitiktinumas. Tai, kad demokratija veikia turi aiškinti ne filosofai, bet sociologai.

Stebėtis reikia ne tuo, kad atstovaujamoji demokratija kartais nesuveikia. Stebėtis reikia tuo, kai ji palyginti dažnai veikia pakankamai sėkmingai. Tai yra, iš tikrųjų stebėtis reikia tada, kai atstovaujamoji demokratija mūsų nestebina.


Susiję

Politika 7108429170942372761

Rašyti komentarą

  1. Anonimiškas2017-01-09 13:40

    Protingas logiškas straipsnis, geriausiai būtų, jei viską tvarkytų Dievas, jis viską mato ir viską žino, bet taip kažkodėl nėra,dar variantas, kad patys žmonės, tiksliai tvarkytusi pagal vieno Dievo duotus įstatymus, bet taip nėra, todėl padarai vaizduojantys Dievus, tikrai nesukurs tikros Dieviškos tvarkos, vienintelis ir esminis demokratijos privalumas, tai kažkiek tyli patrankos, ir vyksta debatai, ir kaip pastebėta, atsitiktinai demokratija gali atnešti labai gerų dalykų, bet taip pat atsitiktinai, ir katastrofų.

    AtsakytiPanaikinti
  2. Nežiniukas2017-01-09 16:00

    Nors šiaip autorius rašo gerus straipsnius, šis deja, mano manymu yra pritemptas. Taip teigiu dėl šių priežasčių:

    1. Esą parlamentas negali atstovauti tautai. Manau, kad gali, nes teisėje galima atstovauti tik tą, kuris tave įgalioja atstovauti. Taigi, tokiu atveju derėtų teigti, kad parlamentas atstovaują aktyviąją tautos dalį. O pasyviai tautos daliai juk visiškai nesvarbu kas juos atstovauja ir aplamai ar juos atstovauja.

    2. Esą parlamentas nepajėgus atstovauti net vieno žmogaus. Toks teiginys man panašus į graikų filosofo Zenono paradoksą apie Achilą. Gi parlamentas nėra renkamas vieno žmogaus, o žmonių grupės, todėl jis atstovauja ne atskirą individą, o žmonių grupę. Remiantis tokia autoriaus logika nebūtų įmanomi ne tik rinkimai, bet ir bet kas, kas priimama kolektyviniu balsavimu: teismų kolegijos sprendimai, akcininkų susirinkimų sprendimai ir t.t.

    Dėl partijų atstovavimo, tai autorius teisus, nes čia iškraipoma atstovavimo sąvoka pačiu grubiausiu būdu. Renkamos partijos, tačiau balsuoja ir prisiekia Seimo nariai.

    Jei pažiūrėsime į atstovavimą grynai iš teisinės pusės, tai tas parlamentinis atstovavimas išsigimęs. Teisiškai atstovas vykdo tik tai, ką pažadėjo dėl atstovaujamojo padaryti. O atstovaujamasis gali bet kada atšaukti atstovo įgaliojimus. Taigi, šiuo požiūriu, neaišku, ką Seimo narys iš tikrųjų atstovauja.

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Anonimiškas2017-01-10 11:21

      Autorius teisingai pasišaipo iš dabartinės „atstovavimo“ būklės, tiksliau iš dabartinio „feodalinio teritorinio atstovavimo“ relikto. Galėtų politologams dėstantis profesorius kažką konkrečiau užsiminti apie blogos atstovavimo būklės priežastis. Gal iš principo rinkėjų vertybių ir interesų atstovavimas nėra įmanomas, kol neatsisakysime dogmos „vienas žmogus – vienas balsas“? Lietuva sugebėjo išoriškai net suteikti rinkėjui 5 balsus proporcinėje rinkimų dalyje, tačiau viską sugadino reikalavimu „balsuoti už 1 partiją“. Šveicarai nesišaipo, bet racionaliai mąsto – leidžia balsuoti už skirtingų partijų kandidatus. Tad jie turi visai pakenčiamai veikiantį interesų atstovavimą.

      Panaikinti
  3. Anonimiškas2017-01-09 16:37

    Pliurpalius tas gerietis Jokubaitis...:)
    Yra Europoje demokratinės šalys ir yra demokratiją imituojančios šalys…Lietuva- tai oligarchinė ,,valdomos demokratijos” šalis…Autorius pliurpia apie ,,debesis" , užuot kaip Radžvilas aiškiai pasakęs,kokią santvarką ,lyginant su skandinavais yra sukūrusi šalyje politinė ir adm. nomenklatūra..Matyt, ir pats nesigaudo tikrovėje ir todėl belieka paskaitas kitiems skAityti.Tas gerietis profesorius, lyginant su korumpuotai nomenklat8rai dirbančiais inteligentais, pripliurpė,pripezėjo marias žodžių, nuo kurių niekam niekas aiškiau netampa ir jokio konkretumo..Pilstymas iš tuščio į kiaurą...:)
    TOKIE PLIURALISTINIAI kalbėjimai,autorių narciziška saviraiška, iš esmės apie nieką, yra ir šio portalo tikrovė..

    AtsakytiPanaikinti
  4. Anonimiškas2017-01-09 17:11

    koks puikus tekstas. Mulkiai negali turėti gero juos atstovaujančio parlamento, nes iš mulkių galima tikėtis tik mulkių. Sunku pasakyti, kur višta, o kur kiaušinis, bet netgi jeigu valdžios vyrai ir moterys privalo stengtis šviesti tuos, kurie net nepretenduoja būti "dvasios aristokratais", tų pastangų niekada nepakaks, jeigu mulkių rinkėjų minia savo valios pastangomis netaps atsakingais už savo sprendimus piliečiais. Graikai ne tik tiesioginę demokratiją turėjo. Jie dar mulkių ir kitų nesugebančių už save būti atsakingais prie demokratijos neprileisdavo. Tai svarbi demokratijos sąlyga, kuri seniai nebevykdoma.

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Šiaip jau, mulkiai(?) yra patys nekalčiausi žmonės, neturintys jokio tikslo ką nors apgauti ir neįtarinėjantys tuo kitų. - Tai parazitų-sukčių-mulkintojų aukos. Jei ne parazitų-mulkintojų apgavikiški veikimo metodai, tai tie, kuriuos sukčiai - tikėdamiesi save paaukštinti - pažeminančiai vadina mulkiais, gyventų amžinoje harmonijoje. Deja, deja. Sukčiai-mulkintojai ima veistis lyg triušiai, kai tik visuomenėje sutariama, jog toliau visi klausimai bus sprendžiami sąžiningai bendru sutarimu, t.y. - demokratiškai. Todėl demokratija be imuniteto prieš sukčius, yra pasigailėjimo verta, o todėl neišvengiamai laikina iliuzija.

      Panaikinti
    2. Jaunuolis tiesiog labai savikritiškas. :D

      Panaikinti
  5. Anonimiškas2017-01-10 11:40

    Ale rado stebuklą, ,,Patys nekalčiausi žmonės'', jei jie būtų iš Marso galima patikėti, tačiau jie yra šios žemės padarai, ir nekaltųjų čia nėra, ir tie vadinami ,,nekaltieji'', savo išganytoją, visada prikals prie kryžiaus.

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Jei tamsta apeliuojate į Kristaus pasmerkimo mirčiai faktą, tai ten buvo gryniausias farsas, nebuvo jokio visos tautos nuomonės paisymo. Žydų aukštieji parazitai sukvietė grupelę šuniškai tarnaujančių jiems ir jų pagalba imitavo liaudies valią. Argi ne taip?

      Panaikinti
  6. Anonimiškas2017-01-10 21:50

    Kažkas yra pasakęs: Nuverskime karalius, vienintelius tautų gynėjus.

    Šitos demokratijos esmė tokia: žmonėms "atstovauja" mokantys labiau įtikti miniai. Visiškai nesvarbu "politiko" atstovaujamosios savybės, svarbu tik, ar labiau įtiks pagal žemesnio vardiklio reikalavimus...

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Na, nežinau - mano galva, karalių "aukso amžius" buvo luominių valstybių laikais, kai tautos iš esmės nė velnio nieko nereiškė - o ir jie patys buvo (ir tebėra) kosmopolitinių mišrūnų etalonas.

      Panaikinti
    2. Anonimiškas2017-01-11 10:03

      Jokubaitis pastebi, kad visuomenė tampa nežinia kas, kad nelieka socialinių sluoksnių, kurie patys norėtų būti atstovaujami.

      Tam tikromis sąlygomis (rinkimų žaidimo taisyklių sąlygomis) rinkėjams gali tapti išties svarbios ir jų apsisprendimą nulemiančios politikų „savybės“ – rinkėjų grupių interesų/vertybių atstovavimas/reprezentavimas. Taigi tikrai yra tiesioginis ryšys tarp atstovavimo/neatstovavimo būklės ir visuomenės „buvimu nežinia kuo“.

      P.S. Beje, pats Jokubaitis nesilaiko savo nuostatos, jog apie atstovaujamąją demokratiją turi aiškinti ne filosofai, o sociologai. Tikriausiai iš nevilties, kad Lietuvos sociologams atstovavimo problematika vis dar neįkandama...

      Panaikinti
    3. Anonimiškas 2017-01-11 10:03 :
      "Jokubaitis pastebi, kad visuomenė tampa nežinia kas, kad nelieka socialinių sluoksnių, kurie patys norėtų būti atstovaujami."

      - Šiame teiginyje yra numanomų momentų, kuriems prieštarauti lyg ir nebūtų pagrindo. - Tai fakto, jog "visuomenė (tapo) nežinia kuo", konstatavimas. Tuo pačiu, čia yra ir momentų - taip pat tik numanomų - kurių neužginčijus, paliekama/suteikiama laisvė reikštis parazitavimui. - Neįvardyta, ko/kieno įtakoje "visuomenė (tapo) nežinia kuo". Taigi, neįvardijus pačios priežasties, niekaip neįmanomas dalykas, kad nuo to įtakos daugianaris (juk daugianarė yra visuomenė), atskiri jos elementai (kiekvienas atskirai) rastų tą patį būdą nepasiduoti parazitų provokacijoms. Priežastinius ryšius įžvelgti gali tik nedaugelis. Todėl demokratiją kaip tik ir patogu panaudoti kaip ginklą prieš tik vienetuose pasireiškiančią išmintį. Štai tada ir tampa visuomenė "nežinia kuo". Ir tik vienetams suvokiama, kad tai savanaudžių "kūrybinių" pastangų produktas ta "nežinia kas" visuomenės būsena. Ir jokiais sukuriamais ir leidžiamais rafinuotais ar "teisingais" įstatymais parazitų nuo uzurpuotos įtakos visai visuomenei nukrapštyti kitaip neįmanoma, kaip tik fiziškai juo sunaikinant. Nebent, antrą kart (tik dar klausimas, ar pirmas kartas nebuvo išgalvotas tam, jog tas niekada ir neįvyktų) įvyktų Jonos stebuklas ( http://biblija.lt/index.aspx?cmp=reading&doc=BiblijaRKK1998_Lk_11,29-32 ) sukčiai gera valia atsiverstų ir dar imtų galėtis, kad tiek amžių sukčiais buvo.

      Panaikinti

emo-but-icon

NAUJAUSI

Komentarai

item