Vidmantas Valiušaitis. „Žmonės, būkite žmonės!“

Diskusija Vilniaus rotušėje dėl pulk. Kazio Škirpos gatvės pavadinimo (lapkričio 29 d.) išryškino požiūrių skirtumus į istorinius faktus ir nevienodas jų interpretacijas.

Turbūt tai nieko nuostabaus. Europos Parlamento rezoliucijoje „Europos sąžinė ir totalitarizmas“ sakoma: „istorikai sutinka, kad istorinių faktų neįmanoma interpretuoti visiškai objektyviai ir kad visiškai objektyvaus istorinio jų perteikimo nėra“; „nė viena politinė institucija ar politinė partija neturi išskirtinės teisės interpretuoti istoriją, ir šios institucijos ar partijos negali teigti, kad jos interpretuoja objektyviai“.

Šiuo atveju svarbesnis turbūt yra ne tiek interpretacijų, kiek tikslo klausimas: kokio tikslo gatvės pavadinimo pakeitimu siekiame? Norime gilinti piliečių susipriešinimą, kelti aistras ir eskaluoti visuomenės grupių antagonizmą ar norime ieškoti darnaus sugyvenimo būdo, pagerbti aukas, įamžinti jų atminimą, tuo pat metu įprasminti istorijos pamokas?

Žinomas Izraelio politologas, profesorius Barry Rubinas pastebi: „Nepabaigiami reikalavimai Centrinės Europos gyventojams reikalaujant nepabaigiamų kaltės išpažinimų, duoda priešingus rezultatus. Tai veikiau iššaukia apmaudą nei atsakomybės pripažinimą ir tikrą atgailą. Požiūris, kai atsisakoma pripažinti šių valstybių gyventojų kančias, įžiebia konfliktą, kurį netrunka išnaudoti antisemitiniai elementai. Mes turime pradėti dialogą, kuriame būtų gerbiama jų istorinė patirtis, esanti sykiu ir daugelio žydų patirtis. Mes galime būti draugais, galime tapti solidarūs, remdamiesi mums bendra antitotalitarine patirtimi.“

Toks požiūris man artimas, suprantamas. Manau, kad šiandien kur kas svarbiau išsiaiškinti, kaip atsitiko, kad žmonės totalitariniuose režimuose, B. Rubino žodžiais, „rinkosi vieną ar kitą pusę ir ką mes galime iš viso to išmokti“, negu be perstojo baksnoti į tikras ar tariamas kaltes, reiškiamas nepabaigiamomis ir neteisingomis pretenzijomis: „žydai – bolševikai“, „lietuviai – žydšaudžiai“.

Dėl tam tikro skaičiaus lietuvių dalyvavimo vokiečių organizuotame žydų naikinimo pragare niekas nesiginčija ir to neneigia. Tokių asmenų buvo. Nėra atsakyta į klausimą apie dalyvavimo mastą. Skaičiai svyruoja nuo kelių šimtų iki kelių ar net keliolikos tūkstančių. Tačiau pagrįstų įrodymų, tvirtai pagrindžiančių vienus ar kitus skaičius, iki šiol niekas nesugeba pateikti.

Kitas probleminis klausimas yra politinės atsakomybės, tenkančios asmenims, kurie tiesiogiai su Holokaustu nėra susiję, tačiau bandoma juos kaltinti dėl to, kad buvo visuomenės priešakyje, kai Lietuva bandė nusikratyti okupaciniu bolševikų režimu ir iškart pateko į antrą nacių okupaciją. Šis trumpas, bet dramatiškas Lietuvos Laikinosios Vyriausybės gyvavimo epizodas istorikų taip pat vertinamas prieštaringai, tie patys istoriniai faktai interpretuojami skirtingai.

Tačiau kitos pusės problema net nepradėta rimčiau svarstyti. Apie Lietuvos piliečių, nepriklausomai nuo jų tautybės, įsijungimą į bolševikines struktūras ir aktyvų dalyvavimą naikinant nepriklausomą Lietuvos valstybę bei vykdant represijas prieš kitus tos pačios valstybės piliečius, kurie šalies įstatymams niekuo nebuvo nusikaltę, iki šiol mandagiai tylima.

Kol lietuviai tyli, išmintingas ir kilnus žydų politologas apie tai kalba. Barry Rubinas: „Negalime pamiršti žydų komunistų problemos. Kai kurie iš jų, dirbdami sovietų saugumo struktūrose, kankino ir žudė vietos gyventojus – tarp jų ir žydus. Antisemitai šį argumentą naudoja neapykantos žydų atžvilgiu kurstymui, panašiai elgėsi naciai. Atsisakydami spręsti šią problemą, mes tik padedame antisemitams. Turime spręsti šią problemą garbingai. Lygiai kaip nacių kolaborantai nepavertė visos šalies gyventojų karo nusikaltėliais, taip ir žydai negali būti laikomi atsakingais už tai, ką darė saujelė šiai tautai priklausiusių asmenų. Maža to, šie žmonės neveikė kaip žydai – jie buvo žydų tautos priešai.“

Pridursime, kad žydai nebuvo vieninteliai, kurie griovė nepriklausomą valstybę ir dalyvavo represijose. Lietuviai dalyvavo taip pat. Buvo rusų, lenkų, gudų, ukrainiečių, kurie prie to prisidėjo. Bet žydų buvo irgi.

Ir būtent ši priežastis, bet ne rasiniai motyvai, lėmė, kurioje barikadų pusėje stovėjo žmonės, prasidėjus 1941 metų Birželio sukilimui.

Negalima užmiršti, kad Sukilimo metu žuvo tūkstančiai lietuvių. Jie kovojo ne už nacių Vokietiją, bet už nepriklausomą Lietuvą. Ir jų kova buvo teisi. Jie vadovosi iš mirtinos grėsmės. Birželio trėmimai buvo tik pradžia. Okupantas jau buvo parengęs planus ir pristatęs į Maskvą sąrašus ištremti į Sibirą 750 tūkstančių Lietuvos piliečių, įskaitant pasiturinčius ir tikinčiuosius žydus. Nepavykus tos „programos“ įgyvendinti 1941-aisiais, ji buvo „išpildyta“ bent iš dalies pokario metais, sunaikinus per 20 tūkstančių partizanų ir per 350 tūkst. žmonių ištrėmus į Sibirą.

Istorikas Augustinas Idzelis: „Daug kas tvirtina, kad sukilimas buvo vokiečių ir antisemitų propagandos rezultatas. Tai nesąmonė! Kai tavo akyse dingsta be žinios žmonės – tavo vakarykščiai bendradarbiai ir kaimynai, – kai matai trėmimus, kai tavo paties šeimą kiša į vagonus, kai sužinai apie įvykdytus sadistinius kankinimus ir žudymus, tau nereikia propagandos, kad paimtum ginklą ir dalyvautum sukilime.

Negaliu suprasti istorikų, kurie taip paviršutiniškai ir primityviai galvoja: propaganda, o ne gyvenimo sąlygos lemia tokį rizikingą apsisprendimą – imti į rankas ginklą! Tai daro tik tas, kuris nebeturi ko prarasti! Bet tikrai ne tas, kuris vogčia perskaito nelegalų atsišaukimą...“

Tai, kad 1941 metų Birželio sukilimas buvo sovietų teroro, ne nacių propagandos pasekmė, patvirtina patys sovietų šaltiniai. NKVD komisaro P. Gladkovo slaptas 1941 metų birželio 21 dienos raštas: „Tam tikra priešiško elemento dalis perėjo į nelegalią padėtį ir įsijungė į banditinių grupių dalinius tuo metu, kada veikė respublikos valymo operacija“.

Nekaltų žmonių terorizavimas ir gaudymas enkavedistui – „valymo operacija“. P. Gladkovas mini žuvusius NKVD pareigūnus susidūrus su partizanų daliniais birželio 16–18 dienomis Rokiškio, Šiaulių, Utenos, Mariampolės rajonuose. Prienų apylinkėje tvirtinama buvus 20 asmenų dalinį su dviem kulkosvaidžiais ir kitokiais ginklais.

Čia kas: sukilėliai, begalviai antisemitai, „Berlyno“ sukurstyti žmonės stačia galva puola Raudonąją armiją?

Ne. Karas dar neprasidėjęs. Jokio sukilimo nėra. Bet lietuviai jau ginasi. Kadangi bolševikai puola. Veržiasi į jų namus, terorizuoja ir lyg gyvulius siunčia į tikrą pražūtį. „Sveikinu iš paselencų ešelono. Gyvename blogesnėse sąlygose negu gyvuliai: trūksta oro, trokštame, badaujame. Už ką? Pagaliau, jei jau mums tūkstančiams suaugusių kiek galėtų taikinti bausmę, tai už ką kenčia maži vaikai?“ – klausia birželio 14-osios tremtinys, per vagono plyšį vogčiomis perduotame laiškelyje artimiesiems. 

Kas sankcionavo šiuos nusikaltimus prieš žmoniškumą ir tarptautinės teisės pažeidimus? Kas vykdė šią prievartą ir žiaurumus? Kas kvotė, konvojavo? Kas ėjo sargybą? Kas sekė, skundė, kas sudarinėjo sąrašus? Kas pagaliau grobė pasmerktųjų paliktą turtą?

Bet atsakymų į šiuos klausimus nėra. Tokio masto operacijų nebūtų buvę įmanoma įvykdyti be dešimčių tūkstančių vykdytojų ir jų talkininkų.

Archyvuose man teko studijuoti pirmosiomis Sukilimo dienomis Alytaus apskrityje suimtų sovietinių aktyvistų sąrašus. Paaiškėjo, kad žydai sudarė ne tokią jau didelę dalį – skirtinguose valsčiuose jų procentas siekė nuo 5 iki 30. Dauguma kitų – lietuviai, yra rusų, lenkų.

„Žydams turėtų būti svarbu suprasti procesą, kaip dalis jų pačių tautiečių tapo išdavikais, Sovietų Sąjungoje ir jos satelituose naikinusiais jų pačių tautos religiją, kalbą ir kultūrą, – rašo Bary Rubinas. – Šiandien, kai žydų ekstremaliosios kairės aktyvistai šmeižia Izraelį, stengiasi jį pažeisti ar sunaikinti, šio proceso supratimas – ypač svarbus uždavinys.“

Būtina suprasti, kaip pastebima jau minėtoje Europos Parlamento rezoliucijoje, kad „Vakarų Europos didžiausia istorinė patirtis yra susijusi su nacizmu“, o „Vidurio ir Rytų Europos šalys patyrė ir komunizmą, ir nacizmą“, todėl „reikia skatinti supratimą apie dvigubą diktatūrų paveldą, tekusį šioms šalims“.

Kazys Škirpa, nepriklausomai nuo jo pozicijos interpretavimų, yra istorinė asmenybė ir tam tikras simbolis, savotiška vėliava, neatsiejama nuo XX amžiaus lietuvių laisvės aspiracijų. Ir jos paniekinimas sykiu yra ir šiuo simboliu reiškiamų tikslų, už kuriuos jis kovojo, suniekinimą. O jis kovojo už demokratinę ir nepriklausomą Lietuvą.

„Sukilimas nebuvo prieš žydus, – sako Vytautas Landsbergis. – Daug žmonių padėjo galvas už Lietuvą. Tai per daug jautrūs dalykai“.

Todėl ne žmogų vieni peikia, o kiti gina, bet jo reiškiamą liniją, kryptį, pastangas ir siekius. Nesvarbu, kad tuo metu nebuvo galima jų įgyvendinti. Bet tam tikri asmenys istorijoje virsta simboliais (Vytautas Didysis, T. Kosciuška, A. Mackevičius, J. Basanavičius, A. Smetona, K. Škirpa, J. Brazaitis, V. Žemaitis, V. Landsbergis, etc.), aplink kuriuos telkiasi atitinkamus nusistatymus reiškiantys ir už tuos nusistatymus kovojantys žmonės, niekam neleisdami šio simbolio ar šios vėliavos žeminti. Bet svarbiausia – patys jos neišduodami.

K. Škirpos asmuo šiuo atveju yra tik ženklas. Ir jo pažeminimas vienareikšmiškai būtų suprantamas ir kaip lietuvių laisvės kovų istorijos suniekinimas. Tai būtų niekam nereikalingas pylimas alyvos į ugnį ir visuomeninės nesantaikos kurstymas.

Prie vieno namo Vilniaus senamiestyje pritvirtinta atminimo lenta Abai Kovneriui, sovietiniam partizanui. Jis reikšmingas žydams, bet daugeliui lietuvių, lenkų, gudų jo atminimas kelia siaubą. Kadangi jo veikla ne agitacijomis, bet tiesioginiu asmens dalyvavimu susijusi su taikių ūkininkų žudynėmis ir Kaniūkų kaimo gyventojų sunaikinimu.

„Aba į viską reagavo smurtu: į bet kurią grėsmę atsakydavo šūviais, – rašo Richas Cohenas, knygoje „The Avengers. A Jewish War Story“. – Jeigu jo partizanas miške susidurdavo su valstiečiu, nudėdavo jį, šiam nespėjus pradėti aliarmuoti. Užpuldami ūkininkus, žydai niekada nerizikuodavo: kad patektų į gyvenvietę ar iš jos išeitų, prasiskindavo kelią šūviais, kartais dėl to nužudydami ir civilius gyventojus, moteris ir vaikus.“

Štai kaip R. Cohenas aprašo Kaniūkų kaimo skerdynes: „Kaniūkų gyvenvietė – tai buvo dulkėtos gatvės ir susispaudę, nedažyti namai. Kiemuose augo gumbuoti medžiai. Turėjo ji ir savo turgavietę, kurioje ūkininkai pardavinėdavo pomidorus ir grūdus. Partizanai – rusai, lietuviai ir žydai – puolė Kaniūkus iš laukų pusės, saulė švietė jiems į nugaras. Iš sargybos bokštų į juos ėmė šaudyti. Partizanai atsakė ugnimi į ugnį. Ūkininkai užsidarė savo namuose. Partizanai ant stogų ėmė mėtyti rankines granatas, joms sprogus, namai užsidegdavo. Kitus namus tiesiog padegdavo. Ūkininkai ėmė bėgti iš trobų, gatvėmis. Partizanai puolė juos persekioti, šaudyti į vyrus, moteris ir vaikus. Daugelis ūkininkų, stengdamiesi pasiekti vokiečių įgulą, pasuko per kapines. Partizanų vadas tokį jų žingsnį buvo numatęs ir iš anksto už antkapinių paminklų įsakęs pasislėpti nemažam saviškių būreliui. Kai šie pradėjo šaudyti, ūkininkai pasileido atgal ir pateko tiesiai į juos persekiojusių partizanų rankas. Šimtai ūkininkų buvo pakirsti kryžminės ugnies.“

Ar galima dėti ant tų pačių moralinių svarstyklių K. Škirpą ir A. Kovnerį? Bet atminimo lentos A. Kovneriui, regis, niekas nesirengia nuplėšti? Tačiau net ir A. Kovneris anuomet nesakė, kad žydus sunaikinti nori K. Škirpa ar LAF’as. Jis puikiai žinojo, kas atsakingas už šį demonišką planą ir anuomet tai aiškiai įvardijo: „Žydų jaunime, nesileisk apgaudinėjamas! Hitleris ketina sunaikinti visus žydus Europoje. Pradžiai pasirinko Lietuvos žydus. Neleiskite jiems vesti jus kaip avinus į skerdyklą! […] Sukilkite! Ginsimės iki paskutinio atodūsio!“

Šita tragiška patirtis, kai žmonės rinkosi puses ne tiek dėl įsitikinimų, kiek išlikimo instinkto vedini, galėtų būti pamokoma ir lietuviams, ir žydams. Nemanau, kad Vilniuje ir visoje Lietuvoje pritrūktų erdvės pagerbti atminimą žmonių, kurie kovojo egzistencinę kovą, dėl to dabar vertėtų pradėti naują kovą „dėl lentelių nukabinimo“. Kai selektyviai žvelgiame į istorijos faktus, V. Landsbergis klausia: „kokioje moralinėje plotmėje stovi tie, kurie diskriminuoja aukas? Šitų reikia gailėtis labiau, o šitų – mažiau?! Turėtume kalbėti paprastai: „Žmonės, būkite žmonės!“

Tą patį, tik kitais žodžiais sako ir Barry Rubinas: „Solidarizavimasis su Centrinės Europos tautomis ir siekis išsiaiškinti tiesą apie praeitį bei jos reikšmę yra mūsų moralinis ir politinis interesas. Dalį šios tiesos sudaro šių tautų, Antrojo pasaulinio karo metais okupuotų nacių Vokietijos ir stalinistinės Sovietų Sąjungos, patirtų kančių pripažinimas. Nepamirštant ir 50-ies metų sovietinės okupacijos.“