Martynas Vaitys. Turkija - Trojos arklys

Ukrainoje 2013 metais prasidėję neramumai žymi naują Europos saugumo ir užsienio politikos formavimosi etapą. Nuosaikią gynybos liniją pa...

Ukrainoje 2013 metais prasidėję neramumai žymi naują Europos saugumo ir užsienio politikos formavimosi etapą. Nuosaikią gynybos liniją pakeitė NATO plečiama karinių struktūrų koncentracija pasienyje su Rusija, o sąjungininkės šalys vis labiau spaudžiamos laikytis keliamų reikalavimų teritoriniam regiono saugumui užtikrinti. Šiuo atveju NATO rodo principinį tvirtumą agresijos akivaizdoje, tačiau aljanso narių tarpusavio bendradarbiavimui reikalingas ir politinis sutarimas pamatiniais vertybiniais klausimais. Šis poreikis suformuotas ne šiandienos aplinkybių, bet kyla iš NATO skelbiamos idėjos plėtoti ir saugoti demokratijos vertybes. Kad ir kaip suprastume demokratiją, Turkija sunkiai telpa į demokratinės valstybės rėmus. Todėl prasminga klausti: ar Turkija  galima pasitikėti kaip visaverte organizacijos sąjungininke, ar ji tėra tik brangiai išlaikomas „trojos arklys“, kuris lemiamu metu pasikėsins į Europos saugumą iš vidaus? 

Suabejoti Turkijos lojalumu galėtų kiekvienas atidžiau patyrinėjęs šios šalies politinį santykį su savo istorija. Jos prezidentas R. Erdoganas 2011 metais, dar būdamas Ministru Pirmininku, nuvyko į didžiausią miestą Turkijos ir Armėnijos pasienyje – Karsą. Istorinė armėnų sostinė su X a. Šventųjų Apaštalų bažnyčia turėjo tapti prasidėjusio dviejų šalių dialogo simboliu. Tam 2006 metais buvo pradėtas statyti 30 metrų monumentas pavadinimu „Žmogiškumas“, kuriame atvaizduotos dvi figūros, stovinčios viena prieš kitą ir tiesiančios ranką susitaikymui. R. Erdoganas, išvydęs monumentą, pavadino jį „išsigimusiu“ bei „monstrišku“, todėl netrukus liepė bendrapartiečiui miesto merui nugriauti monumentą, o Šventųjų Apaštalų bažnyčia buvo konvertuota į mečetę. 

Tokie tuometinio šalies premjero sprendimai simboliškai liudijo nuoseklią laikyseną - šalis nenori pripažinti savo praeities. Vienas pirmųjų organizuotų ir milijoną armėnų gyvybių nusinešusių genocidų Erdogano prieglobstyje buvo marinamas moraliniame vakuume, kol Europos lyderės kartu su didžiausią turkų populiaciją turinčia Vokietija 2016 m. paskelbė, jog 1915 m. vykusio armėnų genocido neigimas yra nusikalstama veikla. Turkijai toks Vokietijos sprendimas prilygo politinei išdavystei, po kurio sekė tūkstantinės turkų demonstracijos Berlyne, programišių atakos ir konsultacijoms atšauktas Turkijos ambasadorius. Panašus likimas ištiko ir Prancūziją, kuri priėmė tokį patį įstatymą. Turkija reaguodama sustabdė dvišalį karinį bendradarbiavimą. Jeigu istorinių faktų pripažinimas gali sukelti tokį griežtą Turkijos vyriausybės atsaką ir karinio bendradarbiavimo su sąjungininke sustabdymą, vertybinė Turkijos stovėsena savo prigimtimi yra stipriai antivakarietiška, o sąžiningo santykio su praeitimi apskritai neieškoma. 

Tik geopolitiniu interesu gali būti paaiškinamas bendradarbiavimas tarp dviejų civilizaciškai priešingų polių: europietiškos politinės minties, suformuotos krikščioniškosios kultūros bei moralės, ir islamiškojo kalifato, kuris visą savo egzistavimo istoriją buvo pagrindinis karo prieš vakarietiškąją civilizaciją židinys. Žinoma, dabar madinga kalbėti apie pasikeitusią Europos politinę sanklodą, kai religija neturi įtakos politikams, o tai neva turėtų sukurti reikalingą erdvę draugiškiems santykiams su Turkija. Skubama braukti brūkšnį istorijoje ir atsisakoma iš jos mokytis. Visai neseniai, per Pirmąjį pasaulinį karą, jaunųjų turkų „demokratinės“ jėgos prisidengusios sultonu Mehmedu V-uoju, paskelbė karinį džihadą sąjungininkių pajėgoms. Tai puikus absurdiškų Turkijos santykių su Europa pavyzdys, kai politinis judėjimas, skelbiantis sekuliarias politinio valdymo idėjas, remiasi barbariškiausiais religinio fundamentalizmo įrankiais nukreiptais prieš sekuliarią Europą. Erdoganas, save laikantis ir skelbiantis politinio islamo šalininku, šiuo požiūriu nėra išimtis, o netgi postūmis vertybiniams Europos ir Turkijos nesutarimams.  

Tokie nesutarimai pasiekė kulminaciją po nesėkmingo pučo liepos mėnesį ir jį sekusio opozicijos valymo. Netgi Austrijos, vienos liberaliausių Europos Sąjungos valstybių, kantrybė išseko, kai Turkijos hakeriai užpuolė Austrijos užsienio reikalų ministerijos internetinį puslapį. Tvirtą poziciją užsiėmęs Austrijos užsienio reikalų ir integracijos ministras Sebastianas Kurzas teigė, jog šaliai, kuri įkalina žurnalistus ir opozicijos vadovus, Europoje vietos nėra. Tuo tarpu Lietuvos užsienio reikalų ministras L. Linkevičius nuvykęs į Turkiją sveikino Turkijos žmonių ryžtą ginant demokratiškai išrinktą valdžią ir jos vadovą. „Demokratiški“ Turkijos veiksmai, sekę po nesėkmingo karinio perversmo, matyt, vertė raudonuoti poną Linkevičių Armėnijos 25-ųjų nepriklausomybės metinių išvakarėse. 

Visus gelminius Vakarų ir Turkijos skirtumus bent kol kas nusveria geopolitika. Turkiją gelbsti tai, kad ji yra viename strategiškai svarbiausių regioninių taškų NATO gynyboje. Dar nuo Maršalo plano laikų Turkija Jungtinių Amerikos Valstijų žemėlapiuose buvo vaizduojama kaip gynybinė siena ir mobilizacinis taškas kovoje prieš sovietų pajėgas ir grėsmes Vidurio Rytų regione, todėl milžiniškos piniginės įplaukos buvo skiriamos Turkijai, kad ši neatsidurtų sovietų įtakos zonoje. Turkija buvo ir slaptas Karibų krizės konflikto epicentras, nes vienas iš svarbiausių punktų sprendžiant konfliktą buvo Jungtinių Amerikos Valstijų raketų bazės išardymas Turkijos teritorijoje. Šiandien Turkija tarnauja kaip tvirtovė Sirijos ir Irako pilietinių karų kontekste, o pietų Turkijoje esanti „Incirlirlik“ oro bazė yra pagrindinis JAV oro pajėgų centras, iš kurio vyksta oro antskrydžiai kare prieš ISIS. Turkija taip pat yra galingiausio jūrų laivyno Viduržemio jūroje ir antros didžiausios  kariuomenės NATO sudėtyje namai. Visi šie argumentai pasitarnauja Erdoganui legitimizuojant savo „demokratinę“ valdžią, nes gyvybiškai svarbios Turkijos oro bazės ir karinė galia patenkina NATO pareigūnus, kuriems ypač šiandien yra svarbus buvimas Vidurio Rytų regione.  

Tačiau besikeičianti politinė situacija rodo, jog Turkija vis labiau tolsta nuo Europos. Šį vakarą nušautas Rusijos ambasadorius Ankaroje A. Karlovas yra vienas iš svarbiausių kintamųjų Turkijos tolimesnei politinei perspektyvai. Ambasadoriaus mirtis sukūrė „win-win“ situaciją Turkijai, kuri dabar gali rinktis iš dviejų perspektyvų: užimti brolio vaidmenį ir glaudžiai bendradarbiauti su Rusija Sirijoje (ambasadorių nušovęs musulmonas skelbiasi įvykdęs kerštą už Rusijos veiksmus Sirijoje), arba atsiriboti nuo Rusijos, sukuriant palankią politinę erdvę Turkijai reikalauti iš NATO ir Europos Sąjungos didesnio dėmesio regioninio saugumo nuo Rusijos užtikrinimui. Bet kokiu atveju būtent Turkijoje, o ne Ukrainoje spręsis tolimesnis Europos saugumo klausimas.





Susiję

Politika 3660884010378688634

Rašyti komentarą

  1. Anonimiškas2016-12-20 09:50

    joo,visa laimė,kad dar yra Austrija,kuri nepamiršo mūšio prie Vienos ir kiekvieną kartą pasigirdus siūlymams priimti Turkiją į ES,vis VETUOJA.Nes mūsiškiai tai apgailėtini-pagatavi VISUS priimti,ir tam turi "geležinį" argumentą-o mus tai priėmė.

    AtsakytiPanaikinti
  2. Anonimiškas2016-12-20 16:41

    Tų Trojos arklių yra užveista visur, ir veisia juos pragariškos jėgos.

    AtsakytiPanaikinti

emo-but-icon

NAUJAUSI

Komentarai

KVIEČIAME PALAIKYTI

SEKITE MUS FACEBOOK

REKOMENDUOJAME

KVIEČIAME ĮSIGYTI

Naujienų prenumerata

item