Vytautas Mačernis. Keli būsimojo lietuvio kataliko inteligento bruožai

Gyvename įdomius laikus. Mes turime juos pažinti ir į juos įsigilinti. Ir tik tada galėsime suprasti savo tikrąją padėtį ir matyti, kas d...

Gyvename įdomius laikus. Mes turime juos pažinti ir į juos įsigilinti. Ir tik tada galėsime suprasti savo tikrąją padėtį ir matyti, kas dabar reikia veikti, kas nuveikta ir kas turėjo būti nuveikta. Tada galutinai paaiškės ir mūsų rolė, ir užimamos pozicijos svarbumas.

Bet visa tinkamai suprasti ir įvertinti nėra taip lengva, ypač dabar, visokių krizių ir suiručių metu. Vis dėlto viena yra labai aišku – gyvename epochoje, kuri mus priverčia pasisakyti: už Dievą ar prieš Dievą?

Nėra abejonės, kad didelė žmonijos dalis gyvena „contra Deo“. Tokio gyvenimo pilnutinį vaizdą ryškiai matome Rusijos gyvenime. Tai atbaigimo periodas. Tolesnių kelių jam nebėra: dabar reikia arba laikytis vietoje, arba žengti atgal ir kartu griaut savo pagrindus. Dėl to ypač dabartiniu metu lengvai pastebimas didelis komunistinio gyvenimo nerviškumas ir be vilties žvelgimas ateitin. Tose kritiškose dienose visiems prieš akis iškyla Bažnyčia. Nenuostabu. Ji visais laikais, ypač suirutėse, kaip magnetas traukė į save visus, kurie suprato, kad nusigrįžimas nuo Dievo yra klaida. Bažnyčia dabar turi padėti pasauliui atsigrįžti, turi padėti pergyventi šią kankinančią dvasios krizę.

Tas atsigrįžimo darbas sunkus ir komplikuotas, reikalaująs be galo daug darbininkų. Duodamas signalas visiems katalikams, nes seniai praėjo laikai, kada su Bažnyčios priešais kovojo vien tik kunigai ir vyskupai, o tikintieji tylėjo. Dabar į žygį privalo iškeliauti visi: nuo jaunyste ir entuziazmu trykštančio jaunuolio iki prityrusio senio. Vadinasi, dabar mes  turime būti pasauliui naujos dvasios kūrėjai ir kovotojai. Be galo viliojanti ir garbinga kova! Bet ir sunki.

Tačiau ar mes suprantame, kad atėjo mums sprendžiama valanda? Jei nesuprantame, galingoji atsigrįžimo idėja gali užgesti vien dėl jos išpažintojų nesusiorientavimo, idėjinio silpnumo, ištižimo, baimingumo.

Štai dėl ko taip svarbi ir linksniuotina frazė: pažinkime save, žinokime savo gyvenimo kelius, orientuokimės! Žinoti savo kelius reikalinga visiems katalikams, todėl ir lietuvis katalikas neturi pasilikti tam abejingas. Susipraskime, orientuokimės! Atsigrįžimo etape tegul lietuvio kataliko vardas bus vienas iš svarbiausiųjų.

Idėjas vykdo tik dideli idealistai, pilnutiniai žmonės. Ir mes renkimės tokiais žmonėmis būti!

Neminėsiu, koks turės būti galutinai kovai pasirengęs žmogus, o tik iškelsiu kelis ginklus, kuriuos jis panaudos savo kovoje. O tuos ginklus jis privalės turėti savo dvasioje.

Viena, kas reikalinga pilnutiniam žmogui, yra gyvoji dvasia (žr. St. Šalkauskio „Gyvoji dvasia“ Studentų dienose, 1938 m., Nr.13). Ta gyvoji dvasia turi subręsti jame ir patį inteligentą lyg vaisių pribrandinti. Ji turi būt ne statinė, o dinaminė, ne sau, o visiems, ne šiandienai, o visam amžiui. Svarbiausias jos pažymys tegul bus begalinis entuziazmas, nesulaikomas ir neįsivaizduojamas. Entuziazmą tegu lydi dora ir idealizmas, tebūnie du jo neišskiriami draugai.

Pilnutinis katalikas inteligentas turės būti be galo nusižeminęs, kitaip sakant, turės matyti savo menkumą. Nesupraskime blogai! Nusižeminimas nėra vergiškumas. Jeigu kas nori nukariaut pasaulį, tegu būna nusižeminęs. Prisiminkim Kristų, ir daugiau aiškintis nebereikės. Nusižeminimas ir savo menkystės pajautimas neleis stovėti vietoje, tada mes visada būsime ištroškę tobulumo, žengimo priekin, nes jei tikėsi didžiu esąs, niekada didžiu netapsi. „Kas tiki atvykęs, nebeina pirmyn“, sako Giovanni Papini.

Mes sutverti tam, kad visuomet bylotume apie tiesą. Dabar per dažnai kalbame pagal madą, svetimų autorių lūpomis. O kodėl taip yra? Mes esame be galo bailūs. Bet dėl to ne tik nesijaučiame kalti esą, dar ir giriamės: žiūrėkite, kokie mes tolerantai. Jeigu kas nors juokiasi iš mūsų tikybos, anekdotais paverčia tikėjimo dogmas, mes šypsomės ir linksime galva: „Gali būti, gali būti“. Bet dėl ko niekada neįrodome tam, kuris juokiasi, kad jis pats niekus kalba? „Reikia turėt tolerancijos“, atsakysite. Tačiau niekinti, kas kilnu ir šventa, nėra jokia tolerancija. Mūsų amžius tebūnie kovos amžius! Kovotojai dėl kilnių idėjų turi triuškinti savo priešus begaline drąsa, proto aštrumu ir veikimo staigumu. Įsidėmėkime, tada būsime tolerantai, jei savo priešo neskriausime, nešmeišime, nevartosime prievartos. Garbingos kovos priemonės leistinos. Tiesos priešai turi būti triuškinami kiekvieną valandą, minutę, kiekviena proga, kiekvienu atsitikimu. Bus laikas, kada jie patys už pergalę padėkos.

Bet kiek reikia jėgos tokiems dideliems žygiams! Kiek kliūčių reikia nugalėti! Yra viena ypač pavojinga kliūtis – tai turtas, prabanga. Tai jėgų ryklys, tai ledas, kuriam prisilietus karštis virsta ledu ir gaivi srovė – tyvuliuojančia kūdra. Venkime prabangos, gyvenkime kukliai. Atsiminkime, kad turtas yra ne žmogaus užvaldymui, o tik jo pragyvenimo reikalui. Niekur taip greitai neišsenka jėgos, kaip sėdint minkštame fotely, gyvenant gerai apstatytame salone. Prabanga iškošia žmogų, priverčia jį visomis dvasios jėgomis garbinti negyvus daiktus.

Be to, mes turime nuolat atsinaujinti savo dvasioje. Kaip karštą vasaros dieną darbininkas atsigaivina vėsiame upelio vandenyje, taip mes nuolat maudykimės Kristaus malonių upelyje, Jo grynajame Dvasios dvelkime. Tada mes tapsime lyg tie nesužeidžiami achilai.

Tai tik keli maži bruoželiai, kurie atsispindės būsimojo idealaus kataliko inteligento tipo veide, ryškiai formuos jo sielą ir amžinai teiks jam jaunatvės. Juos turėdamas, lietuvis katalikas inteligentas grįžimo į Dievą kovoje užims garbingą vietą.

„Ateitis“, 1938-1939 m., Nr.5


Susiję

Vytautas Mačernis 7737188411264573382
item