William Kilpatrick. Kai sienos gailestingiau už tiltus

Likus kelioms dienoms iki JAV prezidento rinkimų ir metu, kai Europos šalys paskubomis savo pasienius tveria barikadomis, popiežius Pranciškus pareiškė, kad valstybės turėtų statyti ne sienas, o tiltus. „Gailestingumas yra kur kas efektyvesnis nei sienos“, - teigė popiežius.

Jis pridėjo, kad „visos sienos galiausiai griūva“. Na, taip. Suskambėjus paskutiniam trimitui, visos sienos sugrius, bet iki tol sienos yra naudingos ir net būtinos. Nepaisant popiežiaus teiginio, kad sienos kažkodėl yra nekrikščioniškos, joms egzistuoja biblinis pagrindas. Biblijoje sienų svarba pripažįstama keliose vietose. Apreiškimo knygoje šventasis Jeruzalės miestas apibūdinamas kaip apjuostas „dideliu, aukštu mūru“ (Apr 21, 12). O Izaijo knygoje Viešpats sako: „Ant tavo mūrų, Jeruzale, pastačiau sargybinius“ (Iz 62, 6).

Kam reikalingi sargybiniai? Žinoma, jog tam, kad stebėtų, ar neateina priešai. Senojo Testamento autoriams atrodė savaime suprantama, kad priešai egzistuoja. Taip pat ir Jėzui. Priešus jis pamini kelis kartus. Dar daugiau, palyginime apie namo šeimininką ir vagis, jis pripažįsta namo gynimo nuo įsilaužėlių teisėtumą (Mt 24, 43). Tai reiškia, kad sienos ir užrakintos durys nėra neprotingas dalykas. Taip, kaip gali daryti prielaidą, jog šalia tavęs visada bus vargšų, remdamasis žmogaus prigimtimi gali daryti prielaidą ir kad visada reikės tam tikrų saugumo priemonių nuo priešų.

Bet tai ir yra tiesa, kurios popiežius Pranciškus nenori pripažinti. Sprendžiant iš kai kurių jo teiginių, atrodo, jog jis kartais žmogaus prigimtį laiko ne tokia, kokia ji yra - pažeista gimtosios nuodėmės ir linkusi į blogus veiksmus. Atrodo, lyg kartais Pranciškus kalbėtų apie naują, patobulintą žmogaus prigimtį - tokią, kuriai nereikia mūrų, užrakintų durų bei sienų tarp valstybių. Popiežius Pranciškus pripažįsta, kad aplink vis dar yra negerų veikėjų - prekeivių ginklais, kapitalistų ir aplinkosaugos priešų - bet kartais jis sudaro įspūdį, jog dauguma yra nekalti ir nelinkę į nuodėmingumą tarsi kilnieji laukiniai J. J. Ruso atogrąžų miške. Gali įsileisti milijonus jų į savo šalį, o jie tau atsilygins vien meilumu ir dėkingumu.

Kalbant apie masinę migraciją, omenyje reikia turėti tris dalykus. Pirmiausia, nuodėmė niekada neišeina iš mados. Ji įaugusi į mūsų prigimtį. Ir atvykėliai iš trečiojo pasaulio šalių bei vargšai nėra nuo to apsaugoti. Kitu žmogumi turėtume pasitikėti tiek, kiek jis atrodo to pasitikėjimo vertas, bet visada turime suprasti, kad jis, kaip ir mes, yra pažeistas gimtosios nuodėmės, ir imtis atitinkamų atsargumo priemonių. Jei jis atkeliauja į jūsų kaimynystę lydimas 10 tūkstančių tokių pačių į nuodėmę linkusių žmonių, tos atsargumo priemonės gali reikšti net sienų ir tvorų statymą.

Antras dalykas, kurį reikia turėti omenyje, kad Kristaus įsakymai didele dalimi yra skirti asmenims ir ne visada pritaikomi valstybėms. Vienas dalykas yra surizikuoti savo šeimos saugumu ir namuose priglausti benamį, ir visai kitas turėti savo namuose priverstinai be jūsų sutikimo valstybės apgyvendintą benamį. Pirmasis yra meilės veiksmas, antrasis - prievarta.

Didžiąja dalimi migrantų apgyvendinimas Europoje ir Amerikoje vykdomas valdžios diktato pagalba. Jūsų, piliečių, neprašoma sutikimo, jums tiesiog pasakoma paklusti. Kai kuriais atvejais jums išvis nieko nesakoma. Tiesiog vieną rytą atsibundi ir sužinai, kad daugumą tavo žavaus Europos kaimo gyventojų dabar sudaro sirai ar irakiečiai. Arba, jei gyveni Arlingtone (Virdžinija), Waterforde (Mičiganas) ar Šelbyvilyje (Tenesis), jau įvykus faktui sužinai, kad federalinė Pabėgėlių perkėlimo programa tavo miestą pasirinko sirų ar somaliečių apgyvendinimui. Gailestingumas anksčiau prasidėdavo namuose, o dabar jis prasideda kažkokioje milžiniškoje federalinėje biurokratijoje. Perfrazuojant SS karininko žodžius 1940-ųjų filme, „Mes turime būdų, kaip jus paversti gailestingais“.

Trečias dalykas, kurį reikia turėti omenyje svarstant, ką daryti su masine migracija ir migrantų perkėlimu, yra bendrasis gėris. Negana turėti geras intencijas. Prieš ko nors imantis, turėtų būti racionaliai pagrindžiama, kodėl tai atneš daugiau gėrio nei žalos.

JAV ir įvairių Europos šalių vyriausybių, atvėrusiu sienas musulmonų migrantams, atveju, nėra akivaizdu, kad jie bus vedami vien geriausių intencijų. Pavyzdžiui, Batas Ye'oras, dhimmos (dhimma - nemusulmonai piliečiai islamiškoje valstybėje, vert. past.) istorikas, mato sąmoningą vadinamojo elito planą Europą paversti „Eurabija“. Bet remkimės prielaida, kad įvairios krikščionių grupės, remiančios masinę migraciją, vis dėlto elgiasi turėdamos geras intencijas. Pavyzdžiui, čia, JAV, pabėgėlių perkėlimą didele dalimi įgyvendina bažnytinės organizacijos, tokios kaip JAV katalikų vyskupų konferencija (kartu su katalikiškomis labdaros organizacijomis) bei Liuteronų imigracijos ir pabėgėlių paslaugų organizacija.

Kai kurie kritikai teigia, jog šioms krikščionių agentūroms pirmiausia rūpi nemažos valdžios išmokos, bet sakykime, kad motyvai daugiausia yra nuoširdžiai labdaringi. Net tokiu atveju nedingsta pareiga mąstyti apie bendrąjį gėrį. O tam reikia protingo situacijos įvertinimo. Reikia remtis ne situacine etika, o suprasti pačią šios situacijos prigimtį. Jei į namus įsileisi benamį, kuris žinomas dėl vagysčių ir vaikų išnaudojimo, tavo gailestingumo veiksmas ištikrųjų gali tapti neatsakingumo veiksmu.

Kitaip tariant, turime atsakomybę patikrinti faktus. Prisiminkime atvejį, kai britė, priėmusi esą 12-metį našlaitį afganą, vėliau sužinojo, kad iš tikrųjų jam 21-eri. Dantų apžiūra atskleidė, kad „berniukas“, gyvenęs viename kambaryje su trimis moters vaikais, buvo maždaug dešimčia metų vyresnis nei teigė. Dar daugiau, vėlesnio tyrimo metu jo mobiliajame telefone aptikta duomenų, susijusių su Talibanu ir vaikų išnaudojimu. Jo paskutinai žodžiai moteriai buvo: „Užmušiu tave, žinau, kur yra tavo vaikai“.

Tai nėra tik pavienis incidentas. Jungtinėje Karalystėje būta daugybės atvejų, kai jaunieji Aladinai įdėmiau patikrinus virsdavo labiau Džafaro (blogasis personažas pasakoje apie Aladiną, vert. past.) amžiaus ir elgsenos žmonėmis. Praeitais metais, iš 574 „vaikų“ pabėgėlių, kurių amžiumi suabejota, 371 buvo pripažinti iš tikrųjų esantys pilnamečiai.

Kaip britų motina, 21-metį palaikiusi 12-mečiu, krikščionių vadovai, skatinantys musulmonų migraciją, ir bažnytinės agentūros, vykdančios pabėgėlių perkėlimą, turėtų būti atsargios ir patikrinti faktus. Štai kai kurie faktai, kuriuos reikėtų turėti omenyje:

Per pirmus šešis 2016 metų mėnesius migrantai Vokietijoje įvykdė 142 tūkstančius nusikaltimų (tai tik nusikaltimai, kuriuose įtariamasis buvo sulaikytas).

Naujųjų metų naktį daugiau nei 1200 Vokietijos moterų buvo užpultos arabų ir afrikiečių vyrų.

Švedija, kuri turėdama mažą populiaciją priėmė neproporcingai didelį musulmonų migrantų skaičių, yra Šiaurės pusrutulio išprievartavimų sostinė.

Krikščionys Europos pabėgėlių centruose yra reguliariai bauginami, puldinėjami ir prievartaujami musulmonų migrantų.

Islamo valstybė pažadėjo tarp pabėgėlių infiltruoti džihadistus.

Šeši iš džihadistų, vykdę Paryžiaus skerdynes, į Europą pateko kaip „pabėgėliai“.

Remiantis Raudonojo kryžiaus apklausa, daugiau nei pusė Prancūzijos populiacijos gyvena pastovioje baimėje dėl kito džihadistų išpuolio.

Žinant šiuos faktus, protinga klausti, ar priimant milijonus nepatikrintų pabėgėlių ir migrantų tikrai tarnaujama bendrajam gėriui. Ar krikščionys, remiantys ir skatinantys pabėgėlių perkėlimo procesą, yra kalti dėl naivumo, ar, dar blogiau, pavojų keliančio nutrūktgalviškumo? Ar juos reikėtų pagirti dėl savo labdaringumo, ar kritikuoti dėl trumparegiškumo?

Ir galbūt svarbiausias klausimas - ar jie tapo bandymų sunaikinti krikščionišką Vakarų savastį dalyviais? Ar Bažnyčios vadovai bei bažnytinės agentūros netyčia tapo bendrininkais sąmoningame bandyme sugriauti politinį ir religinį Vakarų valstybių balansą? Trumpai tariant, ar jos tapo nieko neįtariančiais Vakarų islamizacijos ir dechristianizacijos agentais?

Žvelgiant iš vienos perspektyvos, Bažnyčios lyderiai, remiantys ir skatinantys musulmonų apgyvendinimą Vakaruose, paprasčiausiai paklūsta įsakymui priimti svetimus ir apgyvendinti benamius. Tuo tarpu žvelgiant iš kitos perspektyvos, jie yra kaip Trojos piliečiai, atidarantys vartus mirtinam priešui. 

Kaip teigiama viename afrikiečių posakyje, nereikėtų griauti tvoros, kol nežinai, kodėl ji buvo pastatyta. Kol neturime geresnio supratimo apie dabartinio musulmonų persikėlimo prigimtį ir tikslą, neatrodo išmintinga griauti visas sienas.

Versta iš Crisismagazine.com