Steve Jalsevac. Vatikane tvyro baimės atmosfera

Skelbiame portalo Lifesitenews.com žurnalisto Steve'o Jalsevaco pastebėjimus apie kelių portalo žurnalistų vizitą Vatikane ir jo metu pastebėtus dalykus.

***

Mūsų lapkričio 16-23 d. vizitas į Romą buvo dramatiškiausias iš daugybės tokių reguliariai dukart per metus vykstančių mūsų kelionių per pastaruosius 10 metų. Po susitikimo su kardinolais, vyskupais ir kitais Vatikano atstovais bei darbuotojais, Johnas-Henry Westenas, mūsų naujasis reporteris Romoje, Janas Bentzas ir aš pamatėme plačiai paplitusį nerimą ir ten dirbančių Bažnyčios tarnų baimę. Su tuo dar niekada anksčiau nebuvome susidūrę.

Nemažai jų bijojo prarasti turimas pareigas, būti atleisti iš savo darbų Vatikano tarnybose ir iš popiežiaus aplinkos ar jo paties gauti rimtą viešą ar privatų papeikimą ir susilaukti asmeninių kaltinimų. Taip pat šie asmenys nerimavo dėl didelės Bažnyčiai daromos žalos ir dėl to, kad yra bejėgiai tai sustabdyti.

Vizito pabaigoje vienas labai aukštas pareigas užimantis dvasininkas patvirtino šiuos mūsų pastebėjimus. Jis pridėjo: „Galima justi baimę. Ji yra apčiuopiama.“ Kitas, visada būdavęs atviras sudėtingų situacijų aptarimui, pasakė mums nekalbėsiąs, net jei pokalbis nebus įrašinėjamas, apie jokias šiandienines kontroversijas. Mums buvo pasakyta šiomis temomis neklausinėti jo jokių klausimų. Pačioje vizito pabaigoje vis dėlto pavyko jį prakalbinti viena iš kontroversijų.

Šešių drąsių kardinolų išleista dubia (viešintis panoro keturi kardinolai, vert. past.), tyliai paremta bent 20-30 kitų kardinolų, aiškiai įkaitino grėsmės ir baimės atmosferą Vatikane.

Lapkričio 23 d. LifeSiteNews žurnalistas Pete'as Baklinskis pranešė, kad vyskupas Athanasiusas Schneideris pareiškė jaučiantis „didelę nuostabą“ dėl to, ką jis pavadino „neįprastai agresyvia ir netolerantiška“ reakcija, pastebėdamas, kad tokia tendencija yra priešinga popiežiaus kvietimui „dialogui ir teisėtam nuomonių pliuralizmo pripažinimui“.

Pranciškaus pontifikatas Romoje sukėlė visiškai kitokią atmosferą nei ta, kuri buvo popiežiaus Jono Pauliaus II ir Benedikto XVI metais. Jiems valdant Roma buvo gerokai palankesnė katalikams kovotojams už žmogaus gyvybę nuo jos pradėjimo, tokiems kaip mes.

Kitame lapkričio 23 d. straipsnyje pranešta, kad kardinolai Burke'as ir Pellas buvo oficialiai pašalinti iš Dieviškojo kulto ir sakramentų disciplinos kongregacijos ir kad „kongregacijos narystė neseniai buvo išmėsinėta, daugybei progresyvistų užėmus senųjų narių vietas“. Tai lėmė tvirtai katalikišką mokymą ginančio kardinalo Sarah, kongregacijos galvos, tapimą tik simboliniu, neutralizuotu jos vadovu.

Kardinolas Ouelletas, Vyskupų kongregacijos vadovas, Pranciškaus paskirtiems žemesnio rango tarnautojams turint svaresnį balsą, kas taps vyskupu, taip pat išlaikė labai mažai tikros galios. Naujai paskirtieji vyskupai paprastai pasižymi radikaliausiomis liberaliomis pažiūromis, kaip kardinolai Cupichas, Farellas ir San Diego vyskupas Robertas McElroy. Kardinolui Pellui buvo neleista tęsti savo labai reikalingų Vatikano finansinių institucijų reformų, kaip teigia nepriekaištingos reputacijos šaltinis, ir procedūros toliau atliekamos nevengiant korupcijos.

Gyvybės akademija, įkurta popiežiaus Jono Pauliaus II ir tikru šventumu pasižyminčio daktaro Jerome'o Lejeune'o, pastaruoju metu buvo drastiškai pertvarkyta, o jos naujuoju vadovu Pranciškus paskyrė Kasperiui artimą arkivyskupą Vincenzo Paglia.

Jono Pauliaus II ir daktaro Lejeune'o nustatytas reikalavimas, kad nariai privalo pasirašyti deklaraciją, įpareigojančią puoselėti Bažnyčios mokymą apie gyvybės apsauga nuo jos pradėjimo akimirkos, buvo panaikintas, akademijos sprendžiamų klausimų ratas buvo perkeistas įtraukiant aplinkos apsaugos problemas. Akademijos narystė panaikinta daugybei ilgus metus joje besidarbavusių žmonių. Turbūt tai ne sutapimas, žinant, kad dauguma pirmųjų akademijos narių, ištikimų Jono Pauliaus II ir daktaro Lejeune'o draugų, buvo vieni iš aršiausių ir intelektualiai stipriausių popiežiaus Pranciškaus kritikų.

Lapkričio 23 d. Claire Chretien pranešė, kad popiežius Pranciškus liaupsino septintojo dešimtmečio vokiečių moralės teologo Bernardo Häringo, vieno iš didžiausių popiežiaus Pauliaus VI enciklikos Humanae Vitae kritikų, naująją moralę, kuri, kaip teigė popiežius, padėjo „moralinei teologijai suklestėti“.

Ar galite įsivaizduoti šio Pranciškaus veiksmo poveikį visiems asmenims Vatikano kurijoje ir organizacijose bei kunigams visame pasaulyje, kurie Jono Pauliaus II ir Benedikto XVI buvo taip karštai mokomi ginti Humanae Vitae? Kas jiems nutiks šioje baimės atmosferoje, jei jie ir toliau gins tai, kas Katalikų Bažnyčios apie kontracepciją mokoma nuo pat katalikybės pradžios?

Gruodžio mėnesio LifeSite Faitful Insight žurnale Johnas-Henry Westenas aptaria ir daugiau mūsų vizito metu pastebėtų dalykų:

„Katalikų universitetai Romoje yra stebimi, o profesorių paskaitos filmuojamos, norint užtikrinti, kad jie remiasi liberalia Amoris Laetitia interpretecija. Klierikams praleidžiant pro ausis išgirstas abejones apie popiežių Pranciškų, jie įskundžiami vyresniesiems. Daugelis bijo kalbėti atvirai, nors praeityje tai nebuvo problema. Vatikano žurnalistai daug kartų buvo perspėti nedaryti pranešimų apie dubia.“

Atrodo, lyg Katalikų Bažnyčia dėl dubia keliamo pavojaus tam tikrų planų įgyvendinimui pavirto bažnytine policine valstybe.

Gruodžio 13 d. straipsnyje portale Onepeterfive.com Maike'as Hicksonas teigia:

„Girdėjau pranešimus, kad Vatikanas yra lyg užgrobta valstybė. Tam tikri šaltiniai, su kuriais bendravau, baiminasi, kad komunikacija su Vatikano pareigūnais yra kontroliuojama, kai kurie netgi pranešė apie įtartinas anomalijas kalbant telefonu – baigus pokalbį paskutinės pokalbio sekundės būdavo girdimos keletą kartų iš naujo, lyg jie būtų klausęsi įrašo. Kai kurie Vatikano darbuotojai pataria nesidalinti jautria informacija elektroniniu paštu ar Vatikano išduotu telefonu.“

Hicksonas cituoja Vatikano korespondento Edwardo Pentino atsakymą į portalo Reginamag.com interviu, pavadinto „Ar Vatikane karaliauja teroras?“, užduotą klausimą:

„Popiežiaus reakcija, viešai abejojant keturių kardinolų psichine sveikata, aiškiai rodo jo pyktį suprantant, kad priešinamasi jo darbotvarkei. Ir vietoj to, kad patikėtų kardinolų nuoširdumu (jie yra pabrėžę, kad šio veiksmo imasi dėl empatijos Šventajam Tėvui, teisingumo ir stipraus ganytojiško susirūpinimo), jis juos traktuoja kaip priešininkus. Suprantu, kad Pranciškus daug dirbo užkulisiuose, stengdamasis užtikrinti, kad jo darbotvarkei nebus trukdoma. Nuo strategiškai parinktų straipsnių  L’Osservatore Romano iki gerai nepaslėptų dviprasmybių iš asmenų, kurie buvo paklausti, ar tai popiežius jiems liepė kritikuoti dubia. Kaip pastebėjo vienas apžvalgininkas, Pranciškus elgiasi tarsi „užkulisių politinis lobistas“. Per tris savaites po dubia paviešinimo, popiežius davė tris interviu pasaulio žiniasklaidai, ir kiekviename iš jų jis siekė legitimizuoti savo poziciją tuo pačiu menkindamas savo kritikus.

Galiausiai svarbu pažymėti, kad vien lyginant faktus su žodžiais, ištariamais popiežiaus ir jo sąjungininkų, yra aišku, jog melas, apgaudinėjimas, šmeižtas ir vardo teršimas tų, kurie viešai kritikuoja Amoris Laetitia ar tiesiog praneša apie tokią kritiką, plačiai paplitęs. Jiems greitai užklijuojama „dešiniųjų“ etiketė. Man nuoširdžiai skaudu visa tai rašyti, nes kaip katalikas žurnalistas jokiu būdu netrokštu menkinti Petro laivo, tačiau jaučiu, kad privalau pranešti dalykus, kurie vyksta.“

Tai griežti šio aukščiausios klasės Vatikano žurnalisto, kuris paprastai kalba švelniai ir labai mandagiai, žodžiai.

Kitame LifeSite straipsnyje pranešėme apie vyskupo A. Schneiderio blogėjančią situaciją Romoje:

„Reakcija į dubia yra atmosferos, kurioje dabar gyvena Bažnyčia, įrodymas“, sako vyskupas Schneideris. „Mes gyvename grėsmių nuotaikomis, su mumis sąmoningai nesikalbama.“

Schneideris tęsė sakydamas, kad „dialogas jiems atrodo priimtinas tik tada, kai galvoji kaip jie – tai jau praktiškai režimas.“

Schneideris prisiminė savo patirtį Sovietų Sąjungoje, kurioje jis gimė. Jo tėvai po Antrojo pasaulinio karo Stalino buvo išsiųsti į gulagus. „Negalėjai neklausyti partijos linijos arba jos kvestionuoti, negalėjai net nieko paklausti. Man ši patirtis panaši į tai, kas šiandien vyksta reaguojant į dubia, kardinolų klausimus.“

Nedidelėje spaudos konferencijoje su kardinolu Cupichu Šiaurės Amerikos koledže, įvyko incidentas, susijęs su mano klausimu Cupichui nuo LifeSite.

Po naujai inauguruoto kardinolo atsakymų į du E. Pentino klausimus, man buvo linktelėta. Sakydamas trumpą įžangą į savo klausimą, buvau griežtai nutrauktas Vatikano spaudos pareigūno, liepiančio „išsakyti klausimą!“. Turint omenyje, kad mano įžanga buvo trumpa, o klausimą jau buvau beužduodąs ir kad kambaryje buvo tik saujelė žurnalistų, šis sutrukdymas buvo visiškai nebūtinas.

Aš tučtuojau išsakiau savo klausimą, liečiantį priešiškumą gerbiamiems asmenims, su kuriuo jie susiduria klausinėjant Pranciškų, į kurį kardinolas atsakė, jog neturi informacijos apie tokių dalykų egzistavimą. Tuomet, Johnui-Henry Westenui pakėlus ranką paklausti savo klausimo, spaudos pareigūnas pranešė apie naujai įvedamą taisyklę – jis atsisakė leisti Johnui-Henry užduoti klausimą, nes esą nuo vienos agentūros leidžiamas tik vienas klausimas.

Tokia netikėta taisyklė privertė nemaloniai nustebti ir kitus žiniasklaidos atstovus. Keturims asmenims eilėje dėl naujos taisyklės dabar taip pat nebuvo leista paklausti savų klausimų. Kai paskutiniam žmogui buvo uždrausta užduoti klausimą, kardinolas Cupichas pasakė: „Kodėl gi ne, juk jūsų klausimas yra draugiškas?“. Ir tas klausimas buvo leistas.

Didėjantis priešiškumas ištikimai katalikiškam mokymui žiniasklaidai, kuri išdrįsta pagarbiai kvestionuoti esančių šalia popiežiaus ar paties popiežiaus veiksmus ir pasisakymus, ypatingai išryškėjo gruodžio 7 d. Reuters pranešime.

Reuters pranešė: „naudodamas tikslius psichologinius terminus“, popiežius Pranciškus pareiškė, kad „skandalais prekiaujanti žiniasklaida rizikuoja tapti koprofilijos, arba susijaudinimo nuo ekskrementų,  auka, o tokios žiniasklaidos vartotojai yra tarsi asmenys, jaučiantys koprofagiją, arba malonumą valgant ekskrementus.“

Taigi, jei vertimas teisingas, tuomet išeina, kad jei drįstame pastebėti ir pranešti apie tai, kas neabejotinai yra verta žinių ir kas nepalankiai nušviečia popiežių ar jo artimą aplinką, mes esame „prekiautojai skandalais“, „valgantys ekskrementus“ ir seksualiai susijaudiname pranešdami apie nemalonią tiesą.

Kaip popiežius, Kristaus vietininkas, gali švaistytis tokiais nepadoriais kaltinimais? Kas nutiko tam žymiajam „kas aš toks, kad teisčiau?“

Šis straipsnis galėtų tęstis ir tęstis su daugeliu kitų pavyzdžių. Pavyzdžiui, gali rašyti apie, kad išėjęs į pensiją Romos graikų apeigų katalikų vyskupas Grangiskos Papamanolis užsipuolė keturis kardinolus, pasak jo, atliekančius „apostazės“ ir „skandalo“ nuodėmes. Jis net sau leido pareikšti, kad jie šventvagiškai priima Šventąją Komuniją, jei drįsta kelti susirūpinimą popiežiaus dokumentu. Galima kalbėti ir apie labai liberalų kardinolo Cupicho atsakymą, kad keturiems kardinolams „reikia atsivertimo“.

Kiekvieną dieną kyla vis didesnė priešiškumo banga prieš tuos, kurie drįsta pagarbiai palaikyti keturis dubia kardinolus, kvestionuojančius popiežiaus Pranciškaus pasisakymus ir veiksmus bei primenančius aiškius kaip dieną Kristaus moralinius mokymus, nuostabiai ir pilnai išdėstytus popiežiaus Jono Pauliaus II Familiaris Consortio ir Veritatis Splendor.

Turime susimąstyti, kur visa tai veda. Tai kelia labai didelį nerimą. Dažna frazė, kurią vis girdėjome tą savaitę Romoje – Bažnyčioje vyksta karas. „Antrojo Vatikano susirinkimo dvasios“ karas su ortodoksiniais katalikais. Gali šokiruoti, bet sutikti žmonės vienas po kito kartojo šį žodį.

Per visą savo gyvenimą neteko matyti nieko panašaus į tai ir manau, kad dauguma reguliarių LifeSite skaitytojų, jei ne visi, galėtų pasakyti tą patį.

Versta iš Lifesitenews.com