Vidmantas Valiušaitis. Kaip atsitiko, kad patekome į diktatūrą?

Rusijos fondas „Istoričeskaja pamiatj“, vadovaujamas pagarsėjusio istoriko Aleksandro Diukovo, kurį Lietuva yra įtraukusi į nepageidaujam...

Rusijos fondas „Istoričeskaja pamiatj“, vadovaujamas pagarsėjusio istoriko Aleksandro Diukovo, kurį Lietuva yra įtraukusi į nepageidaujamų šalyje užsieniečių sąrašą ir neįsileidusi į šalį dėl priešiškai orkestruotos propagandos ir šališkai interpretuojamos istorijos, gruodžio 16 d. Maskvoje surengė seminarą „1926 m. gruodžio 17 d. perversmas Lietuvoje sovietų užsienio žvalgybos dokumentuose“.

Pranešta, kad renginys skirtas karinio perversmo 90-mečiui, padariusiam galą demokratinės Lietuvos Respublikos raidai, ir kad jame bus pristatyti iki šiol nepublikuoti sovietų žvalgybos Kauno rezidentūros dokumentai.

Trys propagandos plokštumos

Galima neabejoti, kad Rusijos archyvai turtingi ir kad ten esama daug Lietuvos ir kitų Baltijos valstybių istorijai svarbios medžiagos. Tik gaila, kad Rusijos ir Baltijos šalių istorikų požiūriai į daugelį reikšmingų istorijos klausimų nesutampa. Ir A. Diukovo triūsas istorijos baruose – geriausias to pavyzdys.

„Ugnimi, durtuvu ir melu. Pasauliniai karai ir jų nacionalistinės interpretacijos Pabaltijy“ (2015), „Pabaltijo placdarmas (1939–1940). Sovietų Sąjungos sugrįžimas prie Baltijos krantų“ (2014), „Protektoratas Lietuva. Slaptas bendradarbiavimas su naciais ir nerealizuotas valstybingumo praradimo scenarijus“ (2013), „Holokausto išvakarės: Lietuvių aktyvistų frontas ir sovietinės represijos Lietuvoje 1940–1941“ (2012), „Malonė žuvusiems: sovietinės represijos prieš nacių parankinius Pabaltijy“ (2011), „Stalino Pabaltijo divizijos“ (2010). Tai tik maža dalis šio fondo propagandinių leidinių, kuriuose lietuviai, taip pat ir latviai bei estai, daugelyje kitų – taip pat ir ukrainiečiai, vaizduojami kaip žvėriški fašistai, akli rusofobai, kerštingi antisemitai.

Kaip pastebi lietuvių viešosios erdvės analitikai, prieš Baltijos šalis nukreipta Rytuose orkestruota propaganda selektyviai preparuojama ir priderinama trim skirtingoms auditorijoms: Vakarų, Baltijos šalių ir vietinei Rusijos rinkai.

Vakaruose bandomas platinti „nepavykusių valstybių“ – ekscentriškų išsišokėlių, nepajėgių sugyventi su savo kaimynais, persekiojančių ir prievartaujančių vietos mažumas, homofobiškai ir antisemitiškai nusiteikusių provincialių, nepabaigiamais reikalavimais šantažuojančių ES ir NATO sąjungininkes – mitas.

„Vietiniam vartojimui“ Baltijos šalyse pakišinėjamos gilumines kontroversijas ir visuomenės susipriešinimą gilinančios temos. Pradėta nuo antisovietinės rezistencijos diskreditavimo ir partizanų kulto demontavimo. Tada imtasi nusipelniusių kultūros veikėjų ir pasižymėjusių valstybininkų diskreditavimo, kad deherojizuota visuomeninė atmintis nepaliktų istorinių pavyzdžių, nusipelniusių bendruomenei, todėl vertų pagarbaus atminimo. Pastaruoju metu išvystytas stiprus spaudimas priešinti latvius ir estus su vietiniais rusais, lietuvius – su lenkais ir žydais.

Tuo metu Rusijos žmonėms Baltijos šalys vaizduojamos kaip rusofobijos bastionai, agresijos prieš Rusiją placdarmai, piktos, fašistinio nusistatymo visuomenės, skriaudžiančios vietines slavų mažumas ir besišaukiančios sudraudimo.

Informacinio lauko stebėtojai atkreipia dėmesį į aiškias sąsajas tarp šių trijų sklaidos platformų ir mato sinchronizuotą „viešinimo kampanijų žingsnį“ Vakaruose, Baltijos šalyse ir Rusijoje. Tad ir „mokslinis seminaras“ Maskvoje, pažymint 90-ąsias gruodžio 17-tosios perversmo Lietuvoje metines, rengtas, panašu, ne tiek istorinei tiesai apie sudėtingą Lietuvos bei Vidurio ir Rytų Europos raidos tarpsnį pagilinti, kiek pasinaudoti eiline proga nuvertinti mūsų šalį Rusijoje, Vakaruose ir pačioje Lietuvoje.

Nelaisvės metų įdirbis

Apie 1926 m. gruodžio 17 d. perversmą Lietuvos istorikai yra nemažai rašę. Tačiau ši tema kaip tik ir yra viena iš tų, kurios iki šiol ir pačioje Lietuvoje, ir užsienyje kelia nemažų kontroversijų.

Dalykas tas, kad nuodugniai ištyrinėti dalį Lietuvos istorijos temų nebuvo palankių politinių aplinkybių. Iškart po okupacijos, pusę amžiaus sovietinė istoriografija stengėsi pateisinti savo viešpatavimą užgrobtose Baltijos valstybių teritorijose ir darė viską, kad suniekintų tarpukario nepriklausomo valstybingumo tarpsnį, užtamsintų Sovietų Sąjungos kišimąsi į nepriklausomų šalių vidaus reikalus bei įvykdytą agresiją ir tuo pat metu iškeltų tariamus „revoliucinio judėjimo“ dėsningumus, privedusius prie vadinamosios „socialistinės revoliucijos“ Baltijos valstybėse 1940 m.

Suprantama, kad ši „istoriografijos mokykla“, siekusi diskredituoti nepriklausomą Lietuvą, stengėsi paversti karikatūra ir prezidentą Antaną Smetoną. 1926 m. gruodžio 17 d. perversmas, užbaigęs valstybės demokratinės raidos tarpsnį ir pradėjęs naują, autoritarinio režimo laikotarpį yra dėkinga medžiaga. Ypač kai faktai dėliojami vienpusiškai, nutylint pačios Sovietų Rusijos skverbimosi Lietuvon mastą, visuomenės kurstymo ir skaldymo metodus, siekimą pajungti ją savo interesams.

Išeivijoje atsidūrę Lietuvos istorikai 50 metų taip pat neturėjo sąlygų rašyti apie tai visiškai objektyviai. Visų pirma, jie buvo atskirti nuo istorijos šaltinių. Antra, norom nenorom jie buvo priversti atsižvelgti į sovietinės istoriografijos primesto naratyvo pobūdį. Svarbiausias uždavinys buvo atskleisti sovietinius melus ir bent iš dalies atremti nepriklausomos Lietuvos niekinimo pastangas. Kalbėti apie jos trūkumus, nagrinėti mūsų pačių istorijos „baltąsias dėmes“ nebuvo nei tinkamos konjunktūros, nei deramų sąlygų nuoseklesniems tyrimams.

Tad per ilgus nelaisvės dešimtmečius visuomenės sąmonėje susiklostė šiek tiek supaprastintas supratimas tiek apie 1926 m. gruodžio 17 d. perversmą, tiek apie prezidento A.Smetonos valdymo metus. Tapo įprasta arba viską teisinti ir pateisinti, matyti vien teigiamybes, kas vyko Lietuvoje tarp 1926–1940 metų, arba viską neigti, sieti tik su blogybėmis, šalies nelaimėmis ir už viską kaltinti A.Smetoną. Manau, kad tai nelaisvės metais visuomenės sąmonėje įspausto ir įsisenėjusio, inertiškai eksploatuojamo istoriografijos įdirbio pėdsakas.

Istorija sudėtingesnė ir įdomesnė. Verta ją prisiminti be pagražinimų – be propagandos ir sąmoningo niekinimo. To kas buvo – nebepakeisime. Tačiau išmoktos istorijos pamokos padeda brandžiau žvelgti į dabartį.

Istoriniai Steigiamojo Seimo darbai

Norint geriau suprasti priežastis, lėmusias, prezidento Antano Smetonos žodžiais, „gruodžio 17-osios posūkį“, reikia bent trumpai prisiminti svarbiausius Lietuvos demokratinio laikotarpio (1920–1926) įvykius ir rezultatus.

Nuo nepriklausomybės deklaravimo 1918 m. vasario 16 d. iki Steigiamojo Seimo rinkimų 1920 m. balandžio 14–15 dienomis Lietuvoje veikė laikinoji valdžia su laikinuoju prezidentu Antanu Smetona priešakyje. Ji apsaugojo šalį nuo bolševikų ir bermontininkų, atsikratė vokiečių, sudarė valstybės aparatą, užmezgė ryšius su užsienio valstybėmis, tačiau „lenkams ir mūsų socialdemokratams, – Adomo Jakšto Dambrausko žodžiais, – ji atrodė esant netikra, vokiečių sudaryta, lietuvių nerinkta“.

Tad 1919 m. lapkričio 20 d. Ernesto Galvanausko vyriausybė parengė Steigiamojo Seimo įstatymą. Pagal jį atstovai buvo renkami po 1 nuo 15 tūkstančių gyventojų. Balsavimo teisė suteikta visiems piliečiams nuo 21 metų amžiaus, kariškiams – nuo 17-kos. Rinkimuose dalyvavo 90 proc. (!) balso teisę turėjusių piliečių.

Steigiamajam Seimui išrinkti „pirmąkart Lietuvoje inscenizuota nematyta ir negirdėta partijų agitacija. Agitatoriai nesigailėjo darbo: važinėjo, darė mitingus, kalbėjo, šaukė, rėkė, grasė, piešė priešus juodais velniais, o save baltais angelais.“ (A. Jakštas-Dambrauskas, Šimtas dvylika karalių. „Tauta“, 1920 m. gegužės 22 d.)

Iš 112 Steigiamojo Seimo atstovų krikščionys demokratai laimėjo 59 mandatus, Valstiečių sąjunga ir socialistai liaudininkai – 29, socialdemokratai – 12, žydai – 6, tris – lenkai, pateko vienas vokietis ir du nepartiniai. Tautininkiškos srovės žmonės, įskaitant prezidentą A.Smetoną, į Steigiamąjį Seimą nepateko.

Koaliciją sudarė rinkimus laimėjusios didžiausios partijos – krikščionių demokratų ir valstiečių liaudininkų. Koalicijos blokas turėjo absoliučią daugumą – 88 atstovus iš 112. Aleksandras Stulginskis (krik. dem.) buvo išrinktas Seimo pirmininku ir prezidentu, dr. Kazys Grinius (valst. liaud.) sudarė vyriausybę.

Pirmasis nepriklausomos Lietuvos parlamentas atliko didelius darbus. Panaikino buvusius luomus ir titulus – kunigaikščių, grafų, bajorų ir kt. Priėmė žemės reformos įstatymą.

Didžiausi dvarai Lietuvoje priklausė lietuvių tautinei idėjai nepalankiems dvarininkams lenkams, rusams ir vokiečiams. Caro dovanotieji, taip pat asmenų, tarnavusiųjų Bermonto ar Lenkijos ginkluotose pajėgose, dvarai buvo konfiskuoti be jokio atlyginimo, o kitų privatūs dvarai nusavinti palikus savininkams 80 ha dvaro centrą ir sumokėjus tam tikrą nustatytą atlygį.

Susidarė 0,5 mln. ha valstybės žemės fondas, padėjęs atsirasti ligi tol neegzistavusiam laisvų ir savarankiškų ūkininkų luomui.

Steigiamasis Seimas priėmė demokratišką Lietuvos valstybės konstituciją, valiutos įstatymą, paklojo pamatus vienai stabiliausių tarpukario Europos valiutų – litui.

Tarp svarbiausių Kazio Griniaus vyriausybės darbų – 1920 m. liepos 12 d. Maskvoje pasirašyta taikos sutartis su Rusija, fiksuota Lietuvos valstybės teritorija, sulaukta tarptautinio pripažinimo ir užmegzti diplomatiniai ryšiai su kitomis valstybėmis. Šios vyriausybės daliai teko ir kovų su bermontininkais bei lenkais našta, taip pat Vilniaus netektis. 1921 m. Lietuva nustatė valstybės sieną su Latvija, buvo priimta į Tautų Sąjungą.

Tačiau koalicijos „nesantaikos akmuo“ iškilo, kai buvo paliesti švietimo reikalai mokyklose ir religijos vieta auklėjimo sistemoje. Koaliciją sugriovė nepajėgumas rasti kompromisą.

1922 m. pradžioje koalicija iširo ir valstiečiai liaudininkai Kazį Grinių atšaukė iš vyriausybės. Dar daugiau – pasaulėžiūrinė nesantaika paliko ilgalaikį įtrūkimą krikščionių demokratų ir valstiečių liaudininkų tarpusavio santykiuose, nelikusį be pasekmių ir 1926 m. gruodžio 17-osios „posūkiui“.

Likimo ironija

Dviejų didžiausių Lietuvos partijų santykiai „nebesiklijavo“. 1922 m. spalio 10–11 d. buvo išrinktas I-asis atstovų Seimas, kuriame vėl daugumą laimėjo krikščionys demokratai, laimėję 38 vietas iš 78. Valstiečiai liaudininkai gavo 20, socialdemokratai – 10, darbininkų kuopa – 5, dar 5 vietos teko mažumų (žydų ir lenkų) atstovams. Krikščionys demokratai liko vieni. Koalicijos sudaryti nepajėgė. Bandė veikti su mažumos vyriausybe, bet nesėkmingai ir jau po kelių mėnesių – 1923 m. kovo 12 d. – Aleksandras Stulginskis prezidento aktu Seimą paleido ir paskelbė išankstinius rinkimus.

Rinkimuose į II Seimą krikščionių demokratų blokui pasisekė šiek tiek geriau, jie laimėjo nežymia persvara (40 vietų) ir valdė šalį iki 1926 m. pavasario, kai naujieji rinkimai į III Seimą, pirmą kartą dalyvaujant protestantiško Klaipėdos krašto atstovams, davė persvarą opozicijai.

Krikščionys demokratai su satelitiniais junginiais ir šiuose rinkimuose gavo daugiausiai mandatų – 30. Tačiau opoziciškai nusiteikusios visos kitos politinės jėgos turėjo jų daugiau: valstiečiai liaudininkai – 22, socialdemokratai – 15, klaipėdiečiai, vokiečiai, lenkai ir žydai – 9. Pirmąsyk, kandidatavę valstiečių liaudininkų sąraše, į Seimą pateko 3 tautininkai.

Kaip būtų Lietuvos istorija pakrypusi, jeigu daugiausia mandatų iškovojusioms partijoms – krikščionims demokratams ir valstiečiams liaudininkams – būtų užtekę politinės išminties sudaryti stabilią koaliciją kaip Steigiamajame Seime, kada bendromis pastangomis pavyko padaryti reikšmingų Lietuvai darbų?

Deja, tarpusavio nepasitikėjimas ir priešiškumas buvo toks gilus, kad daugiausia mandatų gavęs krikščionių blokas liko opozicijoje, o vyriausybę sudarė marga ir nevienalytė buvusi kairioji opozicija su tautinėmis mažumomis.

Likimo ironija: perversmo prieš šia vyriausybę vaisiais pasinaudojo politinė grupė, kuri savo jėgomis niekada neįstengė patekti į Seimą ir tik kandidatuodama bendrame sąraše su valstiečiais liaudininkais sugebėjo pravesti vos tris savo atstovus. Kaip atsitiko, kad visa valdžia pateko būtent į šių trijų atstovų politinės partijos – tautininkų – rankas?

Pasireiškė komunistai

III Seimas prezidentu 1926 m. birželio 7 d. išrinko valstietį liaudininką dr. Kazį Grinių, o sudaryti vyriausybę birželio 17 d. pavedė taip pat valstiečiui liaudininkui Mykolui Sleževičiui.

Po šešerius metus trukusio atkaklaus oponavimo, abipusiai stokojus nuolaidų ir kompromiso kultūros, pajėgumo atsižvelgti ir į parlamentinės mažumos pagrįstus pageidavimus, kairiųjų valdžia, panašiai kaip ir prieš juos valdę dešinieji, nieko nedelsdama ėmėsi didelių, bet politiškai neatsargių ir staigių pertvarkų.

Tučtuojau panaikino nuo karo su bolševikais ir bermontininkais laikų veikusį karo stovį, išplėtė tautinių mažumų mokyklų tinklą, ėmėsi kariuomenės reorganizacijos, nutraukė algų mokėjimą dvasininkams, atšaukė įvairius politinės veiklos suvaržymus, įskaitant karo cenzūros pašalinimą ir paleidimą politinių kalinių, tarp kurių daugiausia buvo komunistų. Komunistų partijos veikimas formaliai nebuvo legalizuotas, tačiau iš tiesų jos pogrindis tapo labai veiklus, beveik viešas.

Karo padėties panaikinimas ir kitų demokratijos teises varžiusių apribojimų pašalinimas buvo įvykdytas vien Seimo sprendimu ir tai atsitiko anksčiau, nei buvo suformuota M.Sleževičiaus vyriausybė. Pasak istoriko Mindaugo Tamošaičio, „šis skubotas Seimo žingsnis buvo klaidingas, nes, kaip parodė tolesni gyvenimo įvykiai, kai kurios partijos laisvėmis naudojosi neišmintingai, o kitos, pasinaudodamos šiomis laisvėmis, kompromitavo pačią demokratinę santvarką“.

Susidarė iškart labai daug veiksnių, ėmusių vienu metu veikti prieš naująją valdžią. Viena vertus, aiškiai pasireiškęs komunistuojantis gaivalas kėlė socialinį samyšį ir patriotinės visuomenės pasipiktinimą, kita vertus, tokia padėtimi nepatenkintus visuomenės sluoksnius vertė telktis ir glaudinti opozicines gretas.

Komunistai greitai įsigalėjo profsąjungose, prasidėjo streikai, mitingai, demonstracijos su komunistiniais šūkiais, viešais internacionalo giedojimais, policijos pareigūnų užgauliojimais ir reikalavimais „atiduoti pagarbą“ komunistinio sąjūdžio himnui bei raudonai vėliavai. Buvo keliami reikalavimai Lietuvai politiškai orientuotis į Sovietų Sąjungą.

„Jau seniai Lietuvos darbininkų tarpe kilo mintis pasiųsti savo delegaciją į Socialistinę Sovietų Respublikų Sąjungą, kad pažiūrėti, kaip ten gyvena darbininkai, kaip veikia profsąjungos ir kitos darbininkų organizacijos, kad susipažinti su bendra Sovietų valstybės padėtimi“, – ragino Kauno profsąjungų konferencijoje išrinktos komisijos delegacijai į TSRS siųsti 1926 m. spalio 10 d. atsišaukimas.

Už darbininkų nugarų užsiglaudę komunistų agitatoriai kurstė žmones „delegacijos“ priedanga siųsti savo emisarus instrukcijų į stalininę sovietų Rusiją.

„Kiekvienas doras darbininkas nori sužinoti tikrą teisybę apie SSRS. Darbininkai turi žinoti teisybę, nes jų padėtis, jų kasdieninė kova tampriausiai surišta su visų šalių darbininkų padėtimi. Jiems tai reikia žinoti, nes kitų šalių darbininkų judėjimo istorija ir praktika gali duoti daug pamokinančio ir mūsų kovai už sunkaus būvio pagerinimą, už pasiliuosavimą iš kapitalo jungo.“

Proklamacija „Siųskime delegaciją į SSRS!“ buvo lydima šūkio „Visų šalių proletarai, vienykitės!“

Tuo metu pramonės įmonėse komunistai bandė vykdyti sabotažo veiksmus, trikdyti ūkinę veiklą, stengėsi išprovokuoti socialinius neramumus.

Šiaulių fabriko „Venta“ darbininkų streikas truko net 21 dieną. Komunistų laikraštis rašo kaip neva darbdavių „papirktas degtine streiklaužys“ Stankus, prisikalbinęs „socialdemokratų pastumdėlį L.Sakalauską ir dar kelis tamsesnius darbininkus“, jų agentūros planą sugriovė.

„Pas susirinkusius darbininkus atėjęs socialdemokratų partijos instruktorius Girvickis pasakė, kad esą bent tiek darbininkų laimėta, jog fabriko neuždarė; esą dalis darbininkų turėsianti darbo. Tuo Girvickis padėjo suskaldyti streiką“, – lieja apmaudą komunistų leidinys. („Darbininkų atstovas“, 1926 m. lapkričio 6 d., Nr. 25.)

Netoliaregiški sprendimai

Negana to. Politinę įtampą ir partinę kovą eskalavo ir lenkų mažumos mokyklų plėtra. Valdančiosios partijos, stokodamos politinės daugumos, koalicijon buvo pasitelkusios mažumų atstovus, įskaitant lenkų. Už politinę paramą lenkai reikalavo sau mokyklų ir jos dygte dygo. Ypač palei demarkacinę liniją.

Švietimo ministrui Vincui Čepinskiui stojus vadovauti ministerijai, veikė 24 mokyklos lenkų kalba, išlaikomos valstybės, ir dvi – privačių organizacijų. Per keletą mėnesių, paties švietimo ministro duomenimis, buvo įsteigtos dar 57 mokyklos su lenkų dėstomąja kalba. Tiesa, iždui jos nekainavo, buvo išlaikomos ne Lietuvos valstybės, bet lenkiškų organizacijų lėšomis.

Tačiau atsižvelgiant į įtemptus Lietuvos ir Lenkijos politinius santykius, susiklosčiusius po Vilniaus atplėšimo, šis žingsnis nebuvo politiškai toliaregiškas, kiršino visuomenę ir davė progos dešiniajai opozicijai pulti kairiąją valdžią.

Tuo metu kairieji griebėsi dar ir „nusiginklavimo“, t.y. iškart po karo padėties panaikinimo ir Amnestijos įstatymo priėmimo, imtasi mažinti politinę policiją – tuometinį saugumą.

Pradėta masiškai atleidinėti ten dirbusius pareigūnus. Galimas dalykas, dėl to, kad kairieji nepasitikėjo krikščionių demokratų sukomplektuotu personalu. Vidaus reikalų ministras Vladas Požėla nurodė, kad vietoj 1926 m. ten dirbusių 185 tarnautojų, 1927 m. liks tik 103. M.Tamošaitis nurodo, kad šios „reformos iniciatoriai buvo socialdemokratai, kurie siekė visiškai panaikinti politinę policiją“.

Tai vėlgi buvo labai netoliaregiškas sprendimas. Arvydas Anušauskas knygoje „Lietuvos žvalgyba 1918–1940 m.“ pastebi, kad pasibaigus nepriklausomybės kovoms, Lietuvai tik su dideliu vargu – trūkstant patirties, kvalifikuotų žmonių, išteklių, užsienio žvalgyboms kenkiant ir trukdant – buvo pavykę Krašto apsaugos ministerijos žinioje buvusią kontržvalgybą pertvarkyti į „politinės policijos“ padalinį Vidaus reikalų ministerijoje. Jis buvo skirtas pirmiausia „demokratinės valstybės konstitucinių pagrindų gynybai nuo užsienio šalių nelegalios įtakos“.

O grėsmės kilo ne vien iš bolševikinės sovietų Rusijos, kuri veikė per pogrindinę komunistų partiją ir turėjo išvysčiusi čia gana platų savo agentų tinklą. Sudėtingi santykiai buvo ir su Lenkija. Ir ne vien dėl Vilniaus. Iki žemės reformos lenkų tautinė mažuma valdė Lietuvoje du trečdalius dvarų ir žemės naudmenų. Tad Lietuvos žemės reforma buvo milžiniškas iššūkis šiai įtakingai mažumai.

Tiek Lenkijos, tiek Vokietijos vyriausybėms, pasak A.Anušausko, „tautinės mažumos buvo svarbus įrankis, kurį stengtasi slapta stiprinti finansiškai (iki ketvirtojo dešimtmečio vidurio subsidijos iš Varšuvos kasmet sudarydavo 140–160 tūkst. dolerių) ir taip paremti jų organizavimąsi“.

Naujajai valdžiai užsimojus prieš politinę policiją, kuri ir šiaip dar nebuvo deramai sustiprėjusi ir išsiugdžiusi pakankamai kvalifikuoto personalo, atsivėrė rimta spraga. Kadangi svarbiausias politinio sekimo darbas, A.Anušausko žodžiais, „buvo kovoti su prievartinio valdžios nuvertimo šalininkais“.

Rizikos įvertinti nepajėgė

Tuo metu nepasitenkinimo debesys kaupėsi ir Lietuvos kariuomenėje.

Karininkijos nuotaikas atskleidžia šalies politinei vadovybei politinės policijos viršininko 1926 m. spalio 16 d. pažyma, kurioje pateikiamos iš operatyvinių šaltinių gautos žinios: „Pulk. Petruitis, kap. Ališauskas, leit. Raščius, Petruičio žmona ir Leono Bistro žmona šiomis dienomis puotavo 2 pėst. pulko karininkų klube, atskirame kambarėlyje. Įsigėrus buvo kalbėta. Pulk. Petruitis sakė: „Man duotų su viena kuopa savarankiškai veikti, per vieną valandą aš jau padaryčiau perversmą. Areštuočiau ministerius, prezidentą, kur reik pastatyčiau sargybas. Kaunas mano rankose, o provincija – ką, bejėgė, kaip Kaunas, taip ir visa Lietuva.“

Tačiau pažymoje atkartojama ir skeptiška pulkininko pastaba: „Bet kas, girdi, iš to, kad perversmą padarysi? Vis tiek pražūsi. Gerumo vis tiek nesitikėk. Pinigų nėra, žmonės, ūkininkas skursta, valdininkų, kariškių ūpas blogas! Visi kažko laukia, kažin ko geresnio tiksi ir laukia. Ką duotų gero, kad ir toks diktatorius? Nieko…“

Generalinio štabo viršininkas pulk. Kazys Škirpa, prisimindamas ano meto įvykius, paaiškina kilusias kariuomenės reformos būtinumo priežastis: „Kada Pilsudskis 1926 m. gegužes 12 d. pagrobė į savo rankas valdžią Lenkijoje ir kai kuriuos lenkų kariuomenės dalinius buvo pritraukęs prie lietuvių-lenkų administracijos linijos, [...] mobilizacijos priedanga, numatyta ant popierio, tebuvo nulinės vertės. Paaiškėjo, jog jos surinkimui po lašą iš kitų kariuomenės dalinių išskirstytų po visą kraštą, jos suorganizavimui ir sutelkimui į pasienio sritis, iš kur grėsė pavojus, būtų reikėję ne mažiau 10 dienų, o gal net pilnų dviejų savaičių. Jei per tą laiką lenkai būtų perėję administracijos liniją ir veržęsi Kauno link, tai, be abejonės, būtų mus užklupę nepasiruošusius mobilizaciją pridengti, ir eventualių mūsų ginkluotų pajėgų sumobilizavimą suparaližavę.“ („Naujienos“, 1951 m. rugpjūčio 15 d.)

Tad kariuomenės reforma, kurią K.Škirpa buvo suplanavęs ir kurią iš dalies jau buvo pradėjęs vykdyti, siekė ne karininkijos atleidimo, bet turėjo kelis pagrindinius tikslus, saistomus KAM biudžeto galimybių.

Tarp jų K.Škirpa mini resursų perskirstymą rikiuotės dalinių naudai, teritorinį ginkluotųjų pajėgų suorganizavimą, planingo rezervo pajėgų rengimą, visuotinės mobilizacijos efektyvumo sustiprinimą nuo 10 iki 4 dienų, taktinių pajėgų, mobilizacijos pridengimui, sukūrimą ir kitus.

Tačiau kariuomenės pertvarkymo kryptys platesniam visuomenės ratui nebuvo žinomos, tad aukštesniąją karininkiją, ypač ėjusią pareigas kariuomenės administraciniame aparate, smelkė nerimas dėl ateities.

Kazys Škirpa: „Ano meto opozicinės partijos, siekdamos diskredituoti M.Sleževičiaus demokratinę Krašto Vyriausybę, skleidė per spaudą ir visais kitais būdais gandus, būk ta vyriausybė ruošiasi masiniam karininkų paleidimui. Tai buvo tikrai destruktyvinis darbas, nes tuo buvo pakertamas Karo Vadovybės autoritetas, demoralizuojama karininkija ir griaunama karinė disciplina. Iš kitos pusės, ta Vadovybė neturėjo priemonių tiems gandams pasipriešinti, nes savo planų, kurie sudarė aukščiausią ginkluotų pajėgų paslaptį, ji viešai – kad nekantruolius ir piktų gandų skleidėjus apraminus – atskleisti negalėjo.“

Gerokai sumažintos ir iš dalies demoralizuotos politinės policijos nepakankamą potencialą bei analitinių pajėgumų trūkumą atskleidžia jau minėtoji pažyma, pateikta valstybės vadovams likus dviem mėnesiams iki perversmo. Galimo perversmo grėsmę jie įžvelgė, tačiau tapatino tai daugiausiai su krikščionių demokratų sluoksniais, į tautininkus maža kreipdami dėmesio. Tos grėsmės, be to, nelaikė rimta.

Tuometis politinės policijos viršininkas tikina, kad „fašistinės organizacijos“ galva – tai „Krupavičius, Bistras, Karvelis, Endziulaitis, Starkus, Stulginskis (visi krikščionys demokratai – V.V.), bet jie aktyviai neveikia, vien tik diriguoja. Svarbiausiais aktyviais veikėjais yra: pulk. Glovackis, gen. Ladyga, pulk. Petruitis, pulk. Bobelis, pulk. Braziulevičius, pulk. Grudzinskas, majoras Tomkus, pulk. Burokas, majoras Šarauskas, karo vald. Šeštakauskas, atsargos leitenantas Lumbis, kapitonas Požela, kapitonas Pupeikis, vyr. leitenantas Kaufmanas, kap. Butkevičius, vyr. leit. Žylis, kap. Gurevičius, leit. Juozapaitis, karo vald. Bobelis, II karo apygardos kapitonas Ansevičius, keletas karininkų iš aviacijos, kurių pavardės dar nenustatytos. Be to, civiliai asmenys: raitosios policijos vadas Labutis, raitosios policijos būrio vadas Kirlis, seimo narys Turauskas, seimo narys Petras Jočys, Karmėlavos ūkio mokyklos agronomas Petrušauskas, Lipčius ir Čėpla. Daugiausia rūpinasi fašistų reikalais pulk. Glovackis ir majoras Tomkus.“

Tačiau iš operatyvinių duomenų analizės saugumietis daro „raminančią“, deja, klaidingą išvadą: „Vienok jų darbuotė pasireiškė tik skleidimu tarpe karininkų ir studentijos nepasitenkinimo dabartine valdžia, kurių tarpe randa šiek tiek pasekėjų, bet rimtų darbininkų neturi. Šitą fašistinę organizaciją greičiau galima pavadinti paprasta avantiūra, kuri dabartiniu laiku nepavojinga.“

Pakirto saugumo policijos darbą

Dar viena reikšminga visuomeninė jėga, kurią neapgalvoti vyriausybės sprendimai iškart nustatė prieš save, buvo Bažnyčia. Politinės policijos agentas Gervė praneša savo viršininkui apie 1926 m. spalio 7–9 dienomis Kaune vykusį Lietuvos vyskupų suvažiavimą:

„Dalyvavo visi vyskupai, kun. Tumas, kun. Alšauskas, Januškevičius ir kiti. Tikslas to suvažiavimo: aptarti dabartinės vyriausybės taktiką link dvasiškijos ir Bažnyčios, ir kaip reaguoti į sistemingą griovimą Bažnyčios ir menkinimą kunigų autoriteto, šlovės ir gero materialio padėjimo.

Visapusiškai apsvarstę socialistinės valdžios taktiką, rado, jog nors labai atsargiai, pamažėl visgi einama prie galutinio išnaikinimo Bažnyčios ir dvasiškijos. O kad atsispirti prieš tai, nuspręsta išleisti tam tikri cirkuliarai kunigams, kaip elgtis su savo parapijonais, kaip patraukti juos savo pusėn, kaip diskredituoti dabartinius valdovus ir valdžią ir t.t. Toks cirkuliaras bus ne vienas ir jis kuo didžiausioje paslaptyje bus pas klebonus, kad „Lietuvos žinios“ (valstiečių liaudininkų laikraštis – V.V.) kartais nesugriebtų ir nepaskelbtų.“

Kitoje politinės policijos 1926 m. spalio vidurio pažymoje rašoma, kad „dauguma karininkų dabar kalba apie diktatūrą. Daugumos pageidaujamas diktatorius Smetona. Jis esą populiarus asmuo ir Lietuvoje, ir užrubežyje. Jam ėmus valdyti Lietuvą, didžiulės valstybės duotų paskolą, o su pinigais galima toli pažengti ir kultūros, ir ekonomijos, ir apskritai gerbūvio keliais pirmyn. Be pinigų nieko gero nebus. Dabar, pavyzdžiui, nėra karininko, kuris neturėtų kokios 500 litų skolos. Bankuose jų vekseliai nuolat protestuojami, ir plačiai žinomi jau yra karininkai, kaipo labiausiai suvargę, materialiai nukritęs elementas, kaip biednuolėliai.“

Pažymoje minimas spalio 16 d. krikščionių demokratų dienraščio „Rytas“ redakcijoje vykęs ir 3 val. užtrukęs susirinkimas, kuriame dalyvavo „labai daug kademų šulų“. Tarp jų minimas Krupavičius, kuris „laišką skaitė ir kažką svarbaus sprendė“.

Toliau seklys rašo:

„Kiek patirta, buvo kalbėta, kad pasiruošti prie sukilimo, nugriovimo dabartinės valdžios ir paėmimo į savo rankas valdžios vairo.

Tai tiesiog buvo reagavimas į tai, kad Seimas pareiškė Ministerių kabinetui pasitikėjimą. Pirmiau buvo visokių spėliojimų, visokių gandų. Kademai turėjo vilties, jog koalicija iširs, jie galės su mažumomis ir tautininkais sudaryti vėl valdžią. Seimo pasitikėjimas, paskutinėmis dienomis kabinetui pareikštas, išblaškė visą viltį, ir jie (kademai) vėl pasijuto bejėgiai, neprasmingi.“

Tačiau politinės policijos stebėjimų suvestinės išvada vėl klaidinga: „Bendras įspūdis – tai šmeižto tuščios kalbos, jokių rimtų pasekmių iki šio laiko neduodančios. Vienok sekimas tęsiasi.“

Čia turėta galvoje krikščionių demokratų bloko spalio 1 d. vidaus reikalų ministrui įteikta interpeliacija, kurioje pagrįstai buvo piktinamasi komunistų rengiamais mitingais, valstybėje kilusia streikų banga, įspėjama apie komunizmo pavojaus grėsmę Lietuvos nepriklausomybei.

„Susidarė paradoksali situacija, – rašo M.Tamošaitis, – kilusius streikus, neretai prieš valstybę vykdomus ekscesus slopinti ar jų eigą prižiūrėti turėję asmenys buvo atleidžiami iš darbo. Tokia valdžios politika paralyžiavo normalų policijos darbą, sukėlė daug sąmyšio visuomenėje.“

Reikalavo „Lietuvos garbė“

Socialinė padėtis darėsi sunkiai valdoma. Advokatas Rapolas Skipitis, valstietis liaudininkas, III Seimo atstovas, knygoje „Nepriklausomą Lietuvą statant“ rašo, kad ta padėtimi naudojosi visi kairiųjų koalicinės vyriausybės atžvilgiu nepalankiai nusistatę sluoksniai: „Jie visomis progomis aiškino gyventojams, kad Vyriausybės politika veda į bolševikų perversmą.“

Tačiau koalicijos partneriai socialdemokratai „išaugusį darbininkų judėjimo aktyvumą“ siejo su „darbininkų klasės stiprėjimu“. Tuo metu generolo Vinco Grigaliūno-Glovackio redaguojamas laikraštis „Tautos valia“ valstiečius liaudininkus ir socialdemokratus vadino „bolševikų pastumdėliais“.

Seimui atmetus krikščionių demokratų interpeliaciją vidaus reikalų ministrui, įtampa tarp valdžios ir patriotiškai nusiteikusios visuomenės labai akivaizdžiai iškilo viešumon lapkričio 21 d.

Apie 600 studentų, daugiausia ateitininkų ir neolituanų, simpatizuojančių krikščionims demokratams ir tautininkams, Kauno senamiestyje esančiuose Liaudies namuose surengė mitingą ir organizuotai išsiruošė žygiuoti į Karo muziejaus sodelį pagerbti žuvusiųjų dėl laisvės. Leidimas mitingui buvo gautas, bet žygiui į Karo muziejaus sodelį – ne. Įvyko keli susidūrimai su policija.

Nepaisant to, studentai žygiavo toliau. Pasiekę Užsienio reikalų ministerijos rūmus S.Daukanto gatvėje, demonstrantai skandavo: „Duokit mums Čepinskį ir Požėlą!“ Pašūkavę prieš vyriausybę ir policiją, pasiekę Nežinomojo kareivio kapą, sugiedoję Tautos himną, „Gaudeamus“ ir „Eisim broleliai namo“, išsiskirstė.

Pasak spaudos, „buvo sužeista 6 arkliai, 7 policininkai ir vienas policijos valdininkas [...]. Vyr policininkas Garmus buvo nutrauktas nuo arklio ir jam išsukta iš peties ranka“. Jis buvo sužeistas tiek, kad „į nuovadą buvo atneštas.“ Suimta 13 demonstrantų („Lietuva“, 1926 m. lapkričio 26 d.).

Apie atmosferą Seime daug pasako faktas, kad vien per antrąją sesiją – nuo rugsėjo 24 d. iki gruodžio 14 d. – įteikta 13 interpeliacijų! Gruodžio 3-osios posėdyje Augustinas Voldemaras, turėdamas galvoje lapkričio 21 d. įvykius, kalbėjo: „Bet tikiuos, kad iš to Seimo posėdžio Kabinetas nebegali išeiti kaipo Kabinetas. Jis turi būti nuverstas. To reikalauja Lietuvos garbė.“

„Nors Vyriausybė gavo daugumos pasitikėjimą, – rašo M.Tamošaitis, – įtampa neslūgo. Valdžia išgyveno krizę, kurią LVLS vadovybė vertino neadekvačiai ir ryžtingų priemonių padėčiai normalizuoti nesiėmė.“

„Diktatoriaus vardu!“

„Gerbiamasis Seimas, duotas įsakymas išsiskirstyti!”, – 1926 m.

63-ojo Seimo posėdžio stenogramoje įrašyti karininko žodžiai po to, kai posėdžių salėn pro duris prie prezidiumo stalo įėjo keli karininkai. – Visi atstovai, Seimo pirmininkas dr. J.Staugaitis ir posėdyje pirmininkavęs vicepirmininkas Kairys sustoja. (Pauza.)

Pirmininkaujantis Kairys: Atsiprašau, kieno vardu tamsta įsakymus duodi?

Karininkas: Diktatoriaus vardu!

Pirmininkaujantis: Kokio diktatoriaus?

Karininkas: Mums žinoti!

Pirmininkaujantis: Ar tamsta žinai, kurioje vietoje tamsta esi? Prašau apleisti salę.

Karininkas: Duodu dvi minutes laiko. (Seimo atstovų tarpe kyla nerimas. Pauza. Girdėti balsai atstovų tarpe: „Tegul prezidiumas ką nors daro!“).

Pirmininkaujantis: (Kreipdamasis į karininkus). Gal tamstos malonėsite apleisti salę, kad Seimas galėtų susitarti?

Karininkas: Ne! (Atsisukęs į karininkus). Ar apsupot? (Iš karininkų: „Taip!“)

Pirmininkaujantis: Skelbiu Seimo posėdį pasibaigus, sekamas bus sušauktas pranešimu.

3 val. 43 min. gruodžio mėn 17 d.

Atstovai skirstosi, apleisdami salę.“

Keblumų sudarė K.Grinius

Perversmas prasidėjo 1926 m. gruodžio 17 d. 2 val. ryto. Kai kurios Kauno įgulos kariuomenės dalys pavojaus signalu buvo pakeltos ir išvestos prie strateginių objektų. Užimtos valdžios įstaigos, paštas, telefonas ir telegrafas. Seimo prezidiumas, ministrai suimti ir nugabenti į kariuomenės štabą.

Aktyviai pasipriešino tik gen. štabo pulk. Kazys Škirpa, kariuomenės štabo viršininkas. Drauge su vienu karininku ir būriu karo policininkų puolė ir bandė užimti kariuomenės štabą. Su perversmininkais susitiko prie štabo būstinės. Jų buvo žymiai daugiau. Abi pusės vengė naudoti ginklus. Po trumpų derybų karo policijos būrys atsitraukė.

Perversmo metu aukų ir susišaudymų nebuvo. Keblumų sudarė prezidentas Kazys Grinius, kuris atsistatydinti atsisakė. Naudoti jėgą ir jį suimti perversmininkai vengė. Tada į situaciją įsikišo Augustinas Voldemaras. Su prezidentu K.Griniumi jiedu ilgai kalbėjosi akis į akį. Prezidentas reikalavo garantijų, kad nebus liečiama 1922 m. Steigiamojo Seimo priimta demokratinė Lietuvos valstybės Konstitucija. Tokias garantijas A.Voldemaras davė. Kodėl jų nebuvo laikytasi – jau vėl atskira ir paini istorija.

Gavęs iš A.Voldemaro įsipareigojimą gerbti 1922 m. Konstituciją, prezidentas K. Grinius priėmė M.Sleževičiaus kabineto atsistatydinimą, pasirašė aktą, kuriuo paskyrė A.Voldemarą ministru pirmininku ir pavedė jam sudaryti vyriausybę. Tada atsistatydino jis pats.

Gruodžio 17-osios rytą generalinio štabo majoras Povilas Plechavičius visų kariuomenės dalių vadams ir įstaigų viršininkams išsiuntė telefonogramą: „Buvęs paruoštas bolševikų sukilimas likviduotas. Senoji valdžia suimta. Laikinosios vyriausybės vardu įsakau pildyti visus mano įsakymus ir parėdymus, kol krašto vadovavimas bus perduotas laikinai vyriausybei. Už tvarką įguloje atsako kiekvienas viršininkas. Visoje šalyje paskelbtas karo stovis nuo š.m. gruodžio 17 d. 3 val. ryto. Karo sričių viršininkai eina karo komendantų pareigas ir naudojasi visomis jų teisėmis, numatytomis karo stoviu. Visus bolševikų agentus tuojau suimti ir patalpinti kalėjimuose.“ („Karys“, 1926 m. Nr.51-52, 440 psl.)

Politinės policijos viršininkas Antanas Račys veiklos ataskaitoje nuo gruodžio 17 iki 28 dienos nurodo, kad šiuo laikotarpiu „suimti kuone visi svarbesnieji komunistai vadai. Visai mažam skaičiui pasisekė pasislėpti. Skyriuje ir punktuose baigiamos vesti kvotos, kurios perduodamos karo komendantams. Lietuvos komunistų partijos centro komiteto pirmininkas Požėla Karolis, nariai Giedrys Kazys, Greifenbergeris Juozas ir teroristų organizatorius Čiornyj Rafail, einant karo lauko teismo sprendimu, š.m. gruodžio mėn. 27 d. ryte sušaudyti, kitu du: Abramavičius Faifelis (CK narys, slapyvard. „Isakas“) nuteistas sunkiųjų darbų kalėjimu iki gyvos galvos ir Šeluga Ipolitas (atlikdavo partijos technikinį darbą) – 8 met. sunkiųjų darbų kalėjiman.“

Kokie rezultatai?

Kodėl perversmas pasisekė? Matyt, teisus buvo pulk. Petruitis: kai Kaunas perversmininkų rankose, tai „provincija – ką, bejėgė! Kaip Kaunas, taip ir visa Lietuva.“

To meto Lietuvos visuomenė neturėjo nei pakankamo politinio sąmoningumo, nei pilietinės patirties, nei praktinių galimybių perversmui priešintis, stoti ginti demokratinių iškovojimų. Lietuva nebuvo nei pirmoji, nei vienintelė valstybė Europoje, perėjusi į diktatūrinį režimą.

Perversmą rėmė reikšminga dalis kariškių. O kariuomenė visuomenėje turėjo autoritetą.

Netiesiogiai perversmą palaikė ir Katalikų Bažnyčia. Ji buvo didelis moralinis autoritetas.

Pagaliau visuomenės gąsdinimas bolševizmu ir Lenkijos okupacijos grėsme – taip pat suvaidino tam tikrą vaidmenį.

Krikščionių demokratų vaidmuo perversme tebuvo mauro. Jie padėjo perversmą įvykdyti, bet veikiai nuo valdžios buvo patraukti, taip ir nesugebėję pasipriešinti vienpartinio autoritarinio tautininkų režimo įsigalėjimui.

Tapo sustabdyta demokratijos, pilietinės visuomenės raida. Įvesta karo padėtis, spaudos cenzūra, panaikinti rinkimai, uždarytos politinės partijos, išskyrus tautininkų. Didėjo socialinė diferenciacija, formavosi oligarchija.

„Dabartinio režimo pastangos nuslopinti visuomenėje bet kokį domėjimąsi politika jau davė visiškai realių rezultatų, – 1933 m. pranešime iš Kauno rašė lenkų agentas savo bosams Varšuvoje, – ir dauguma tų Lietuvos gyventojų, kurie laikomi mąstančiais, nusimanančiais politikoje, skaitančiais laikraščius ir retsykiais keliančiais kokius nors visuomeninius ar net politinius klausimus, pavirto į apatiškus politiniams įvykiams kurčius, visiškai vienos idėjos persmelktus žmones: reikia tikėtis iš vadovybės, kuri, atseit, viską padarys.“

Tačiau tuo pat metu valstybėje vyko ir kiti procesai, kurių negalima nepažymėti. Lietuvos ūkis, švietimas, kultūra, sveikatos apsauga, kooperacijos sąjūdis ir daugelis kitų sričių tarpukario nepriklausomybės metais pasiekė ligi tol negirdėtų laimėjimų.

Ūkio ir kultūros augimas 1920–1940 metais parodė tokią dinamiką, kokios, istorikės Vandos Daugirdaitės-Sruogienės teigimu, tuo laikotarpiu nesugebėjo išvystyti joks kitas kraštas Europoje.

Miestuose ir miesteliuose sparčiai ėmė atgyti pramonė ir prekyba, kūrėsi įvairios įstaigos ir įmonės.

Sėkmingai numatyta ir įvykdyta žemės reforma sudarė sąlygas per 20 metų įsikurti 140 tūkstančių naujų ūkininkų sodybų, kurios aprėpė daugiau kaip pusę visos Lietuvos žemės ploto.

40 tūkstančių naujakurių gavo nuosavybėn žemės, dar 26 tūkstančiai mažažemių padidinę savo sklypus įsiliejo į savarankiškų ūkininkų luomą ir tapo natūrali atspara nuosavybės nepripažįstančiam komunizmui.

Žemės ūkis – svarbiausioji Lietuvos ekonomikos šaka – ir jo produkcijos perdirbamoji pramonė pakilo dvigubai, lyginant su laikotarpiu prieš Pirmąjį pasaulinį karą.

Lietuvos laukų derlius nedaug atsiliko nuo pirmaujančių šios srities šalių Olandijos ir Danijos. Lietuvos ūkininkai susitvarkė savo ūkius, prisistatė naujų trobesių, priveisė sodų, priaugino daugiau ir geresnės veislės gyvulių.

Labai pakilo žmonių gyvenimo lygis. „Miestiečiai ir kaimiečiai daugumoje buvo gerai apsirengę. Palyginus su to meto Lenkija, atrodė kaip amerikiečiai.“ (V.Daugirdaitė-Sruogienė)

Mitybos požiūriu, atsistojom netoli turtingiausių ir pažangiausių šalių. Atsirado daugiau gydytojų, ligoninių, medicinos personalo, tobulėjo sanitarinės sąlygos. Ženkliai sumažėjo mirtingumas.

Prieš pirmą pasaulinį karą iš Lietuvos kasmet emigruodavo 30–40 tūkstančių žmonių. 1935 m. iš jos išvyko tik 1 532, o 1939 m. – vos 706 asmenys. Maždaug tiek pat, tiek tuo metu įvažiuodavo žmonių į Lietuvą.

Vylėsi matyti Lietuvą vėl nepriklausoma

Tokia buvo mūsų tarpukario Lietuvos istorija. Bet tai buvo mūsų istorija. Su mūsų nepatyrimu, su mūsų klaidomis, su mūsų praradimais, pasiekimais ir laimėjimais. Vienais šiandien galime džiaugtis ar net didžiuotis, kitus – apmąstyti, iš klaidų – mokytis.

Nuo 1940 m. birželio 15-osios prasidėjo nebe mūsų, bet mums primesta istorija. Jos pobūdį lėmė kitų primesta valia, ne mūsų pasirinkimas. Su jų prievarta, represijomis ir nusikaltimais, į kurias buvo įtraukta ir dalis mūsų piliečių.

Pasekmės vis dar juntamos. Jų nepanaikino 50 okupacijos ir 25-eri atkurtos nepriklausomybės metai. Tiek Lietuvoje, tiek ir už jos ribų. Tai atsispindi požiūriuose į praeitį, į dabartį, į ateitį. Todėl, kad ir geopolitiniai interesai, tegu modifikuoti, bet vis vien išlieka.

Ką reikšmingo, kas galėtų esmingai pakeisti mūsų supratimą apie savo istoriją ir aną istorinį įvykį, bus ištraukęs A.Diukovas gruodžio 16-ąją Maskvoje iš ilgus metus slėptų Sovietų Sąjungos archyvų? Juk jis neparodys sovietinės rezidentūros Lietuvoje ardomosios veiklos masto, neatskleis kenkėjiškos komunistinio pogrindžio veiklos, tiesioginio ir netiesioginio Sovietų Sąjungos kišimosi į nepriklausomos valstybės vidaus reikalus bei paramos destruktyviems procesams kaimyninėje šalyje.

Ką gali parodyti? Ištraukti kokį vieną ar kitą asmenį kompromituojantį raštelį, įgytą už kyšį, papirkimą, apgaulės ar grasinimų būdu? Gal kokią klastotę – tą bolševikai ir komunistai praktikavo ilgus dešimtmečius. Kaltinti ir visaip kompromituoti jiems neparankius politinius veikėjus buvo nuolatinė NKVD ir KGB praktika. Pirma, siekiant įklampinti žmones, paskiau juos šantažuoti. Ir imti tada jau „dvigubą derlių“: iš pradžių eksploatuoti asmenis, išnaudojant jų baimes būti sukompromituotiems, o praėjus dešimtmečiams, dar kartą žaisti savo aukų korta pakartotinai menkinant asmenų, institucijų ar net šalies prestižą.

Istorikas Zenonas Butkus dokumentais yra įrodęs, kad iki 1926 m. perversmo tautininkai savo spaudos leidybą finansavo iš sovietų gautais pinigais. Ponios Smetonienės parašai ant pakvitavimo lakštų išlikę kaip asmenis, politines jėgas, institucijas prastai charakterizuojantys įkalčiai. Nebūtų labai nuostabu, jei A.Diukovas parūpintų ko nors panašaus ir daugiau. Per įvairias finansines operacijas į nelabai šlovingas istorijas sovietų buvo įklampinti ir Latvijos bei Estijos prezidentai Karlis Ulmanis ir Konstantinas Pätsas.

Tačiau ką A.Diukovas beištrauktų iš slaptųjų NKVD archyvų, tai nepaneigs to, ką 1941 m. kovo 28 d. depešoje iš Maskvos į Vašingtoną rašė iš Kauno sugrįžęs amerikiečių diplomatas ir kas atspindi faktiškąją to meto padėtį bei istorinius Lietuvos žmonių lūkesčius: „Pokalbiai su bet kuriuo lietuviu Kaune prasideda klausimu: „Kada manai prasidės karas ir kas apie tai kalbama Maskvoje?“ [...] Apie artėjantį karą dažnai užsimena ir patys rusų karininkai privačiuose pokalbiuose su žmonėmis, pas kuriuos jie yra apsistoję. Dažnu atveju raudonieji karininkai, po laikino pabuvojimo Lietuvoje, reiškia pasibjaurėjimą sovietiniu režimu, kai palygina čionykščius ekonominius standartus ir laisvę su tuo, kas yra pas juos. [...] Visuotinė žmonių nuotaika yra viena: nekantriai laukiama ir trokštama karo tarp sovietų ir nacių. Nors žmonės trokšta vietoj raudonųjų išvysti Lietuvoje vokiečius, jie tikisi, kad galų gale Vokietija vis dėlto karą pralaimės Didžiajai Britanijai ir tai leis Lietuvai vėl prisikelti kaip nepriklausomai valstybei.“

Susiję

Vidmantas Valiušaitis 3457485070638980153

Rašyti komentarą

  1. Anonimiškas2016-12-21 11:17

    istorija kartojasi. Ir vėl tęsiama prieškario kairiųjų politika lenkų mažumos švietimo klausimais, daromos nepamatuotpos nuolaidos ,ir toliau polonizuojama Rytų Lietuva.
    Matosi politikų diletantiškumas

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Anonimiškas2016-12-22 00:08

      Deja kartojasi, ir ne vien lenkų klausimu (ypatingai juo), keista, bet kviečiama darbo jėga iš slavų, arabų kraštų, menkinama ir stumiama bažnyčia. Klesti liberalizmas vienos šaknies, ideologijos su marksizmu -šeimų,tautos,bažnyčios,visuomeninių judėjimų,asmens laisvių griovimas, ūkių stambinimas ir naikinimas smulkų ūkių,verslų,kaimo.. Žemės atidavimas užsieniečiams,valstybinės kalbos ir papročių naikinimas,užsienio bankų invazija, valstybės pinigų panaikinimas,atsakomybės nebuvimas,teismų savivalė,korupcija,stambaus kapitalo diktatas,prasiskolinimas... valstybės esmėje nebebuvimas

      Panaikinti
  2. Anonimiškas2016-12-21 11:23

    perskaičius darosi aišku, kodėl šiandieniai marksistai liberalai taip garbina Grinių, ir dergia Škirpą

    AtsakytiPanaikinti
  3. Anonimiškas2016-12-21 11:49

    Istorija teisinga, jos neapkaltinsi, tikriausiai būtų viskas susiklostę kitaip, jei būtume kokioje nors saloje, kada esi prie pragaro vartų, niekada nežinai, kada atsidarę vartai savo ugnimi sudegins, viską kas kurta, o dega dar labiau jei dar randa degios medžiagos.

    AtsakytiPanaikinti
  4. Vytautas iš Šlavėnų kaimo2016-12-26 13:08

    Aš Istoriją vertinu paprastai - ŠIANDIENA. Pajūrio nė 100 km neturime, lenkų okupuota viena Lietuvos dalis atiteko Gudijai, kitoje šeimininkauja tutešiai, smarkiai remiami ''strateginio'' partnerio Lenkijos. Lietuvos politikai ("") trečią dešimtmetį kaip pasamdyti (o ką galvoti kitaip?) alina Lietuvos valstybingumą, kalbą, etninius gyventojus. Trumpu atokvėpiu, kol buvo Jelcenas, net nesusigrąžinta Lietuvos Metrika ir kitos istorinės vertybės....na ir patys žinote, liekam prie suskilusios geldos. Apie kaimus nerašau, tuštėja miesteliai, miestai.ir t.t.
    Gal tai mano kaimietiškas matymas? Gal viskas vyko kitaip? Gal visokios putinaitės, vanagaitės, valadkos, bumbliauskai....... ir aibė kitų rašymo pramokę intelektualai, tik gero norėdami juodina mūsų istoriją ir jos kūrėjus, arogantiškai tyčiodamiesi iš visų, kas dar bando galvoti, rašyti, gaivinti tautiškumo, valstybingumo idėjas, mintį, troškimus.
    Beje, anų laikų perversmą vertinu kaip neišvengiamybę...Ir ''gražu'' buvo stebėti, kaip sovietinio mokslo persisunkę dabar valstybininkais, intelektualais ir kitokiais garbiais besidedą, pasinaudoję Kazio Griniaus paminėjimo vardu, VERTINO tų laikų įvykius....Jeigu pervertus viską į sovietijos laikus...tai visi jie jau sedėtų kgb rūsiuose....

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Manyčiau, jie ne sėdėtų tuose rūsiuose, o talkininkautų į juos sodinant. :)

      Panaikinti

emo-but-icon

NAUJAUSI

Komentarai

KVIEČIAME PALAIKYTI

SEKITE MUS FACEBOOK

REKOMENDUOJAME

KVIEČIAME ĮSIGYTI

Naujienų prenumerata

item